Ei, maže!

Knygos aprašymas: "Rašytojai Yael Hassan jau per penkiasdešimt. Ji gyvena Paryžiuje ir kuria jauniesiems skaitytojams. Šioje knygoje prisimena, dėl ko vaikystėje ir paauglystėje išgyveno labiausiai.
"Ei, maže!
Tai ilgą laiką buvo mano pravardė. Pakako vieno vizito pas mokyklos gydytoją, kad jis susirūpintų mažu mano ūgiu ir užtikrintų, jog neužaugsiu daugiau metro keturiasdešimt septynių. Nelengva rasti sau vietą, kai tave vadina "minimumu", "mikrobu", "piliule". Keista, kaip visiems kliūva tas neūžauga paauglys. Nuspręsta - reikia kovoti!"

Mano nuomonė apie šią knygą : Kreipinį "Ei, maže!" teko girdėti ir man. Ne vieną kartą, tačiau dažniausiai šitaip kreipdavosi meiliai. Šią knygą aptikau viename knygynėlyje, vienos iš mano netikėtų kelionių metu. Tik, deja, tąkart negalėjau jos nusipirkti, nes nebuvo pardavėjo. (Kažkaip juokingai skamba...) Bet gera turėti žmonių, kurie nuperka ir atveža, jei tau kažko labai reikia. Šita knyga man labai aktuali. Esu maža, tik deja, gal skaitau ją jau per vėlai. Kai seniai susitaikiau su šia savo savybe. Kai buvau jaunesnė, labai dėl to kompleksuodavau. Ir būdavo skaudu, kai aplinkiniai tai itin pabrėždavo. O jei būčiau šią knygą perskaičiusi anksčiau, gal būčiau radusi daugiau stiprybės. Na, bet perskaičiau ją dabar. Istorija apie žemaūgę merginą, kuri ryžtasi kovoti. Tiek su savimi pačia, tiek su savo kompleksu, tiek ir su aplinka. Ir...galiausiai nugali. Labai puikiai suprantu, ką reiškia šita kova. Ir žinau, ką reiškia visa tai nugalėti. Geriausias rezultatas - tai šypsena, išgirdus apibūdinimą "maža", "mažoji" "mūsų Agnytė". Man tai netgi malonu.:) Tiesa, knyga, kad ir kaip ten būtų, tokia...pusėtina.

Mano vertinimas : 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo : ""Kodėl mažos moterys dažnai būna tokios energingos? Juo mažesnis sviesto rutuliukas, juo labiau jis šokinėja tirpdamas keptuvėje." B. Duteurtre

Poezija

Mano nuomonė apie šią knygą: Seniai beskaičiau Jono Meko kūrybą, tad pasaulinės poezijos dienos proga (kovo 21 d.) pamaniau, paskaitysiu Jo poeziją...Ir ką gi. Tikrai nenusivyliau dieną skyrusi šiai poezijai. Knyga "Poezija" sudaryta iš keturių poezijos rinkinių: "Semeniškių idilės", "Gėlių kalbėjimas", "Pavieniai žodžiai" ir "Einu aš vienas". "Semeniškių idilės" turbūt, patiko mažiausiai, kadangi visa tai, deja, man tolima ir ne itin pažįstama, tačiau kiti rinkiniai palietė širdį ir daugelis eilėraščių tikrai keliaus į mano užrašus. Tokie artimi...Ypač tas vienatvės jausmas...Toks išjaustas eilėraščiuose ir toks man pačiai pažįstamas. Prisiminiau, kodėl šitaip mėgstu Jono Meko kūrybą. Ji tiesiog tikra ir nuoširdi. Paliečianti sielą. Kaip ten sakoma: "Kas iš širdies, tas širdį ir pasiekia." Manau, ši mintis kaip tik ir apibūdina šiuos eilėraščius. Pasiekė.

Mano vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo:
Iš rinkinio "Gėlių kalbėjimas"

3

IR KAKLO linijos,
pečių nutekėjimas,
kaip ratas
to paties derinio,

kaip smakro,
nosies šnervių apvalumas,
ar rankos.

Tegu mano širdis
kaip žodžiai,
dainuos tavo rankas
ir veidus,
tavo akis - -

tavo grožį geliantį.

