Danutė Kalinauskaitė „Skersvėjų namai“

„Visada svarbiausia, – ar tu liūdnai pasakotum, ar su humoru, – kad būtų tikra... Žmonės pavargę nuo padirbinių, simuliakrų, glamūrų, gliancų ir ilgisi tik tikrumo – antai nusišėrusių skrybėlių, atbrizgusių siūlių, išplyšusių kelnių, kaliošų, piemenų apsiaustų, gervuogių... Bet tai vis išorė, o esmė? Kas tai yra – tikrumas? Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais – geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda. Dilgsniai panagėse – tikrame kūrinyje rašytojas adatomis bado skaitytojui panages. Diria odą...“

Man visuomet sunkiausia apžvelgti novelių, apsakymų, apysakų rinkinius, apie poeziją net nekalbu. Dažniausiai juk būna, kad vienas kūrinys patinka labiau už kitą ir sunku vertinti visumą. Kartais net pasitaiko, kai nepajauti visos knygos bendro ritmo ir kažkas krenta iš tos visumos ir viskas. Taip ir su Danutės Kalinauskaitės novelių rinkiniu „Skersvėjų namai“. Sunku apžvelgti, sunku rasti tą kompromisą pačiai su savimi.

Danutės Kalinauskaitės kūryba man nėra naujiena. Dar mokykloje teko skaityti novelių ar tai esė rinkinį „Niekada nežinai“. Jau ir tada, pamenu, jos kūryba man sukėlė dvejopus jausmus. Pajaučiau tą lietuvių literatūrai būdingą vienatvės, mirties, liūdesio prieskonį, bet kartu kažkas ir atstūmė mane. Ir dabar lygiai taip pat jaučiuosi su „Skersvėjų namais“. Ši knyga ne iš tų, kur skaitai su pasimėgavimu, valgydamas vyšnias ir spjaudydamas kauliukus kur nors sode karštą vasaros dieną. Šiai knygai reikia kažkokios rimties, vienumos, susikaupimo, nors ji nėra stora, tačiau jai perskaityti reikia nemažai laiko. Ji nerėkia ir nekviečia tavęs, kad ją paimtum į rankas, vargiai spėlioji, kas gi nutiko po to? Vargiai galbūt ir kažkur išvykęs svajoji apie tai, kaip grįžęs ją atsiversi. Bet atsiverti, paskaitai ir padedi prie lovos kitam vakarui.

Esu ta, kuri visuomet yra pirmiausia už lietuvių literatūrą ir ilgesnį laiką jos neskaičius, kažkas manyje pasidaro, kažko pradeda trūkti. Nors ir suprantu, pažįstu tą liūdesį, kankinančius egzistencinius klausimus, kartais ir man būna pernelyg niūru. Lietuvių literatūrą vertinu už tai, kad ji mano sieloje atsiliepia. Nagi, kaip atsilieps kokios džiunglės? Aukščiausios kalnų viršūnės? Juk aš ten nė buvus nesu, aš ten negimiau, negyvenu tame. Vienas dalykas, ko nesuprantu lietuvių literatūroje yra tas noras visiems skaitytojams parodyti, koks gi esi išsilavinęs, kaip gražiai moki sugretinti savo žinias su rašoma fikcija. Kiek daug esi skaitęs, galbūt net diskutavęs kokiam rašytojų sambūryje. Bet skaito ne tik rašytojai, skaito skaitytojai, kurie galbūt visi nėra tiek daug perskaitę, kurie galbūt nesugeba sugretinti šių dalykų. Žinoma, visuomet galima pagūglinti, juk viens du ir tu jau gali rasti atsakymus! Bet ar tada grožinės literatūros skaitymas nepraranda dalies žavesio? Koks gi malonumas skaityti šalia įsijungus gūglą. Novelių rinkinio „Skersvėjų namai“ pradžioje tai ir jaučiasi, paskui kažkaip atsiranda daugiau kažkokio nuoširdumo, tikrumo ir ne per paprasto paprastumo.

