Knygiški džiaugsmai

Mėgstu grįžti į savo gimtąjį miestą Telšius dėl to, nes grįžus, bene visuomet prisiperku komise senų knygų. O ko nesidžiaugti, kai "Meistras ir Margarita" arba "Lolita" randi tokias mielai senas, vos 3 litus tekainuojančias?? Tai va, džiaugiuosi šiandienos laimikiais. 1. Bjornstjernė Bjornsonas "Apysakos", Knutas Hamsunas "Badas", "Panas" (5 lt). 2. Halina Korsakienė "Veidai ir likimai" (2 lt). 3. Šervudas Andersonas "Apsakymai", Ernestas Hemingvėjus "Kam skambina varpai" (5 lt). Nieko nėra mieliau už sendaikčių krautuvėles ar komisus, kur būna tokių gražių senų leidimų, įvairiausiom istorijom apipintų knygų. O jūs ar perkate knygas sendaikčiuose? Ir, koks laimikis, Jums sukėlė daugausia džiaugsmo?

p.s. turiu prikaupusi perskaitytų knygų, kurių vis nebuvo kada aprašyti, tikiuosi, iki Naujųjų tai padaryti. Gražių švenčių, knygų mylėtojai! :)

Šiukšlyno žmonės.

Knygos aprašymas: "Romanas parašytas, kai šiukšlyno žmonės visuomenei nerūpėjo, kai jie tik būrėsi, kai apie didžiuosius Lietuvos šiukšlynus dar tik dygo ištisos gyvenvietės, dar tuomet, kai išmestas atliekas – metalą, elektroninius prietaisus, nurašytus miltus, kruopas, cukrų – valdė mafija.
Romanas – apnuoginta tikrovė, sudėtingi šiukšlyno vaikų Gustės ir Mato likimai."

Mano nuomonė apie šią knygą: Mano lentynoje ji dūlėjo jau ne vienerius metus. Greitu metu net neplanavau jos perskaityti, bet visai netyčia pasiėmiau ją su savim į traukinį, galvoju, vis šis tas. Atsiverčiau ir nuo pat pirmų puslapių įsitraukiau į tą tragišką dviejų vaikų istoriją. Vos pradėjusi skaityti, nujaučiau, kur visa istorija turėtų pakrypti. Ir visą knygą neapleido nuspėjamumas. Rodos, kažkas įvyksta ir iškart nujauti, koks atoveiksmis laukia. Bet netgi nepaisant šito, skaityti buvo labai įdomu.Priverčia susimąstyti apie undergroundą. Apie tai, ko paprastai nepastebi žmogus, gyvenantis jaukų gyvenimą jaukiame bute. Parodo, koks gyvenimas yra įvairus, koks likimas kartais būna žiaurus, net jei ir stengiesi ir kabiniesi į gyvenimą, kaip galima tvirčiau. Kaip, vis dėlto sunku mylėti, kai pats nebuvai mylimas. Ir ką reiškia tikra vienatvė susvetimėjusiame pasaulyje. Kiek daug iliuzijų žmonės prisikuria apie artimumą. Nors ši knyga man paliko tikrai gerą įspūdį, daug apmąstymų, noro atsisukti ir pažvelgti toliau, nei įpratau matyti, daugiau E. Malūko knygų neskaityčiau. Nenoriu sugadinti šio įspūdžio ir kažkodėl esu visiškai įsitikinusi, kad tai yra geriausia jo knyga. Ar "Šiukšlyno žmones" rekomenduočiau? Tikrai taip. Ar pati skaityčiau dar kartą? Galbūt.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Žmogui reikia žmogaus.
Bijodami vienatvės, mes ieškome sau poros, ieškome draugų, veržiamės į šurmulį...
Vienatvė - liga, nuo kurios nėra vaistų. Gydytis turi pats."

Paštas

Knygos aprašymas: „Paštas“ – pirmasis vieno garsiausių amerikiečių literatūrinio undergraundo autorių romanas. Autoriaus alter ego – Henris Činaskis, pašto tarnautojas, girtuoklis, lošėjas, mergišius, atsiskyrėlis. Šiame romane Amerikos tikrovė – atvira ir negailestinga: nutriušusių barų, darbininkų, kekšių, latrų ir visokio plauko nevykėlių pasaulis. Didžiulės emocinės jėgos ir juodojo humoro kupiname pasakojime autorius tampa visų „vienišių, pasiklydusiųjų ir silpnųjų“ balsu. Jis iki šiol ne itin mėgstamas JAV, bet Europoje jo kūryba tebeleidžiama didžiuliais tiražais. Pasak leidėjo Johno Martino, „Bukowskis nėra dar vienas nepavojingas rašytojas, negalintis nieko pakeisti jūsų gyvenime. Jis valdingas, jis meta iššūkį. Jis nuolat šliūkšteli šalto vandens stiklinę jums į veidą ir reikalauja, kad jūs pagalvotumėte kas esate, ir ko vertas jūsų gyvenimas“.

