Alfonso Signorini „Coco Chanel: Gyvenu tik kartą“

„Buvo ir taip, kad jos svajonės buvo didesnės už gyvenimo suteiktas gėrybes. Koko Šanel išaugo iki begalybės, pranoko savo pačios lūkesčius, o paprastesni troškimai, tokie kaip tapti žmona ir motina, jos rankose suvyto.“

Turbūt sunku būtų surasti žmogų, kuris nieko nežinotų apie Coco Chanel, jei ne apie pačią, tai bent jau „Chanel No. 5“ ir neabejoju, kad net pernelyg nesidominti mada, moteris žino mažos juodos suknelės taisyklę.

Coco Chanel asmenybė mane sudomino paauglystėje pažiūrėjus keletą filmų. Visuomet buvau tas žmogus, kurį labiau domina ne tų garsiųjų kvepalų kvapas, o kas už tų kvepalų stovi, koks žmogus juos sukūrė ir kaip tai padarė. Todėl užėjus bjauriam nenorui skaityti, bibliotekoje užkliuvo akys už knygos apie Coco Chanel. Ir padėjo nustumti tą nenorą šalin.

Šioje knygoje pasakojama Coco Chanel pasaulinės sėkmės ir asmeninių nesėkmių istorija. Nemažai dėmesio skiriama Coco Chanel liūdnai vaikystei. Jos sunkiai sirgusiai ir mirusiai nuo tuberkoliozės motinai, kai Coco buvo 12 metų, jos tėvui keliautojui ne tik po Prancūziją, bet ir po svetimais sijonais ir tam, kaip Coco Chanel su seserimis atsidūrė vaikų namuose – vienuolyne, kur pamažu ir atrado savo aistrą siuvimui, drabužių kūrimui ir pastabumą detalėms. Iš pradžių visi juokiasi iš jos nederamų eksperimentų, bet išėjus iš vienuolyno jai atsiveria platusis galimybių pasaulis. Iš pradžių tenkinasi darbu Debiutan salone, tačiau bedirbant ten, ji sutinka savo pirmąjį gyvenimo vyrą Etjeną Balzaną, kuris ją įsimyli ir pasiūlo kraustytis į kaimą, kur bus viskuo aprūpinta. Ji sutinka, tačiau ilgainiui pradeda suprasti, kad gražaus vyro papuošalo gyvenimas ne jai. Ji svajoja apie galimybę kurti. Tada netikėtai sutinka Etjeno Balzano draugą Bojų Kapelą, kuris tampa vienintele tikra jos gyvenimo meile ir padeda įgyvendinti visas jos svajones. Gabrielė tampa Coco Chanel ir viskas pasikeičia. Visą gyvenimą Coco Chanel labiausiai rūpėjo kūryba, ji nesukūrė šeimos, net neištekėjo už savo mylimo vyro, beveik visą gyvenimą žengė koja kojon su savo teta ir bendražyge Adriene. Ji numirė pardavusi savo vardo mados namų tinklą, tačiau numirė su kaupu išpildžiusi savo svajonę.

„Galbūt tuokiamasi tada, kai tikrai norima turėti vyrą. Tada moteris jį medžioja, persekioja, suvysto. Aš labiau už viską norėjau būti su savo drabužiais savo siuvyklose. Todėl iš vyrų per daug ir negalėjau reikalauti. Juolab tikrai ne pasiūlymų tekėti. Kas žino, gali būti, kad pati to nežinodama tiesiog nenorėjau.“

Šią knygą skaityti buvo kaip niekad malonu, tiesiog verčiau puslapį po puslapio su smalsumu ir pasimėgavimu. Puikiai parašytas biografinis romanas, kurio dėka pažinau Coco Chanel asmenybę, susipažinau ir su jos ne tokia linksma gyvenimo istorija. Kai pagalvoji, Coco Chanel istorija ir tai, nuo ko viskas prasideda, yra tarytum būtina sąlyga pasaulinei sėkmei. Tokių pavyzdžių tikrai nemažai. Skurdi vaikystė, tėvai alkoholikai arba pernelyg nesirūpinantys vaikais, sunki karjeros kelio pradžia, bet didžiulis užsispyrimas ir geležinė valia, kurią, matyt, sunki vaikystė ar išgyvenimai ir išugdo. Žinoma, Coco Chanel ne išimtis, jos darbo ir sėkmės istorija įspūdinga, tačiau už visa tai dažnai, deja, skaudžiai ir sumokama – Coco Chanel nesukūrė šeimos, nesusilaukė vaikų ir išgyveno skaudžią, vienintelio mylėto vyro netektį, bet niekada nepasidavė, išnaudojo savo galimybes ir gyvenimą visu pajėgumu.

