Goda Klimavičiūtė „Savas Paryžius“

Tai buvo apskritai pirmas gidas, kurį skaičiau. Ir skaičiau jį ne prieš kelionę, o jau kurį laiką po jos. Galvojau bus smagu dar kartą pavaikštinėti to nuostabiojo miesto gatvėmis. Taip, jaučiu banalią meilę Paryžiui, užteko vieną kartą apsilankyti ir jau svaigstu iš meilės jam.
Kadangi tai pirmas gidas, kurį skaičiau ir nelabai turiu su kuo palyginti, tikriausiai pora prisėdimų jį perskaičiusi, susimąsčiau apie tokio dalyko šiais laikais, kaip gidas, prasmę. Juk, kai pagalvoji, yra įvairiausių programėlių telefonuose, straipsnių su "10 dėmesio vertų vietų Paryžiuje" ar panašiai, tad gido skaitymas kartais atrodo ne itin reikalinga. Ką perskaičiau, beveik viską ir pamiršau, niekas pernelyg manęs nesujaudino ir neprivertė įsidėmėti. Gal būtų kiek kitaip, jei būčiau skaičiusi lėktuve, skrendančiame į Paryžių, bet vėlgi... Esu tas žmogus, kuris mėgsta patirti, pažinti per savo prizmę ir taip, kaip man norisi, todėl straipsnių ar tokių kelionių gidų rekomendacijos man pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Daug smagiau pažinti miestą, pavyzdžiui, paskaičius kokius memuarus, biografiją, eseistiką ar tiesiog grožinį kūrinį, kuriame tas miestas aprašytas ir pasivaikščioti ten, kur vaikščiojo kokia ten Viktorija ar Lina iš skaitytos knygos.

Perskaičiusi šį gidą supratau, kad prioritetas man yra tikrumas. Daug smagiau skaityti tikras istorijas apie prancūzus draugus, kokius įdomesnius nuotykius, nutikusius tame mieste ar šalyje. Dėl to man patiko vos keletas tikresnių komentarų šioje knygoje, visa kita priminė gidą pasiturinčiai 50-ies metų porelei. Taip, mes keliavome kaip jauna pora ir šimtais svaidytis vakarienei kažkaip mums nelabai prie širdies, kaip ir daugeliui mūsų draugų. Ar rekomenduočiau šį gidą, keliaujant į Paryžių? Ne.
Geriau rekomenduočiau lėktuvo skaitymams įsimesti kokius memuarus ar klasiką ir užsidegti noru atrasti kažką neįprasto. Kaip kad aš, skaičiau Edith Piaf istorijas ir važiavau ieškoti kažkokių laiptų, kur neva ji gimė ir tai buvo vienas įspūdingiausių nuotykių, kurį prisiminsiu ilgiau, nei Eifelio švytėjimą.
Ir, visgi, žinau, jog kiekvieno žmogaus kelionės yra skirtingos, skiriasi ir galimybės, norai ar prioritetai, todėl, jei norite paskaityti gidą ir susidaryti planą, kur norėtųsi nukeliauti – griebkite šį gidą ar naudokitės kalnu programėlių. Jei norite kažkokio tikrumo ir asmeniškesnių pajautų – pasigriebkite kažką apie prancūzus ar prancūziško ir paklaidžiokite patys. Ir tikriausiai dar reiktų pridurti, kad aš esu labiau ta klaidžiojanti svajoklė, kuri pamačius siauras gatveles, senus langus, tuoj įsivaizduoja ten nutikusias istorijas, ir alpsta iš susižavėjimo, tad tikriausiai todėl gidai ir nėra artimi mano širdžiai.

Mano vertinimas: 4/10.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2015.

Knygos autorė:

Goda Klimavičiūtė (nuotr. L. Balandžio, 15min.lt)

Waris Dirie, Cathleen Miller „Dykumų gėlė“

Šią knygą pastaruoju metu labai dažnai visur mačiau. Dažnai ji šmėžuoja sąrašuose su sukrėtusiomis knygomis. Ir suprantu kodėl ir, ne visai. Bet banaliai sakant, apie viską nuo pradžių.

Apie ką ši knyga? Knygoje „Dykumų gėlė“ pasakojama garsaus modelio, autorės (nu kiek čia tiesos, nežinau), aktorės, vaidinusios „Džeimso Bondo“ filme („Į dienos šviesą“), paskui tapusios taikos ambasadore ir socialine aktyviste, tikra gyvenimo istorija. Viskas skamba beveik įprastai ir nestebina. Išskyrus tai, kad ji kilusi iš Somalio genties, patyrusi „apipjaustymą“ ir 12 metų pabėgusi nuo savo tėvo planuojamų vestuvių su kažkokiu seniu.

