Delia Owens „Ten, kur gieda vėžiai“

Delia Owens gimė 1949 m. balandžio 4 d. Džordžijoje, JAV. Ji ne tik knygų autorė, bet ir zoologė, gyvūnų teisių aktyvistė, be 2018 m. išleistos knygos „Ten, kur gieda vėžiai“, išleidusi ir ne vieną knygą apie gyvūnus. Labai giliai šia autore nesu linkusi domėtis, tik atsimenu, kaip vos pasirodžius „Ten, kur gieda vėžiai“ pasipylė straipsniai ir apie neaiškią jos gyvenimo dėmę – 1996-aisiais Deliai ir jos vyrui kovojant su brakonieriais Zambijoje, vienas iš brakonierių buvo nušautas. Policijai pradėjus tirti, Delia ir jos vyras išvyko iš Zambijos ir, regis, niekada nedavė parodymų. Bet turbūt daugelis jau tai žino, bet kokiu atveju, lengva surasti daug straipsnių apie šią mįslingą istoriją. Mane asmeniškai tokiose situacijose labiausiai domina kitas klausimas. Ar galima atskirti autorių nuo jo knygų? Ar teisinga vertinti knygą, neatsižvelgiant į tai, koks, tarkim, baisus buvo pats autorius ar ką jis yra pasakęs ar padaręs? Žinoma ne viena istorija, kai pasaulyje taip vertinamų knygų (o ir ne tik knygų, paveikslų ir kitų kūrinių) autoriai buvo tikrų tikriausi *ikniai, tik sugebėjo gerai valdyti žodį. Lengva susieti ir nemėgti, kai ir kūriniai nesužavi. Tik va daug sudėtingiau, kai kūriniais žaviesi ir geriau pakapstęs sužinai, kad jų autorius visai ne toks žmogus, kokio tikėtumeis... 

Kalbant apie romaną, geriausia, ką galiu pasakyti – tai atostogoms visai tinkanti knyga, kai nereikia pernelyg sukti galvos, įdomu, kas bus toliau, lengvai skrieji puslapiais. Autorės įdirbis ir gamtos pajautimas tikrai žavi visos istorijos metu, regis, užuodi tas pelkes, žalumą, dumblą ar staiga įsivaizduoji kirus, skraidančius aplinkui.

Vis dėlto, nors nesu didelė detektyvų gerbėja ar žinovė, detektyvinė linija pasirodė silpna, trūko svaresnių argumentų, intrigos, tas stereotipinis tyrėjų vaizdavimas su spurgomis kėlė banalų atodūsį. Iki pat pabaigos aš taip ir išlikau Pelkių Dukrai gana abejinga. Viena vertus, atrodo neįtikėtina, kaip maža mergaitė viena išgyvena pelkynų apsupty, kaip prasimano pinigų ar reikalingiausių buičiai dalykų. Kita vertus, pagalvoji, kad tikriausiai kažkaip išmoksti prisitaikyti, kai lieki atsakingas pats už save, turi suktis, kad išgyventum. Taip pat Kajos lengvas (ne)akademinis kelias pasirodė banalokas ir naivus, pernelyg sėkmingas. Na, kaip ir meilės linija nesugebėjo manęs įtikinti. Ir galiausiai net ir po šitiekos lietuviškų leidimų (kieti, minkšti viršeliai, leista vieną kartą, perleista antrą ir t.t.) kai kurios paliktos žioplos klaidos badė akis.

Išvada: lengvam pasiskaitymui prie jūros ar šiaip poilsiui tinkanti knyga, bet kažkokias gelmes (išskyrus pelkes) čia įžvelgti sudėtinga. Užtat manau, kad mamai ar močiutei, rečiau skaitančiai, padovanoti gal ir verta. Tai patvirtintų mano močiutė ir jos sodo kaimynės, kurias ši knyga taip pagriebė, kad naktį nemiegojo, kol neperskaitė. Būtent jų raginama ir aš perskaičiau šią knygą. Na ir gerai, nesigailiu, bet į aukštybes šios knygos kelti neketinu. Visiškai vidutinė knyga, kurią perskaitai, nes „užkabina“, bet užvertus nelabai pasigendi.

Mano vertinimas: 3 žvaigždelės iš 5. (arba 5 iš 10).

Leidykla, išleidimo metai: BALTO, 2022.

Iš anglų kalbos vertė: Anita Kapočiūtė, o eilėraščius vertė Vidas Morkūnas. 

Knygos redaktorė: Daiva Grikinienė. 

D. Owens nuotrauka iš: https://www.deliaowens.com/about-the-author. Fotografavo Dawn Marie Tucker.

Ignas Šeinius „Rinktiniai raštai, 1 t.“

 

Igno Šeiniaus (tikroji pavardė Jurkūnas, 1889–1959) lietuviui skaitytojui turbūt išsamiai pristatinėti jau nebereikia. Gal tik pristatysiu porą įdomesnių faktų. Faktas nr. 1: Šeinius greitai rašė, pavyzdžiui, romaną „Kuprelis“ parašė būdamas dvidešimt vienerių ir užtruko tik keletą mėnesių. Faktas nr. 2: pakartotinai leisdamas kūrinius, visuomet juos taisydavo, tas pats „Kuprelis“, sakoma, betaisant beveik visai perkurtas. Jeigu ne visiems, tai bent jau daugumai dar mokykloje reikėjo minėtąjį „Kuprelį“ perskaityti. Aš taip pat ne išimtis. Šįkart pakartotinai skaityti reikėjo jau universitete ir kartu su dėstytoju pasijuokėm iš keistos mano minties, kad „Kuprelis“ man susisiejo su F. Scott Fitzgerald „Didžiuoju Getsbiu“. Žinau žinau, ką čia lietuvišką malūnininką Kuprelį lyginsi su Getsbiu... Bet man jie susisiejo būtent Deizės (ne)meile Getsbiui ir Gundės (ne)meile mūsų Kupreliui. Čia galima būtų ginčytis, ar jos tikrai mylėjo, ar šiaip buvo neapsisprendusios. Bet šįkart aš apie tai daugiau nesiplėsiu. „Kuprelį“ reikėjo skaityti dar praėjusių metų pavasarį, bet kadangi esu knyginė mazochistė ir nenumetu pradėtų skaityti knygų, taip nutiko ir su Igno Šeiniaus rinktinių raštų 1-uoju tomu... Ir tik šiandien užverčiau paskutinį puslapį! 