Mano nuomonė apie šią knygą: Ir pagaliau, šviežiausiais šiandienos ispūdžiais apipintas "Paštas". Ir vėl dvejopas mintis sukėlęs Bukowskis. Kartais ir susimąstau. Štai yra Bukowskis, toks mylimas mano pažįstamų tarpe rašytojas ir pati jį įsimylėjus, bet už ką? Jūs kartais apie tai nesusimąstote? Rodos, sėdėjo sau girtuoklis, plempė alų ar viskį ir parašė knygą. (Romaną, apsakymų rinkinį ar poezijos). Ir ką? Rašo sau žmogelis savo lovos nuotykius, nykios kasdienybės pilkumas ir gėrimų kasvakar kiekį. Juk kiekvienas taip galėtų, juk tokių pilna. Bet ne. Nežinau kito tokio alkoholiko kaip Bukowskis. Juk Bukowskis, kaip knygoje rašoma: "O ryte vėl išaušo rytas, ir aš vis dar buvau gyvas. "O kodėl man neparašius romano?" - pamaniau. Ir parašiau." Tai štai, sėdėjo tikriausiai pagirių kankinamas, ėmė ir parašė romaną ir ką tu jam. Ir vis tiek, kuo daugiau mąstau apie tai, tuo labiau žaviuosi šiuo chuliganu. Gaila, deja, mirusiu vos man gimus. Ir kaskart man vis maloniau skaityti apie tikrą, neišgalvotą gyvenimą, apie pasileidusias moteris, apie alkoholiko pamąstymus, apie ŽMOGIŠKĄ nuovargį po darbo pašte. Jautiesi, lyg pagaliau rankose laikytum tikrą, nepagražintą, apsitrynusį daiktą. Mintyse kartu geri, kartu nužiūrinėji tas moteris ir kartu su jomis po trumpo laiko drauge, atsisveikini, tada vėl geri, tada kartu dirbi pašte, ar statai už žirgą lenktynėse. Be jokių skrupulų, be jokių abejonių, viską darai kartu ir tikrai. Skaitai ir gyveni prišnerkštoje "landynėje", kur mėtosi buteliai ir, tikiu, prirašyti lapai. Ir tai viena geriausių skaitytų Bukowskio knygų. Ir kaip galima jo nemylėti? Išties.

Mano vertinimas: 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Moterys sukurtos kentėti, tad nieko nuostabaus, jei jos reikalauja nuolatinių meilės prisipažinimų."

Vanesa ir Virdžinija

Knygos aprašymas: " Virdžinija Vulf (1882–1941) – anglų novelistė ir eseistė, laikoma viena svarbiausių XX a. modernistinės literatūros figūrų. Ši knyga – tai romanizuota rašytojos biografija. Ji sumanyta kaip vyresniosios sesers Vanesos laiškas Virdžinijai po pastarosios savižudybės. Čia atsiskleidžia ir rašytojos, ir jos sesers dailininkės asmenybės, santykiai su broliais, tėvais, to meto meno pasauliu.
Virdžinijos Vulf tėvas buvo redaktorius, kritikas ir biografas, mama – garsi gražuolė. Virdžinija turėjo keturis brolius ir tris seseris. Du broliai ir dvi seserys buvo iš tėvų pirmųjų santuokų. Šeima garsėjo išsilavinimu ir ryšiais.
Staigi motinos mirtis, po dvejų metų sesers netektis nulėmė pirmąją Virdžinijos nervinę krizę. Tėvo mirtis sukėlė gąsdinantį sutrikimą, dėl kurio ji buvo gydoma psichiatrijos klinikose. Manoma, kad prie nervinių išsekimų ir vis atsinaujinančios depresijos prisidėjo ir netikrų brolių seksualinis priekabiavimas prie Virdžinijos ir Vanesos.
Nors Virdžiniją kamavusios negalios pakeitė jos socialinį gyvenimą, literatūriniai gebėjimai liko nepaveikti. Studijuodama universitete, ji susipažino su įtakingais kultūros veikėjais bei būsimu savo vyru Leonardu Vulfu. Tuo metu su bičiuliais subūrė Blumsberio grupę – įtakingą anglų rašytojų, intelektualų, filosofų ir menininkų draugiją. Jie reiškė laisvą požiūrį į mąstymą, gyvenimą, seksualumą. Čia Virdžinija susipažino su Vita Sakvil-Vest, kuri suvaidino ypatingą vaidmenį rašytojos gyvenime. Jų romanas truko visą dešimtmetį. Vitai skirtas Virdžinijos romanas Orlando.
Vėliau, prasidėjus karui, Virdžinija vėl puolė į depresiją ir jau nebegalėjo kurti. 1941 m. kovo 28 d., baimindamasi naujos nervinės krizės, prisikrovė kišenes akmenų ir nusiskandino upėje netoli namų.
Knygoje atskleidžiami keisti, prieštaringi seserų santykiai. Niūriame name prie Haid Parko vartų dvi mergaitės buvo auginamos ir auklėjamos taip, kad taptų puikiomis damomis. Jos buvo atsidavusios viena kitai, bet ir nuožmios konkurentės, kiekviena stengėsi parodyti savo – menininkės – pasaulį aistrų, skandalų, ligų ir karo fone. Tik knygos pabaigoje paaiškėja tikroji jų santykių prigimtis."

Mano nuomonė apie šią knygą: Kažką kažkur kažkada teko girdėti apie V. Vulf, bet neteko plačiau domėtis, nei apie ją, nei skaityti jos knygų. Pamačiusi šią knygą bibliotekoje, nusprendžiau pagaliau susipažinti su šia rašytoja bent iš dalies. Seniai beskaičiau tokią gerą, sukrečiančią, verčiančią susimąstyt apie daug ką gyvenime, knygą. Tai istorija apie dvi seseris, kaip mano močiutė pasakytų "tokias nuplaukusias menininkes". Viena rašytoja, kita dailininkė. Nors jų sritys kaip ir skirtingos (žinoma, būtų galima ginčytis ir filosofuoti, kad tai labai panašu, tik rezultato siekiama kiek kitokiomis formomis), jaučiama didžiulė konkurencija. Konkurencija šeimoje, karjeros siekime, savęs išpildyme, ir net tam tikrais momentais, meilėje. Kurios sesers gyvenimas susiklostė sėkmingiau? Norėtųsi teigti, jog V. Vulf, bet ši gyvenimą baigė savižudybe. Ši istorija nėra paremta sausais faktais, todėl skaičiau, kaip gana malonų romaną. Prieš atsiversdama tikėjausi gauti atsakymą ar bent jau teoriją, kodėl Virdžinija Vulf nutarė pati baigti savo gyvenimą, tačiau, deja, to nesulaukiau. O gal nespėjau pamatyti? Labiausiai išryškinti sesers Vanesos jausmai, meilės nesusipratimai, besiblaškymai gyvenime, o V. Vulf, nors, rodos, ir užimantį svarbų vaidmenį Vanesos gyvenime, šmėžavo tik kaip šešėlis. Nors realiame gyvenime, spėju, šešėlis buvo labiau Vanesa, tad gal čia kompensacija? Bet kokiu atveju, šita knyga sužadino mano smalsumą. Norisi labiau pasidomėti V. Vulf ir jos seserimi. Ir galbūt, rasti bent jau tariamą atsakymą į man iškilusį klausima - "Kodėl".