Waris Dirie gyvenimo istorija man priminė, kokių skirtingų ir žiaurių papročių esama. Šiandien sunku suvokti, jog kažkur yra apipjaustomos mergaitės. Waris Dirie, kai ją apipjaustė pačiomis bjauriausiomis ir nešvariausiomis sąlygomis, buvo viso labo penkerių. Prisipažinsiu, tai skaitant net paskausta kūną ir norisi užversti knygą. Todėl sveikintina ir verta susižavėjimo atrodo tai, kad Waris Dirie nepriėmė to pasaulio, kad nesutiko tekėti 12 metų ir pabėgo, jau geriau liūtui, jei reiks į nasrus, nei kažkokiam seniui. Ji pabėga ir siekia savo svajonės, kovodama su įvairiausiais sunkumais ir skausmu, primenančio bjaurųjį ritualą. Įgavusi žodžio jėgos, ji visam pasauliui papasakoja savo istoriją, siekdama užkirsti kelią tokiam elgesiui su mergaitėmis Afrikoje. Kadangi vos prieš kelerius metus teko girdėti apie šį žiaurųjį ritualą, pasidaro aišku, kad ši kova reikalauja begalės pastangų ir nemažai laiko...

„Somalyje liaudies išmintis sako, kad tarp mergaitės kojų yra blogis, kūno dalys, su kuriomis mes gimėme, dar nėra švarios.“

Ir taip, tenka pripažinti, istorija apie kraujuojančią, apipjaustytą penkiametę mergaitę, tikrai šokiruoja ir sukrečia. Tačiau pats knygos rašymo stilius (ar tai vertimas, o gal net leidimas?) atgraso. Rodos, kokios septintokės rašinys apie savo naivias svajones. Ir nežinau, ar aš esu visai suakmenėjusia širdimi, ar kas su manimi darosi, bet po šios knygos liko dvejopi jausmai. Kaip jau minėjau, „ritualas“ tikrai šokiruoja ir sukrečia, tačiau visa kita istorija persunkta banalumu, naivumu ir, žinoma, nuspėjama.Jau kaip ir įprasta, kad daugelis žymių žmonių sėkmės istorijų prasideda skurdu, sunkia vaikyste ir įvairiausiais kitais sunkumais. Tai nestebina ir nebešokiruoja, tačiau būtent tai, kad Waris Dirie kilusi iš Somalio genties, prideda sunkumams dar daugiau svorio. Ir iš dalies nesuprantu, kas labiausiai norėta papasakoti, ar Somalio mergaičių problema, ar ta sėkmės istorija? Žinoma, apie Somalį ir jo papročius knygą parašyti sudėtinga, tačiau šioje istorijoje tarytum tarp kitko papasakojama apipjaustymo momentas ir paskui, jau suaugus, prie jo grįžtama. Aišku, gal neverta būtų lyginti, tačiau kaip tik šiandien užverčiau knygą „Coco Chanel. Gyvenu tik kartą“, kurioje taip pat daug skurdo ir įvairiausių gyvenimo sunkumų, tikrai nelygus sėkmės ir šlovės kelias, tačiau parašyta taip įtraukiančiai ir įdomiai, kad, rodos, skaitytum romaną. Gal negražu taip sakyti, tačiau, Waris Dirie istorija tikrai verta geresnės knygos ir apie tuos pačius, baisius dalykus, galima parašyti ir geriau. Gal naujas leidimas geresnis ir yra? Šito negaliu įvertinti, palyginti, nes skaičiau 2003 metų leidimą ir vargu ar skaitysiu naujesnį. Kadangi mačiau, jog pastatytas filmas pagal šią knygą, jį ir pažiūrėsiu.

Ir pabaigai norėčiau pridurti, kad, nepaisant šios mano skaitytos knygos trūkumų, rekomenduoju ją perskaityti. Tokių istorijų dėka iš naujo įvertinam savo gyvenimą ir laisvę, kartu galima suvokti, kad pasaulis gali būti margas nebūtinai gražiausiomis ir šviesiausiomis spalvomis.



Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2003.