Noveles jungia labai panašios temos: mirtis, vienatvė, artimas, kartu ir tolimas ryšys, būties trapumas ir nenuspėjamumas. Labiausiai patikusi novelė – „Nekalčiausia archeologija“, kurioje pasakojama apie atsitiktinai pas pasakotoją atsidūrusį svetimą pirkinių sąrašą, kuris, kaip dažniausiai, parašytas sutrumpinimais. Vyksta sąrašo archeologija – kas jį parašė? Kas pirko tuos „linų sėm.“? O kam tas „marlbor“? Iš tokio, rodos, visiškai paprasto sąrašo vystosi įdomus pasakojimas, kuris man primena, jog dažnai mes kasinėjam svetimą būtį, rodos, pamiršdami savąją. Juk kaip dažnai būna, kad eini gatve, pakeli akis į langus, kur dega šviesa ir iškart įsivaizduoji, kaip jaukiai įsitaisę ten sėdi, tarkim, vyras ir moteris? Galbūt jie planuoja bendrą ateitį? Na, galbūt pykstasi, bet šitaip galvoti nesinori, visuomet jaukiau galvoti, kad jie laimingi, nes jie sėdi šiltuose namuose. Kaip tyčia, pasiimdama šią knygą iš bibliotekos, radau joje svetimus pasiimtų knygų kvitus, kurie mane nustebino ir privertė taip pat pabūt ta „archeologe“, stebėjausi, kokias knygas tas žmogus pasiėmė, jos man visiškai nesisiejo, galvojau, kaip galima pasiimti porą Bukowskio knygų, tą pačią „Skersvėjų namai“ ir šalia Sylvia Day „Paskęsk manyje“? Gal ėmė ne sau? Gal tai buvo moteris, kokių 45-erių? Gal Bukowskis buvo paaugliui sūnui, o „Skersvėjų namai“ lietuvių filologiją studijuojančiai dukrai? O gal viskas buvo visai atvirkščiai? Ir netgi čia, šioje paprasčiausioje archeologijoje, aš radau intrigą, kuri trumpam pažadino manyje spėliojimus. Taip ir sukasi šis pasaulis, atrandant paprastus dalykus, kurie suteikia bent sekundės malonumą, susimąstymą, kitaip ko vertas būtų šis gyvenimas?

Novelėje „Žmogus, pilnas skersvėjų“ pasakojama apie baikerį, gyvenantį Anglijoje, kurio mama gimtinėje vis neatsiliepia telefonu, jis pradeda nujausti kažką blogo ir leidžiasi į kelią su kitais baikeriais – greitkelio raiteliais, nes juk draugai baikeriai kaip šeima – ir bėdoj, ir džiaugsme šalia. Grįžęs Lietuvon randa tuščius namus, mamos jau nebėra, pavėluota. Tik tarpdury išdygsta jo brolis su pilnom saujom priekaištų, nes jis rimtas, jis geras, jis rūpinosi ir viskas jam turi palikti, o grįžusysis kažkoks vėjavaikis, nebrendyla, dievinantis motociklus ir nieko daugiau nematantis. Šioje istorijoje justi emigracijos problema, artimųjų nesusikalbėjimas, nesupratimas. Perskaičius nori nenori tenka susimąstyti apie tai, kad šiandien jau vargiai rastum šeimą, bent jau iš dalies, nepaliestą emigracijos. Supranti, jog laikas priprasti, prisijaukinti pavėlavimo jausmą, atstumą, laikas priprasti palikti ir būti paliktam. Gyvenime nėra viskas taip paprasta, kad visa, kas bent kažkiek brangu, tilptų lagamine ar kišenėje ir galėtum visur su savimi nešiotis

Ir galiausiai kita, man sukėlusi keistų minčių novelė - "Dryžuoti". Kas gali nutikti, jei va paimsi ir nusipirksi dryžuotą sofą? Arba fotelį? Kartais gali nutikti tai, jog ir prisikviesi dryžuotą gyvenimą iš kažkur toli, vargiai pažįstąmą. Ir viskas tik dėl tos sofos. Nes juk taip norisi, kad gyvenime viskas būtų aišku ir vientisa. Bet taip nebūna, nes tolimiausi ryšiai gali tapti artimiausiais bent trumputę akimirką, drugelio sparnų plastelėjimas už tūkstančių kilometrų gali tapti tavo gyvenimo drama, atsitiktinumų virtinė pastovumu ir visa atvirkščiai. Ir ne visada visko atseikėta lygiomis dalimis.