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Jaučiuosi stovinti ant bedugnės krašto. Kiekvienu momentu galiu nukristi į prarają, iš kurios negrįšiu. Stebiu save, kaip strimgalviais neriu žemyn, tuo pačiu metu ir bijodama, ir laukdama kritimo. Negaliu suvaldyti savo kūno mechanizmų, savo sąmonės kliedesių. Tik vanduo gali išdildyti iš atminties tai, ką padariau. Tik nuskendimas sutrukdys pabaisoms, kurias dar galiu sukurti."

Pragaras

Knygos aprašymas: „Dieviškoji komedija“ – tai turbūt tobuliausios formos poema iš visų kada nors sukurtų. Grakščių tercinų laiptais Dantė sujungė žemiausias ir aukščiausias būties sferas, sukūrė žmogaus būties paveikslą. 1929 m. paskelbtame esė T. S. Eliotas stengiasi parodyti Dantės didybę, atkreipti dėmesį į sudėtingą jo kūrinio filosofiją, slypinčią po paprasta, permatoma išorine forma ir aiškėjančią tik po daugelio skaitymų. T. S. Elioto nuomone, Dantės poetinė mokykla yra tokia visapusiška ir fundamentali, kad ją galima vadinti tiesiog poetine mokykla. Iš jos vėliau kilo ir ja rėmėsi paties T. S. Elioto klasicizmas, kaip ir – visais kitais aspektais – E. Poundo imažizmas ar nominalizmas, ja remiasi visų laikų poetinės mokyklos, pripažįstančios, kad poetinis kūrinys privalo atspindėti reikšmingą būties pavidalą ir turėti nepriekaištingą savo stilistikos požiūriu išorinę formą."

Mano nuomonė apie šią knygą: Perskaityti šitą kūrinį norėjau jau seniai. Vis atidėliojau, neradau tinkamo laiko, kol galiausiai tiesiog reikėjo perskaityti šio kūrinio dalį. Kitaip tariant, perskaičiau "Pragarą". Ir ką galiu pasakyti? Iš tolo visuomet viskas atrodo kiek kitaip. Kartais nesuprantu, gal aš kažkokia išlepinta šių laikų, gal kvailoka, gal nepribrendusi tokiems kūriniams, bet nusivyliau. Dažnai nusiviliu tais "tobulais" kūriniais ir susigūžiu, nesuprasdama, kas, po galais, su manimi negerai? Gal šiandien per daug aplinkui laisvių, galimybių rinktis, išraiškos būdų, kad tiesiog įsijausti į "Pragaro" aprašymus man sudėtinga. Aš nesu tikinti, todėl skaičiau ir ironiškai šypsojausi. Galbūt, šitą kūrinį reiktų vertinti iš visai kitos perspektyvos. Žinoma, neigti, kad kūrinys parašytas išsilavinusio žmogaus, būtų visiškai neteisinga. Tačiau Viduramžių pasaulėjauta man yra visiškai tolima ir šiandien nepriimtina. Tad, kad ir kaip stengiuosi, liaupsinti šį kūrinį, neįstengiu. Įvairiausių pavardžių,žinomų iš legendų, Antikos filosofų, valdovų, biblijos "herojų" ir kitų, mažiau man žinomų asmenybių ten apstu. Turbūt tai ir praturtina šį kūrinį labiausiai ir parodo, jog Dante nebuvo šiaip koks nors nuvargęs valstietis. Aptarinėjant šį kūrinį auditorijoje, man kilo nemažai ir dvejopų minčių. Žinoma, jog Viduramžiais viena didžiausių nuodėmių buvo laikoma puikybė. Bet argi ne puikybė yra parašyti tokį kūrinį ir drįsti pragaran ištremti tam tikras asmenybes, kurie, rašant "Pragarą" buvo gyvi? Apksritai, argi ne puikybė rašyti? Man asmeniškai, žmogaus bandymas išreikšti save, savo mintis, yra puikybės apraiška. Mažesnė ar didesnė.Daugiau kalbėti apie kūrinį sudėtinga, nes, prisipažinsiu, skaičiau nuobodžiaudama, važiuodama autobusu ir kartais prabėgdama akimis raides, nes tai tikrai nebuvo tas kūrinys, kuris kaustytų mano dėmesį. Noriu to ar ne, dėmesio skirti, nors ir minimaliai, deja, privalėjau, bet ar skaityčiau dar kartą ir savo noru? Ne.

Mano vertinimas: 5/10.

Romanas apie Zeldą Ficdžerald

Knygos aprašymas: "Gražuolei septyniolikmetei Zeldai leitenantas Skotas Ficdžeraldas – netinkamas jaunikis. Jis neturtingas, ne iš Pietinių valstijų, jo nepripažįsta giežtas Zeldos tėvas. Tačiau mergina pamilsta Ficdžeraldą ir yra įsitikinusi, kad jis bus garsus rašytojas. Išleidęs pirmąjį romaną „Šioje rojaus pusėje“ (lietuvių kalba 2012 m., „Metodika“) dvidešimt ketverių metų Skotas akimirksniu išgarsėja ir praturtėja. Zelda perkalba tėvus, sėda į traukinį ir keliauja į Niujorką susituokti su Skotu.

