2021 m. liepos 13 d., antradienis

Eglė Makaraitė „I'd Rather Die an Artist: Escape to New Orleans“

Nujaučiu, jog daugelis pažįstame bent vieną žmogų, kuris nuolat pakliūva į pačias keisčiausias situacijas, nuolat įsipainioja į neįtikėtinus nuotykius. Kartais klausaus tokių istorijų ir tyliai, baltai pavydžiu drąsos ir gebėjimo gyventi ČIA IR DABAR. 

Būtent taip ir norėtųsi pradėti pasakojimą apie šiuos trumpučius, vos 44 puslapius siekiančius, memuarus. Knygos autorė  lietuvė Eglė, gyvenanti Amerikoje. Drąsi, jauna mergina, nebijanti keisti visus planus ir leistis į Naująjį Orleaną pas seniai pažįstamą draugą. Turbūt jau nesunku nujausti, jog planas nebūtinai išdega taip, kaip tikėtasi. Savaitgalis, deja, visiškai kitoks ir kupinas pačių keisčiausių įvykių bei pažinčių. Skaitydamas šiuos memuarus būtent taip ir jautiesi – it kalbėtum su ta drąsiąja crazy drauge, kurios istorijų taip įdomu klausytis, kuri kaskart sugeba įsipainioti kažkur, kur pats nė nesusapnuotum.



Seniai buvo taip, jog knygą, net ir tokią trumputę, perskaityčiau vienu atsikvėpimu nemigos kupiną naktį. Vos atsivertus, puslapiai skriete skriejo, nes visgi smalsu, kuo baigsis tas pašėlęs savaitgalis. Kažkokių filosofinių klausimų ar pamąstymų iš šios knygos tikėtis neverta. Galbūt kažkuriose vietose pernelyg sudėtinga patikėti situacijos realumu, galbūt kai kur pagražinta ar hiperbolizuota, bet vis dėlto tai smagus, įtraukiantis nuotykis, primenantis, kad kartais verta gyventi čia ir dabar, ir vietoj panikos neplanuotoje situacijoje pasirinkti svaigų nuotykį.

 Mano vertinimas: 4 žvaigždutės iš 5. Toks vertinimas dėl to, nes, kaip ir minėjau, skaičiau be kažkokių nerealių lūkesčių, trumpa knyga, kuri man atstojo smagų naktinį pokalbį su drauge tvankią vasaros naktį. Manau, jog šios knygos privalumas ir yra istorijos, tarytum gyvo pokalbio, trumpumas. Jeigu ji būtų ištęsta iki kokių 200 puslapių, gali būti, jog vertinimas ir mano susidomėjimas būtų visiškai kitoks.

Leidykla, išleidimo metai: skaičiau legalią elektroninę knygos versiją, kurią siuntė pati knygos autorė (tai įtakos vertinimui visiškai neturi). Knyga išleista 2021 metais anglų kalba.

Knygos autorė: Eglė Makaraitė.

2021 m. vasario 22 d., pirmadienis

Gintaras Grajauskas „Erezija“

 „Tikriausiai turėjau būti visai kitur ir visai kitoks – dabar belieka vien nuolatinis tyčinis savęs gadinimas, tarsi nemylimo žaislo. Privalėjau būti kitoks, kitokia turėjo būti pradžia, kitoks atskaitos taškas. Kitaip kodėl aš toks tuščias, kad net gaudžia?“ (31 p.)

„Erezija“ – pirmasis ir kol kas vienintelis Gintaro Grajausko romanas, išleistas 2005-aisiais. Apie ką jis? Konkrečiai apibūdinti nelengva. Vidinės ir išorinės tuštumos dvelksmas, prisitaikymas prie šiuolaikinio (ir ne tik) pasaulio demonų ir savųjų geismų tenkinimas. Nors yra čia ir daugiau, tik prie tų sluoksnių reikia prisikasti ir perskaičius dar kiek palūkėti, kol tie sluoksniai atsiveria ir išsigrynina. Pinklus tekstas, tačiau vis dėlto intelektualus.


Trys siužeto linijos, besikaitaliojančios tarpusavyje ir skaitytoją keliančios iš vieno laikotarpio į kitą. Pora ne itin tarpusavyje susikalbančių samdomų žudikų, laukiančių, kol galės nužudyti girtą rašytoją šių laikų (kiek, žinoma, šiais laikais galima laikyti 2005-ųjų metų išleisto romano laiką) Lietuvoje. Žymaus čekų reformacijos ideologo Jano Huso draugo Jeronimo Prahiškio apsilankymas Žemaitijoje ir pažintis su šio krašto papročiais. Palemoniškoji lietuvių kilmės idėja. Žinoma, viskas interpretuojama ir pateikiama per ironiškąją, komiškąją ir absurdiškąją Grajausko prizmę.