Knygos autorės:

Cathleen Miller

Waris Dirie

Mark Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“

„Ir žmonės, kurie tiki Dievą, mano, kad Dievas sukūrė žmones žemėje, nes galvoja, kad žmonės yra geriausi gyvūnai, bet žmonės yra tiesiog gyvūnai, ir jie toliau vystysis į kitus gyvūnus, ir tie kiti gyvūnai bus protingesni ir uždarys žmones į zoologijos sodą, kaip mes uždarėme į zoologijos sodą šimpanzes ir gorilas. Arba žmonės susirgs kokia nors liga ir išmirs, arba jie per daug užterš aplinką ir pražudys save, ir tada pasaulyje liks tik vabzdžiai, ir jie tada bus patys geriausi gyvūnai.“

Man jau ilgai knietėjo sužinoti, kas gi tam šuniui ir kodėl nutiko. Vis matydavau šią knygą kitų apžvalgose, kaip sukrečiančią, vieną geriausių skaitytų ir pamačius bibliotekoje kažkaip nesudvejojau, kad ji bus galbūt tai, ko ieškau. Ir buvo, ir ne itin.

Kas nutiko šuniui naktį narplioja penkiolikmetis Kristoferis Bunas, sergantis Aspergerio sindromu, viena iš autizmo formų. Jis gyvena savo susikurtame schemų, planų ir atsiskyrimo kupiname pasaulyje. Gyvena vien tik su tėvu, nes motina, kaip tėvas pasakoja, mirė. Jo lėkštėje maistas šiukštu negali liestis, jis nekenčia svetimų žmonių artumo. Vieną naktį kai kas nutinka. Jis randa kaimynės šunį, padurtą tos pačios kaimynės šake. Jis ryžtasi išsiaiškinti, kas nutiko šuniui tą naktį ir kodėl. Besiaiškinant ir apeinant tėvo taisykles, Kristoferis suvokia daug svarbesnius dalykus ir, kas nutiko tam šuniui naktį, palyginus su tuo, ką išsiaiškina Kristoferis, tampa jau nebe taip ir svarbu, prasideda Kristoferio ir šeimos drama.

Prisipažinsiu, apie autizmą ar Aspergerio sindromą daug nežinojau, tiesą sakant, neteko nei susidurti, nei daug tuo domėtis. Aišku, negyvenau kažkokiame brubule, žinojau, kad taip būna, tačiau, tarytum, kitoje aplinkoje. Skaitydama knygas dažnai pasvarstau apie tai, kad jei ne filmai ir knygos, tikriausiai, gyvenčiau daugelio dalykų nepažindama, nesuvokdama.

Ši knyga parašyta vaikams, o labiau tinkama suaugusiems. Nors ši istorija manęs nei pravirkdė, na, tiesą sakant, ir kažkaip nešokiravo ar nesukrėtė, buvo įdomu skaityti, tarytum įlįsti į kiek kitaip pasaulį matančio Kristoferio mintis. Perskaičius šią knygą liko toks nemalonus pojūtis, kažkas panašaus į kaltę ir nusivylimą. Nusivyliau suvokusi, kokie mes, tie neva „normalieji“ esame nenormalūs. Kiek daug mes tuščiažodžiaujam, mokomės įmantrausių frazių ir palyginimų, bet neišmokstam nuoširdumo, paprastumo ir noro sakyti tiesą. Kiek daug prasmių sugalvojam neįsiklausydami. Stokojam užuojautos ir bijom vieni kitų, atitolstam, nesuvokdami, kad už artumą nieko nėra brangiau. Taip, todėl ši knyga yra labiau suaugusiems. Kas nutiko ne šuniui tąkant, o mums, žmonėms? Šią knygą perskaičius norisi į pasaulį žvelgti kiek kitaip, nors ir žinau, kad taip gal ir nebus. Bet ši knyga pasėjo manyje abejonę, kas jau savaime yra gerai.


Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2004.

Knygos autorius:

Mark Haddon (g. 1962 m. spalio 28 d. Nortamptone, Jungtinėje Karalystėje.)

