„Ir kartais man kyla tylus klausimas – kaip jie sunaikino visus šešėlius mano sąmonėje? Ir kodėl, po velnių, čia taip tamsu?“
Vos pamačiusi informaciją apie šios knygos išleidimą, žinojau, kad anksčiau ar vėliau būtinai ją perskaitysiu. Negana to, pasisekė ją laimėti. Ir tada supratau, kad mane pasiekia būtent tos knygos, kurioms lemta atsidurti mano rankose.
Šį autorių netyčia aptikau internete. Kiek pamenu, juo susidomėjau išgirdusi interviu, tada radau jo skaitomą kūrybą youtube, paskui atradau tinklaraštį. Ir dėkoju dievams, kad tinklaraštyje perskaičiau vos keletą įrašų, lyg nujausdama, kad skaitysiu knygą. „Be penkių pasaulio pradžia“ visiškai atitiko mano lūkesčius, nesitikėjau iš jos nei mažiau, nei daugiau. Kaip ir tikėjausi, knygoje persipina tamsi, bet labai tikra, net skaudanti būtis ir purvas, su kuriuo kasdien susiduriame. Tai trumpi, tamsūs, tiesūs kūriniai - pokalbiai su skaitytoju. Jautiesi it pats sėdėtum bare ir klausytumeis įdomių, baugių, bet tikrų ir pažįstamų istorijų. Nenorėdamas trukdyti monologo, tyliai sau susimąstai apie tai, kad yra tarytum atskira rūšis žmonių, kuriai buvimas po šia saule yra sudėtingesnis, nei kitiems, kuriems sudėtingiau suvokti, išbūti, susitvarkyti su savimi ir aplinka. Ir tai taip, po velnių, pažįstama! Labai džiaugiuosi, kad kažkas parašė tokią knygą, pagaliau turėsiu knygą - draugę, kurią dar ne kartą atsiversiu ir tarytum kalbėsiuosi.
Kai žmogus patyręs tiek, kiek šios knygos autorius, knyga tiesiog negali būti nuobodi ar neverta skaitymo. Cituoju knygos nugarėlę: „M. P. E. Martynenko studijavo filosofiją, vertimą (iš anglų ir italų kalbų). Nerado sau vietos universitete. Metus gyveno su vienuoliais. Trylika kartų atsibudo reanimacijoje po hipoglikeminių ir hiperglikeminių komų. Sykį ištiktas komos išbuvo kelias paras. Galbūt netgi bendravo su transcendentalais, bet už tas istorijas jis dabar jau prašo pinigų arba cigarečių.
Dirbo vertėju, redaktoriumi, tekstų įgarsintoju, veganiško šokolado pardavėju, šviesolaidinių kabelių testuotoju, padavėju, barmenu, subtitruotoju, laiškanešiu, naktiniu portjė viešbutyje. 2017 m. pradėjo studijuoti vaidybą.“
Nelinkėčiau, žinoma, niekam tokių patirčių, kokios aprašytos šije knygoje, bet be jų nebūtų ir knygos. Galbūt ji nėra iki galo nušlifuota ir dar ne geriausia, kas galėjo būti, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad dar sulauksime ne vienos M. P. E. Martynenko knygos, pakratančios tiek lietuvių, kartais kiek sustabarėjusią, literatūrą, tiek ir tą, po saule pasiklydusį, skaitytoją, suteikdama jam bent kibirkštį vilties.
„Kiekvienas lavonas ant Everesto kalno veikiausiai kažkada buvo labai motyvuotas žmogus.“
Galėčiau ilgai ir nuobodžiai kalbėti apie šią knygą, bet nemanau, kad verta. Ją reikia perskaityti ir tada bus viskas aišku arba dar labiau neaišku. Rekomenduojama tiems, kurie mėgsta pažvelgti į vidinius demonus ir supranta, kad be tamsos neegzistuoja ir šviesa.
„Aš sakau savo draugui: „Žmonės kalbėjo, kad pasaulį išgelbės tai gėris, tai grožis, tai tiesa... Man atrodo, kad iš tikrųjų tai juokas išgelbės pasaulį.“ Mano draugas atsako: „Ne, bet kai suvoksim, kad pasaulio niekas nebeišgelbės, juokas mums labai padės.“
„Kiekvieną kartą, kai matau dangų, jis atrodo be galo tikras. Jis tikras kaip skausmas – nesvarbu, ar sapnuoji, ar tripini, ar miršti, ar tiesiog egzistuoji. Viskas gali būti efemeriška, bet dangus yra tikras. Žvilgsnis, kuris paliečia dangų, užsikrečia šiuo tikrumu. Tai reiškia, kad žvilgsnis palieka tikrumo dėmes žvelgėjo akyse ir jis tampa šiek tiek tikresnis. Ką noriu pasakyti – gali būti, kad visi mūsų gyvenimai buvo pastatyti ant vieno žvilgsnio į dangų pamatų. Tiek užtenka.“
Mano vertinimas: 8/10.
Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2018.
Knygos autorius:
Marius Povilas Elijas Martynenko
(nuotrauką skolinuosi iš 15min.lt)