Su Grajauskui būdinga ironija, beprasmybės pojūčiu nemažai rašoma apie antrą galą, sueitį, kitaip – Klajojantį Falą ir Laukiančiąją Vaginą. Iš pradžių tai verčia prunkštelti, paskui įklimpęs į tekstą suvoki, kad yra tame tiesos. Kad tos trumpos sueitys kartais apskritai įprasmina bendravimą, kad galbūt nieko daugiau šiam pasauly mums ir nelieka. Net jeigu šventai galvojame esantys svarbūs ir kažkuo reikšmingi, rytoj tik pykšt kakton ir nebebūsime. Ir mūsų saujose teliks trupiniai laiko ir prisiminimų. „Erezija“ tėškia gyvenimo beprasmybę į veidą – tai ir gerai. Nėr čia ko gyvent apsikarsčius iliuzijom.


Vis dėlto, net ir išsigliaudžiusi sau šio romano prasmę, turiu pripažinti, kad tai nėra kaži koks įspūdingas skaitinys. Užvertusi jį, pasijaučiau it pasivaikščiojusi kokiam senam apleistam pastate, kur ant sienų pripiešta įvairiausių kringelių ir Skrajojančių bei Laukiančiųjų. Tik viena akivaizdu – šis romanas, persmelktas eretiškos beprasmybės pojūčio, stumia skaitytoją į kampą. Visgi net ir suvokdama tą beprasmybę, dar noriu bent trumpam naiviai tikėti tuo, jog šiame pasaulyje ir kiekvieno gyvenime būna ir gilesnių jungčių.

P.S. Tikriausiai pirmąkart pamiršau nufotografuoti knygą.


Mano vertinimas: 3 žvaigždutės iš 5.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2005.

Knygos autorius: Gintaras Grajauskas (g. 1966 m. vasario 19 d., Marijampolėje)

(Zenekos nuotr. iš: https://www.bernardinai.lt/2011-01-27-gintaras-grajauskas-apie-teisinga-atminti/)

2021 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Denis Johnson „Jėzaus sūnus“

„Visiškai aiškiai supratau šiame pasaulyje esąs tik todėl, kad jokio kito neištverčiau“ (p. 37). 

Gyvenimo paribių, net gyvenimiškų kelkraščių knyga, persmelkta beprasmybės ir absurdiško juoko, keistai hipnotizuojanti nuostabiais palyginimais ir taupiuose sakiniuose sutalpinta tyliąja gyvenimo prasme. Kaskart perskaičius apsakymą nušvinta akys ir ne todėl, kad sužinai, kaip gyventi ar negyventi, bet prisimeni, kad gyveni. Ir, kad pasaulis toks nuostabiai, neįtikėtinai margas, kuriame gali pamesti save ir kaskart susirinkti iš naujo. Perskaičius kiekvieną apsakymą viduj įvyksta trumpas sujungimas, kažkoks sraigtelis spragteli, kažkodėl jautiesi pilnesnis. Nujaučiu, jog tai ir yra kokybišką literatūrą liudijantis įvykis – to vidinio sraigtelio spragtelėjimas. Net jei skaitei apie narkotikų pripildytą kasdienybę, apsimestinę draugystę, alkoholį, išgąstį, vienatvę ir baimę. Pasiimi užvertęs knygą ne tai, kas rašoma juodu ant balto, o tai, kas tarp eilučių kaskart tavęs tyko ir nustebina.

