"Ei, maže!
Tai ilgą laiką buvo mano pravardė. Pakako vieno vizito pas mokyklos gydytoją, kad jis susirūpintų mažu mano ūgiu ir užtikrintų, jog neužaugsiu daugiau metro keturiasdešimt septynių. Nelengva rasti sau vietą, kai tave vadina "minimumu", "mikrobu", "piliule". Keista, kaip visiems kliūva tas neūžauga paauglys. Nuspręsta - reikia kovoti!"
Mano nuomonė apie šią knygą : Kreipinį "Ei, maže!" teko girdėti ir man. Ne vieną kartą, tačiau dažniausiai šitaip kreipdavosi meiliai. Šią knygą aptikau viename knygynėlyje, vienos iš mano netikėtų kelionių metu. Tik, deja, tąkart negalėjau jos nusipirkti, nes nebuvo pardavėjo. (Kažkaip juokingai skamba...) Bet gera turėti žmonių, kurie nuperka ir atveža, jei tau kažko labai reikia. Šita knyga man labai aktuali. Esu maža, tik deja, gal skaitau ją jau per vėlai. Kai seniai susitaikiau su šia savo savybe. Kai buvau jaunesnė, labai dėl to kompleksuodavau. Ir būdavo skaudu, kai aplinkiniai tai itin pabrėždavo. O jei būčiau šią knygą perskaičiusi anksčiau, gal būčiau radusi daugiau stiprybės. Na, bet perskaičiau ją dabar. Istorija apie žemaūgę merginą, kuri ryžtasi kovoti. Tiek su savimi pačia, tiek su savo kompleksu, tiek ir su aplinka. Ir...galiausiai nugali. Labai puikiai suprantu, ką reiškia šita kova. Ir žinau, ką reiškia visa tai nugalėti. Geriausias rezultatas - tai šypsena, išgirdus apibūdinimą "maža", "mažoji" "mūsų Agnytė". Man tai netgi malonu.:) Tiesa, knyga, kad ir kaip ten būtų, tokia...pusėtina.
Mano vertinimas : 6/10.
Mano pieštukas užkliuvo : ""Kodėl mažos moterys dažnai būna tokios energingos? Juo mažesnis sviesto rutuliukas, juo labiau jis šokinėja tirpdamas keptuvėje." B. Duteurtre