Jurga Ivanauskaitė „Placebas“

„ – Kai tik susitaikysi su mintim, kad numirei, pradėsi jaustis kaip mirusi. Galėsi daryt viską, ko gyva nesugebėjai. Skaityt kitų žmonių mintis, vaikščiot kiaurai sienas, skraidyt. Juk truputį jau paskraidei, – bylojo Bastetė, rūpestingai laižydamasi rainą kailiuką. – Tačiau tavo vietoj per daug nepasileisčiau. Kitų mintyse nieko įdomaus neišgirsi. O ir po pasaulį blaškytis nepatarčiau. Kas tau dabar iš tų įspūdžų, neprivalgei – neprilaižysi.“

Visai netyčia atlikau įdomų eksperimentą. Skaitytojų klube mėnesio knyga buvo ištraukta Jurgos Ivanauskaitės „Placebas“. Nieko nenustebinsiu pasakydama, jog paauglystėje sirgau Ivanauskaitiškąja liga. Na, kai skaitai viską, ką ji parašė, ar apie ją buvo parašyta. Jurga Ivanauskaitė, visai neperdedant ir itin nuoširdžiai – mano pirmoji literatūrinė meilė. Žinoma, paskui sekė ne viena meilė kitų kūrybai, tačiau pirmoji visuomet išlieka pirmąja, pirmosios meilės niekas nepakeis. Man Ivanauskaitė ir jos kūryba yra tarytum muzikoje AC/DC, kuri pakreipė mane visai kita, mano Agniškąja linkme. Ir taip, pirmos meilės yra kažkas tokio, kur šiaip, prabėgus daug metų kasdien tikrai nemąstai, tačiau užuodi kažkokį kvapą, praeini kokią prisiminimus keliančią vietą ir tą akimirką tarytum sugrįžti į tą meilę, į tos meilės jutimą. Taip man ir su AC/DC, šiaip kasdien tikrai nebeklausau, tačiau ją išgirdus, širdyje kažkas pabunda, užplūsta maloni šiluma, taip buvo ir per koncertą, jaučiausi sugrįžusi kažkur 10 metų atgal, jaučiausi tokia pat svajotoja, kokia buvau paauglystėje, kažkiek naivi, patikli, gyvenanti tarytum tarp realybės ir sapno. Taip nutiko, žinoma, ir su meile Ivanauskaitei. Vos pradėjusi darkart skaityti jos kūrybą, supratau, už ką ir kodėl esu šiai meilei dėkinga, kuo tai mane žavi. Žinoma, santykis su knyga yra visai kitoks, nei skaitant pirmą kartą. Jau nebesu tokia naivi, tiek rimtai visko nepriimu į save ar į širdį. Nebegalvoju, kad mūsų gyvenimą kažkas it marionetes labai įnirtingai valdo, siunčia mums žmones, kad jie mus sužlugdytų. Dabar šioje knygoje gėriau žodžius apie gyvenimą, nebanalią meilę, mirtį. Juk visa tai taip glaudžiai susiję, kaip juos atskirsi??? Kai skaitai tą pačią knygą antrąkart po ilgos pertraukos, suvoki, kaip pats, kaip tavo požiūris, gyvenimas ir visa aplinka pasikeitė. Tai padeda save pažinti. Netgi, sakyčiau, savotiškai apvalo, išgrynina.

Ši istorija apie meilę ir mirtį, o gal, tiksliau bandant nusakyti – apie mirtiną meilę? Pirmiausia, ji apie būrėją Juliją, labai patrauklią, charizmatišką (kaip nemėgstu iš tikrųjų šio žodžio), visų akis ir širdis traukiančią įspūdingą moterį. Ji miršta jau pačioje pradžioje nuo kulkos į galvą. Ji ir paskutinę naktį, prieš mirtį buvo apsupta pačių įvairiausių žmonių, kurie ja žavėjosi, tačiau ir tokie žmonės numiršta. Ir net nesvarbu kaip, faktas lieka faktu. Istorijos išmintis – Julijos katė Bastetė (arba Bubastė), po šeimininkės (nusišneku, juk katės čia šeimininkės ir Julija tebuvo, viso labo, Prijaukintoji) labai liūdinti ir besidalijanti šimtmečių paslaptimis apie žmones, jų nykų egzistavimą ir kates. Istorijos pilkoji pelytė – netikra Julijos draugė žurnalistė Rita. Kodėl netikra? Nes ji pernelyg pilka pelytė tokiai ugniai kaip Julija, be to, pavydi, nusivylusi savo gyvenimu ir savimi. Knygos sužeistasis, erzinantis viskuo, kuo tik įmanoma – Tadas (kitaip – Angelas Sargas Julijai). Istorijos gailestį keliantis vaikas – Tado brolis, Julijos draugas Maksas Vakaris, susidvejinusi asmenybė, pasiklydęs ir savyje, ir pasaulyje. Istorijos paslaptis – JIS, galima sakyt, programeris, suprogramuojantis kitų gyvenimus, tik į gūdžią naktį paleidžiantis savąjį. Kas visus juos jungia? Žinoma, Julija ir jos mirtis. Julija sklando Vilniaus senamiesčio gatvėmis, o tuo tarpu, griūva ir kinta kitų gyvenimai, it domino kaladėlės nuvilnija su Julijos mirtimi. Ir, galiausiai, fone žaidžia Centras, reguliuojantis visos Lietuvos gyvenimą, teigiamą informaciją paversdamas neigiama, tiems, kurie jį suerzina, nusiunčiantis mirtinos meilės dozę kokio šlykštuko Leo pavidalu ir pamažu atsikratantis tų, kurie trukdo.