Iš "Pavieniai žodžiai" :

2

Ir
vėl
lyja
lietus.

Aš
guliu
taip
ir
klausaus,

kaip
lietaus
lašai
plyšta

ant
kiemo,

lyg
tai
lytų
į
pat
sielą.

Iš rinkinio "Einu aš vienas" :

*

Meilė gyveno, numirė.
Meilę palaidojo, pakasė.
Uždėjo ant akmenio numerį
ir užrašė:
Nežinomo Kareivio Kapas.

Mano vardas - Marytė

Knygos aprašymas : "Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.“ – Alvydas Šlepikas "

Mano nuomonė apie šią knygą: Sunku vertinti šią knygą. Apibūdinimas "Vilko vaikai" buvo kažkuomet girdėtas, tačiau tada, kai tai girdėjau, man nepaliko jokio įspūdžio...O perskaičius šitą knygą, reikėjo nemažai laiko, kol susidėliojau mintis. Prisipažinsiu, šita knyga mane labai nuliūdino. Netgi ašarą nubraukiau. Įsivaizdavau tuos mažus badaujančius vaikus, ieškančius, kur prisiglausti, kur gauti maisto... Ir nori nenori, širdį suspaudė. Labai žavėjausi moterimi, kuri priėmė Marytę gyventi kartu, nors ir labai rizikavo...ir buvo išvežta Sibiran. Susimąsčiau apie tai, kodėl vieni žmonės būna tokie geri, tokie užjaučiantys, o kiti priešingai - žiūrintys naudos tik sau, gailintys net duonos kąsnelio. Kad ir kaip ten būtų, į šiuos klausimus atsakymą rasti labai sudėtinga. Nors knygoje "Mano vardas - Marytė" aprašytas laikmetis, jau seniai praeityje, tos vertybės vis tiek aktualios ir šiandien. Ir šiandien dar galima ašarą nubraukti paskaičius. Galu gale, ir šiandien aktuali paprasčiausia užuojauta, noras padėti kitam, silpnesniam už save. Kažkas šioje knygoje yra tokio, kas užgauna sielą. Kas priverčia mąstyti, kelti klausimus. Tokią literatūrą vertinu.

Mano vertinimas : 9/10.
Istoriją lydėjusi muzika:
http://www.youtube.com/watch?v=RmUvInuJwS0

pagyvenusio vyro pagundos

Knygos aprašymas : "Nauja ketvirtojo poezijos rinkinio forma liudija naują eilių skambesį ir naujas idėjas. Siekdamas išmėginti įvairius rašymo metodus, eilėraštį jungdamas su fotografija, kūrybiniame lygmenyje eksperimentuodamas įvairiomis temomis, poezijoje Sigitas Parulskis išlaiko ironišką, savitą filosofišką poziciją.

„Manyčiau, Sigito Parulskio eilėraštis atsiranda labiau iš tuštumos ir nerimo, kaip pilnatvės ir ramybės siekiamybė. Iš tiesos, tikrumo ilgesio.“

Aidas Marčėnas "


Mano nuomonė apie šią knygą : Eilėraščiai tokie...vyriški. Stiprūs ir gana gilūs. Sunku suvokti perskaičius kartą, vis norisi mestelt akį dar kartą ir ieškot, ką praėjusįjį praleidai. Kai kurie užgula savo svoriu ir sunkiai paleidžia. Ypač eilėraštis "Valymas". Dažnai jaučiuosi panašiai. Lyg negalėdama nusivalyti to, kas nešvariausia - sielos, savęs. Susižymėjau bene visą knygutę. Linksmybių čia nė su žiburiu nerasi. Na, nebent eilėraštis "Voveraitės" vienas lengvesnių, o kiti sunkūs. Sunkūs prasmėmis. Sunkūs mintimis, kurias sukelia. Rinkinys "Pagyvenusio vyro pagundos" man patiko labiau už "Marmurinis šuo". Bet kokiu atveju, pripažįstu ir su pasimėgavimu skaitau S. Parulskio poeziją.