Apie įvairiausius rinktinius raštus kalbėti man dažniausiai nesinori, nenoriu labai plėstis ir aptarinėti kiekvieno kūrinio, bet šįkart užsimaniau pasidalinti keliais pastebėjimais. Pirmąjį kūrinį – romaną „Kuprelis“ jau aptariau ir daugiau nesiplėsiu, bet būtent iš šių raštų išskirčiau dar vieną apysaką (tiksliau tik dvi pirmąsias jos dalis, nes autorius, deja, apysakos rašyti nebaigė) – „Vasaros vaišės“. Pačiai netikėtai tai buvo skanus saldainiukas vasaros vakarui, kai vienu ypu perskaitai ir užplūsta jaukumo banga. Kalbant apie bangas... Apysaka „Bangos siaučia“ man buvo visiškas nesusipratimas, išvargino, kėlė žiovulį ir erzino tiek Onos nuolatinis trizniojimas myli tą, myli aną, to nebemyli, myli vėl tą, tiek ir džentelmenų skystumas. Taip ir norėjos sakyt: atsipeikėk, moterie, susiimk pagaliau! Ironiška tai, kad būtent šita apysaka, pasak paties autoriaus: „Rodos, bus geriausias iš mano dalykų“ (p. 650). Gerbiamas autoriau, nemanau. Kietasis Vaižgantas irgi taip nemanė: „Net Vaižgantui atrodė, kad ir pavadinimas netikęs („Kas atsitinka su Ona, tai ne bangos siaučia, o ji pati po bangas braido“), ir kūrinio „kalba baisiai netaisyklinga ir pasišiaušęs stilius“ (p. 650). Kuo toliau, tuo labiau Vaižgantas ir jo kritika man patinka. Kiti kūriniai ir kūrinėliai man nepaliko didesnio įspūdžio, gal tik „Ateities filologai“ man sukėlė ironišką šypsnį. Autorius akivaizdžiai išreiškė savo nepasitenkinimą kalbininkais, užkietėjusiais filologais ir mažais filologėliais. Tai suraitė kūrinėlį apie tai, kaip filologai susirinkę žodžius iš lietuvių kalbos žodyno, juos braukia, meta ir didžiuojasi tokį darbą nuveikę: „ – Bet užtatai, – girias filologai, kitas į kitą žiūrėdami, – iš dvidešimts penkių tūkstančių tiktai pusę tūkstančio žodžių padarėme. Ir koks tai dabar neregėtas lengvumas. Visi vienon kišenėn įtelpa!“ (p. 637). Visus sinonimus jie ištrynė (o kam čia reikia „eiti, bėgti, lėkti, važiuoti, joti, skristi, dūlinti, rėplioti, rioglinti? Gražiausiai visus tuos daiktus vienu žodžiu pakeisti: eiti. Viskas, kas nestovi vietoje, eina. Puikiausiai galima pasakyti: žmogus ant arklio eina. Paukštis, varna ant oro eina. <...> – Žmogus, prancūzas, lenkas, rusas, totorius, žydas, karaimas – vienas žmogus! Kam čia toji tautų variacija? Tai bus visuomeniškai pasaulius sulyginantis žodis – žmogus“ (p. 636).  O ko norėti, jei paties autoriaus požiūris į filologus buvo šitoks: „Kalba sunku reguliuoti įsakymais ar filologų dekretais. Jai reikia leisti rutuliotis savarankiškai. Kalbos formavimuisi daugiau reikšmės turi rašytojai negu geriausi kalbininkai. <....> Aš <...> niekuomet neleisiu, kad filologas mechanikas, kuris žiūri į kalbą, o ne klausos jos, „taisytų“ mano rašinius. Verčiau visai nerašysiu, bet niekuomet nei principe nesutiksiu, kad Lietuvos kalviai, nors ir šaltkalviais save vadintų, „mokintų“ rašytojus kalbos jautriu ir jausmingumu groti. Ne filologai sutvėrė pasaulio kalbas, ne jų uždavinys jas ir „koreguoti“ (p. 647). Čia jau leidžiu sau ir asmeniškai, kaip per žingsnį filologė, šiek tiek įsižeisti. Bet šios mintys tikriausiai būtų neblogas pagrindas ilgai diskusijai ir nežinau ar įmanoma šiame ginče rasti tiesą. Nors iš tikrųjų problemos nesikeičia, tenka ir dabar pastebėti rašytojų pasipiktinimą redaktorių darbu, nuolatinius dviejų kalbininkų stovyklų ginčus dėl įvairių žodžių, skolinių vartojimo ir dar visokiausių smagybių.

Apskritai raštų skaitymas yra labai keistas pomėgis. Turbūt dar niekad taip nebuvo, kad visi kūriniai priblokštų, dažniau atrodo, kad kai kurie kūriniai, deja, jau paseno ir naudingi yra tik platesniam autoriaus darbų pažinimui, bet literatūrine prasme jie jau nebėra kažkokie didingi ir būtini. Lygiai taip dabar ir su Šeinium nutiko. Be mano minėtųjų „Kuprelio“ ir „Vasaros vaišių“ (na, sąlyginai dėl to iškreipto smagumo ir susireikšminimo „Ateities filologų“ taip pat), kiti kūriniai praplaukė paviršiumi, kai kurie kėlė nuobodulį, kiti priminė gimnazisto rašinėlius dienorašty. Skaitysiu kada nors antrąjį tomą, nes ten slepiasi garsusis (neseniai vėl perleistas) „Siegfred Immerselbe atsijaunina“. Tik tai bus negreit, nes esu persisotinusi senąja lietuvių literatūra ir, prisipažįstu, kiek pavargusi nuo jos. Ir vis tiek taip gera atrasti senas knygas ir net jei raštuose tik vienas ar pora kūrinių įstringa į širdį, tai jau buvo verta mano laiko.

 Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 1989.

Redaktorė: D. Linčiuvienė. 

Mano vertinimas: 3,5 žvaigždelės iš 5 (arba 6,5 iš 10). 

