Lapės gaudymas

Knygos aprašymas: "Lapės gaudymas" - tai populiaraus rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato esiukių knyga. Ją pradeda virtuoziškos „Šešios įvadinės tezės, kurių galėtų ir nebūti, bet negali“.
Knygos "Lapės gaudymas" pagrindas – „Paguodos atvirlaiškiai sau“. Žaismingų pokalbių, dienoraščio paraščių, miniatiūrų forma skleidžiasi kūrybos ir gyvenimo metmenys. Išskirtinis Kajoko gebėjimas – pakilti virš visko, kas laikina, nereikšminga, stabdyti gyvenimo akimirkas paradoksais, žinančiojo tolerancija."


Mano nuomonė apie šią knygą: Po šitiek rekomendacijų, pagaliau perskaičiau. Ir, visgi, lieku prie nuomonės, kad geriausia Kajoko knyga yra "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys". Ir, dievai žino, už ją geresnės neskaičiau, joje ištirpau. O visa kita - nesiekia, ištirpsta be pėdsako. Ir kas, kad perskaičiau "Lapės gaudymas", jei sunkiai atgaminu, ką skaičiau. Jei neįtraukė tos mintys tiek, kad negalėčiau klajot savose mintyse. Ne ne, nereikia iš karto pagalvoti, kad viskas taip beviltiška, ne. Ir susimąsčiau, galbūt ir šyptelėjau kartą ar du, bet tik tiek. Dabar, praėjus kiek laiko nuo knygos perskaitymo, paklaustumėte, apie ką ji buvo? Sunkiai pasakyčiau. Pradėčiau sukti galvą ir kitos knygos šitą tiesiog užgožtų. Gal čia ir atsakymas. Knyga ne man. Antrą kartą neskaityčiau, o ir prie lovos nesidėčiau.

Mano vertinimas: 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Poezija - vieninteliai įmanomi žodžiai vienintelėje įmanomoje vietoje, kur jokie žodžiai jau neįmanomi."

"Jeigu viskas yra iliuzija, tuomet ir iliuzijos iliuziškumas tėra elementariausia iliuzija."

" - Žinau du būdus išgelbėti pasaulį. Vieną fantastinį, kitą realų. Realus: atskris ateiviai ir mus išgelbės. Kitas būdas: mes išsigelbėsime patys. Bet tai jau iš fantastikos srities."

"Dėl idiotiškai suvoktos laisvės mes atmetame netgi tuos suvaržymus, kurie padėtų tapti mums tikrai laisvais."

"Žvilgsnis užkliūva už apdulkėjusios "Sveikas, liūdesy!" nugarėlės.
- Ponia Fransuaza, kokios moterys gražiausios?
- Mylimos...
Kažkur girdėta, ir vis tiek dieviškai paprasta, elegantiška, taiklu.
Bet sykiu ir liūdnoka.
Dar liūdniau, kai ateina tokio liūdesio pagirios."

O 2013 skaityta...

Tamtadam! Iškilmingai prirašau savo užrašuose skaičiukus: 14. Šiek tiek su jauduliu mąstau, ką perskaitysiu šiais metais? Bet pirmiausia, tradiciškai, reikia apžvelgti praėjusius metus. Sakyčiau, jie buvo pakankamai knygiški, nepaisant daugumos pokyčių mano gyvenime, knygų neužmiršau ir skaičiau pakankamai daug. Tiesa, ne tiek, kiek ketinau. O ketinau perskaityti 60 knygų. Deja, per neskaitymo laikotarpius (o ir tokių, nors ir trumpam, bet buvo), perskaičiau mažiau, nei tikėjausi.

Taigi, 2013 metais perskaičiau nei daug, nei mažai - 46 knygas. Daugiau nei pernai, dėl ko save norisi šiek tiek ir pagirti. Ateinančiais metais, tikiuosi vėl siekti gražaus 60-ies knygų skaičiaus. Nors, kad ir kaip ten būtų, visgi, svarbu ne kiekybė, o kokybė. Kartais ir vienos geros knygos visam mėnesiui užtenka.

