„Ji ir Dali drauge sudarys harmoningą simbiozę, nes puikiai papildo vienas kitą: Gala nuo pirmos iki paskutinės akimirkos įstengia duoti menininkui tiksliai tai, ko jam reikia; ir jis geba patenkinti tris jos gyvenimo norus – vertina grožį (įamžina ją idealizuotuose portretuose), suteikia galimybę reikštis valdingumui ir padaro turtingą.
Dali rado sau moterį, savo tobulą antipodą.“
Turbūt daugelis žino, ne kartą matė išsilydžiusius laikrodžius, ilgakojus dramblius ir Dali ūsus. Juk dabar visa tai galima pamatyti vos ne ant kiekvieno kampo. Bet ar kiekvienas apie Dali gyvenimą žino kažką daugiau, konkrečiau? Aš ir pati ne kažką težinojau, tik tai, kad namie apie jį turiu dvi knygas, teko lankytis Dali muziejuje Paryžiuje ir tiek. Todėl su malonumu griebiau šią knygą.
Jau tikrai ne kartą esu minėjusi, kad mano vienas mėgstamiausių knygų žanrų yra biografijos, autobiografijos ir prisiminimai. Nuo pat ankstyvos paauglystės su malonumu skaitau tokias knygas. Skaitant jaučiuosi, tarytum, artimai pažinčiau žmogų, kuris, žinau, kad tikrai egzistavo, tai dažnai mane įkvepia. Galbūt aklai ir nepasitikiu tokiomis knygomis, nes, visgi, puikiausiai suprantu tai, jog tiek paties žmogaus požiūris į save, tiek jo artimųjų ar pažįstamų, o juolab, vėliau tyrinėjančių rašytojų, yra absoliučiai skirtingas, ne visada atskleidžiantis tiesą. Bet bendrais bruožais žmogaus portretą įmanoma susidėlioti.
Šįkart knyga skirta ne tik Salvadoro Dali portretui dėlioti, tačiau ir jo santykiams su Gala. Šioje knygoje išsamiai aprašyta tiek Dali, kaip menininko pripažinimo pradžia, tiek susitikimas su Gala ir kitais Paryžiuje gyvenusiais menininkais. Jau pačiuose pirmuosiuose puslapiuose autorius įmeta skaitytoją į 1929-uosius metus, „Elektros muziejų“ Paryžiuje, paprasčiau tariant, tuometinę siurrealistų susibūrimų vietą, o ten skaitytojas sutinka A. Breton, M. Ernst ir daugelį kitų menininkų, su kurių pavardėmis susipažinau šios knygos dėka. Jau istorijos pradžioje lengva įsijausti, pagauti tvyrojusią nuotaiką, jautiesi it tikrai kampelyje stebėtum tuos karštakošius, kartais besipykstančius, o kartais kartu kuriančius žmones. Paskui skaitytojas tampa Salvadoro Dali ir Galos pažinties, ir jų keistos istorijos pradžios bei baigties liudininku.
„Aš myliu du dalykus – Galą, savo teisėtą žmoną, ir pinigus.“
(nuotr. iš http://www.whataboutart.org/blog/2016/2/8/gala-and-dali.html)
Įsivaizduokite, kas nutinka su tokia pora kaip Dali ir Gala? Jam, kai jie susitinka, 25-eri, jai dešimčia metų daugiau, ji ištekėjusi už žinomo prancūzų poeto P. Eluard ir turi dukrelę, kuri jai nė motais. Kas nutinka? Ak, nieko, Dali šeima nepritaria tokiems jo santykiams ir jį pasmerkia, jis, apakintas meilės Galai, visko ir atsisako. Gala – moteris ne pėsčia, tikra Femme Fatale, sėjanti vyrų širdyse žaizdas ir beveik nė neatsigręžianti į nusibodusius žaisliukus, trokštanti gyventi patogų, aprūpintą, turtingą gyvenimą. O Dali? Dali savimyla keistuolis, vis pabrėžiantis visiems, koks jis genialus kūrėjas, jis ne tik siurrealistas, jis visas SIURREALIZMAS! Skaitant apie šiuos du egoistus, gyvenančius savo susikurtame pasaulyje ir ne visai paisančius, kas dedasi aplinkui, vis mąsčiau apie tai, kad daugelis šiandien garbinančių Dali, vieni sąmoningai, žinodami, kiti tarytum dėl to, kad tai madinga, kažin ar norėtų jį patį pažinoti asmeniškai? Aš pati supratau, kad tikriausiai ne. Vis bandžiau įsivaizduoti, kaip sunku turėjo būti jo artimoje aplinkoje esantiems žmonėms. Bet tie ilgakojai drambliai ir išsilydę laikrodžiai, juk taip kietai atrodo, ane? :)
„Dali nutuokia, kad jis čia ilgam turės kelti nepsitenkinimą, nes kaip pačiam žinoma, jis pernelyg geros nuomonės apie save, pernelyg įsimylėjęs save patį, kad įsipareigotų kam nors, išskyrus save. Ir jei įsipareigojąs, tai tik sau ir Galai, o per ją - vėlei sau.“
Nors Dali ir Gala buvo ypatinga, dažnai nuostabą bei skandalus kelianti sutuoktinių pora, be Galos tikriausiai nebūtų Dali, kokį jį mes šiandien žinome, o be Dali nebūtų ir Galos. Kad ir kokia keista pora būtų buvusi, jie įkūnijo tą tvirtą ryšį, apie kurį mes šiandien dažnai svaičiojam prisižiūrėję romantinių filmų. Dali ir Galai teko daug kartu išgyventi, juk jie pergyveno Antrąjį pasaulinį bei Ispanijos pilietinį karą, skurdą ir turtingusius laikus, gyveno ir Port Ligate, ir Paryžiuje, ir Niujorke, keliavo visur, kur tik buvo kviečiami. Nepaisant net Galos nuklydimų pas kitus vyrus, ir Dali jaunos palydovės, jie iki pat pabaigos išlaikė tą juos sujungiantį ryšį. Ir vien dėl to neįmanoma jais nesižavėti.
„– Didžiausia dabartinio mąstymo silpnybė, man atrodo, yra ta, kad baisiai pervertinami žinomi dalykai, palyginti su tuo, ką dar reikia pažinti. “
Šios knygos vienas iš minusų būtų tai, kad kartojosi tam tikros istorijos, tam tikros detalės, kas, mano nuomone, nebuvo būtina ir vien dėl to istorija netapo vientisesnė, o galėjo tokia būti... Šiaip ar taip šią knygą rekomenduoju norintiems sužinoti apie tą ūsuotąjį genijų, o gal pakvaišėlį (?) daugiau. Šią knygą perskaičiusi jaučiau didžiulį malonumą persirašinėdama menininkų pavardes ir besidomėdama daugiau. Informatyvi ir naudinga knyga.
Kita patikusi citata: „– Jokia meno kūryba neturi nieko bendra su amžinųjų vertybių kūrimu, – moko jis. – Meno kūryba – tai vien tik pažinimo priemonė, kurią, deja, itin lengva išprievartauti asmeninėmis ambicijomis.“
Mano vertinimas: 8/10.
Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 1999 m.
Knygos autorius: Herbert Genzmer (g. 1952 birželio 21 d., Krefelde, Vokietijoje)
(nuotr. Hennig Bock)