Rekomenduoju šią knygą tiems, kuriems reikia švelnaus pastūmėjimo svajonių link, ir tiems, kuriuos domina Coco Chanel asmenybė, arba tiesiog norisi įdomaus skaitinio.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2012.

Kitos patikusios citatos: „– Aš visada ieškau meno visuose mus supančiuose dalykuose. Ne tik paveiksle ar bažnyčios fasade. Gerai pagalvokite. Kodėl menas turėtų būti skirtas tik akims? Argi ne nuostabu klausytis lengvai Venecijos vandens paviršiumi slystančios gondolos? Argi ne nuostabaus skonio šie vaisiniai ledai, kuriais gardžiuojamės?“

Knygos autorius:

Alfonso Signorini (g. 1964 m. balandžio 7 d. Milane, Italijoje)

Javier Marias „Įsimylėjimai“

„Klaidinga tikėti, kad dabartis niekada nesibaigs, kad tai, kas mums duota, – duota visam laikui, ir toliau išliks nepasikeitę. O iš tiesų reikia nepamiršti, kad nieko nėra amžino, viskas gali pasikeisti bet kurią mums skirto laiko akimirką, kad ir kiek mažai mums būtų jo likę. Ir mes palaipsniui mokomės suprasti: kas iš pradžių atrodė kaip sukrėtimas, vieną gražią dieną mūsų gali nebejaudinti, tapti vienu iš gyvenimo įvykių, tik dar vienu faktu. Ateis diena, ir mes netgi neprisiminsime žmogaus, be kurio kadaise net neįsivaizdavome savo egzistavimo, dėl kurio nerimavome ir nemiegodavome naktimis, be kurio negalėjome kvėpuoti, kurio žodžiai ir buvimas teikė prasmę kiekvienai pragyventai dienai, ir netyčia jį prisiminę tik gūžtelėsime pečiais ir galbūt pagalvosime: „Kurgi jis dabar?“ – bet mums net nesinorės atsakymo į šį klausimą, nes mums tai neberūpės. Koks skirtumas, kas nutiko mūsų pirmai merginai, kurios skambučio arba susitikimo taip nekantriai laukdavome? O kaip laikosi priešpaskutinė, irgi nelabai svarbu – juk jau metus su ja nesimatėme. Argi mums rūpi mūsų draugai, bendraklasiai, universiteto laikų ir vėlesni bičiuliai – nors su jais susiję tokie ilgi ir svarbūs mūsų gyvenimo etapai, nors mums atrodė, kad niekada neišsiskirsime? Ir koks skirtumas, kas buvo su tais, kurie mus anuomet paliko, kurie išėjo, atsuko nugarą arba mus išdavė? Seniai juos pamiršome, iš jų liko tik vardai, kuriuos išgirdę prisimename tuos žmones. Pamirštame ir mirusiuosius: jie mirė, taigi mus paliko. Mano motina mirė prieš dvidešimt penkerius metus, ir nors jaučiuosi privaląs ją prisiminęs liūdėti (ir mane iš tikro užplūsta liūdesys), to neįmanoma lyginti su jausmais, kuriuos išgyvenau tada. Jau niekada nebepravirksiu, o juk tada raudojau jos netekęs. Dabar tai liko tik faktas: mano motina mirė prieš dvidešimt penkerius metus, ir nuo tada aš motinos nebeturiu.“


Ši istorija prasideda nuo to, kaip leidykloje dirbanti Marija Dols kasryt pusryčiauja toje pačioje kavinėje ir stebi taip pat, kaip ir ji, kasryt ten pusryčiaujančią porą. Ilgainiui stebėdama šią porą, ji pradeda jaustis tarytum jų drauge, įsivaizduoja, kad viską žino apie jų bendrą gyvenimą, ji jais žavisi, bando skaityti jų kūnų ir žvilgsnių kalbą. Ateina vasara, pora staiga dingsta iš akiračio. Marija laikraštyje perskaito apie nelaimingą atsitikimą, netikėtą, absurdišką žmogžudystę. Pažvelgusi į nuotrauką, atpažįsta kavinėje su žmona kasryt sėdėjusį vyrą. Ji tai priima kaip jai nutikusią nelaimę, tikisi sutikti to nelaimėlio žmoną. Vienąkart ją sutinka ir prisėda, norėdama išreikšti jai užuojautą ir ją paguosti, tampa jos skausmo „klausytoja" , atsiduria jos namuose, susipažįsta su šeimos draugu. Po šitokio vienkartinio bendravimo su ta stebėtąja moterimi, nori nenori, Marija įsivelia į painų meilės trikampį/keturkampį ir tampa ne tik viso to dalimi, bet ir sužino svarbių dalykų, nuo jos pradeda priklausyti šios istorijos ateitis. Ar ji tuo pasinaudoja?