2013 metų geriausios knygos, įvertintos 10/10:

1)Giedra Radvilavičiūtė "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos";
2)Donaldas Kajokas "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys";
3)Ray Bradbury "Sudie, vasara!";
4)Alfonsas Nyka-Niliūnas "Dienoraščio fragmentai 1976-2000";
5)Aistė Kisarauskaitė "39 salto mortale".

Kitos knygos, kurios nors ir neįvertintos 10/10, tačiau vertos paminėjimo:

1)Sigitas Parulskis "Pagyvenusio vyro pagundos"(9/10);
2)Alvydas Šlepikas "Mano vardas - Marytė" (9/10);
3) Justinas Marcinkevičius "Papasakoti gyvenimą" (9/10);
4) Jean - Paul Sartre "Siena" (9/10);
5) Ch. Bukowski "Skaitalas" (9/10).


2013 metų didžiausi nusivylimai:
1) Samuel Beckett "Belaukiant Godo" (1/10);
2) Marius Ivaškevičius "Madagaskaras" (1/10);
3) Sigitas Geda "daugiau nevaidinsiu Sofoklio" (2/10);
4) Donaldas Kajokas "Kazašas" (2/10);
5) Terry Southern and Mason Hoffenberg "Pupytė Kendi" (3/10).

Mano pačios didžiulei nuostabai skaitomiausias mėnuo buvo balandis, perskaičiau net 11 knygų! (Tikriausiai tai vieno mėnesio mano rekordas), patys neskaitomiausi mėnesiai, kai sugebėjau perskaityti tik po vieną knygą buvo rugpjūtis bei gruodis.

Turbūt savo apžvalgą ir baigsiu. Džiaugiuosi praėjusių metų atradimais ir tuo, jog meilė skaitymui neblėsta, o kiekvienais metais vis auga.

Tad šiais metais taip pat palinkėsiu Jums, knygų draugai ir sau pačiai knygiškų metų! Ypatingai gerų knygiškų atradimų ir, kad meilė literatūrai tik stiprėtų! Su naujaisiais 2014-ais metais, mielieji!

p.s. pamiršau padėkoti už tai, kad skaitot šitos mergiotės "apžvalgas", visuomet malonu, kai atsiranda bendraminčių.:)

Karavanų lopšinės.

Knygos aprašymas:" Ilzės Butkutės eilėraščiai šneka gryna poezijos kalba ir ištaria tai, kas nepasakoma kitaip, ką gali ištarti būtent poezija. Įžvalgos ir atvertys čia randasi iš vaizdinių, kuriuos sukelia tarsi nevaržomas, tačiau vidinės formos tiksliai suvaldytas metaforų srautas. Galingas srautas žodžių, praaugančių savo reikšmes. Itin intensyvi, prisodrinta, daiktiška ir konkreti kalba yra pavydėtinai skaidri ir tiksli. Grakšti, tykojanti poetinio žodžio eigastis leidžia užklupti skaitytoją nepasiruošusį – jis juk labiausiai ir laukia būti apgautas ir pagautas." Antanas A.

Mano nuomonė apie šią knygą: Jau seniai teko pastebėti šią moterį. Jos įrašai visada įdomūs ir keliantys susižavėjimą, tad labai norėjosi paskaityti ir poezijos rinkinį. Ir vualia! Jis visai netikėtai man pakliuvo į rankas. Eilėse jaučiamas moteriškumas, ypač prisimenu eilėraštį "Trafaretai: giminaitės", jausmingumas, švelnumas, eilėraščiai pulsuoja fantazija ir intelektualumu. Norisi paskaityti dar šios moters kūrybos, nes čia vienas tų atvejų, kai pirma susižavėjau visai ne jos kūryba, o grynai ja pačia, atradusi facebook'e. Labai džiaugiuosi tokiu atsitiktinumu. Nors juk niekas nevyksta šiaip sau. :> O va, šį rinkinį drįstu ir rekomenduoti.