Mano vertinimas : 9/10

Pieštukas užkliuvo:

"valymas"

moteris valosi makiažą, atidžiai
pašlakstydama vatelę
skysčiu, kvepiančiu mirtina nuodėme
ir paskutiniu bučiniu
paskui eina miegoti, pasikeitusi
sapnai minkšti ir
šviesūs kaip vatelė, kvepiantys
obuoliais ir rasota žole


vyras įeina
į jos valdas, bijodamas paliesti
draudžiamą ir
būti paverstas varle, žiurke
ar driežu
kilnoja buteliukus, teptukus
tūteles, po truputį nervindamasis, jausdamas
kylantį apmaudą - kur, kur jis, kur
tas skudurėlis ar skystis
skirtas valyti sąmonei


ji, kodėl ji kiekvieną vakarą
gali vienu brūkštelėjimu nusivalyti
veidą, o man
o kaip gi aš
ir aš norėčiau nusivalyti, nusigremžti
pradėt kiekvieną dieną iš pradžių
kur po velnių, kur
su kuo nuvalyti tai, kas esu






"poezija"

"nemėgstu eilėraščių apie poeziją
bjauri tautologija

poezijos dievas, kuriuo
niekas nebetiki, nebelanko jam pastatytų šventyklų
dievas, gyvenantis anapus gėrio ir blogio, sulaukęs
pabaigos anksčiau, nei jo paties sukurtas pasaulis
vis dar beviltiškai mėginantis prisikelti
iš žodžių pelenų, kas kartą beviltiškai mirštantis
popieriaus įkapėse

o ką sakiau -
nemėgstu eilių apie poeziją "

Su pasauline poezijos diena! Aplankykit šiandien ta proga poezijos dievą.:)

Murmanti siena

Knygos aprašymas : "Romanas „Murmanti siena“ - vienos šeimos istorija, užsimezgusi praeito amžiaus pradžioje ir tebesitęsianti iki šių dienų. Kaip ir XX amžiaus Lietuvos istorija, taip ir šios šeimos gyvenimas susijęs su abiem pasauliniais karais, su komunistiniu režimu, fašizmu, žydų genocidu, sovietinės Lietuvos partizanais... Romanas ironiškas, paradoksalus, įžvalgus. Murmanti siena - ir ta, kuri mus skiria, ir ta, kuri gal vienintelė liks mums atsiremti."

Mano nuomonė apie šią knygą: Gėda. Perskaičiau dar kovo pradžioje, o jau sunkiai prisimenu, apie ką ji buvo. Pastaruoju metu, skaičiau vien tik lietuvių autorių parašytas knygas. Jaučiuosi kiek keistokai. O "Murmanti siena", trečia Sigito Parulskio knyga, skaityta neseniai. Manau, bent jau kol kas, man Parulskio tikrai užteks. Gerai, bandau prisiminti savo nuomonę apie "Murmančią sieną". Galiu pasakyti tik tiek, kad neverčianti giliau susimąstyti, bent jau man, ji pasirodė gana lengva knyga. Tokia lengvai Parulskiška (gerąja prasme). Lyginant su prieš tai skaityta "Tamsa ir partneriai" ši tikrai pasirodė geresnė ir labiau įtraukė į įvykių sūkurį. Tikrai tai nėra geriausia Parulskio knyga, kurią būčiau skaičiusi, bet ir prie prasčiausių nepriskirčiau. Apie turinį sunkiai, ką galiu pasakyti. Nuoširdžiai - ne kažką teprisimenu. Tik apie barzdotą draugą, kurio asmeninis gyvenimas neaiškus, Adolfo meilužę Bo ir tai viskas. Kiti net neįsiminė. Akivaizdu, tai ne ta knygą, kurią galėtum prisiminti visą gyvenimą, nes aš net po poros savaičių nesugebu prisiminti. Ir tikrai jos neskaitysiu dar kartą.

Mano vertinimas : 7/10.

Pieštukas užkliuvo : "Tai vadinasi laiko švaistymas, bet ar galima laiką taupyti?Kur jo atsargos, į ką galima investuoti laiką, kokiu kapitalu jį paversti, kad duotų dividendų? Kelionės, virtusios nuotraukų albumais, - apgailėtina. Vaikai, vos pramokę kalbėti, jau laukiantys tavo mirties, - žeminantis mazochizmas. Malonumai - seksas, svaigalai, finansinės ir intelektualinės avantiūros - visa tai virsta patirtimi, kurios galiausiai niekam nereikia."

