Pienių vynas

Knygos aprašymas : "„Pienių vyne“ paprastai ir jautriai pasakojama apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį. Mažame žaliame Ilinojaus valstijos Grintauno miestelyje Daglas Spoldingas gyvena dvyliktąją savo gyvenimo vasarą. Ji nepaprasta – pilna stebuklingų ir baisių įvykių, lydinčių Daglą kiekvieną vasaros dieną. Sportiniai bateliai, lengvi tarsi pūkas, su kuriais galima bėgioti greitai kaip antilopei, laimės mašina, konstruojama kaimyno, vaškinė burtininkė, pranašaujanti ateitį, paslaptinga dauba, kurioje tūno grėsmė – visa tai supinama į lengvus ir poetiškus pasakojimus apie neįtikėtiną augančio berniuko kasdienybę. Stebukladarė senelė, mokanti konservuoti gyvenimo džiaugsmą, šeimos ritualu tapęs pienių skynimas vynui, kuriame išsaugoma kiekviena Spoldingų vasara, išmintingi pokalbiai apie augimą ir brandą, vaikų žaidimai ir suaugusiųjų poelgiai – viskas formuoja Daglo Spoldingo pasaulėjautą ir paverčia šią vasarą unikalia, virsmo, vasara. Pienių vynas – gėrimas ir kartu metafora, atskleidžianti augant įgyjamos patirties saldumą ir kartumą."

Mano nuomonė apie šią knygą : Gyvenimo knyga! Išties, ją skaitant atsigauna siela... Istorija ne vientisa, tačiau tokia trapiai graži, kad ją skaityti vienas malonumas... Netgi malonu jausti, jog vietomis susimąstai, nuliūsti, tačiau tai duoda peno apmąstymams. Kas yra mirtis? Tiksliau, kas būna po to, kai numiršti? Kas yra tradicijos? Ką reiškia šeima? Kur slepiasi laimė? Ir ar, apskritai ji yra? Ir begalės kitų klausimų. Apskritai, vos ne visą knygą galima persirašyti į citatų sąsiuvinį, tokia gausybė nuostabių minčių. O dar pamenu, abejojau skaityti ją ar ne, kai perskaičiau, negaliu suvokti, kodėl tai padariau tik dabar... "Pienių vynas" viena tokių knygų, kurias norisi turėti savo lentynoje ir perskaityti dar ne kartą. Šiuo metu tai buvo vaistai mano sielai. Ir, nors nemėgstu rekomenduoti knygų, tačiau šią rekomenduoju. Tikrai.

Mano vertinimas : 10/10

Pieštukas užkliuvo : "Ji atsisėdo šalia jo ant sūpuoklių vienais naktiniais marškiniais, ne liesutė, kaip septyniolikmetės mergaitės, kai jų dar nemyli, ir ne stora, kaip penkiasdešimt metų moterys, kai jų jau nebemyli, bet stamantri ir apvali - kaip tik tokia, kaip reikia, - tokios būna moterys, jeigu jas myli."

"Ir kam reikia, kad saulėlydis truktų visą amžinybę? Kam reikia amžinos šilumos? Kam reikia amžino aromato? Juk prie visko pripranti ir po kurio laiko nieko nebejauti. Saulėlydžiu galima gėrėtis minutę, dvi. O paskui norisi ko kito. Taip jau sutvertas žmogus."

"Pirmiausia, ką sužinai begyvendamas, - tai, kad esi kvailys. Paskiausia, ką sužinai gyvendamas - kad tu vis toks pat kvailys."

"Būk tuo, kas esi, palaidok tą, kuo buvai..."

"- Ne, brangioji, juk tu ne data, ne rašalas, ne popierius. Tu - ne šitos skudurų ir dulkių skrynios. Tu - tik ta, kuri čia dabar, šiandieną, šiandieninė tu."

"Man baisiai gera, kai vakare einu gulti. Vadinasi, kartą per dieną tikrai sulaukiu laimingos pabaigos. Kitą rytą tave gali ištikti kažin kokios bėdos. Bet man užtenka prisiminti, kad vakare eisiu gulti ir ramiai kiek pagulėsiu, ir vėl viskas gerai."

"Niekas niekada nemiršta, kas turi šeimą."

"Kai kurie žmonės, būdami dar baisiai jauni, ima liūdėti. Rodos, nebūtų nė priežasties, bet, matyt, jie tokie jau užgimė. Jie lengviau susižeidžia, veikiau pavargsta, greičiau pravirksta, ilgiau pamena ir todėl, kaip sakiau, anksčiau už kitus žmones pradeda liūdėti."