Kiek daug pasaulyje vienatvės, kiek daug jos šiuose puslapiuose: „Mudu su Mišele turėjome savų tragedijų. Kartais dėl to pasidarydavo baisiai nyku, bet man atrodė, kad ji man būtina. Kad tik visuose tuose moteliuose būtų bent vienas žmogus, žinantis, kuo aš vardu“ (p. 77). Ir visgi kokia nuostabi knyga. Tokia tamsiai šviesi, priminusi tikrąjį skaitymo malonumą. Kai kuriuos sakinius norisi persirašyt ir mintinai mokytis: „Po keleto žvarbių žiemos mėnesių švelnus pavasario vakaras dvelkė mums į veidus it koks svetimšalis. Atvežėme mūsų keleivį į privačių namų rajoną – ant šakelių galų brinko pumpurai, soduose aimanavo sėklos“ (p. 21). Aimanavo sėklos?! Na, sugalvok tu man šitaip nuostabiai perteikti pavasario pojūtį. Regis, net išgirsti tas aimanuojančias sėklas ir nusikeli į savo pavasario vakarą, buvusį ar būsimą. Ir kai taip dažnai sakoma „meistriškai parašytas tekstas!“, tai čia puikiausias to pavyzdys! Va, ką reiškia meistrystė  kai gyvenimo dugne besikapanojantis herojus tau sukelia ne pasigailėjimą ar šleikštulį, bet viltį ir įkvėpimą žvelgti į šviesą ten, kur, regis, tegalėtų būti aklina tamsa. 

Mano vertinimasDrąsiai duodu penkias žvaigždutės (pirmąsias ir galbūt vieninteles šiemet) už kokybe ir vienatve alsuojantį tekstą. 

Leidykla, išleidimo metai: RARA, 2021.

Vertėjas: iš anglų kalbos vertė Marius Burokas.

Redaktorė: Liuda Skripkienė.

Knygos autorius: Denis Johnson (g. 1949 m. liepos 1 d., Miunchene, Vokietijoje – m. 2017 m. gegužės 24 d., Kalifornijoje, JAV)



(nuotr. Cindy Johnson iš https://medium.com/@librarycongress/denis-johnson-honored-and-remembered-b7faff032824) 

2021 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Rūta Vyšnia „Vandenynas ir Žaliamėlė“

Meditatyvi knyga. Taip ir įsivaizduoju, kad ją reiktų skaityti atsipalaidavus, atsidavus pasakojimo tėkmei, galbūt net šalia kur tekant upei, atrodo, kad tada ji atsiskleistų dar kitomis spalvomis. Tai filosofinė sakmė suaugusiesiems. Nors aš ne visai su tuo sutinku, manau, kad ji tinkama visiems, o dar ir dvikalbė, tad ją galima skaityti ir lietuvių, ir anglų kalba. Labai sunku nusakyti apie ką šis pasakojimas – apie gyvenimą kaip vandenyną, gyvenimo ciklą, būtį ir jos prasmę. Šioje sakmėje radau ir žmogaus laisvės svarstymą, saviraišką ir neaprėpiamą troškimą išsilaisvinti iš niūrios kasdienybės pančių. Sudėtinga šią sakmę nupasakoti kažkaip racionaliai, nes daugiau prasmės slypi tarp eilučių ir kiekvienam ji atsiskleidžia skirtingai. 

Vis dėlto skaitant įžvelgiau nemažai paralelių su „Mažuoju Princu“, pavyzdžiui, kad ir ši citata: „Mielas Vandenyne, tu žvelgi į pasaulį vidinėmis akimis, nes jei žiūrėtum kitaip, tau dangus šį niūrų rytą atrodytų tuščias ir tamsus, – kuždėjo Žaliamėlė“ (p. 42). Nors, žinoma, skiriasi aplinka, vandenyno gelmėmis ir daugybe simbolių, pavyzdžiui, gyvybės medžio – dažno simbolio įvairių tautų mitologijoje. Šiame kūrinyje slepiasi ir nuostabūs dainingi intarpai, turtingi garsažodžiais, tokiais kaip: lylia, lyliu, tū tū tū. O man tai artima ir labai gražu, ir iškart galima pajusti, kiek daug savos širdies autorė sudėjo į šią sakmę, užliūliuojančią turtingu, o ir praturtinančiu simbolių vandenynu.

Nors lyg ir pavyko kartkartėm žvilgtelti į tą vandenyno, gyvenimo ir ramybės gelmę, vis dėlto kažko galiausiai pritrūkau ir skaitydama šį pasakojimą labiau jaučiausi kaip po tuo ledu nardanti žuvis, bandanti pagauti saulės spindulius, tik jie lieka ten – kažkur anapus ledo. Manau, kad labiausiai ji prakalbintų ir galbūt leistų žvilgtelti giliau „Mažojo Princo“ gerbėjus, ieškančius ramybės, įkvėpimo ir paskatos pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Galėtų įkvėpti tuos, kurie ieško šiuo metu gyvenime šviesos, gėrio, bando atsakyti į klausimus apie savo keistumą ar išskirtinumą. 