Kitos novelės pernelyg manęs nepalietė. Ir perskaičiusi vis dar bandau suvokti, ar šita knyga man įsimins ilgam. Tikriausiai ne, ilgam liks tik keistas sąmyšio ir melancholijos poskonis. Ne toks, kokį aš mėgstu labiausiai, bet ir ne prastas. Gal man reikia pribręsti, kad suprasčiau visa, kas parašyta. Šiaip ar taip, nuoširdžiai džiugu, jog ši rašytoja grįžo į lietuvių literatūros padangę, kad yra vertinama, apdovanojama. Juk nebūtinai viską reikia pamėgti ar kiaurai suprasti. Taip nebūna.

Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2015.

Knygos autorė:


Danutė Kalinauskaitė (g. 1959 spalio 31 d. Kaune)

Paula Hawkins „Mergina traukiny“

Pirmiausia prieš apžvelgiant knygą, gal reiktų pasakyti mano klaidą – deja, pirma mačiau filmą ir tik tada, po keleto mėnesių, pasiėmiau iš bibliotekos knygą. Kodėl taip kvailai viskas susiklostė? Paprasčiausiai todėl, nes knygos skaityti kaip ir pernelyg neplanavau, bet pamačius filmą, ir paskui knygą bibliotekoje, pagalvojau, kodėl gi nepaskaičius ir nepalyginus detalių, nepatyrinėjus charakterių? Nors, žinoma, knygos herojai galvoje vis vien buvo su aktorių veidais, ir sudėtinga šitai iš galvos išmesti.

Ši istorija pasakojama trijų moterų vardu, nors, visgi, daugiausiai pasakojama iš Reičelės pozicijos. Reičelė - trisdešimt kelerių metų moteris, praradusi gyvenimo pagrindą iš po kojų. Vos prieš du metus ji, kaip jai atrodė, buvo laimingai ištekėjusi, turėjo savus namus, svajojo susilaukti kūdikio. Deja, ji neteko ne tik vyro, ji neteko ir namų, galiausiai ir darbo. Dabar ji alkoholikė, kasdien maukianti džiną su toniku ir be tikslo, apsimesdama, kad vis dar dirba, važinėja traukiniu namai - Londonas ir atgal, kasdien tuo pačiu metu. Ana - laimingai ištekėjusi, ką tik susilaukusi vaikelio gražuolė blondinė. Ištekėjusi už buvusio Reičelės vyro Tomo. Gyvenanti JŲ namuose. Ir galiausiai Megana - lyg ir laimingai ištekėjusi už Skoto, vaikų nenorinti, nimfomanė gražuolė, Anos kaimynė. Reičelė kasryt važiuodama į Londoną, beveik visuomet mato laimingą porelę terasoje, ji sugalvoja jiems vardus, pavydi jiems jų laimės, stengiasi juos stebėti kuo ilgiau, bijodama nukreipti akis į savo buvusius namus. Viskas lyg ir klostosi, kaip įprasta, diena iš dienos tas pats traukinys, tas pats maršrutas, tuo pačiu laiku, kol vieną rytą Reičelė pamato kai ką, kas sudrumsčia, apverčia visų trijų moterų gyvenimus. Idilė subliūkšta.

„Mergina traukiny“ mane pakerėjo itin išbaigtais herojų portretais. Pirmąkart gyvenime bandžiau suvokti, kaip jaučiasi meilužė? Arba, kaip jaučiasi palikta žmona? Seniai skaičiau tokią knygą, kuri sukeltų kartu ir šleikštulį, ir norą vis toliau skaityti. Šioje knygoje itin ryškiai atskleidžiamas psichologinis smurtas, kurį mes galbūt ne visuomet atpažįstame. Užvertus paskutinį šios knygos puslapį, jaučiausi it man pačiai kas būtų trenkęs ir gana stiprokai. Sunku susidėlioti pyktį, šleikštulį ir gailestį į savas vietas ją perskaičius. Skaitydamas tu taip įsijauti, kad tarytum pats pradedi nekęsti, pykti, jautiesi tarytum įskaudintas.