"Juk žmogus dažniausiai palūžta ne gąsdinamas kokių nors konkrečių priešų, ne dėl išorinių aplinkybių. Dažniausiai jį pribaigia atmintis - kokia nors rakštis iš praeities, kuri apnuodija visą organizmą ir virsta nenugalimu košmaru, vėliau įsikūnijančiu į kokį nors populiarų kaip pagyvenęs šlagerių atlikėjas piktybinį auglį ir keletą nekrologo eilučių."

"...meilė tėvynei atrodo labai graži, kai skaitai laikraštyje ar žurnale, per pamaldas Vasario 16-tąją ar saliutuojant Naujųjų metų proga. Tačiau šaltą žiemos priešaušrį žvelgiant pasmerktiesiems mirti į veidus meilė ir tėvynė atrodė labai tolimos, labai neįtikėtinos sąvokos, tarsi tai būtų iš popieriaus iškirpti žodžiai, kuriuos stipresnis vėjo gūsis gali nunešti į juodą dangų."

"Sadomazochistinis malonumas tarti žodį "vienas" ir sutapti su tuo žodžiu. Gerti vienatvę kaip lėtai veikiančius nuodus ir mėgautis kiekviena jos akimirka."

Miškais ateina ruduo

Knygos aprašymas : „Miškais ateina ruduo“, sukurtas per šešias savaites. Jis apima vienos vasaros įvykius miškų apsuptame modernėjančiame nepriklausomos Lietuvos kaime. Prasidėjęs miško kirtimu pavasarinio polaidžio metu bei pelkių sausinimu, baigiasi tą patį rudenį įvykusiu miško gaisru. Ūkio darbai, šiokiadienių ir šventadienių ritualai bei gamtos aprašymai sudaro pusę romano teksto. Nemaža dalis skiriama miškui, kurio naikinimas fatališkai susietas su kūrinio veikėjų likimais. Romano intrigos lūžius valdo gaivališkos prigimties aistra ir nenumalšinamas asmeninės laimės troškimas. Jo personažai yra vitališkų vidinių jėgų aukos, jie gyvena jausmo visagalybės atmosferoje, giminingoje anglų rašytojų T. Hardy ar D.H. Lawrence’o romanams."

Mano nuomonė apie šią knygą : Iš pradžių ši knyga man tapo iššūkiu. Perskaičiau su didele pertrauka ir pradėjus vieną leidimą, kitą istorijos pusę perskaičiau kitame...Buvo vargo, bet galiausiai vis tiek perskaičiau! Knygos pradžia, ilgai besitęsiantys gamtos aprašymai, pagrindinio herojaus (liežuvis sunkiai apsiverčia jį taip pavadinti) Tiliaus neryžtingumas erzina, kelia nuobodulį... Meilės trikampis (tiksliau, keturkampis!) labai baisiai suluošina žmonių likimus. Gyvenimas virsta tragedija.Žmogaus ir gamtos ryšys šioje istorijoje kelia nuostabą. Pavasaris - viskas prasideda. Ruduo - ugningai viskas ir pasibaigia. Skaitydama, labai gailėjausi Agnės (taip taip, gal įžvelgiau panašumų su savimi ne tik varde...), piktinausi Tiliumi ir įsivaizdavau, kaip norėčiau jam trenkti antausį už tokį apsimestiną bejėgiškumą prieš Moniką. O Monika - tipinė šių laikų barakuda. Nepaisant mano piktinimosi veikėjais, galėčiau kūrinį apibūdinti, kaip "na, toks...visai nieko. Skaityti galima.:)". Žiūrėti, taip pat beje. Mačiau ir šio kūrinio ekranizaciją. Jaučiu nepaaiškinamą trauką senesniems lietuvių filmams. Tos spalvos, tie aktoriai, jų vaidyba... Viskas kažkaip nuoširdžiau ir tikriau atrodo. Ir, apskritai, pirmą kartą ekranizacija man pasirodė geresnė už knygą. Filmą pažiūrėčiau dar kartą, tačiau knygos neskaityčiau.

Mano vertinimas : 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo : "Ji pati savimi buvo pavasaris..."

(Liūdna. Buvo užkliuvęs ir dar kažkur, bet per skubėjimą atiduoti, taip ir paliko kitos knygos lapuose...)