 

Kate Atkinson „Anapus fotografijų“

Kate Atkinson (g. 1951 m. gruodžio 20 d.)  – britų autorė, rašanti romanus, pjeses ir apsakymus. Lietuvos skaitytojams turbūt labiausiai žinomos knygos – „Gyvenimas po gyvenimo“ (Tyto alba, 2014) ir „Griuvėsių dievas“ (Tyto alba, 2016). Vis dėlto šįkart norisi pakalbėti apie apskritai pirmąjį autorės romaną „Anapus fotografijų“, Lietuvoje išleistą Alma littera leidyklos 1999-aisiais. Šis romanas Atkinson pelnė Whitebread first novel ir Book of the Year apdovanojimus 1995 m. (Dabar šis apdovanojimas vadinamas Costa Book Awards). 

(Euan Myles nuotr. iš: https://literature.britishcouncil.org/writer/kate-atkinson)

„Anapus fotografijų“ – kelių kartų šeimos istorija su kaitaliojamomis laiko linijomis, kurios atskirtos gana organiškai ir visai nesipainioja tarpusavyje. Žaismingas, kandus, (savi)ironiškas autorės stilius sukuria išskirtinę romano atmosferą. Skaityti smagu, įdomu ir kartu jauti, kad netuščia, kad kažkuo pildaisi. Šiame romane šaipomasi iš britų įpročių, manierų, moterų „moteriškumo“ primetimo ir tuščios puikybės (o dievai, kaipgi aš dabar pirksiu pyragėlius iš krautuvės, ką kiti pagalvos, juk aš turiu būti puiki šeimininkė...). Vis dėlto romane nemažai ir šeimos dramų, karo tragizmo, dažnai beprasmiškai užgesusių gyvybių, tam tikrų, tarytum užprogramuotų pasikartojimų. Pavyzdžiui, it užprogramuotas nesugebėjimas išsirinkti tinkamo vyro (mylėjau kažkada tą, bet jis žuvo/išvyko/tapo abejingas, tai tiks ir tas kitas, o kai tas kitas pasirodys visai prastas – susirinksiu daiktus ir pabėgsiu).

Tai išskirtinė istorija, kuri turėtų patikti ir rimtesnę literatūrą graužiantiems, ir tiesiog mėgstantiems šeimos pasakojimus. Šioje istorijoje ne įvykis veja įvykį, o jausmas, gilus, prasmingas, sujudinantis skaitytojo sąmonėje jausmų ežerą (perfrazuojant gražią autorės metaforą: „...ir kai mes einame atgal namo, viskas yra vėl kaip visada, ir bedugnis mano vienišumo ežeras sugrįžta į savo vietą“ (p. 232). Kartkartėmis ir balsu norisi kvatotis. Autorė pasirenka keistą, galbūt, atrodytų, nereikšmingą momentą, kai vaikiškose abėcėlės kortelėse trūksta raidžių (kitaip tariant – jų yra tik po vieną), kur norint sudėlioti „Čia yra katiniukas“, pavyksta sudėlioti tik „Č yr katnius", „Čia yra šuniukas“, pavyksta tik „Či yr šunkas" ir aš (tikiu, gal ir kitas skaitytojas) jau prunkšteliu. Šeimos dramos ir komiškos situacijos pasakojamos mergaitės, o paskui paauglės bei suaugusios moters Rubi lūpomis. Knygos atmosfera man primena Sue Townsend „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis. Adriano Moulo brendimo kančios“ (kurią skaičiau gėdingai vėlai, jau visai nebe paauglė, bet patyriau nemenką malonumą). Tad, jeigu paauglystėje patiko Adrianas Moulas, manau, kad suaugus turėtų patikti ir Kate Atkinson „Anapus fotografijų“.

Pora smagiausių ironiškų momentų:

„Banti pastarosiomis dienomis išglebusi, gula į lovą pavojingai dažnai be jokios akivaizdžios priežasties, vien dėl to, kad „nesijaučia gerai“. Ji pradėjo keistai nemoteriškai kalbėti, tai pašiurpindavo tetą Gladisę. Pavyzdžiui, kartą aptikau ją vonios kambaryje keliaklupsčiomis įnirtingai, iš visų jėgų, šveičiančią klozetą ir buvau liudininkė, kaip ji nutraukė šią meditaciją, atsiraitojo rankoves ir piktai tarė: „Nesuprantu, kodėl namui reikia žmonos – tai man reikia žmonos!“ Kas toliau? Reikalavimas balsuoti?“ (p. 199).

„Šią depresiją atsveria neįprastas Patricijos energingumas, kaip ji man sako, kylantis iš bohemiškų sekso džiaugsmų, kuriuos ji atrado drauge su Hovardu. Per šį naują hobį ji užmiršta pasirengti savo B lygiui ir liūdnai sužlunga.“ (p. 203)

Ir kiek visgi istorijų slepiasi anapus fotografijų. Kiek džiaugsmo ir tragedijų, kiek suvaidintų jausmų ir apsimestinės meilės... Ir nors banaliai sakoma, kad grožis išgelbės pasaulį, aš tikiu, kad savąjį pasaulį su visomis dramomis ir tragedijomis mes galime išgelbėti (sau) tik humoru ir ironija, nes kitaip atsidursime prie beprotybės slenksčio.

Mano vertinimas: stiprios 4 žvaigždelės iš 5. 

2021-ųjų knyginė apžvalga

Pykšt pokšt, mirgu margu, plumpt ir nudardėjo į praeitį 2021-ieji metai. Šie metai buvo visokie. Vienomis dienomis skaičiau kaip išprotėjusi, kai kuriomis visai neatsiverčiau knygos, buvo ir tokių dienų, kai grieždama dantimis skaičiau tai, ką reikėjo ir nebūtinai man tai patiko. Bet kokiu atveju, kai galvoju apie praėjusius metus, suprantu, kad perskaičiau nemažai puikių knygų ir jų dėka ūgtelėjau (haha). Naiviai svajojau metų pradžioje, kad perskaitysiu 45 knygas. Mhm. Perskaičiau vos (net!) 39. Vis dėlto, nors iššūkio ir neįveikiau, bet labai to nesureikšminu. Laikas pereiti prie skaičiukų ir pavadinimukų...

Skaičiukai:

Nors buvau prisižadėjusi daugiau skaityti anglų kalba, visgi perskaičiau tik 2 knygeles (abi itin plonos). Lietuvių autorių – 24 knygos. Užsienio autorių – 15. Moterų autorių 12, o vyrų 27 (šią persvarą bandysiu išlyginti 2022-aisiais). Metų knyga storulė – Motiejus Kazimieras Sarbievijus „Lemties žaidimai“ (691 p.), metų ploniausioji – Mike Jones „Dyslexia Explained: Without the Need for Too Many Words“ (48 p.).