Kaip jaučiasi moteris, kuri iš paskutiniųjų stengiasi susilaukti vaikelio ir negalėdama, panirsta į giliausią liūdesį, pradeda netgi gerti dėl to, o jos vyrui nė motais, jis susiranda naują mergužėlę, palieka žmoną be nieko? Kaip jai jaustis, jei neilgai trukus buvęs vyras susilaukia dukrytės su ta, kuri buvo jo meilužė? Kaip jaustis Reičelei, jei ji tebemyli savo buvusį vyrą, dėl visko kaltina tik save ir vis dar pasvajoja apie galimybę dar susigrąžinti buvusį gyvenimą?

„Suknista kalė. Gegutė, padėjusi kiaušinį į mano lizdą. Ji viską iš manęs atėmė. Ji viską iš manęs atėmė ir dabar skambina pasakyti, kad mano sielvartas sukelia jai rūpesčių?“

O kaip jaučiasi ta buvusi meilužė, dabar teisėta žmona ir vaiko motina? Ar ji gali jaustis saugi? Ar ji tikrai ta vienintelė? Ta, dėl kurios vyras gali palikti savo žmoną? Ir kaip jai jaustis, jei buvusi žmona juos persekioja ir neduoda ramybės?

„Tiesa ta, kad man niekad nebuvo nesmagu dėl Reičelės, netgi tada, kai dar nežinojau apie jos girtuoklystę ir apie tai, kokia ji nepakenčiama, kaip pavertė Tomo gyvenimą tikru pragaru. Man ji nebuvo tikras žmogus, be to, aš pernelyg mėgavausi tuo, kas vyksta. Būti kita moterimi - galingas užtaisas, nėra prasmės to neigti: tu esi ta, dėl kurios jis išduoda žmoną, nors myli ją, bet tau negali atsispirti. Štai kokia tu nuostabi.“

O kas, jei visa meilė ir rūpestis tėra melas? Kas, jeigu tai tik iškreiptas žaidimas su kitais žmonėmis? Juk visuomet lengviausia kaltinti, skaudinti ir apgaudinėti tą, kuris pažeidžiamiausias.

„Jis tikras šios srities meistras, tobulai sugeba priversti mane pasijusti dėl visko kalta, pasijusti beviltiška netikėle.“

Ši istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip lengvas, įdomus, įtraukiantis skaitinys vakarui ar porai vakarų, tačiau ši istorija slepia ir gilesnių problemų, į kurias reiktų atkreipti dėmesį, permąstyti, atpažinti. Galbūt kasdien tokios istorijos ir nenutinka, tačiau labai dažnai galima pastebėti situacijų, kai yra manipuliuojama kitu žmogumi, kai jis menkinamas. Meilė akla, pasirodo, ir pasitikėjimas dažnai būna aklas.

Šioje knygoje man neatrodo svarbiausia tai, kas ir kodėl, ką nužudė. Svarbiau man atrodo pačių žmonių istorijos, sąlyčio taškai, jungiančios ir skiriančios problemos.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: baltos lankos, 2015

Knygos autorė:

Paula Hawkins (g. 1972 m. rugpjūčio 26 d., Zimbabvėje)

Marcelijus Martinaitis, Viktorija Daujotytė „Sugrįžęs iš gyvenimo: literatūriniai laiškai, pokalbiai“

„Kažkas mumyse atsimena daugiau už mus.“ V.D.


Įsivaizduokite, kad dabar sėdite jaukioje kavinukėje už kampo. Interjeras jos toli gražu ne modernus, bet būtent todėl ir jaukus. Čia viena tų kavinukių, kur gal jau 20 ar 30 metų susirenka tie vienišiai su laikraščiais rankose rytais atsigerti puodelio kavos ir apžvelgti naujienas, kur susitinka seni pažįstami ir gali kalbėtis nors ir visą dieną. Jūs irgi ten sėdite, pirmąkart išdrįsote ateiti vienas, nes lauke lyja, o jūs turite laisvo laiko ir kavos dar kaip tik šįryt negėrėte... Jūs sėdite, gurkšnojate kavą ir girdite šalia, prie kito stalelio sėdinčiųjų įnirtingą pokalbį. (Įsivaizduokime, kad jūs galbūt ir nežinote, kas jie) Kalbasi du žmonės - vyras ir moteris. Jie kalbasi apie lietuvišką kaimą, savo vaikystę, karą ir pokarį, lietuviškumą, pačią Lietuvą. Ir jūs negalite liautis jų klausytis, jūs tame pokalbyje girdite dalelę savęs, todėl užsisakote dar vieną puodelį kavos, ir dar, ir dar...