Tačiau santuoka nepaverčia Ficdžeraldų įprastais sutuoktiniais. Žymusis rašytojas ir charizmatiška jo žmona mėgaujasi pašėlusio gyvenimo malonumais – vakarėliais iki ryto, susitikimais su garsiausiais to meto žmonėmis ir visuomenės dėmesiu.

Džiazo amžiuje viskas atrodė įmanoma, deja, sėkmė trunka neilgai. Po nerūpestingu gyvenimu visuomet slypi kita, tamsesnė pusė. Vakarėliai negali tęstis amžinai...

Kokia buvo Zeldos gyvenimo istorija? Kaip jautėsi kūrybinga moteris, priversta likti talentingo vyro šešėlyje, ar vidinės įtampos ir maištavimas prieš nusistovėjusias normas galėjo sukelti jos psichikos ligą?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai antroji knyga skaityta apie šią skandalingą porelę. Prieš tai skaičiau "Alabama song" (http://skanauszodzio.blogspot.com/2013/10/alabama-song.html). Istorijos panašios, faktai kiek skiriasi ir, regis, "Romanas apie Zeldą Ficdžerald" yra autentiškesnė knyga. Pirmiausia, apie laikotarpį. Džiazo laikai, puikios suknelės, feminizmas, garsiausi menininkai. Pablo Picasso, Coco Chanel, E. Hemingway ir daugelis kitų. Rodos, ko daugiau norėti, jei gyveni gyvenimą - svajonę? Vakarėliai, kelionės (Amerika, Prancūzija...), laisvė, džiazas, nuostabios suknelės ir žavus, be galo tave mylintis vyras? Et. Džiaugiuosi, kad mano svajonės niekada nebuvo tokio pobūdžio, nes dabar jos būtų gerokai apdaužytos. Ką reiškia būti garsaus rašytojo žmona? Reiškia būti ŽMONA. Taip tiksliausiai ir reiktų apibūdinti, bent jau Zeldos istoriją. Tačiau Zelda nenorėjo būti tik ŽMONA. Ji mėgo šokti baletą, tapyti, pati rašė straipsnius ir net parašė knygą. Tačiau jos vyro išgėrinėjimai, E. Hemingvėjaus dievinimas, nuovargis privedė Zeldą prie sunkios ligos, dėl kurios, ji negalėjo būti šalia savo dukters. Žinoma, tai pakenkė ir jų santuokai, nors, kita vertus, nežinia, ar ten dar galėjo kas pakenkti, santuoka buvo žlugdoma pamažu, tačiau labai ilgą laiką. Šlykštėjausi F. Skoto Ficdžeraldo arogancija ir egoizmu žmonos Zeldos atžvilgiu. Anot jo, ji turėjo atsisakyti bet kokių savo užmačių, svajonių vien dėl šeimos, dėl Skoto ir tiesiog būti garsaus rašytojo žmona. Manau, kad būtent tas spaudimas ją ir privedė prie psichinės ligos. Kita vertus, kas iš tiesų dabar galėtų pasakyti, kokia stipri meilė juos siejo? Ir ką iš tiesų vienas, ar kitas išgyveno? Jų meilėje ir pačioje istorijoje slypėjo kažkokia labai stipri jėga, kuri juos jungė. Jie tartum priklausė vienas nuo kito, kaip žmogus priklauso nuo deguonies. Galbūt kartais tikros meilės kaina yra didžiulė vidinė kančia?

Mano vertinimas: 7/10

Jurga

Knygos aprašymas: "Knygoje apie rašytoją, dailininkę, Nacionalinės premijos laureatę Jurgą Ivanauskaitę (1961–2007) atsiminimais dalijasi septyniasdešimt žmonių: artimieji ir kolegos menininkai, mokyklos ir studijų draugai, jos knygų vertėjai ir leidėjai, profesoriai ir roko muzikantai, aktoriai ir režisieriai, hipiai ir pankai, orientalistai ir krikščionių dvasininkai.
Daugiabriaunį, dažnai netikėtą Jurgos asmenybės portretą papildo interviu su ja, taip pat niekur nepublikuoti laiškai. Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis, Jurgos Ivanauskaitės dailės darbais, kitų dailininkų kūriniais. Ši knyga – ne tik ryškios asmenybės, bet ir jos gyvento istoriškai svarbaus ir įdomaus laiko paveikslas."

Mano nuomonė apie šią knygą: Turbūt tai tikrai nieko nestebintų, jei pasakyčiau, jog Jurga Ivanauskaitė man buvo, o ir yra autoritetas, sektinas pavyzdys bei tikrai įkvepianti asmenybė. Gaila, kad tokio ypatingo žmogaus nebėra. Fiziškai. Tačiau knygomis, paveikslais ir visais kitais darbais ji liks gyva dar daugybę metų. Vis dažniau mano kelyje pasitaiko žmonių, ją dievinančių ar bent jau dievinusių tam tikru laikotarpiu. Aš, deja, ne išimtis. Knygą "Jurga" jau teko skaityti ir anksčiau, tačiau neseniai ją prisiminus, nusprendžiau perskaityti dar kartą. Ir vėl susirgau Jurgos liga, ir vėl noriu perskaityt visas Jos knygas iš naujo. Skaitant šią knygą vietomis norėjosi pravirkti, šyptelėti, būtinai paskaityti garsiai ir su kažkuo pasidalinti. Tokia knyga padeda pažinti Jurgos asmenybę iš įvairių pusių, įvairių laikotarpių. Nuo kūdikystės iki paskutinių Jos gyvenimo akimirkų. Paskaičius įvairiausius prisiminimus, susidaro įspūdis, jog Jurga traukė tik ypatingus žmones, matyt, todėl, nes pati tokia buvo. Pastaruoju metu, save pagaunu besidominčią stipriomis moterimis. Frida Kahlo, Zelda Ficdžerald ir, žinoma, Jurga Ivanauskaitė. Galbūt keista jas sugretinti, tačiau visos mane žavi savo užsispyrimu ir savastimi, nesulygintina su niekuo. Džiaugiuosi, kad atradau Jurgą Ivanauskaitę, be galo džiaugiuosi ir tuo, jog ji buvo tokia, kokia buvo ir Jai jaučiu didžiulę pagarbą. Rekomenduoju tiems, ką žavi Jurga ir tiems, kuriems norisi Ją labiau suprasti.