Pavadinimukai:

Metų geriausios, įvertintos 5 žvaigždelėmis arba 10/10:

Denis Johnson „Jėzaus sūnus“ (leidykla RARA, 2021, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas). Gyvenimo paribių, net gyvenimiškų kelkraščių knyga, persmelkta beprasmybės ir absurdiško juoko, keistai hipnotizuojanti nuostabiais palyginimais ir taupiuose sakiniuose sutalpinta tyliąja gyvenimo prasme. Rekomenduoju. Ypač tiems, kurie nebijo gyvenimiškojo purvo ir sugeba pro tą purvą pastebėti šviesą.

Gintaras Grajauskas „Eilėraščiai savo kailiu“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008). Skaityta antrąkart, bet tokia pat nuostabi. Kai poezijoj visiškai ištirpsti ir vis linksi galvą, kaip teisingai, kaip gerai smogta! Rekomenduoju tiems, kurie dievina poeziją (nors jie tikriausiai jau visi perskaitę) ir gal net labiau tiems, kurie galvoja, kad nesupranta ar nemėgsta poezijos. Tikiu, kad pamėgsit.

Vanda Juknaitė „Kalbasi susitikę“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020). Knyga, skatinanti pabūti tyloje su savimi ir įsiklausyti į savąjį vidinį šulinį, ir galbūt iš naujo prisišaukti savas vertybes. Nuostabūs, gilūs ir vertingi pokalbiai su įvairiausių profesijų žmonėmis. Labai rekomenduoju.

Gintaras Grajauskas „Kaip viskas buvo“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020) . Šiuos eilėraščius atrinko Virginija Cibarauskė iš įvairiausių G. G. poezijos rinkinių ir laikotarpių. Nelabai yra ką ir komentuoti – verta atsiversti ir net paklausyti (pridėti paties Gintaro Grajausko įskaitytų eilėraščių CD).

Merkelis Račkauskas „Užrašai: Dvidešimt metų (1885-1905) Žemaitijos užkampy“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008). Memuarai, kurie vargu ar gali palikti abejingų, skaičiau kai kurias vietas ir balsu kvatojau, skambinau močiutei ir pasakojau, kaip anekdotus. Sužinojau įdomių faktų apie įvairiausias svarbias Lietuvai Merkelio Račkausko sutiktas asmenybes: Juozą Tumą-Vaižgantą, Antaną Baranauską, Šatrijos Raganą, Maironį, Povilą Višinskį, Joną Jablonskį, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę bei apskritai tų metų gyvenimą ir kartais itin skurdžią žmonių buitį. Žodžiu, labai smagūs, informatyvūs ir vertingi memuarai. Verta perskaityti.

Frydrichas Nyčė „Antikristas“ (Apostrofa, 2009, iš vokiečių kalbos vertė Linas Rybelis). Nors sukėlė nemažai diskusijų paskaitose, pati supratau, jog tai visiškai mano knyga. Net pati negaliu patikėti, bet perskaičiau su didžiausiu malonumu per kelias valandas. Skaičiau ir linksėjau galvą, nes supratau, kad šioje knygoje surašyti atsakymai apie tikėjimą apskritai, kuriuos galbūt kažkur giliai nujaučiau. Skaitysiu dar ne kartą.

Naoki Higashida „Kodėl taip mėgstu šokinėti. Vieno berniuko šauksmas autizmo tyloje“ (Kitos knygos, 2015, iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė). Išskirtinė knyga apie autizmą, kurios autorius – trylikametis Naoki Higashida. Čia atvirai atsakoma į svarbiausius klausimus apie tai, kas yra autizmas ir kaip jaučiasi tie, kurie turi šį sutrikimą. Būtina ją perskaityti.

Metų prasčiausių išskirti negaliu, nes vos vieną knygą įvertinau 2 žvaigždelėmis iš 5. Tai Antano Klemento eilėraščių rinkinys „Žemaitiška giesmelė“ (Vaga, 1972), bet ir tai neapsiverčia liežuvis (na, gal labiau pirštai) ją labai nuvertinti. Svarbu lietuvių (tiksliau gal žemaičių) literatūros kontekste, bet šiandien ji neatrodo itin artima, gili ar labai aktuali.

Tokia šių metų knyginė apžvalga. Linkiu sau ir kitiems 2022-aisiais perskaityti kuo daugiau įsimintinų knygų!

 

 

Autizmas. Dvi perspektyvos

 

Remiantis Lietuvos statistikos duomenimis, 2017 metais Lietuvoje autizmo sutrikimą turinčių vaikų buvo apytiksliai 1700. Deja, abejojama, jog šie skaičiai tikslūs, kadangi nustatyta tik iš sveikatos priežiūros įstaigų pateiktų duomenų. Sunku tiksliai nusakyti, kiek nepatvirtintų atvejų į statistiką nebuvo įtraukti. Autizmo spektro sutrikimų prognozės nedžiuginančios. Manoma, jog autizmo sutrikimų skaičius Lietuvoje tik didės (Žebrauskas, 2019). Autizmo sutrikimo nustatymo atvejų vis daugėja, tačiau ar mūsų visuomenė tam pasiruošusi? Ar esame pasirengę padėti vaikams ir tėvams, išgirstantiems autizmo sutrikimo diagnozę?

Pirmiausia, norint kalbėti apie autizmą reiktų pradėti nuo paaiškinimo, kas tai yra. „Autizmas ir jo spektro sutrikimai (ASS) – kompleksiniai raidos sutrikimai, kuriems iš esmės būdingi bendravimo ir socialinių santykių su kitais asmenimis sunkumai. Jie pasireiškia kokybiniais socialinio bendravimo, komunikacijos bei elgesio ypatumais ir yra vieni sudėtingiausių vaiko raidos sutrikimų“ (Navickienė ir kt., 2019, p. 10). Taip pat reiktų trumpai supažindinti su pagrindiniais autizmo požymiais: „Pagrindiniai autizmo požymiai – sutrikęs socialinis bendravimas, kalbos raidos ir komunikacijos problemos, netipiškas, keistas elgesys, vaizduotės bei laiko suvokimo problemos. Autizmas – įvairiai pasireiškiantis klinikinis sindromas“ (Mikulėnaitė ir Ulevičiūtė, 2004, p. 9).

