Ida Povilaitė „Homo Office“

Kai gavau leidyklos pasiūlymą perskaityti ir apžvelgti šią knygą, prisipažinsiu – ilgai dvejojau. Iš pradžių abejojau dėl temos, nes su biuru (taip taip, ofisas juk svetimybė!) aš nesu niekaip susijusi. Galvojau, kad ne man vertinti tokią knygą, tačiau kažkur po savaitės perskaičiusi keletą siųstų ištraukų, persigalvojau. Juk nebūtinai turiu sėdėti biure, kad suprasčiau šią knygą. Juolab, kad perskaičius ištraukas mane sužavėjo autorės rašymo stilius. Toks kandus, sąmojingas, galvojau, kad ši knyga kaip tik tai, ko norisi mano sustabarėjusiai galvai pailsinti. Na, prašoviau.

Pati knygos idėja gana didinga – atskleisti ofisinės karjeros baubus ir demonus. Pirmojoje knygos dalyje tai puikiai ir atskleidžiama. Pagrindinė knygos herojė Evelina Striogė yra sėkminga didelės įmonės vadovė, vis kylanti karjeros laiptais. Žinoma, to kaina didelė – ji parduoda save, sau ir šeimai skirtą laiką, žmogiškumo likučius, bandant kilti vis aukščiau. Ir tai iš esmės nėra nieko naujo ar negirdėto.  Nuolatinis stresas, laiko sau ir šeimai trūkumas, valgymo sutrikimai. Niekada nesibaigiantis bėgimas žiurkių lenktynėse. Juntamas autorės įdirbis – surinkta daug informacijos, nagrinėti tam tikri įvykiai ir pritaikyti šiai istorijai. Vienas didžiausių šios knygos privalumų – aktualumas. Tuo įsitikinau diskutuodama draugų ratelyje apie įmones ir panašius dalykus, kai staiga prisiminiau knygoje skaitytą pavyzdį ir tai tapo diskusijos tąsa. Tada supratau, kad knyga pasiekė savo tikslą.

„Savigailą šalin, sakau kiek galėdama įtikinamiau (vis dar išsišiepusi), man taip pasisekė, aš turiu viską, apie ką kiti tegali svajoti – dailus galingas džipas (dažniausiai įstringu spūstyse), švelnutės odos sėdynės, salone – mėgstamų kvepalų aromatas (nebeužuodžiu kvapų), rankų darbo batai odiniais padais, nepaisant kainos (nebedžiugina po savaitės), būstas prestižinėje miesto vietoje (retai ten būnu), gražuolis vyras (nebeateina pasitikti) ir nuostabi dukra (beveik nesimatom)“ (27 p.).

Vis dėlto šioje knygoje radau daugiau trūkumų nei privalumų. Tekstas perkrautas neįstabiais palyginimais, neplaukia taip lengvai, kaip norėtųsi. Tad bandant su tekstu plaukti ir kažkur įklimpus – tęsti nebe taip ir norisi. Pirmoji knygos pusė akivaizdžiai geresnė, juntamas didesnis susitelkimas, antrojoje jau kažkur ne visai tikslingai nukrypstama, kažkas didingo ar mistiško nenatūraliai pritempiama, netgi neapleidžia pojūtis, jog antroji knygos dalis tiesiog nuskubėta, priebėgom parašyta. Lyg išties antrosios dalies rašymas būtų atiduotas į dieviškąsias rankas, kaip ir Evelinos Striogės gyvenimas. Pažiūrėjus į knygos rašymo laiką – 5 metai, atrodo nei daug, nei mažai (ypač, kas aš, žemiškoji knyginė kirmėlė, neparašius nė vienos knygos, kad vertinčiau), bet šįkart atrodo tų 5 metų per mažai.

Dvejopi jausmai užvertus šią knygą. Pradžia daug žadanti, pabaiga visiškai neįdomi, beveik nuo pirmųjų antrosios dalies puslapių, knyga veikia kaip migdomieji – akys limpa ir net neįdomu kitą vakarą pratęsti. Kita vertus, autorės rašymo stilius visai neblogas, manau, jog kitas autorės knygas, smalsumo vedina, paskaityčiau.

Visos tos kalbos apie tai, jog gyvenime svarbu būti laimingam – banali tiesa. Gali būti sėkmingas, šarmingas, netgi talentingas, bet to ne visuomet pakanka. Tik kodėl dažnai tai suprantama (per) vėlai?

 „O jei gydytoja man pasakys (žinau, tikrai pasakys!), kad mano laikas baigsis jau už pusmečio, neatšaukiamai? Ar tą likusį pusmetį gaišiu minutes, rinkdamasi kavos rūšį ar telefono modelį, ar man tebereikės visų tų daiktų, prie kurių įpratau? Ne, tikriausiai svarbiau bus pasirinkti, su kuo būti, o nuo ko atsitraukti, ką ir kiek kalbėti. Nors manau, kad labiausiai man norėsis patylėti. Ir galbūt tada mano gyvenime stebuklingai atsiras laiko, ramybės ir giedros – to, ko niekada iki šiol nebuvo“ (146 p.).

Mano vertinimas: 3 iš 5 (arba 6 iš 10).

Leidykla, išleidimo metai: Jūsų Flintas, 2021.

Redaktorė: Neringa Butkienė.

Dar viena patikusi citata: „Jis žiūri į ją, ji žiūri į jį, bet vienas kito jie nemato, dabar jau tikrai Evelina tai žino, jie tik patys save atspindi, ne daugiau. Gal kadaise ir buvo kitaip, gal klausydami vienas kitą girdėdavo, bet dabar resursai išseko, vienas kitam jie pasibaigė“ (172 p.).