Mano vertinimas: 10/10.






Štai mano du vieni mylimiausių lietuvių rašytojų. Jurga Ivanauskaitė ir Jurgis Kunčinas. Gaila, kad abu jau nebegali rašyti...

eilėraščiai savo kailiu

Knygos aprašymas: "1993 m. debiutavusio poeto šeštas eilėraščių rinkinys. Tai poezija, linkusi šiek tiek pasakoti – apie žmones, atsitikimus, būsenas, patirtis. Ne pasakojimas čia svarbiausia, o nuotaikos, mintys, psichologinės įžvalgos, pati kalbos maniera, suliejanti rimtį ir sąmojį. G. Grajausko poezija populiari ne tik Lietuvoje, jos paskelbta anglų, vokiečių, italų, lenkų, švedų, suomių ir kitomis kalbomis."

Mano nuomonė apie šią knygą: Išties, puiki poezija. Gintarą Grajauską atradau tik dabar ir dėl to labai džiaugiuosi. Labai įdomūs, savotiški, tokie "jaunatviški" (jei tik galima vartoti tokį apibūdinimą, kalbant apie poeziją:)) ir taip toliau, ir panašiai, eilėraščiai, visi gerieji epitetai čia taikytini. :) Poezija, tinkanti skaityti visur. Nuo autobuso iki...lovos. Labai.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

eilutės iš eilėraščio "Vidinė švarko pusė ir yra geresnioji":






Eilėraštis, kuriame nebėra nieko nereikalingo

pirmoje eilutėje - debesys
antroje eilutėje - snaigės
trečioje eilutėje - purvas po kojom.

Užkalbėjimas šiaurės pašvaistei

esu sena lapė, viską
išmanau apie spąstus

- plikomis rankomis
aš tave sugavau

esu sena lapė, viską
išmanau apie klastą

- vaikiška šypsena
aš tave sugavau

esu sena lapė, moku
mėtyti pėdas

- pečių kryptelėjimu
aš tave susekiau

aš sena lapė, nepasiduosiu
aš kandžiosiuos

- tu kandžiosies ir pasiduosi,
nes aš tave sugavau

aš sena lapė, ru mane sugavai.
dabar nepaleisk manęs.

Mano tikėjimo iltys.

Knygos aprašymas: "Tai tik dar vienas bandymas atkurti, ištraukti iš nebūties bent mažytę skiautelę gyvenimo audinio, kurį kaip nevilties apimta Penelopė kadaise ardžiau, plėšiau, naikinau – įnirtingai, žūtbūtinai.
Anądien mačiau plūdurą vidury upės. Jis atkakliai kovojo su srove ir dėl optinės apgaulės kartais atrodė, kad šauniai iriasi į priekį, nors iš tiesų – stovėjo vietoje.
Kiek daug pastangų reikia, kad liktum bent jau vietoje, kad atsispirtum nenumaldomai srovei.
Įsikirtęs nagais ir dantimis į tą mažą skiautelę audinio, kurį pavyko atgaminti, nustverti begalinėse, klaidžiose atminties saugyklose.
Sigitas Parulskis

Naujausia Sigito Parulskio knyga – trumpų tekstų, parašytų pastaraisiais metais, rinkinys. Rašytojas įdėmiai stebi mūsų gyvenimą, apmąsto įvairius visuomenės reiškinius ir, pasitelkdamas ironiją bei paradoksą, meistriškai pasakoja tragikomiškas istorijas, į kurias patenka herojai, įtartinai panašūs į mus. Rašytojas negaili savo personažų: kasdienėse situacijose juos užgriūva maginiai nutikimai ir negailestingai veriasi nuoga tiesa.
Sigitas Parulskis (g. 1965) – vienas populiariausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, Nacionalinės premijos laureatas. Jo esė rinktinė „Sraigė su beisbolo lazda“ skaitytojų išrinkta geriausia 2007 metų knyga, o už romaną „Tamsa ir partneriai“ rašytojas buvo pripažintas 2012 metų Tolerancijos žmogumi."

Mano nuomonė apie šią knygą: Gavau šią knygą Kalėdų proga, perskaičiau, deja, tik visai neseniai. Parulskį, kaip rašytoją, žinoma, be galo myliu ir skaitau su pasimėgavimu. Kaip visada, kandžios, ironiškos, intelektualios įžvalgos apie gyvenimą. Tas nepagražintas, "nenuseilėtas" požiūris, tie ironijos ir paprasčiausio žmogiškumo kupini sakiniai, išspaudžia šypsnį, verčia susimąstyti, kartais galbūt net pažadina pyktį ar linkčiojimą ir pritarimą. Parulskis man, po ilgos pertraukos, buvo tikra atgaiva sielai. Nesu ta, kuri, dievintų visą tam tikro rašytojo kūrybą. Žinoma, Parulskis, ne išimtis, tikrai ne visos knygos man asmeniškai patiko ir tikrai ne visas rekomenduočiau, tačiau šią, be abejonės ar lūpų virptelėjimo - rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10!

Mano pieštukas užkliuvo:

"Tiesa, pagal kanoną, vyras turėtų bent jau šiek tiek būti gražesnis už velnią, bet juk velnias velniui nelygu."