Norint autizmą pažinti ne tik abstrakčiomis sąvokomis, verta pasitelkti autentiškus žmonių pasakojimus. Šiuo atveju siekiama atskleisti autizmo problematiką iš vidaus, pasitelkus paties autizmo sutrikimą turinčio Naoki Higashida knygą „Kodėl taip mėgstu šokinėti. Vieno berniuko šauksmas autizmo tyloje“ (2015) bei mamos – Kristine Barnett, auginančios autizmo sutrikimą turintį sūnų, autobiografinę knygą „Mano mažasis genijus. Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus, autistiškų savybių turinčio vaiko ugdymą“ (2014). Šios knygos pasirinktos, norint atskleisti skirtingas ir labiausiai nuo autizmo kenčiančias puses. Akivaizdu, jog autizmo diagnozė lemtingiausia yra jį turinčiam vaikui, tačiau neginčytina ir tai, jog ne ką lengviau yra ir tėvams.

Apie autizmą iš pirmųjų lūpų pasakoja trylikametis Naoki Higashida autobiografinėje knygoje „Kodėl taip mėgstu šokinėti. Vieno berniuko šauksmas autizmo tyloje“. Tai ne vadovėlis apie autizmą ar fikcinė, grožinė istorija. Tai vaiko, turinčio autizmo sutrikimą ir labai norinčio bei mėgstančio rašyti, pasidalijimas savo mintimis bei kasdienybe. Tikriausiai daugelis nė nesusimąstome, kas dedasi galvoje tų, kurie turi šį sutrikimą. Iškart puolame smerkti, nusisukame, prigalvojame įvairiausių teorijų, kodėl yra taip, o ne kitaip. Naoki praskleidžia šio sutrikimo šydą ir įsileidžia į savo mintis bei labai platų vidinį pasaulį. Šios knygos rašymas, žinoma, reikalavo begalės pastangų: „Naokio autizmas – gana ryškus, vaikinas iki šiol beveik negeba bendrauti žodžiu. Tik labai užsispyręs ir ambicingo mokytojo padedamas Naokis įvaldė abėcėlės lentelę ir dabar ją pasitelkdamas bendrauja. <...> Naokis rodo raides, o šalia esantis pagalbininkas užrašo jas ir dėlioja žodžius. <...> Naokis šiuo būdu bendravo, rašė eilėraščius ir istorijas dar pradinėje mokykloje. Neįmanoma nė apsakyti, kiek mūsų šeimai padėjo Naokio aprašymai, kaip elgiasi autistai vaikai ir paaiškinimai, kodėl jie taip elgiasi. Skaitant „Kodėl taip mėgstu šokinėti“ apėmė jausmas, lyg Naokio žodžiais kalbėtų mūsų pačių sūnus dėstydamas mums, kas dedasi jo galvoje“ (David Mitchell, 2013, p. 13). Jau vien ši garsaus airių rašytojo parašyta įžanga įrodo, kad Naoki Higashida, parašydamas ir išleisdamas šią knygą, atliko nuostabų darbą – padėjo tėvams suprasti savo vaiką, turintį autizmo sutrikimą. Šioje knygoje Naoki Higashida atsako į svarbiausius ir dažniausiai užduodamus klausimus autizmo sutrikimą turintiems žmonėms. Šis talentingas paauglys atskleidžia: „Būdamas mažas, niekados net nesusimąsčiau, kad esu specialiųjų poreikių vaikas. Taigi, paklausite, kaip apie tai sužinojau? Ogi iš kitų žmonių, kurie man nuolat prikaišiodavo, kad esu „kitoks“, ir vis tvirtindavo, kad nieko gero iš manęs nebus. Tiek ir užteko. Visą gyvenimą kiek išgalėdamas bandžiau elgtis „kaip žmogus“ (p. 21). Ši mintis atskleidžia šiurpią tiesą – kiek mažai visuomenė žino ir supranta autizmo sutrikimą turinčius žmones. Kaskart primindami jų keistumą bei išskirtinumą, juos stumiame gilyn į šio sutrikimo vienatvę. Paradoksalu tai, jog dažnai galvojama, kad autizmo sutrikimą turintys žmonės mėgsta užsisklęsti vienatvėje, tačiau knygos autorius išsklaido šį mitą, teigdamas: „Nesijaudink, jam labiau patinka būti vienam.“ Kiek dar kartų man teks to klausyti? Nemanau, kad koks žmogus trokštų visąlaik būti vienas, tikrai ne. Mes, autistai, tiesiog nerimaujame, kad trukdome ar erziname aplinkinius. Tai yra pagrindinė priežastis, dėl ko mums sunku išbūti tarp žmonių ir dėl ko dažnai liekame vieni“ (p. 50). Turėtume suvokti, jog autizmo sutrikimą turintys žmonės niekuo nesiskiria nuo sveikųjų. Naoki Higashida tai ir bando priminti: „Iš tikrųjų niekuo nesiskiriame nuo kitų žmonių, tik nesugebame rišliai reikšti to, ką galvojame“ (p. 43). Vis dėlto norėdami padėti, pirmiausia turime suprasti. Ši knyga padeda suvokti su kokiomis psichologinėmis ar fizinėmis kliūtimis susiduria autizmo sutrikimą turintis žmogus. „Trumpai tariant, suvokiau, kad visi žmonės – ar sveiki, ar neįgalūs – privalo gyventi ir stengtis. Kaip sakoma, jei ieškosi laimės, tai ją ir rasi. Matote, mums būti autistais yra normalu, tai net nežinau, ką reiškia jūsų „normalu“. Svarbiausia yra save mylėti, o tuomet visa kita – ar esi sveikas, ar autistas – pasidaro nebe taip ir svarbu“ (p. 72–73).