Dėkoju autorei už padovanotą knygą ir galimybę ją perskaityti. 

Mano vertinimas: 6/10.

Leidėjas, išleidimo metai: Rūta Kotryna Vyšniauskienė, 2019.

Knygos autorė: Rūta Vyšnia (Rūta Kotryna Vyšniauskienė). 











(nuotr. Š. Kajietės iš https://www.moteris.lt/lt/veidai/g-58838-filosofine-pasaka-sukurusi-rasytoja-ruta-kotryna-vysniauskiene-zmones-sako-kad-mano-knyga-lyg-terapija) 

2021 m. sausio 4 d., pirmadienis

2020-ųjų apžvalga

Pykšt pokšt (čia skamba kokios fanfaros, na ar bent kokie fejerverkai pasirodo). Kaskart praėjusių metų knyginėj kelionėj parpūškuoju kone paskutinė. Bet vis tiek kažkaip norisi apžvelgti, įprasminti tuos praėjusius metus, kurie buvo knygiškai gana neblogi. 

Mano 2020-ųjų sąskaitoje 43 knygos. Tarp jų įveiktos dvi storulės (daugiau nei 600 puslapių) – G. Boccaccio „Dekameronas“ (oi su šia buvo reikalų, du metus bandėm lipdyt santykius) ir D. Alighieri „Dieviškoji komedija“ (pirmąkart buvau patekus tik į pragarą, o dabar pagaliau įveikiau visus tris etapus). Perskaičiau tik 3 knygas anglų kalba. 19 lietuvių autorių knygų, o likusios 24 užsienio autorių.  Negrožinės tik dvi, o ir tos pačios apie literatūrą (ups). Džiaugiuosi, jog pagaliau rimčiau ir dažniau sugrįžtu prie poezijos – perskaityta 11 poezijos rinkinių.



O dabar galima pereiti prie geriausių ir prasčiausių knygų nominacijų. (Trypiam kojom, plojam...)

Geriausios (įvertintos 5 žvaigždelėmis ir išdėstytos atsitiktine tvarka):

1. Sapfo poezijos rinktinė (vertė ir sudarė Henrikas Zabulis, leidykla „Meralas“, 2002) – skaičiau ir žavėjausi. Tikriausiai banaliau neįmanoma apibūdinti, bet skaitydama jos eiles supratau, jog jausmai per tūkstantmečius nekinta, meilė kaitino ir tuo pačiu draskė širdį ne kitaip nei dabar. O ir apie pačią Sapfo pagilinau žinias.

2. Homeras „Odisėja“ (Vaga, 1997) – negaliu patikėti, kad „Odisėja“ pagaliau puikuojasi mano geriausiųjų knygų sąraše. Kažkada bandyta skaityti, deja, buvo numesta į šalį. Gal reikėjo jai pribręsti, pagaliau turėjau progą ją giliau panagrinėt ir pažvelgti į ją visai kitomis akimis. Penelopės tvirtybė ir ištikimybė – oho! O ir labai gražiai suderėjo su prieš tai skaityta Madeline Miller „Kirkė“ (Nors Penelopė kažin ar tam pritartų). Kartais klasikų klasika puikiai gali derėti su šiuolaikine literatūra ir viena kitą papildyti.

3. Gintaras Grajauskas „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004) – nelabai čia kažką ir pakomentuosi, puikus Grajausko eilėraščių rinkinys.

4. Gintaras Grajauskas „Iš klausos“ (Vaga, 2002) – sugrąžino meilę eseistikai. Sakot, neskaitėt? O kodėl???

5. Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“ (Baltos lankos, 2020) – rokenrolas, ne knyga. Netgi dabar šį sąrašą sudarinėdama, jai suteikiau nebe 4, kaip prieš tai, o 5 žvaigždutes, nes supratau, kad šita knyga mano meilių meilė. Tokia, kur panardina į tą gyvenimiškąjį purvą ir dar ačiū pasakai. Visiška atgaiva rokenrolo pasiilgusiai dūšiai. \m/ 

Na, geriausiųjų tik penketukas, bet tai nereiškia, kad nebuvo daugiau gerų knygų! Dar kelios, kurias būtina paminėti:

6. Nijolė Kepenienė „Rupaus malimo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019) – asmeniškai man labai svarbi knyga. Jos dėka mano „recenzija“ buvo pirmąkart išspausdinta kultūriniam žurnale „Durys“. Mažas mažas pirmasis žingsnis, bet labai reikšmingas ir širdin įstringantis.