Būtent panašiai su šia knyga rankose jaučiausi ir aš. Tarytum netyčia girdėčiau intelektualių, pagarbą keliančių žmonių pokalbį ir net iš dalies gėdyčiausi klausydama, nes pačiai vargu ar lemta kada pasiekti tokį tyrą intelektualumą. Tyras jis, nes nepritemptas, nesnobiškas, toks tarytum skaidrus šaltinio vanduo, tyrai lietuviškas, visai neapsimestinis.

Ne kartą jau esu pasiguodusi, kad nesu kaimo vaikas, nei gyvenau jame, nei leidau vasaros atostogas. Esu tas vaikas, kuris trynė daugiabučių kiemo asfaltą. Ir mano pačios nuostabai, kaskart paskaičius apie tikrąjį Lietuvos kaimą ir jo tragediją, mano širdis spurda, kartais net kažkas sugelia. Nes kažkaip lyg pasąmoningai jaučiu, jog Lietuva iš to atsirado, jog tame gyveno mano močiutė ar senelis. Kartais vaikščiodama mieste, pastebiu kokią senelę, liūdnomis akimis žvelgiančią į gatvę ir suprantu, kad ji žvelgia, nes ilgisi, kad ji pyksta, nes nebeturi namų.

Šioje knygoje yra sudėtos, galima sakyti, dvi laiškų ir pokalbių tarp Marcelijaus Martinaičio ir Viktorijos Daujotytės, knygos. Viena taip ir vadinasi „Sugrįžęs iš gyvenimo“, o kita - „Prilenktas prie savo gyvenimo“. Abi liečia tas pačias ar labai glaudžiai susijusias temas. Tai lyg Marcelijaus Martinaičio memuarai, jo gyvenimo dėlionė. Apie ką jie kalbasi? Apie viską, kas neįdomu būtų daugeliui šiuolaikinių žurnalų. Apie M. Martinaičio vaikystę pokario kaime, kaimo reikšmę tiek Lietuvai, tiek pavieniam žmogui, jo mokyklą ir ankstų atsisveikinimą su kaimo gyvenimu, o paskui skaudų atsisveikinimą ir su savo gimtaisiais namais, kuriuos pats ardė ir vežė į Vanaginę. Apie lietuvių literatūrą, daugelį autorių, tokius kaip Paulių Širvį, V. Mačernį, J. Aputį, Maironį ir kitus. Apie paties M. Martinaičio kūrybą. Apie lietuvių kultūrą, patį lietuviškumą, lietuvių kalbą. Apie emigraciją, namų reikšmę. Skaitai visa tai ir dilgčioja, ta, kiek primiršta meilė Lietuvai pamažu pražysta visu gražumu, tai įkvepia. Norisi atsigulti pievon ir žiūrėt į tą dangų vasaros popietę, norisi daug ko paklausinėt senelių.

„Taip, brangiausia, ką prarandi, ko netenki. Bet negali kitaip gyventi, tik prarasdamas, tik netekdamas. Koks turtas atrodo tie jausmai, tie praradimai po penkiasdešimt metų. Reikia turėti ką prarasti.“ V.D.


Visa tai man asmeniškai labai prasminga, pažadina daug užsnūdusių jausmų, suprantu, kad niekas manyje labiau neatsišauks nei lietuvių literatūra, lietuviškos mintys, liūdesys, netektys. Tokio įkvėpimo, kokį sukėlė man šie pokalbiai ir laiškai, seniai nejaučiau. Iš naujo įsimylėjau tai, ką mylėjau visada.