Savaime suprantama, jog sunku vaikui, turinčiam autizmo sutrikimą. Tačiau ne ką lengviau vis dėlto yra ir tėvams, auginantiems tokį vaiką. Ilgas ir sunkus kelias nuo autizmo diagnozės iki pačių tinkamiausių pagalbos būdų. Nesunku tai įsivaizduoti, jog tėvams šis kelias būna labai sudėtingas ir jiems būtina parama. Kristine Barnett autobiografinėje knygoje „Mano mažasis genijus. Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus, autistiškų savybių turinčio vaiko ugdymą“ pasakoja apie nueitą ilgą kelią nuo sūnaus autizmo diagnozės iki to, jog vos vienuolikos sulaukęs Džeikobas jau studijavo universitete fizikos bei matematikos mokslus. Ši istorija yra sėkmės istorija ir tai toli gražu negali atspindėti visų tėvų istorijų, tačiau norisi tikėti, kad gali įkvėpti viltį. Nebūtinai viltį, kad vaikas bus pripažintas genijumi, tačiau viltį stengtis ir tikėti savo vaiku bei savo jėgomis. Šioje knygoje autorė atvirauja ne tik apie autizmo sutrikimą turinčio vaiko sunkumus, tačiau ir savo, kaip motinos, auginančios bei bandančios išlaisvinti savo vaiką iš autizmo gniaužtų, patirtis bei jausmus. Autizmo jų šeimoje pradžią autorė aprašo šitaip: „Kai Džeikui buvo maždaug keturiolika mėnesių, vis dėlto pradėjome pastebėti tam tikrus pokyčius. Pradžioje jie buvo tokie nedideli, jog galėjome lengvai juos paaiškinti. Sūnus, rodės, nebe tiek daug kalbėjo ir šypsojosi, tačiau gal jis buvo suirzęs arba pavargęs, o gal taip jautėsi, nes dygo dantys. <...> Ir, bėgant savaitėms, mes pastebėjome, jog mūsų vaikas nebe toks viskuo susidomėjęs, smalsus ar linksmas. Džeikas tapo nebepanašus į save“ (p. 24). Išgirdus ir suvokus šią diagnozę, Barnetų gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Turbūt daugelis, išgirdę šią diagnozę, galėtų pritarti šiai autorės minčiai: „Jei jau susiduri su autizmo diagnoze, ji kraupiai įsiviešpatauja visame šeimos gyvenime. Valgai, kvėpuoji ir miegi su autizmu. Kovoji su tuo kiekvieną sekundę, kai esi budrus, ir užmiegi žinodamas, jog galėjai – ir turėjai – padaryti daugiau. Nes esama nemažai įrodymų, jog pagerėjimas priklauso nuo to, kiek intervencijos vaikas gauna iki penkerių metų. Gyvenimas su autistišku vaiku yra nuolatinės lenktynės su laiku, siekiant padaryti daugiau, daugiau, daugiau“ (p. 48). Nuolatinis stresas, gyvenimas įtampoje, deja, gali privesti ir prie rimtų psichologinių problemų. Autorė apie tai taip pat paatvirauja: „Lengva nebuvo. Kas vakarą, sutvarkiusi darželio kambarius, paguldžiusi berniukus, prausdamasi po dušu vis verkdavau ir verkdavau – dėl išsekimo, iš baimės, dėl beviltiškumo jausmo, dėl žinojimo, jog praėjo dar viena diena, o aš padariau tiek nedaug, taip pat dėl žinojimo, kad rytoj turėsime vėl keltis ir daryti tą patį. Tie metai buvo tokie sunkūs, kad kai kada duše praverkdavau iki išnaktų, kol baigdavosi karštas vanduo“ (p. 62). Turbūt geriausias palyginimas, padedantis sveikiesiems suprasti autizmo sutrikimą turinčio vaiko tėvus, yra šis: „Kiekvienas iš tėvų apsipirkinėdamas yra buvęs neatidus. Galvoji sau: „O, tai graži suknelė. Įdomu, ar yra mano dydžio?“, o kai atsisuki, tavo vaikas dingęs, tarytum išgaravęs. Užplūsta, tarsi nagais gerklę drasko baimės jausmas, pradedi garsiai šaukti jo ar jos vardą – būtent toks jausmas apima, matant savo vaiką, dingstantį tamsioje autizmo bedugnėje. Bet vietoj kelių klaikių sekundžių, iki kol tas mažas veidelis pasirodo iš po sportinių kelnių krūvos, autizmo atveju bejėgiškumo ir nerimo laikotarpis gali tęstis metų metus ar visą gyvenimą“ (p. 39). Ir vis dėlto, nors ši istorija yra pozityvusis autizmo pavyzdys, kai autizmo diagnozė pamažu priveda prie genijaus apibūdinimo, ne visos istorijos tokios pozityvios. Svarbu suvokti, jog kiekviena pastanga yra vertinga: „Kai tik sutinku progresą padariusį autistišką vaiką, žinau, kad kažkas dėl to vaiko stipriai kovojo. Nesvarbu, kokie jo pasiekimai – ar jis naudojasi tualetu, ar eina į vidurinę mokyklą, ar neseniai vėl pradėjo kalbėti, ar gavo pirmąjį darbą, žinau, kad kažkas juo patikėjo ir kovėsi už jį“ (p. 134). Galiausiai autorė, baigdama knygą, pasidalija labai vertinga mintimi: „Parašiau šią knygą, nes tikiu, jog Džeiko istorija yra simbolinė visų vaikų istorija. Nors jo gebėjimai yra unikalūs, pasakojimas apie jį pabrėžia galimybę, kurią turime visi, – realizuoti tai, ką savyje turime nepaprasto, o tada galbūt netgi paaiškės, jog genijai nėra tokie reti. Neteigiu, kad kiekvienas autistiškas vaikas yra vunderkindas ar kad kiekvienas sveikas vaikas toks yra. Tačiau jei pakurstysime vidinę vaiko ugnelę, ji visada nurodys kelią į daug didesnes aukštumas, nei jūs kada galėjote įsivaizduoti“ (p. 333).

Padėti negalima ignoruoti. Kur dėsime kablelį, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Pažvelgus į autizmo sutrikimą iš vaiko, turinčio šį sutrikimą ir mamos, auginančios šį sutrikimą turintį vaiką, perspektyvų, galima daryti išvadą, jog psichologinė pagalba ar parama būtina abiem pusėms. Turbūt pirmoji ir būtiniausia pagalba – visuomenės sąmoningėjimas ir supratimas. Vis dėlto daugeliu atveju to nepakanka, būtina ir profesionali pagalba. Pirmiausia tėvai turi padėti sau ir tik tuomet bus pajėgūs padėti savo vaikui. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus specialistai išskiria svarbiausius žingsnius, norint padėti sau, auginant įvairiapusių raidos sutrikimų turinčius vaikus: bendravimas su partneriu, laiko kitiems savo vaikams skyrimas, savęs nepamiršimas, rūpinimasis savo emocine sveikata. Taip pat emocinę pagalbą suteikti gali: psichikos sveikatos centras, kuris Jums priskirtas pagal gyvenamąją vietą, budinčio gydytojo tarnyba bei „Tėvų linija“ (2020, p. 4–6). Turbūt daugelis, išgirdę šią diagnozę, puola naršyti interneto puslapius, ieško tėvų ar vaikų, išgyvenančių tą patį. Lietuvoje taip pat yra autizmo asociacija – „Lietaus vaikai“, kurioje galima rasti visą reikiamą informaciją bei tapti šios bendruomenės dalimi. Taip pat galima išskirti ir keletą internetinių puslapių ar grupių (Navickienė ir kt., 2019, p. 162).