"Matydamas neteisybę, lietuvis širsta, bet ne dėl to, kad tai nesąžininga, amoralu ir paprasčiausiai begėdiška. Lietuvį labiausiai graužia mintis, kad pasipelnė ne jis. Praleido progą, jam nenubyrėjo!"

"Net nežinau, kokie turėtų būti namai. Ar tas pirminis, pirmapradis - tėvų gūžtos - įvaizdis yra tikresnis už vėlesnius namus, už tuos, kuriuos patys susikuriame. Galbūt mes tik kartojame, klonuojame tų pirmųjų namų įvaizdį, tobuliname, dailiname jį, bet taip niekur nuo jo ir nepabėgame? Iš karto pakvimpa rojaus sodu, gimda, Freudu ir tai man nė velnio nepatinka."

"...kas gi yra mūsų gyvenimas, jeigu ne mielas, keistas, laikinas įprotis būti."

Tuščia jo.

Knygos aprašymas: "Žinomo poeto nauji eilėraščiai.

Vienuoliktą žinomo poeto eilėraščių knygą baigia ciklas, pavadintas bendriausiuoju žodžiu: lyrika. Lyrikos motyvų bei formų įvairovė lemia improvizacinį knygos pobūdį. Įsiterpia išplėtotų ciklų, kanoniškų formų. Meditacinė raiška kaitaliojasi su nuotaikinga žaisme."

Mano nuomonė apie šią knygą: Manau, jog pirmas knygos aprašymo sakinys puikiai apibūdina mano nuomonę. Žinomo poeto nauji eilėraščiai. Tik tiek. Tai buvo pimroji A. Marčėno mano skaityta knyga. Ir bijau, kad...paskutinė. Nusivyliau šia poezija, neradau nieko artimo, beveik nieko tokio "savo"...

Mano vertinimas: 4/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"laiškas"

temstant mano raštu
sau šį tą parašai

taip, kad net užmirštu,
kad mane užmiršai

Helė.

Knygos aprašymas: "Dokumentine medžiaga grįstas romanas apie įdomią asmenybę – Eleną (Helę) Vilčinskaitę, jaunystės metais, 1930-aisiais, išvykusią į Argentiną, bet spėjusią pasireikšti Kauno kultūriniame gyvenime: vaidino „Vilkolakio" teatre, buvo aktyvi literatūrinės draugijos „Šatrija" narė, įvairių literatūros vakarų dalyvė, nepamainoma skaitovė."

Mano nuomonė apie šią knygą: Iš pradžių, pavarčiau, paskaitinėjau aprašymą, prisiminiau kažkur kažką apie ją girdėjus, skaičius straipsnį, padėjau ją lentynon šalia kitų, manęs laukiančių knygų. Tačiau, kaskart, vos į ją pažvelgus nutvilkydavo troškimas ją skaityti, kažkokia nepaaiškinama trauka. Tiek netraukė, nei mano mylimoji "Tūla", nei mano norimas perskaityti "Didysis Getsbis". Radus laisvą minutę, po atsiskaitymų universitete ir pagalvojus apie tai, jog privalau sau leisti atsipūsti, griebiau "Helę" į savo mažas rankas. Ir ką gi - sunkiai nuo jos atsiplėšiau, kiek tik galėjau, vis stengiausi rasti progų ją skaityti. Važiuojant į universitetą ar grįžtant iš jo. Galiausiai, šiandien, likus vos keliems puslapiams, net eidama namų link, neatsispyriau pagundai ją "užbaigti". Ir likau kažkokia apdujusi. Tai istorija apie Eleną (Helę) Vilčinskaitę, apie Salomėjos Nėries geriausią draugę, kuri vienintelė negailėdavo Salei piktų žodžių, replikų, ypač kritikos nelaimingoms, bene beprasmiškoms Salomėjos Nėries meilėms, itin daug kritikos žeriama meilei Profesoriui, sukūrusiam šeimą. Niekuomet nedrįsau teisti Salomėjos Nėries dėl "Stalino saulės parvežimo". Dar mokykloje, skaitinėdama jos poeziją, matydama vaizdo įrašą, kuriame ji deklamuoja Maskvoje, mačiau kažkokį užsislėpusį vaiką Jos viduje, nesuvokiantį ką daro, naivų, bijantį, nedrąsų ir be galo jautrų. Literatūros tyrinėtojų ir amžininkų nuomone, Salomėja Nėris tokia ir buvo! Galbūt todėl aš jaučiu Jai pagarbą ir tyliai pykstu ant tų, kurie ją smerkė. Juk ji visą gyvenimą buvo svajoklė, nežemiškos meilės ieškotoja, jautriai į pasaulį, save, žvelgianti poetė. Kiek daug nuostabių eilėraščių Ji paliko! Bet, žinoma, nederėtų pamiršti ir Helės, kuri buvo be galo charizmatiška asmenybė, bene Salomėjos Nėries autoritetas, ta moteris, į kurią "Lakštingala, kuri negali nečiulbėti" lygiavosi... Ne vieną vyrą viliojusi savo gyvybingumu, ugnimi, žaižaruojančiais žvilgsniais, nors ir daugiau nei pusę savo gyvenimo praleido Pietų Amerikoje, rūpinosi lietuvybe, dėstė lietuvių kalbą. Tik perskaičius šią knygą supratau, kad nuostabios moters būta. Ir, žinoma, prisiminiau Salomėją Nėrį, apie kurią visą savaitgalį straipsnius skaitau ir bandau Ją suprasti... Kokie žmonės žiaurūs būna, leisdami sau kitus teisti, nesusimąstydami apie kitas puses. Intriguoja ir knygos pabaiga su autorės žodžiais: "Nors ir patyrus, kad bevaikiai Ryseliai šiam Centrui paliko savo namą, o šis jau kadais nugriautas, krebždenas viltis, jog kažkuriame Buenos Airių kampelyje sukrauta šūsnis popierių, išlaikiusių dvasinį Helės antspaudą - laiškų, šiaip raštų, nuotraukų... Gal ir bičiulės Salės dažnusyk desperacijos kupini laiškai kažkur užstrigę? Jų būta, tikrai būta. Ir šią intrigą palieku jauniesiems literatams." Staiga suspurdėjus širdžiai, pagalvoju, jog kažkam pasiseks prisiliesti prie šios istorijos. Nemėgstu rekomenduoti, bet rekomėnduoju šią knygą tiems, kam galbūt patinka gyva, įdomi istorija, tiems, kuriuos kankina klausimai apie S. Nėrį, o galbūt apie tai, kas buvo ta Elena Vilčinskaitė.