Ar rekomenduoju šią knygą perskaityti? Žinoma! Ar visiems? Nežinia. Pati pažįstu žmonių, kuriems tai gali atrodyti nuobodu, neįdomu. Bet gal tik DAR neįdomu. Vieną dieną mes visi tarytum susitinkame kryžkelėje, ieškodami to paties ir tą patį prarasdami, tik vieni pirmą kartą, kiti jau tūkstantąjį, bet vis taip pat džiaugiamės ar verkiam.

Kitos dėmesio vertos citatos:


„Tarp žmonių dabar sunku pastebėti žmogų, ne vien gatvėje.“ M. M.


„Grįždamas palieki dalį savęs, palieki ten, kur buvai, kuo daugiau ten, tuo mažiau čia, į kur grįžti. Niekur ne visas, ne visai.“ V.D.

Mano vertinimas: 8/10

Leidykla, išleidimo metai: Alma Littera, 2013.

Knygos autoriai:


Lietuvių literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė (g. 1945 m. spalio 1 d. Keiniškėje, Telšių rajone, Lietuvoje)



Lietuvių poetas, eseistas, visuomenės veikėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis (gimė 1936 m. balandžio 1 d., Raseiniuose - mirė 2013 m. balandžio 5 d. Vilniuje, Lietuvoje)

p.s. Galiu išduoti paslaptį apie mano sentimentalumą ir jautrumą lietuvių literatūrai ir rašytojams. Kai sužinojau, jog mirė Marcelijus Martinaitis, tikrąja šio žodžio prasme, apsiverkiau. Man buvo labai gaila, atrodė, sugniaužė širdį. Ir dabar rašydama šią apžvalgą braukiu ašarą ir ką daryt man su tokiu savo jautrumu??

2017 metų knygiški džiaugsmai ir nusivylimai...

Žinau, jog jau lyg ir vėluoju, bet vis dėlto norisi apžvelgti 2017 metus savo knygų pasaulyje.


2017 metais savimi džiaugiausi, nes pagaliau išdrįsau skaityti knygas anglų kalba ir prisipirkau jų tookią krūvą, kad bus mažiausiai dvejiems metams. Tiesa, jų kainos buvo juokingos - maždaug 10-20 euro centų už gana naujas knygas. Tad, ką čia ir kalbėti. Jau laukiu kito apsilankymo Vokietijoje, ypač toje sendaikčių krautuvėlėje.

2017 metais savimi ir nesidžiaugiau, nes tikrai nemažai knygų liko neapžvelgtos, dalį apžvelgiau ne tinklaraštyje o savo feisbuko puslapyje "Knygų meniu", bet didžioji dalis tiesiog nuguls į lentynas neapžvelgtos. Kodėl? Pačiai sunku pasakyti, priežasčių yra įvairiausių, bet ką čia teisinsiuos? Geriau stengsiuosi ištaisyti šią klaidą 2018 metais ir apžvelgsiu jei ne visai visas, tai bent didžiąją dalį knygų.

Taigi, taigi.

2017 metais perskaičiau nei daug, nei mažai - 42 knygas. Daugiau nei 2016 metais, nes tuomet sugebėjau perskaityti tik 25. 2017 metais buvau užsibrėžusi perskaityti bent jau 30 knygų, tad džiaugiuosi, kad perskaičiau daugiau, nei užsibrėžiau. Tikiuosi, kad 2018-ieji džiugins knygomis dar labiau.

6 knygos perskaitytos anglų kalba, visos kitos - lietuvių.

Mano nuostabai, lygiai pusė - 21 knyga parašyta autorių moterių ir kita pusė autorių vyrų.

Autorių tautybės: 10 lietuvių autorių, 8 amerikiečiai, 7 anglai, 3 japonai, 3 prancūzai, 3 vokiečiai, 1 airė, 1 šveicarė, 1 švedė, 1 norvegė, 1 latvis, 1 čekas, 1 kanadietė.

