2021-ųjų knyginė apžvalga

Pykšt pokšt, mirgu margu, plumpt ir nudardėjo į praeitį 2021-ieji metai. Šie metai buvo visokie. Vienomis dienomis skaičiau kaip išprotėjusi, kai kuriomis visai neatsiverčiau knygos, buvo ir tokių dienų, kai grieždama dantimis skaičiau tai, ką reikėjo ir nebūtinai man tai patiko. Bet kokiu atveju, kai galvoju apie praėjusius metus, suprantu, kad perskaičiau nemažai puikių knygų ir jų dėka ūgtelėjau (haha). Naiviai svajojau metų pradžioje, kad perskaitysiu 45 knygas. Mhm. Perskaičiau vos (net!) 39. Vis dėlto, nors iššūkio ir neįveikiau, bet labai to nesureikšminu. Laikas pereiti prie skaičiukų ir pavadinimukų...

Skaičiukai:

Nors buvau prisižadėjusi daugiau skaityti anglų kalba, visgi perskaičiau tik 2 knygeles (abi itin plonos). Lietuvių autorių – 24 knygos. Užsienio autorių – 15. Moterų autorių 12, o vyrų 27 (šią persvarą bandysiu išlyginti 2022-aisiais). Metų knyga storulė – Motiejus Kazimieras Sarbievijus „Lemties žaidimai“ (691 p.), metų ploniausioji – Mike Jones „Dyslexia Explained: Without the Need for Too Many Words“ (48 p.).

Pavadinimukai:

Metų geriausios, įvertintos 5 žvaigždelėmis arba 10/10:

Denis Johnson „Jėzaus sūnus“ (leidykla RARA, 2021, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas). Gyvenimo paribių, net gyvenimiškų kelkraščių knyga, persmelkta beprasmybės ir absurdiško juoko, keistai hipnotizuojanti nuostabiais palyginimais ir taupiuose sakiniuose sutalpinta tyliąja gyvenimo prasme. Rekomenduoju. Ypač tiems, kurie nebijo gyvenimiškojo purvo ir sugeba pro tą purvą pastebėti šviesą.

Gintaras Grajauskas „Eilėraščiai savo kailiu“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008). Skaityta antrąkart, bet tokia pat nuostabi. Kai poezijoj visiškai ištirpsti ir vis linksi galvą, kaip teisingai, kaip gerai smogta! Rekomenduoju tiems, kurie dievina poeziją (nors jie tikriausiai jau visi perskaitę) ir gal net labiau tiems, kurie galvoja, kad nesupranta ar nemėgsta poezijos. Tikiu, kad pamėgsit.

Vanda Juknaitė „Kalbasi susitikę“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020). Knyga, skatinanti pabūti tyloje su savimi ir įsiklausyti į savąjį vidinį šulinį, ir galbūt iš naujo prisišaukti savas vertybes. Nuostabūs, gilūs ir vertingi pokalbiai su įvairiausių profesijų žmonėmis. Labai rekomenduoju.

Gintaras Grajauskas „Kaip viskas buvo“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020) . Šiuos eilėraščius atrinko Virginija Cibarauskė iš įvairiausių G. G. poezijos rinkinių ir laikotarpių. Nelabai yra ką ir komentuoti – verta atsiversti ir net paklausyti (pridėti paties Gintaro Grajausko įskaitytų eilėraščių CD).

Merkelis Račkauskas „Užrašai: Dvidešimt metų (1885-1905) Žemaitijos užkampy“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008). Memuarai, kurie vargu ar gali palikti abejingų, skaičiau kai kurias vietas ir balsu kvatojau, skambinau močiutei ir pasakojau, kaip anekdotus. Sužinojau įdomių faktų apie įvairiausias svarbias Lietuvai Merkelio Račkausko sutiktas asmenybes: Juozą Tumą-Vaižgantą, Antaną Baranauską, Šatrijos Raganą, Maironį, Povilą Višinskį, Joną Jablonskį, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę bei apskritai tų metų gyvenimą ir kartais itin skurdžią žmonių buitį. Žodžiu, labai smagūs, informatyvūs ir vertingi memuarai. Verta perskaityti.

Frydrichas Nyčė „Antikristas“ (Apostrofa, 2009, iš vokiečių kalbos vertė Linas Rybelis). Nors sukėlė nemažai diskusijų paskaitose, pati supratau, jog tai visiškai mano knyga. Net pati negaliu patikėti, bet perskaičiau su didžiausiu malonumu per kelias valandas. Skaičiau ir linksėjau galvą, nes supratau, kad šioje knygoje surašyti atsakymai apie tikėjimą apskritai, kuriuos galbūt kažkur giliai nujaučiau. Skaitysiu dar ne kartą.

Naoki Higashida „Kodėl taip mėgstu šokinėti. Vieno berniuko šauksmas autizmo tyloje“ (Kitos knygos, 2015, iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė). Išskirtinė knyga apie autizmą, kurios autorius – trylikametis Naoki Higashida. Čia atvirai atsakoma į svarbiausius klausimus apie tai, kas yra autizmas ir kaip jaučiasi tie, kurie turi šį sutrikimą. Būtina ją perskaityti.

Metų prasčiausių išskirti negaliu, nes vos vieną knygą įvertinau 2 žvaigždelėmis iš 5. Tai Antano Klemento eilėraščių rinkinys „Žemaitiška giesmelė“ (Vaga, 1972), bet ir tai neapsiverčia liežuvis (na, gal labiau pirštai) ją labai nuvertinti. Svarbu lietuvių (tiksliau gal žemaičių) literatūros kontekste, bet šiandien ji neatrodo itin artima, gili ar labai aktuali.

Tokia šių metų knyginė apžvalga. Linkiu sau ir kitiems 2022-aisiais perskaityti kuo daugiau įsimintinų knygų!