Lietuvoje:

1.           https://www.facebook.com/groups/autizmas/

2.           https://www.facebook.com/ISADDLietuva/

3.           https://www.facebook.com/www.aboscentras.lt/

Pasaulyje:

1.           https://www.autismspeaks.org/

2.           https://www.autism-society.org/

3.           https://www.disabilityscoop.com/

4.           https://autism.com/.

 

                                             Šaltiniai

1. Barnett, K. (2014). Mano mažasis genijus. Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus, autistiškų savybių turinčio vaiko ugdymą. Vilnius: Eugrimas.

 

2. Higashida, N. (2015). Kodėl taip mėgstu šokinėti. Vieno berniuko šauksmas autizmo tyloje. Vilnius: kitos knygos.

 

3. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus specialistai. (2020). Rekomendacijos tėvams, auginantiems vaikus, turinčius įvairiapusių raidos sutrikimų. Prieiga internetu: https://srvks.lt/wp-content/uploads/2020/06/REKOMENDACIJOS-TEVAMS1-3.pdf

 

4.   Mikulėnaitė, L. ir Ulevičiūtė, R. (2004). ANKSTYVOJO AMŽIAUS VAIKŲ AUTIZMAS. Vilnius: Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos draugija „Viltis“.

 

5. Navickienė, L., Piščalkienė, V., Mikulėnaitė, L., Grikainienė, L., Tender, J., Bukauskaitė, M., Šulinskas, U. ir Šatė, G. (2019). KAIP PADĖTI VAIKUI, TURINČIAM AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMŲ?. Prieiga internetu: Kaip_padeti_vaikui_turinciam_autizmo_sutrikimu.pdf (vilkijosdaigelis.lt)

 

6. Žebrauskas, A. (2019). Grėsminga autizmo statistika: ar Lietuva pasirengusi? Prieiga internetu: https://www.bernardinai.lt/2019-08-12-gresminga-autizmo-statistika-ar-lietuva-pasirengusi/

 

 

Gintaras Grajauskas „Kas prieš mus“

„POETAS. Eilėraščiai apskritai nesklando. Juo labiau pavasariais. Čia poetizmas. Negaliu pakęsti poetizmų. Eilėraščiai voliojasi po kojomis, ir dažniausiai rudenį. Juos reikia pakelti, nuvalyti purvą, gerai nuplauti ir išdžiovinti prie radiatoriaus. Tik tada pamatai, kokie jie iš tikrųjų. Kai kurie pasirodo besą tokie niekam tikę, kad belieka juos išmesti atgal į balą. O tie, kurie geri, apsigyvena su tavimi. Laipioja rankomis, tupi ant pečių. Pūtuoja į ausį“ (p. 10, pjesė „Pašaliniams draudžiama“).

Apie Gintarą Grajauską daug pasakoti tikriausiai neverta. Esu įsitikinusi, kad daugelis skaitytojų susipažinę su šia pavarde, jei ne poezijos eilutėse, tai gal teatre ar netgi muzikoje (prisiminus Kontrabandą ar Rokfelerius). Mano santykiai su šiuo autoriumi įdomiai susiklostę. Kažkada savo malonumui skaityta poezija nugulė į mano užrašus, po daugelio metų skaitymas malonumui pavirto kursinio darbo rašymu... Kitais metais, tikiuosi, išaugs iki baigiamojo darbo. Nesunku nuspėti, kad teko ir dar teks narstyti jo kūrybą išsamiai. Taip ir draugų paskolintas pjesių rinkinys „Kas prieš mus“ atsidūrė mano rankose. Skaičiau ir rašiau šias savo mintis dar vasarį, kai sėdėjome užsidarę ir tik svajojome apie įvairiausius renginius...

Šio pjesių rinkinio dėka pabuvojau mintyse keturiuose spektakliuose („Pašaliniams draudžiama“, „Brunonas ir barbarai“, „Kas prieš mus“ ir „Tinklas“). Iš jų man patiko du, o kiti nepalietė taip, kad pulčiau ploti atsistojus. Nors vėlgi, o gal realiai pamačiusi stočiaus ir pločiau pusvalandį, kas šiais laukiniais laikais besupaisys, kaip būtų, jeigu..? Grajauskas kaip jau įprasta, pasitelkia ironiją, sarkazmą, sveiką niūrumą ir aštrų bei chirurgiškai taiklų šiuolaikinės visuomenės (o ir ne tik, kartais pjausto ir praeities įvykius) pjūvį. Priversdamas skaitytoją susigėsti, užsidengti akis dėl tokios aštrios tiesos, o kartais norisi net išsitrinti pačiam save iš šiuolaikinių gniaužtų. Daug šiam pasauly tuštybės ir tokie autoriai, kaip Grajauskas, tą tuštybę perkeliantys į knygų puslapius, pasaulį ir praturtina, ir išgrynina. 

Juk visi mes daugiau ar mažiau esam įstrigę tinkle. Net tie (ypatingai tie), kurie mano, kad nėra įstrigę, deja, dar ir kaip yra. Ir kapanojamės mes tam tinkle diena iš dienos, o tas tinklas vis plečiasi, vis audžiasi. Ir kasdien mes įsiausim į jį vis labiau ir labiau. Ir pati tai rašydama įsiaudžiu į tą tinklą tik tvirčiau, tik kaukės betrūksta ir aš jau pjesės herojė. Nors, pala…

Grajausko neįmanoma nerekomenduot. Užmeskit akį! O ir pjeses paskaitinėti verta. Ir tam, kad susigėstume pernelyg retai lankydamiesi spektakliuose (tikiu, kad yra daugiau tokių, kurie sau prisižada, bet ne visuomet tai išpildo) ir tam, kad permąstytume šiandienos visuomenę, santykius ir kultūrą apskritai.