Mano vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

Trafaretai: giminaitės

Kartais netyčia jos grobdavo vyrus –
neliesdamos pirštais, neleisdamos juoko
per lauką, nusukusios galvas į kairę,
žinodamos – grobį belieka užkasti.

Kartais jos darė tai tyčia, išskyrus
klajūnų gentis – savo seseris tuokė
su vyrais, kurie niekada nesidairė,
kurie ir duris tepažįsta kaip skląstį.

Sako, jos būdavo tylios meilužės –
nuleidusios galvas išnešdavo laiką,
nešiotą ant rankų, tačiau neišleistą –
jo vaikščioti vaikiškai niekas nemokė.

Sklinda gandai, kad į vyro drabužį
įsiūdavo kvapą, kurio neatlaikę
jie rengės nuogai, ir sakydavo, keista –
atrodo, lyg vyčiausi sužeistą lokį –

lokį, įsiutusį alkaną žvėrį –
palikusį miegančią kliedesio irštvą –
prairusiu kailiu, prairusia siela –
atrodo, lyg vyčiausi jį palei upę.

Vyrai sapnuodavo, žemę atvėrę –
bet nemigos geizeriai visa pamiršta.
Ir niekas nesakė – tai gera, tai miela.
Tik alsiai tylėjo, tarp fiordų suklupę.

Pupytė Kendi

Knygos aprašymas : „Pupytė Kendi“ - XX a. 6 -ojo dešimtmečio pabaigos erotinis šedevras.Tai satyrinis romanas, moderni Voltero „Kandido “ interpretacija. Pagrindinė kūrinio herojė, Kendi Kristian, - patraukli, naivi aštuoniolikmetė, kuri dėl savo nenugalimo noro padėti kitiems žmonėms nuolat patenka į farsą primenančias erotines situacijas."

Mano nuomonė apie šią knygą: "Pupytė Kendi" viena iš tų knygų, kai skaitai ir neapleidžia mintis: "Kas čia per nesąmonė?" Jau kuo nesiskundžiu, tai humoro jausmu, tiesa, jis galbūt kiek specifinis, bet jau iškrypimų šioje knygoje buvo pernelyg daug ir jie ne kiek kėlė juoką, kiek nuostabą, koks gi žmogus gali parašyti tokias nesąmones. Naivi mergina iš didžiulio gailesčio miega su visais, kas pakliūva, su dėde, su tėvu, su kažkokiu benamiu kupriuku ir taip toliau, ir panašiai. Net šlykštu skaityti. Tikėjausi, kad šita istorija bus tokia šmaikšti, jog šypsosiuos ir šypsosiuos, tačiau deja, nešyptelėjau nė karto, tik gailėjausi, jog ją kažkuomet nusipirkau ir apskritai, kad skaičiau. Vienintelis teigiamas dalykas - tai, kad ji mažytė. Net neįsivaizduoju kokiam žmogui galėčiau ją parekomenduoti ir apskritai, ar galėčiau...

Mano vertinimas: 3/10.

Paryžiaus dienoraštis.

Knygos aprašymas : "Šios informacijos nėra turistams skirtuose leidiniuose. Tai rašytojo Jaroslavo Melniko, Paryžiuje praleidusio daug laiko, dienoraštis. Kas lankėsi Paryžiuje, paėmęs į rankas šią knygą, tarsi sugrįš atgal. Kas nesilankė – paviešės jame drauge su autoriumi.
Rašytojas tikisi įminęs bent dalį Paryžiaus magijos ir prancūzų laimės paslapčių ir savo atradimais dalinasi su skaitytojais."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pagaliau realus požiūris į taip išliaupsintą Paryžių. Visai iš kitos perspektyvos lygintas su Lietuva, jis pasirodė daug tikresnis. Netgi, kartais atrodė, lyg pati būčiau ten buvusi. Niekada nemaniau, kad prancūzai taip slepia savo asmenybę, netgi nemaniau, kad jie tokie arogantiški, kokie buvo čia aprašyti. Smagus dienoraštis, visada malonu skaityti realius įspūdžius apie tam tikras šalis, ypač apie tas, kuriose dar viešėti neteko.