O dabar laikas pakalbėti apie nusivylimus ir džiaugsmus. Desertui palikime džiaugsmus, pradedam nuo nusivylimų:

1. Angela Carter „The Bloody chamber“ 2/10
2. Gytis Norvilas „Skėrių pusryčiai“ 2/10
3. Yasunari Kawabata „Sniegynų šalis“ 2/10
4. Jaroslavas Melnikas „Anoreksija“ 1/10
5. Agatha Christie „Keleivis į Frankfurtą“ 1/10


Knygos, kurios nebuvo tos pačios geriausios, tačiau vertos paminėjimo:

1. Kurt Vonnegut „Sveiki atvykę į beždžionyną“ 8/10
2. Emma Donoghue „Kambarys“ 8/10
3. Kobo Abė „Moteris smėlynuose. Svetimas veidas“ 8/10
4. David Mitchell „Sleido namas“ 8/10
5. Sue Townsend „The growing pains of Adrian Mole“ 8/10
6. Patrick Suskind „Kontrabosas“ 8/10
7. Dieter Breuers „Velnio vardu“ 9/10
8. Ieva Simonaitytė „Aukštųjų Šimonių likimas“ 9/10
9. Gerda Jord „Gertrūda“ 9/10

Ir desertui pačios geriausios ir daugiausiai jausmų sukėlusios knygos:

1. John Williams „Stouneris“ 10/10!
2. Astrid Lindgren „Mes Varnų saloje“ 10/10! (Žinau, gal kiek keistai atrodo čia ši knyga, bet vaikystėje jos neskaičiau, o dabar perskaičiusi maloniai nusikėliau į gražiausius prisiminimus ir iš naujo patikėjau pasauliu)
3. Virginia Woolf „Ponia Delovėj“ 10/10!


Tai tiek to 2017-ųjų metų prisiminimo. Metai buvo įdomūs daugeliu prasmių, tikiuosi, 2018-ieji bus tik įdomesni. Ir sau, ir jums linkiu gerų knygiškų atradimų, daugiau džiugesio, nei nusivylimo ir įdomiausių nuotykių knygų ir ne tik, pasaulyje! Dabar ramia širdimi neriu į 2018 metus.



(paveikslėlio autorius Henn Kim)

Gerda Jord „Gertrūda. Grafinis Y kartos dienoraštis“

„Kai būnu viena, nežinau, ar išvis esu.“

„Gertrūda. Grafinis Y kartos dienoraštis“ - tai pirmoji Lietuvoje išleista knyga knygstarterio būdu. Kas tas knygstarteris? Na, kiek man žinoma, Lietuvoje tokį projektą pradėjo įgyvendinti knygos.lt 2016 metais būtent su šiuo grafiniu romanu. Kas tai yra? Tiesiogine prasme nuo skaitytojų priklauso ar knyga bus išleista, nes jie užsirezervuoja ją, jos dar neišleidus. Nustatomas tam tikras laiko tarpas, užsisakiusių skaitytojų skaičius ir tai nulemia ar knyga pamatys dienos šviesą, ar gal tegu nemato. Ir ką? Ir pasiteisino. Ir su dideliu sprogimu „BOOOM!“
Tai bene pirmasis lietuviškas ir tikrai vertas dėmesio komiksas suaugusiems. Primenantis Marjane Satrapi „Persepolis“ (nors paties komikso ir neskaičiau, bet mačiau filmą, ir tai vienas tų retų atvejų, kai jaučiuosi turinti teisę palyginti.)

Mūsų Gertrūda gimė 1985 metais, dar Sovietų sąjungos Lietuvos teritorijoje. Gimė ji visiškai įprastoje šeimoje (įprastoje matuojant tais laikais), viename kaimo name gyveno ir ji su tėvais bei kiek vyresniu broliu, ir jos seneliai. Istorija prasideda Gertrūdos senelės laidotuvėmis, kur susirenka visi giminaičiai, „cekaunios“ kaimynės ir panašūs žmogiški vienetai. Gertrūda su broliu jau suaugę. Brolis – medikas, Gertrūda turi savo kepyklėlę. Ir, kaip įprasta, net laidotuvėse prasideda klausimai: „Ar tu tekėjus, jei netekėjus, tai kada ištekėsi, kiek turi vaikų, jei neturi, kada pagaliau turėsi, laikrodukas tiksi, ar gerai gyveni ir t.t., ir pan., kur vyksta gedulingi pietūs ir labiausiai rauda bei vaišinasi gedulingais pietumis tetulės, kurių gyvenime nei matei, nei girdėjai. Gertrūda ištrūksta iš laidotuvių su močiutės pavesta užduotimi – kažką surasti tame name, kuriame jie visi gyveno. Gertrūdai užėjus į tą namą pradeda smarkiai smarkiai lyti. Ji ieško ir klaidžioja savo prisiminimų koridoriais. Ten randa tai, ko ne visai tikėjosi. Ir tik pabaigoje mums pasidaro aišku, ko buvo ieškoma. Ir tai taip netikėta.

