Šios epistolinės eseistikos knygos ašis – penkiasdešimt trumpų esė, parašytų meilės laiškų forma. Kiekvieną esė-laišką lydi meilės eilėraštis, savotiškas poetinis post scriptum. Tai ir pasaulinės poetinės klasikos (Waltherio von der Vogelweide'o, Stefano George'o, Gottfriedo Benno, Edgaro Allano Poe, Guillaume'o Apollinaire'o, André Bretono) vertimai.
Knyga asmeniška, intymi, aistringa, tačiau jos stilistika yra universali, viršasmeninė, kartais galinti priminti A.Nykos-Niliūno dienoraščius ar Ch. Baudelaire‘o „Paryžiaus spliną“. Jos stilistinis diapazonas platus – nuo švelnios ironijos ir humoro iki rezignacijos, ilgesio ir egzistencinio vienatvės reflektavimo."
Mano nuomonė apie šią knygą: Perskaityta sausio vidury, tačiau vis dar gyvenu šia knyga. Tie persmelkti poezijos meilės laiškai, tie kreipiniai, tas ilgesys ir silpnybių pripažinimai... Tiesiog nuostabu, skaičiau, ir širdis vos krūtinėje tilpo. Kiek tik save pamenu, visada mane žavėdavo laiškai. Kol pačiai niekas jų nerašydavo, vartydavau senus laiškus, rastus močiutės stalčiuje (negražu, bet...), po to sekė mokykliniai meilės prisipažinimai, rasti rašteliuose ant suolo...Atvirutės...Ir tik vėliau rimti laiškai, kuriuos rašė man ir, kuriuos rašiau pati. Tik ne visi liko išsiųsti, kai kurie paliko tik pamąstymais prieš miegą, dar kiti skirti atsisveikinimui... Turbūt laiškai yra viena gražiausių jausmų išraiškos formų. (Nors šnabždėjimas į ausį su meilės prisipažinimu yra taip pat kažkas stebuklingo...) Bet juk šnabždėjimas raštu yra lygiai taip pat intymu. Lygiai taip pat jausminga ir tikra. "Lorelei" suteikė sparnus mano meilės išsiilgusiai sielai. Suteikė tikėjimą. Pažadino primirštą begalinį norą tapti mūza. Kas gali būti magiškiau už tapimą įkvėpimu? Už tapimą priežastimi laiškų ar eilėraščių rašymui? Po šitokio nuostabiai paslėpto laiškų pluošto, staiga imi vėl tikėti galimybe tokia tapti. Ar netgi tikėti tuo, jog tokia ir esi. Ir kažkas tau rašo laiškus, jei ne tikrus, tai bent jau užmerktomis akimis prieš miegą rašomus laiškus... Tai yra viena tų knygų, kurią privalau įsigyti ir pasidėjus prie lovos prieš naktį pasiskaityti. Ši knyga inspiruoja. Jei ir ne dideliems darbams, tai bent jau tikėjimui gyvenimu. Ir mažyčiais stebuklais, kuriuos gali sukurti šalia esantys žmonės. Rekomenduoju. Juk, kas gali būt tikriau ir gražiau už vyro meilės laiškus, rašytus moteriai? Arba už moters tapsmą mūza?
Mano įvertinimas: 10/10.
Mano pieštukas užkliuvo: "bandau suprasti tave. žinau, kad nebus su tavim lengva. tačiau bus ryšku, raišku, tik su tavim galėsiu patirti, ko nė su viena. nė su viena juk ir nebuvau. tu juk visas jas sudeginai vienu blakstienos virptelėjimu. nes - tu. net dangus, palyginti su tavim - sudegęs degtukas."
"Man patinka, kai būni silpna. Tarkim, ko nors nežinai arba tavo įžvalgos pernelyg pažeidžiamos, ką tik susižvejotos arbatoj. Tuomet šį silpnumą bandai dangstyti įtempta būgno oda, mušti litaurus, bet matau, kad tau po ta oda - tuštuma. Man graži tavo tuštuma, joje dar tiek visko tilps."
"Man patinka, kai apsirinki, supainioji žmones, žodžius, medžius, Schubertą su Schumannu, ranką su koja, raganosį su begemotu, patinka, kai nesugebi pagaminti valgio, kai prisvilini puodus, išsidraskai sagas, sulaužai akinius, pameti žirklutes, pamiršti pinkodus, nepataikai į kėglį, nemoki plaukti, dainuoti, skraidyti ir kai nežinai, kad dukart du - šeši."
"Įdomu, jei paskambinčiau su budelio kilpa ant kaklo ir pasakyčiau, kad man viskas puiku, oras gražus, kaip tik einu nusipirkti sidabrinių žirklučių - ar pajustum, kad ne."
"Norėčiau apie tave negalvoti daug ilgiau negu dieną. Gal tada suprasčiau - kas esi."
"tu tampi metafora, mieloji, tai ir tapk."
Ir daug kitų, nuostabių minčių, kuriomis gyvenu...
