Trumpame kūrinyje autorius aprašo keletą hipnotiškų susitikimų su „mažyle“. Pirmąsyk išvydus nedrąsią keturiolikmetę Delgadiną, miegančią visiškai nuogą viešnamio kambaryje, jo gyvenimas iš esmės pasikeičia. Jis nesikalba su ja ir nesistengia nieko apie ją sužinoti, ji – irgi. Bet Delgadina paskatina senolį prisiminti kitas gyvenime sutiktas moteris, kekšes, besimylinčias už pinigus; ir tik dabar jis supranta, kad „seksas – paguoda tiems, kuriems trūksta meilės“.
Meilė visada buvo pagrindinė G. G. Márquezo kūrybos tema. Jis įsivaizduoja ją kaip tvirtovę, saugančią nuo viską nešančių laiko šuorų.
„Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ parašyta markeskišku stiliumi, jaudinamai pasakoja apie senatvės negandas ir išaukština džiaugsmą mylėti. Skaitydami šį kūrinį, mes tarsi klausomės rašytojo mėgstamos genialių kūrėjų muzikos, pritariančios kiekvienam meistro žodžiui ir sukuriančios savitą pasakojimo atmosferą."
Mano nuomonė apie šią knygą: Smagi pašėlusio senuko meilės keturiolikmetei istorija. Ir toli gražu ne tokia tragiška, kaip Nabokovo "Lolita". Smagi knygiūkštė, parašyta talentingo rašytojo, kas labiau gali tikti Pavasariui? Pavasarį juk visi nori įsimylėti, pradedant katėmis, baigiant...90-mečiais senukais? Labai džiaugiuosi vėl paėmus į rankas G.G. Marquez. Netuščiažodžiaudama daugiau, rekomenduoju tiems, kurie mėgsta Gabriel Garcia Marquez ir tiems, kam patinka netipinės, ne iki galo išsipildančios meilės istorijos.
Mano vertinimas: 9/10.
Mano pieštukas užkliuvo:
"Atsikirtau, kad seksas - vienintelė paguoda žmogui, kuriam trūksta meilės."
"Suvokiau, kad disciplinuotumas - ne dorybė, o reakcija į mano nerūpestingumą; kad atrodau kilnus, nes noriu paslėpti savo smulkmeniškumą, kad esu pernelyg atsargus, nes esu piktavalis, kad linkęs taikytis tik todėl, jog neprasiveržtų gniaužiamas pyktis, punktualus, kad nuslėpčiau, koks aš abejingas kitų žmonių laikui. Žodžiu, supratau, kad meilė - ne sielos būsena, o zodiako ženklas."
.jpg)