Tame name, senoje palėpėje ji randa visą savo praeitį – nuo liūdnų ar linksmų vaikystės prisiminimų, iki darbo užsienyje ir pirmosios meilės. Ji tarytum iš naujo atranda save. O ar ne visi mes esame tai patyrę atsidarę dėžes senelių ar tėvų palėpese?

Nors ir esu beveik dešimčia metų jaunesnė už Gertrūdą, rodos, dar priklausau šiai Y kartai. Nors, drįstu teigti, šitos kartos skirtumams ir keli metai gali reikšti nemažai. Lyg ir daug bendrų dalykų, bet potyriai kiek kitokie. Nors ir pati puikiai prisimenu ir giminės balius su „bankukenais“, dainom „skinsiu raudoną rooooožę“ ir kaip tada norėdavosi greičiau namo, miegot ar panašiai. Mokykloje patirtys irgi absoliučiai tos pačios. Tik, priešingai nei Gertrūda, aš visad stovėjau eilės gale per kūno kultūrą. Mokyklos valgyklos irgi, panašu, nesikeitė ir nesikeičia. Tos pačios bandelės, paskui besimėtančios koridoriuos prie radiatorių, tie patys šniceliai ir žemaičių blynai. Labiausiai su Gertrūda mes skiriamės tuo, jog aš gimiau jau laisvoje Lietuvoje. Gertrūda yra labiau tarp manęs ir mamos, spėju, daugiau panašumų su ja pastebėtų mano mama, nei aš. Nors puikiai prisimenu ir „Love is“ gumas, ir „kinderinius“ begemotus, pingvinukus ir turėjau visą maišą muštukų (čia tų, kur visi kepsais vadina, bet pas mus jie būdavo muštukai), prisimenu ir „šilelį“, bet jau pati paauglystė buvo kitokia, nes arba aš buvau visai kitokia, nei Gertrūda, arba jau mes visi buvom kitokie. Mokyklos diskotekoje esu buvus tik porą kartų.

Perskaičius šią knygą, norisi griebt kokį dviratį ir lėkt į mišką ar tai kaimą vasarą, susitept sumuštinių su namine rūkyta dešra ir godžiai suvalgyti kaip skaniausią patiekalą visam pasauly. Dar vienas mano vaiksytės skonis – keptos bulvės su dešrelėm, jau atšalusios stiklainyje, kai važiuodavom su močiute į sodą.

Ir visa knyga, visi paveikslėliai tokie artimi, jei ne man pačiai, tai mano mamos istorijom,. Nors knyga iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvas, šmaikštus skaitinys vakarui, jis savyje turi gylio ir prasmės daugiau, nei tikėtumeis. Ir į kokią nostalgiją įklimpsti! Bet verta, tai labai gaivus gūsis lietuvių literatūroje, primenantis, jog kartais neprošal pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš aplinkos, nors skruostais ir bėgtų ašaros.

Galiausiai ši knyga man padėjo suvokti laiko, gyvenimo, paties žmogaus būdo paradoksą. Aš supratau, kad labiausiai ilgiuosi tų dalykų, kuriais kažkada bodėjausi. Ir dėl to pati iš savęs juokiuosi ir traukiu per dantį. Seneliai dar yra tarytum tiltas, rišantis su tomis praeities istorijomis. Kokią „praeitį“, kokias „senienas“ matys mūsų vaikai? :)

Rekomenduoju, ir visiems draugams dalinsiu.


Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2016.

Knygos autorė: Gerda Jord