Mano vertinimas: 10/10.

Šokis dykumoje

Knygos aprašymas: Kadangi, knygos aprašymo nerandu, pasakysiu tik tiek, jog "Šokis dykumoje" tai Jurgos Ivanauskaitė poezijos rinkinys.

Mano nuomonė apie šią knygą: Jurgą Ivanauskaitę pamilau dar ankstyvoje paauglystėje (kai man buvo gal 14-a), visada Ją laikiau ir tebelaikau, savo pirmąja literatūrine meile, autoritetu. Dabar sunkiai bepaimu į rankas Jos knygas. Nežinau, gal todėl, kad paaugau, gal todėl, kad tam tikru metu savo jau "atsiskaičiau". Taigi "Šokis dykumoje". Visada labai norėjau ją perskaityti, sunku buvo gauti, mano gimtojo miesto bibliotekoje ją rasti atrodė misija neįmanoma. Galiausiai, gyvendama kitame mieste be vargo radau netgi keletą knygų bibliotekos lentynoje. "Šokis dykumoje" aprėpia kelionių prisiminimų, jausmų nuotrupas, kurias bandyta lipdyti į eilėraščius. Ar tie eilėraščiai geri? Man - ne. Ir nusivyliau, ir tyliai pykau ant savęs, kad drįstu nuteisti poeziją, bet tiesiog nejaučiau jokio malonumo, greičiau nuobodulį. Galbūt dėl to, kad atitolau nuo Jurgos Ivanauskaitės kūrybos pagrindinių temų, galbūt ir dėl to, jog kai kurie eilėraščiai jau buvo skaityti vienoje Jos knygų. Perskaičius šią knygą, su liūdesiu suvokiau, jog yra dalykų (knygų, autorių, pažiūrų) iš kurių tiesiog išaugama. Jaučiu didžiulę pagarbą, bet jau daug tolimesnę, nei jaučiau būdama dar 16-os.

Mano vertinimas: 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"***"

Tavo godžios rankos
irzlūs pirštai
įstrigo tarp šonkaulių
per arti mano širdies

"***"
Galėčiau išeiti
bet nežinau kur
niekad neturėjau namų
norėčiau numirti
bet nežinau kaip
juk mirties nėra

Pekino dienoraščiai

Knygos aprašymas : "„Kinija daugeliui lietuvių tiek pat egzotiška, kiek mėnulis. Tik mėnulį daug lengviau aprašyti. Vaiva Grainytė – pirma lietuvių kosmonautė, išsilaipinusi Kinijoje.

Pekino dienoraščiai – unikali knyga. Gebėjimu pažvelgti į svečią šalį – Kiniją – ne turistės žvilgsniu, ne pro „skaitmenos“ objektyvą, ne iš už kampo. Ten gyventa, keliauta, džiaugtasi ir kamuotasi. Tai labai pastabi, talentinga ir savaip negailestinga knyga. Jokio alpulio prieš kobalto liniją ant kinų porceliano, jokios kapituliacijos prieš karštį ar nepriteklius, jokio nenoro atrodyti ir parodyti geriau nei buvo ir yra. Taikli, pagauliai užrašyta autentika. Šachas ir matas visokiems užkalniams.“

Kęstutis Navakas

„Pekino dienoraščiai – kiek per kuklus knygos pavadinimas. Nes ji – ne tik apie Pekiną. Gal ir visai ne apie Pekiną ar Kiniją, o labiau – apie vidinius virsmus, švelnius (ir ne visai) civilizacijų susirėmimus, tylias grumtynes su vidiniais drakonais ir kinų kalbos hieroglifais. Net tie, kurie bodisi egzotiškais kraštais, šią knygą perskaitys kaip įstabų egzistencinį nuotykį: užfiksuotas baisingas Kinijos spindesys, gniuždanti gigantomanija. Skaitymo nervą kutens aibės paradoksų, kontrastų, gyvybe knibždantys Pekino užkaboriai, fizinės ir dvasinės perkrovos pietinių provincijų kalnuose. Suksis kinų kino juosta...

Ko šioje knygoje daugiau – V. Grainytės ar Pekino? Kaip pažiūrėsi. Aišku viena – po Pekino dienoraščių Kinija pasidarė dar didesnė. Kaip ir mūsų, skaitysiančių, supratimas apie ją.“

Donatas Petrošius"

Mano nuomonė apie šią knygą: Niekada nesižavėjau Kinija. Nesižaviu ir perskaičius šią knygą, tačiau, susižavėjau autorės drąsa ir sveiku požiūriu į gyvenimą Kinijoje, ir tikriausiai apskritai. Tokio pobūdžio dienoraščius skaityti visuomet malonu. Malonu pažinti šalį visiškai iš kitos pusės, nei įprasta. Perskaičius jaučiausi lyg pabuvus Kinijoje. Net šyptelėjau, kai baigus skaityti ir išlipus iš autobuso, einant namų link, prasilenkiau su būreliu siauraakių. Kažkaip visuomet šypteliu, kai gyvenime pastebiu tokius įdomius sutapimus. Dienoraščiai puikūs, gyvi, skatinantys keliauti, pažinti, įkvepiantys. Į Kiniją keliauti galbūt itin ir nenoriu, tačiau pažvelgti į šią šalį autorės žvilgsniu, buvo tikrai įdomu.