7. Bernhard Schlink „Skaitovas“ (Vaga, 2000) – stipri, labai norint ir kelių valandų skaitymo reikalaujanti knyga. Savyje labai daug talpinanti ir  klausimus kelianti, į kuriuos atsakymų dar taip ir nežinau. Beje, ekranizacija su Winslet iki šiol man viena geresnių.

8. Olga Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020) – apibūdint šitą knygą labai sudėtinga. Tokia klampiai šviesi, verta kiekvienos jai skirtos minutės. Na, ne veltui Tokarczuk Nobelį gavo. Įstabiai parašytas romaniškas detektyvas arba detektyviškas romanas. Tiesiog rekomenduoju.

Labai prastų knygų, kaip bebūtų keista, 2020-aisiais man į rankas nepakliuvo. Gal tik ligos patale skaityta Isabelle Miniere „Eilinė pora“ įvertinta viena žvaigždute.  Koks pavadinimas, tokia ir knyga. Neapsakomo nykumo poros gyvenimas, nuo kurio nykumo, man regis, dar papildomai kilo temperatūra. 

Ir tiek žinių. Buvo ir daugiau neblogų knygų, bet kažkodėl dabar į jas žvelgiu abejingiau, gal dar reik jas pasinešiot, kad įvertinčiau. 

Tai su tais Naujaisiais! Knygingų metų, knygingų! Linkiu kuo daugiau ypatingų istorijų. 


2020 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Vytautas Stankus „iš veidrodžio, už“

Beklampodama šiuose eilėraščiuose nusikėliau į snieguotą lauką kur pamiškėj, kur išvaikščiojau savo nemigą, sukdama ratus ir išėjau, o atsigręžus pamačiau purviną ratą ir savo žingsnius, nežinia, gal palikusius žymes ne tik snieguotam lauke, bet ir širdyje (gal ir ne tik savo). Toks vaizdinys visai pelnytai mane lydėjo, nes šie eilėraščiai – klampūs, kupini sniego, purvo, mirties, meilės ir ilgesio, bet galiausiai vis tiek sugrąžinantys į širdies namus.


2


aš norėčiau kad mudu nubudę

viens į kitą alsuotume tyliai

alsuotume tyliai kol lyja

tingėtume keltis kol lietūs

nuplauna sudegusį miestą

tik ilgesį miesto palieka


kai virš mūsų susiglaudžia sienos


(12 p.)



Kartkartėm ir pavargdavau klaidžiodama šiuose eilėraščiuose, kovodavau su struktūra, kol atsiverčiau 113 puslapį, kur mane pasitiko „budėjimas“ ir viskas aplinkui nutirpo. Pradėjau niūniuot kartu su Razausku ir staiga vėl atsidūriau bemiegėj nakty dvyliktoj klasėj. Labai aiškiai atsimenu, o ir pajaučiu, kaip sėdėjau anuomet naktį, klausiaus Razausko ir bandžiau klijuoti sudaužytą širdį, atrodė, tai niekuomet nesibaigs ir ašaros liejos upeliais, o dar reikėjo ruoštis visokiems bandomiesiems egzaminams. Taip lietuvių bandomajam visai netikėtai nugulė ir Vytauto Stankaus eilės, skambėjusios Razausko balsu. Ir viskas buvo gerai. Širdies gal tada ir nesuklijavau, prireikė daugiau laiko, bet žinau, kad Razauskas ir Stankus anuomet man padėjo išbūti. Išbūti, kai viskas aplinkui dūžta ir skauda, kartais ir oro pritrūksta. Kokia vis dėlto poezija yra galinga. Vien radusi „pabudimą“ žemai lenkiu galvą ir tykiai tykiai bemiegę naktį, po septynerių metų ištariu „ačiū“.


budėjimas


tavo skruostų duobutėse ošia

iš blakstienų pražydusios liepos

ir dvi saulės – tik mėlynos mėlynos

ant palangės šešėlį palieka


tavo kaklo duobutėje luotas –

mažas lašas užklojantis dangų

o danguj visos žvaigždės nušluotos

ir jų dulkės prilipę prie rankų


tavo pilvo duobutėje – rytas

tyliai švinta virš kambario rodos

miego langas vos vos pradarytas

ten už jo švelniai lyjantis sodas


tavo sapno duobutėje rūkas –

mažas perlas ištirpęs, tik lašas

kuriame miega jūros arkliukas

išgalvojęs tave ir užrašęs


(113 p.) 