P.S. nors jau daug laiko praėjo po to užsidarymo, vis dėlto tebuvau dar tik viename spektaklyje. Matyt, deja, užstrigau tinkle. Paraudusi iš tos gėdos einu šniukštinėti, ką gero teatre ketina rodyti. 

Mano vertinimas: 4 žvaigždelės iš 5.

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

Knygos autorius: Gintaras Grajauskas (g. 1966 m. vasario 19 d., Marijampolėje).

(nuotr. E. Blaževič iš: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1248144/gigantiska-poezijos-rinkini-isleides-grajauskas-pasidare-ne-taip-svarbu-kasdien-rodytis) 

Ida Povilaitė „Homo Office“

Kai gavau leidyklos pasiūlymą perskaityti ir apžvelgti šią knygą, prisipažinsiu – ilgai dvejojau. Iš pradžių abejojau dėl temos, nes su biuru (taip taip, ofisas juk svetimybė!) aš nesu niekaip susijusi. Galvojau, kad ne man vertinti tokią knygą, tačiau kažkur po savaitės perskaičiusi keletą siųstų ištraukų, persigalvojau. Juk nebūtinai turiu sėdėti biure, kad suprasčiau šią knygą. Juolab, kad perskaičius ištraukas mane sužavėjo autorės rašymo stilius. Toks kandus, sąmojingas, galvojau, kad ši knyga kaip tik tai, ko norisi mano sustabarėjusiai galvai pailsinti. Na, prašoviau.

Pati knygos idėja gana didinga – atskleisti ofisinės karjeros baubus ir demonus. Pirmojoje knygos dalyje tai puikiai ir atskleidžiama. Pagrindinė knygos herojė Evelina Striogė yra sėkminga didelės įmonės vadovė, vis kylanti karjeros laiptais. Žinoma, to kaina didelė – ji parduoda save, sau ir šeimai skirtą laiką, žmogiškumo likučius, bandant kilti vis aukščiau. Ir tai iš esmės nėra nieko naujo ar negirdėto.  Nuolatinis stresas, laiko sau ir šeimai trūkumas, valgymo sutrikimai. Niekada nesibaigiantis bėgimas žiurkių lenktynėse. Juntamas autorės įdirbis – surinkta daug informacijos, nagrinėti tam tikri įvykiai ir pritaikyti šiai istorijai. Vienas didžiausių šios knygos privalumų – aktualumas. Tuo įsitikinau diskutuodama draugų ratelyje apie įmones ir panašius dalykus, kai staiga prisiminiau knygoje skaitytą pavyzdį ir tai tapo diskusijos tąsa. Tada supratau, kad knyga pasiekė savo tikslą.

„Savigailą šalin, sakau kiek galėdama įtikinamiau (vis dar išsišiepusi), man taip pasisekė, aš turiu viską, apie ką kiti tegali svajoti – dailus galingas džipas (dažniausiai įstringu spūstyse), švelnutės odos sėdynės, salone – mėgstamų kvepalų aromatas (nebeužuodžiu kvapų), rankų darbo batai odiniais padais, nepaisant kainos (nebedžiugina po savaitės), būstas prestižinėje miesto vietoje (retai ten būnu), gražuolis vyras (nebeateina pasitikti) ir nuostabi dukra (beveik nesimatom)“ (27 p.).

Vis dėlto šioje knygoje radau daugiau trūkumų nei privalumų. Tekstas perkrautas neįstabiais palyginimais, neplaukia taip lengvai, kaip norėtųsi. Tad bandant su tekstu plaukti ir kažkur įklimpus – tęsti nebe taip ir norisi. Pirmoji knygos pusė akivaizdžiai geresnė, juntamas didesnis susitelkimas, antrojoje jau kažkur ne visai tikslingai nukrypstama, kažkas didingo ar mistiško nenatūraliai pritempiama, netgi neapleidžia pojūtis, jog antroji knygos dalis tiesiog nuskubėta, priebėgom parašyta. Lyg išties antrosios dalies rašymas būtų atiduotas į dieviškąsias rankas, kaip ir Evelinos Striogės gyvenimas. Pažiūrėjus į knygos rašymo laiką – 5 metai, atrodo nei daug, nei mažai (ypač, kas aš, žemiškoji knyginė kirmėlė, neparašius nė vienos knygos, kad vertinčiau), bet šįkart atrodo tų 5 metų per mažai.

Dvejopi jausmai užvertus šią knygą. Pradžia daug žadanti, pabaiga visiškai neįdomi, beveik nuo pirmųjų antrosios dalies puslapių, knyga veikia kaip migdomieji – akys limpa ir net neįdomu kitą vakarą pratęsti. Kita vertus, autorės rašymo stilius visai neblogas, manau, jog kitas autorės knygas, smalsumo vedina, paskaityčiau.

Visos tos kalbos apie tai, jog gyvenime svarbu būti laimingam – banali tiesa. Gali būti sėkmingas, šarmingas, netgi talentingas, bet to ne visuomet pakanka. Tik kodėl dažnai tai suprantama (per) vėlai?

 „O jei gydytoja man pasakys (žinau, tikrai pasakys!), kad mano laikas baigsis jau už pusmečio, neatšaukiamai? Ar tą likusį pusmetį gaišiu minutes, rinkdamasi kavos rūšį ar telefono modelį, ar man tebereikės visų tų daiktų, prie kurių įpratau? Ne, tikriausiai svarbiau bus pasirinkti, su kuo būti, o nuo ko atsitraukti, ką ir kiek kalbėti. Nors manau, kad labiausiai man norėsis patylėti. Ir galbūt tada mano gyvenime stebuklingai atsiras laiko, ramybės ir giedros – to, ko niekada iki šiol nebuvo“ (146 p.).

Mano vertinimas: 3 iš 5 (arba 6 iš 10).

Leidykla, išleidimo metai: Jūsų Flintas, 2021.

Redaktorė: Neringa Butkienė.

Dar viena patikusi citata: „Jis žiūri į ją, ji žiūri į jį, bet vienas kito jie nemato, dabar jau tikrai Evelina tai žino, jie tik patys save atspindi, ne daugiau. Gal kadaise ir buvo kitaip, gal klausydami vienas kitą girdėdavo, bet dabar resursai išseko, vienas kitam jie pasibaigė“ (172 p.).