„Rita Džiuliją tiesiog įsimylėjo, svaigte svaigo nuo jos kalbų, pokštų, polėkių ir kitų dalykų, kurių sau leisti niekada nedrįsdavo. Toje meilėje nebuvo nei užuominos apie kokį kūnišką lesbinį geidulį, tik trauka, kurią pilka spalva jaučia vaivorykštei. Bent jau taip laiškuose draugei rašydavo Rita.“

Šioje istorijoje pinasi amžinybė ir laikinumas, meilė ir neapykanta, blogis ir gėris, mirtis ir gyvenimas, fantazija ir realybė. Ir tarp viso to labai sunku surasti ribą. Kas būna po to, kai numiršti? Ar dar galima bent kartą kažką pajusti? Ar iš tikrųjų gali skristi? Kas gedi tavęs nuoširdžiai, o kas vis tiek prisimena su kartėliu? Kas gali būti nuobodžiau už pilką pelytę, tampančią dar pilkesne? „Anapus mirties kur dar galėtum išsprūsti?“

„Iš tiesų visą gyvenimą neatgaudama kvapo lėkė it persekiotojų genama, nuo žmogaus prie žmogaus, nuo meilės prie nusivylimo, nuo pakilimo prie naujo žlugimo taip ir nepasisotindama, nerasdama trokštamo nusiraminimo.“

Nors knyga išleista 2003 metais, ji dar aktualesnė šiandien, nei buvo anuomet. Praėjo 15 metų ir ką mes turime? Turime dar daugiau netikrumo, dar daugiau miglos savo gyvenimuose ir, net jei mūsų ir nevaldo kažkoks JIS su savo Centru, mus valdo kažkas kita. Tik Jurga Ivanauskaitė mokėjo taip gracingai įpainioti į savo žodžių, vaizdingų apibūdinimų ir minčių voratinklį. Ir tai išmuša iš vėžių, juk, regis, kelintąkart skaitomai knygai nebeturi kažkokių ypatingų lūkesčių, juk žinai visas atomazgas, net jei jos ir pasisplėpusios mūsų užmarštyje, bet viskas atgyja. Ir vis tiek pribloškia. Tikriausiai, priblokš ir dar po dvidešimties ar dešimt metų. Kaip gerai, kad J. Ivanauskaitės knygas turiu savo lentynose! Kaip gerai, kad taip galiu save geriau pažinti!

„ – Placebo. Taip vadinami netikri vaistai, kuriuos sugirdžius ligoniui ir įteigus apie piliulės efektyvumą, šis pasveiksta. Nors placebas neturi jokių gydomųjų savybių. Tik pagalvok, visur vien pakaitalai: netikros krūtys, vibratoriai, geismą stimuliuojanti Viagra, dažyti plaukai, akių spalvą keičiantys lęšiai, kava be kofeino, bealkoholinis alus, saldiklis vietoj cukraus, karbonadai iš sojos, genetiškai modifikuotos bulvės, muilo operos vietoj asmeninės istorijos, virtualūs žaidimai...“

Aš netgi šiek tiek pavydžiu žmonėms, kuriems meilė Ivanauskaitės kūrybai dar priešaky, kurie dar neskaitė ir šios knygos.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2003. (p.s. kaip tik mačiau naują 2018 metų itin gražų leidimą)

Knygos autorė:

Jurga Ivanauskaitė (g. 1961 m. lapkričio 14 d. – m. 2007 m. vasario 17 d., Vilniuje)






„ – Tu nė neįsivaizduoji, kokie neįdomūs gali būti žmonių likimai. Darosi baisu, jei pagalvoji, kad gyvename tik vieną kartą.“