Turbūt visi esame girdėję posakį, jog meilėje ir kare visos priemonės leistinos. Ir tokių istorijų parašyta, skaityta, matyta šimtai. Tačiau „Įsimylėjimai“ yra skirta lėtai tekančio, kokybiško pasakojimo gurmanams. Ši istorija toli gražu nėra ta, kurią perskaitytum vienu prisėdimu, ji skaitoma iš lėto, kartkartėm ir besimėgaujant. Ką žmogus padarytų dėl meilės? O ko nepadarytų? Ar skausmas ir gedulas pasilieka su mumis toks pats, koks buvo pradžioje? Ar mes pajėgūs pamiršti? Sunkiai pamenu tokią knygą, iš kurios norėtųsi citatas persirašyti vos ne puslapiais. Kur apie santykius kalbama taip tiesiai, taip nebanaliai ir brandžiai, kad nebeturi nė ko ir pridurti, norisi sugerti visas tas mintis į save ir nešiotis su savimi, niekad nepamiršti. Ji moko gedėti, tik, šiukštu, ne per ilgai. Ši knyga priminė man, kad nepakeičiamų nėra. Kad santykiai bus tokie, kokius juos sukursi, kad dėl kito žmogaus kartais reikia pasiaukoti, paminant savo jausmus. Vienintelis šios istorijos minusas – keletą kartų pasikartojusios tos pačios pastraipos. Man tai nepasirodė būtina, bet vis tiek norisi žemai nulenkti galvą šiai knygai ir ją rekomenduoti visiems. Tiems, kurie kuria santykius, kurs ateityje ar bando užsigydyti buvusių santykių paliktas žaizdas.

„Galbūt jis taip reaguodavo į žmonos juokavimą, apskritai būna žmonių, kurie mus prajuokina net patys to nežinodami. Jiems tai pavyksta pirmiausia dėl to, kad mes laimingi jau vien būdami su jais, ir mes pasirengę kvatotis bet kokia dingstimi arba be jokios dingsties vien todėl, kad tie žmonės yra šalia, kad mes juos matome ir girdime, nors jie nepasako nieko ypatingo, galbūt kartais netgi paisto kvailystes, bet mums tai vis tiek juokinga. Šie, regis, ir buvo tokie žmonės vienas kitam, nors nekilo abejonių, kad jiedu seniai vedę, niekada jų pašnekesiuose neišgirdau jokios nusaldintos ar apsimestinės gaidelės, jokio išmokto gesto, kokių dažnai galima pastebėti tarp kai kurių ilgus metus gyvenančių porų, kurioms būtina parodyti, kad jos vis dar myli vienas kitą, tarsi tai būtų jų vertę keliantis nuopelnas ar patrauklumo suteikiantis papuošalas. Šiedu, regis, norėjo vienas kitam patikti, atrodė, kad asistavimas ir suartėjimas jiems dar priešaky. Arba jie taip mylėjo ir vertino vienas kitą dar nuo tada, kai nebuvo vedę arba net nebuvo pora, ir taip tebemylėjo ir vertino vienas kitą visus tuos metus, kad bet kokiu atveju jis būtų pasirinkęs ją, o ji – jį kaip draugą, palydovą, pašnekovą ar bendrininką. Ir ne todėl, kad jiedu sutuoktiniai, ne dėl patogumo, įpročio ar net ištikimybės, o tik todėl, kad buvo visiškai tikri: kad ir kas būtų, kad ir kas nutiktų, kad ir ką tektų papasakoti ar išklausyti, jai su juo, o jam su ja visada bus įdomiau nei su kuo nors kitu. Jam su niekuo nebus taip įdomu kaip su ja, o jai su niekuo nebus geriau kaip su juo. Jiedu buvo draugai, o svarbiausia – suprato vienas kitą.“

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2016.

Knygos autorius:

Javier Marias (g. 1951 m. rugsėjo 20 d. Madride, Ispanijoje)