Lina Ever „Ruduo Berlyne“

Tikriausiai jau sudėtinga būtų rasti žmogų, kurio vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar ne visai, nebūtų pasiekusi emigracija. Vieni išvyksta ieškoti geresnio uždarbio, kiti tampa meilės emigrantais, o treti, galbūt, kaip šios knygos herojė, bėga nuo savo praeities. Klaudija atvyksta į Berlyną, kuriame pradeda kurti savo gyvenimą kone nuo pamatų. Vysčiusi savo verslą Lietuvoje, Berlyne ji dirba padavėja, kartais turguje bando parduoti savo kurtus papuošalus. Būtent ten ji netikėtai sutinka Štefaną, kuris jos gyvenimą sutrikdo dar labiau, atverdamas plačius Berlyno horizontus... Bet ar nuo praeities taip lengva pabėgti?

„Vis dar buvo kaip kempinė, sugerdavo viską, ką išvysdavo. Jos meniška siela dar nenutuokė, koks koliažas susidėlios iš tų reginių ir vaizdų, bet ji dar niekada gyvenime nesijautė tokia laisva ir pakylėta. Kol kas ji tiksliai neįvardytų savo jausmų – baimė ir džiaugsmas, nepasitikėjimas savim ir netikėtai peržengiamos įprastos ribos, skaudi patirtis ir vaikiškas atvirumas naujovėms, gniuždantys prisiminimai ir su jais nieko bendro neturinčios dabarties akimirkos.“

Kaip tyčia šią knygą pasiėmiau skaityti tarpušvenčiu, kai šalia kalbasi ar žiūri televizorių artimieji, tačiau vis tiek norisi skaityti. Tame šurmulyje ši knyga buvo kaip tik. Saldus, gal ir banalokas romanas, su šiek tiek „Kobra 11“ prieskonių. Knygoje paliesta svarbi tema – psichologinis ir fizinis smurtas šeimoje ir aplinkinių abejingumas. Juk ne vienąkart teko girdėti istoriją, kai moteris ar su vaikais, ar viena, turi bėgti nuo smurtaujančio vyro, nes kitos išeities, regis, nėra. Klaudija irgi pabėgo. Pradeda save kurti iš naujo, tačiau praeitis vis garsiai alsuoja už kampo ir tik laiko klausimas – kada ją pagriebs? Šioje knygoje man įstrigo vienas momentas, kuris labai gerai iliustruoja vis dar iškreiptą mąstymą. Klaudijos motina netiki Klaudija, ji mano, kad dukra tik išsigalvoja, jog jos vyras smurtauja. Juk jis tvarkingas, gražus, smailialiežuvis vyrukas. Negi jis ims elgtis taip žiauriai? Tokį vyrą moteris paliko, na, kam čia bėgti?

Tai viena tų istorijų, kur negali pasakyti nei kažko ypatingo, nei kažko ypatingai blogo. Sunkiasvorės literatūros gerbėjams jos tikrai nerekomenduosi, tačiau mėgstantiems lengvesnius pasiskaitymus su šiokiu tokiu paskatinimu pamąstyti – tiks.

ĮSPĖJIMAS! Perskaičius šią knygą norisi iškart aplankyti tą gyvybingąjį margaspalvį Berlyną.

Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2015.

Knygos autorė: Lina Ever (g. 1970 m. Panevėžyje, Lietuvoje)

(nuotr. iš: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/lina-ever-bugnuok-jam-mazasis-oskarai-286-496892)

2019-aisiais skaičiau...

Po labai ilgos pertraukos ir tylos mėnesių tariu jums labas! 2019-ieji prabėgo itin greitai ir nepastebimai. Mūzos, padėdavusios rašyti buvo išsilaksčiusios į visas keturias puses, keletą knygų bandžiau apžvelgti kelissyk, bet taip ir nepavyko. Regis, visiškai netenkino galutinis rezultatas. Tyliai nėriausi iš senosios savo odos, tikiuosi, gal ir senojo savo apžvalgų stiliaus, kuris tikrai ne visuomet mane džiugino. Grįžtu prisipildžiusi naujų minčių.

Pagalvojau, kad grįžti pirmosiomis 2020-ųjų dienomis su praėjusių metų apžvalga labai simboliška. Nors daugybės knygų ir neapžvelgiau, tačiau skaičiau lyg ir nemažai. Mano Goodreads tikslas buvo 45 knygos. Jo nepasiekiau, perskaičiau 39... Ir visai dėl to nesisieloju, nes supratau, kad lenktynės nei su savim pačia, nei juolab su kažkuo kitu yra visiškai ne man. Užteks tų gražbylysčių.

Geriausios 2019 metais perskaitytos knygos (arba knygos, kurias įvertinau 5 žvaigždutėmis):

1. Austė Giedra „Siera“. Švelniai bohemiška, kitokia, poetiška.
2. Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“. Supurtanti patogų pasaulį ir verta, kad kiekvienas ją perskaitytų.
3. Madeline Miller „Kirkė“. Apie dieviškai žmogišką ramybę ir stiprybę. Apie dieviškai paprastą būtį. Net pavydžiu žmonėms, kurie ją dar tik skaitys. Kirkė užvaldo ir mintis, ir širdį.
4. Susannah Cahalan „Liepsnojančios smegenys“. Apie tai, kas svarbu ir apie ką būtina kalbėti. Tikra istorija iš pirmų lūpų apie beprotybės mėnesį.
5. Viktorija Daujotytė, Marijus Šidlauskas „Vartai į abi puses“. Apie būtį ir buitį. Šioje knygoje Marijus Šidlauskas laiškais kalbina Viktoriją Daujotytę. Net sunku patikėti, kad šioje knygoje slypi viskas: nuoširdumas, tikrumas, Lietuva, kultūra, literatūra... Kone viskas, ką kartais reikia pačiam sau priminti.
6. Alessandro Baricco „Misteris Gvynas“. Nuostabi istorija, kuri sugrąžina skaitytoją namo.

Ir galiausiai knygos, kurios paliko neigiamą įspūdį ir liko įvertintos 1 žvaigždute:

1. Francois Lelord „Kaip Hektoras laimės ieškojo“. Per daug akivaizdu, kur ta laimė slepiasi ir vis dar sunku suvokti tokių knygų skaitymo prasmę.
2. Pablo Neruda „Poezija“. Poezija, kuri su mano širdimi nesusišaukė. Gal ne laiku?
3. Antanas Škėma „Izaokas“. Kad ir kaip myliu "Baltą drobulę", su Izaoku prasilenkėm. Šlykštoka knyga. Arba ne laiku.
4. Jaroslavas Melnikas „Anoreksija. 22 apsakymai“. Skaičiau antrąkart, nes turėjau parašyti darbą. Pasirodo, nei knyga, nei požiūris į ją, per porą metų nepasikeičia. Tikras seksizmo vadovėlis pradedančiajam. Vis dar sunku suvokti, kaip įmanoma į vieną ploną knygelę prikišti tiek seksizmo. Gal kada pasidalinsiu pastebėjimais, kuriuos surašiauu rašto darbe.

Taigi pagaliau su Naujaisiais metais! Linkiu skaitingų metų! Tegu jie būna kupini ypatingų atradimų knygų pasaulyje!