„Originalus autorės-stebėtojos rakursas atsiranda iš neįprastų pozicijų – matyti ir akcentuoti ne „savaime suprantamybę“, o poetiškas detales, absurdo žaismę įprastose rutinos schemose, netikėtus dialogų kampus. Autorė turi gebėjimą rašyti laisva, savita kalba, be išmoktų figūrų ar nusižiūrėto stiliaus, plastiškai jungti pasakojimą ir vizualumą“.
Giedrė Kazlauskaitė
"...nelaimingi fotografai, fatališkos Vilniaus damos, o kartais tiesiog tragikomiškas anoniminių pašnekovų ansamblis Aistės tekstuose susispiečia į daugiabalsį didmiesčio gyvenimo avilį. Miniatiūrinius, dažnai tarsi iš natūros trauktus to gaudžiančio avilio rėmelius autorė sugeba pripildyti paradoksalios mįslingų charakterių kasdienės egzistencijos gėlos."
Rolandas Rastauskas
"Būdama sykių ir fotografė, ji sugeba aplinką fiksuoti detaliai, ryškiai ir taupiai – „vienu lietimu“. Impresionistiškas psichologizmas jos tekstų peizažuose palieka individualų žmogaus pėdsaką, neišvengiamai įdomų ir kitam žmogui – skaitytojui."
Kęstutis Navakas
Mano nuomonė apie šią knygą: Jau seniai sakiau, kad tiek knygas, tiek ir filmus žmogus vertina per savo patirties prizmę. Todėl, kai man knyga pasirodo artima, tai vadinasi, joje aš radau save arba bent jau savo jausmų ar išgyventų situacijų šešėlį... Taigi "39 salto mortale" man pasirodė itin artima, skaičiau su tokiu didžiuliu malonumu, lyg jausdama, kad joje rasiu ir savo tam tikrų istorijų baigtį. Šis novelečių rinkinys tiesiog alsuoja menu. Tiesa, moteriškumu irgi. Ypač lietuvišku. Ir tokiu labai pažįstamu... Atsisveikinimo sąskaitų išrašymas, kuriame rėžia akis nesusikalbėjimas (kuris, manding, yra viena didžiausių problemų apskritai žmonių bendravime), moters vienatvė, vyrų nesupratingumas, šiandieninis jausmų pigumas, "aš miegu su tavimi ir mums abiems to pakanka" pobūdžio santykiai, vynas, meno sferų žmonės... Viskas gana aktualu, pažįstama, problematiška. Labiausiai pasižymėjo ir skaičiau net po keletą kartų noveletes Kava į lovą" ir "Sąskaita". Šitą knygą laikau puikiu atradimu.
Mano vertinimas : 10/10.
Pieštukas užkliuvo : "Tik nemėgstu įsimylėti. Tada jau tikrai per daug mirties, ne ne, tada nieko negauni.Palaidoji viską - save, norus, svajones, o ką įgyji - kito žmogaus pasaulį? Bet ne save. Įsimylėjimas yra tikrasis susinaikinimas, šito net man per daug. Ir vis dėlto, kai ateina atsisveikinimas, jį gali nujausti. Gali pasiruošti, bet jau nieko nepakeisi."