Mano vertinimas: 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Pasislėpęs už kaukės, visada jautiesi tvirtesnis: tu, tavo savimeilė, savigarba apsaugoti nuo svetimų strėlių. Tu personažas, o tikroji tavo esybė nepasiekiama, esi anonimiškas."

Dviese apie meilę

Knygos aprašymas: "Šios knygos idėja kilo spontaniškai. Prieš kokius penkerius, gal šešerius metus mano bičiulis poetas ir vertėjas niujorkietis Vyt Bakaitis po viešnagės Vilniuje paliko man krūvelę knygų, netilpusių jo lagaminan - tarp jų buvo ir Barbaros Gruszkos-Zych Miegu su tavimi po oda, išversta į lietuvių kalbą Birutės Jonuškaitės. Teksto minimalizmas ir intensyvus lyrinis pasakojimas iškart įsismelkė po oda, primindami gal kiek santūresnę, irgi išpažintinę poetę Aldoną Gustas. Kai po kelerių metų dar sykį perskaičiau lenkų poetės rinkinį, kilo mintis pasiūlyti Barbarai dvikalbę knygutę, kurią sudarytų mudviejų skirtingose šalyse skirtingu metu rašyti meilės eilėraščiai. <...> Esama posakio, kad bet kokia gera poezija yra apie meilę, tačiau čia, šioje knygoje, norėjau, kad po vienu stogu susitiktų tekstai, skirti atpažįstamam, iki neįmanomybės artimam objektui, vis vien - fiziniam ar metafiziniam, kadaise patirtam ar tik įsivaizduojamam, tikram ar tariamam." J. Keleras

Mano nuomonė apie šią knygą: Įdomi poezija. Apie jausmus, tačiau atrodo, kad kiek santūrokai. Netgi nustebino poezijos keistu sausumu, kartais net pasigedau meilės. Nesu iš tų, kur dievina poeziją, kur meilė seilė, bet čia...kažko trūko. Bent jau trūko iki to, kad galėčiau sakyti: "Oho! Čia poezija man!" Žinoma, nesiginčysiu, pati šio poezijos rinkinio idėja įdomi. Viename rinkinyje du požiūriai: vyro ir moters (lenkės ir lietuvio) į meilę ir, drįstu teigti, gana glaudžiai siejasi. Net nelabai atskirsi, kurią poziciją skaitai. "Santūri poezija" - štai toks apibūdinimas vis sukasi mintyse. Ir, manau, tokio ir užteks. Ar daug eilėraščių norisi persirašyti? Tiesą sakant, ne...

Mano vertinimas: 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"prieš skrydį"

paliečiu krėslą lėktuve
tačiau tai ne tas
ant kurio sėdėjai
ne tas vis kartoju
ne ta kalbėjo apie mane
bet tai tas pasaulis
kuriame net tušti krėslai
primena apie mylimuosius

Barbara Gruszka-Zych

"Viena"

kai neliks tau manęs, vis vien
kažkur žydės kiparisas ar bent
jau tavo krūtys sekmadienį,
vos tau pakirdus

vos tau atsistojus prie lango,
veidu į taką, veidu į šviesą,
užliejančią sodą, veidu
į mėlyną tyrą balandį

kai neliks tau manęs, vis vien
kažkur vaikas pieš ant uolų
žaibus ir vėjus, nežinodamas,
kad tu jau viena

Julius Keleras