Mano vertinimas: 8/10. 

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Knygos redaktorius: Donaldas Kajokas.

Knygos autorius: Vytautas Stankus (g. 1984 m. lapkričio 8 d., Mosėdyje)


(nuotr. Sigito Kancevyčiaus, iš: https://www.bernardinai.lt/2014-07-30-vytautas-stankus-laiskai-kuriu-nera-patys-svarbiausi/)



2020 m. lapkričio 29 d., sekmadienis

Marguerite Duras „Tarkvinijos arkliukai“

„Vieną dieną, kai viskas įkyrės arba kai jis persistengs, aš išeisiu kaip dvidešimtmetė. – Ir sužnabždėjo: –Nevalia to pamiršti, visada reikia išeiti, lyg būtum dvidešimties.“ (23 p.)

Kartais pavargstu nuo knygų, kurias ne noriu, o reikia skaityti. Tada nejučiomis pradedu žvalgytis į savo lentynas ir akys užkliūva už kokių spalvingų viršelių, žadančių pabėgimą nuo rimtos, sudėtingos kasdienybės. Kažkodėl gal trečiąkart į tą mano radarą pakliūva Marguerite Duras knygos. Ir trečiąkart įsitikinu, kad kažkokie mūsų laukai su šia prancūzų autore nesueina, niekaip neužmezgu prasmingo dialogo.

„Tarkvinijos arkliukai“ – lyg ir atostogų romanas, nunešantis į Italijos kokį tai kaimelį, alinamą beprotiško karščio. Draugų grupelė atostogauja ten jau ne pirmus metus, tik šįkart atostogos visiškai nedžiuginančios. Kalnuose, šalia kaimelio, žūsta išminuotojas ir atkeliavę jo senučiukai tėvai niekaip nesutinka pasirašyti mirties liudijimo. O grupelė draugų tarytum darosi pramogą sau ir pateisinimą savo bereikšmėms atostogoms – vis keliauja pas senučiukus ir neša jiems maisto. Nepamenu, ar esu skaičiusi apie tokias nykias atostogas. Rytas prasideda neišsimiegojus, šalta kava, maudynės, mažiausiai trys Bitter Campari, cigaretės, kažkokios neaiškios meilės, nuolatiniai barniai ir dūsavimai, tada tas pats maistas viešbutyje kasdien, padūsavimai, senelių aplankymas, kažkoks neaiškus pergulėjimas pakrūmėj, dar kokie trys Bitter Campari, susipykimas su vaiko aukle, nes ji nuolat priešgyniauja prižiūrimo vaiko tėvams, tada vėl Bitter Campari, cigaretė, pazyzimai, lietaus tikėjimasis ir bandymas miegot... tada vėl viskas iš naujo.



Visiškai nykus romanas, kurio pagrindinės minties net nepavyksta suvokti. Nei ten apie meilę, nei ten apie atostogas, toks apie nieką. Tik pavadinčiau jį dialogų romanu, nes čia labai daug pokalbių, tik, kad jie beprasmiai, nykūs. Niekada nenorėčiau pakliūt į tokias atostogas, su tokiais nykiais, nuobodžiais žmonėmis. Jau geriau tada atostogaut vienai. Neradau nė vieno įdomaus personažo, nė vieno kabliuko, tik kažkokį mykimą myli-nemyli, nori-nenori. Gal tik vienintelis pliusas – tas mažas grybšnis Italijos ir vasaros. Turiu nuojautą, kad tas žuvęs išminuotojas galbūt buvo koks gilesnis simbolis, kurio aš neiššifravau, bet, jeigu atvirai, man net nebuvo įdomu tai daryti.

Dažniausiai knygose įžvelgiu kažkokią savitą prasmę, pasiimu kažką daugiau nei vien tik jos siužeto vingius, tačiau šįkart galiu nebent, kaip tie atostogautojai dejavo dėl savo atostogų, padejuot prisiminus juos. Nors ką čia, perskaičiau ir pamiršiu.


Mano vertinimas: 5/10

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2001.

Vertėja: iš prancūzų kalbos vertė Alina Kiliesaitė.

Knygos autorė: Marguerite Duras (g. 1914 m. balandžio 4 d. Pietų Vietname - m. 1996 m. kovo 3 d. Paryžiuje, Prancūzijoje)


(nuotr. iš: https://www.discoverwalks.com/blog/paris/top-10-interesting-facts-about-the-french-writer-marguerite-duras/)