Mano vertinimas: 10/10.

Pusryčiai pas Tifanį.

Knygos aprašymas: "„Pusryčiai pas Tifanį“ (1958 m.) – pats patraukliausias T. Capote kūrinys, pasakojantis apie jaunos panelės pastangas susirasti kelią į laimę. Įdomiai įsipina ir Amerikos gyvenimo užkulisiai – mafija. Skaitytojai susiduria su gangsteriu Saliu Tomatu, kuris iš kalėjimo celės sėkmingai vadovauja tarptautinei narkotikų kontrabandai ir kurio ryšininke tampa knygos herojė „aktorė“ Holė Golaitli. Įdomūs ir kiti personažai – nesubrendėlis milijonierius Rastis Troleris, „diplomatas“ Chose Ibara Jėgeris, tavernos savininkas Džou Belas. Kaip atskiras personažas figūruoja ir pats autorius, kurio vardu ir vyksta pasakojimas.
Apysaką „Pusryčiai pas Tifanį“ išgarsino ir pagal ją pastatytas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino žavioji Odrė Hepburn."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai vienas tų retų atvejų, kai net neabejodama galiu pasakyti, jog filmas geresnis už knygą. Nuobodu buvo skaityti. Žinoma, vis vaidenosi Odrės Hepburn veidas, nors pačioje istorijoje rašoma, jog Holė buvo blondinė. Bet kokiu atveju, filmo Holė man apskritai buvo daug žavingesnė, nei knygos. Knygoje ji tokia...tikras vaikutis. Mano susižavėjimas šia istorija gerokai krito. Nebeskaityčiau antrą kartą, tačiau filmą ruošiuosi žiūrėti. Laimė tai, jog knygoje buvo ne tik ši apysaka, buvo keletas ir kitų. Pavyzdžiui, "Kalėdiniai prisiminimai", buvo tikra atgaiva širdžiai, kupina daug šiltų emocijų. Ir galiausiai, kas man pačiai neįprasta, drįstu sakyti, jog ši knyga - tik laiko švaistymas. Bent jau man.

Mano vertinimas : 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Ne, liūdna pasidaro, kai imi storėti ar kai pernelyg ilgai lyja."

Šleikštulys.

Knygos aprašymas: "Romanas „Šleikštulys“ parašytas absoliučios laisvės siekiančio individo dienoraščio forma. Pagrindinis romano veikėjas Antuanas Rokantenas, metęs istorijos dėstytojo darbą koledže, nutraukęs ryšius su mylimąja Ani, pasiduoda šleikštulio jausmui, kuri jam kelia absurdiška gyvenimo beprasmybė. Tai pirmoji Sartre’o prozos knyga, laikoma egzistencialistinės filosofijos Biblija."

Mano nuomonė apie šią knygą: Net nežinau nuo ko pradėti aprašant šią knygą. Visu pirma, paminėčiau tai, jog pavasaris ne pats tinkamiausias metas skaityti šią knygą. Pavasarį, kai viskas bunda, širdis taip pat, norisi kažko ne taip sunkiai užgulančio mintis ir širdį. Vis neapleido mintis, jog ši knyga labai jau rudeniška. Reikalauja susikaupimo, rimties. Ši knyga ne iš tų, kur prisėdi ir per pusvalandį "sudoroji". Tikrai ne. Skaičiau visą mėnesį. Prieš tai skaičiusi Sartre'o knygas, nieko stebinančio čia ir neradau. Liečiamos tos pačios temos. Žmogaus egzistencija, daiktų būtis, beprasmybė, vienatvė... Nedrąsu būtų teigti, jog man tai pasirodė geriausia Sartre'o knyga. Deja, ne. Bet kokiu atveju, dėmesio tikrai verta.


Mano vertinimas: 9/10.


Mano pieštukas užkliuvo:

"Aš regiu ateitį. Ji stūkso ana ten, gatvėje, ne ką blankesnė už dabartį. Ir kodėl ji turėtų išsipildyti? Kam?"

"Tai ir yra laikas, vien plikas laikas,- slenka iš lėto, verčia laukti, o jam atėjus imi bodėtis, nes pastebi, kad jau senų seniausiai laikas buvo čia."

"Mintys - pats bjauriausias dalykas. Bjauresnis už kūną. Jos driekiasi be galo ir palieka keistą skonį."

"...egzistencija - tai pilnatvė, nuo kurios žmogus niekur negali pabėgti."

Laužiu antspaudą.

Knygos aprašymas: „Laužiu antspaudą“ - ketvirtoji poeto Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių knyga, kurioje nuo tradicinių eilėraščių formų taip būdingų ankstesniems eilėraščių rinkiniams pereinama prie nevaržomo, itin jautraus kalbėjimo gyvenimo ir mirties temomis.

Šiais laikais, kai poezija pavadinama bet kas,- tikros poezijos labai nedaug, o tikrų poetų, kaip visada, gal dvylika. Jau ankstesniąja knyga Rimvydas Stankevičius įrodė, kad yra vienas iš jų, kad poezijos rašymas yra jo gyvenimas ir bus jo mirtis. Dabar štai nauja knyga - „Laužiu antspaudą“. Joje poetas išsiskleidžia veik visu pajėgumu, realizuodamas tą potencialą, kuris buvo jaučiamas. Šia prasme antspaudas tikrai sulaužytas.

„Laužiu antspaudą“ – vientisa, drąsi, pasaulių ribas peržengianti ir trinanti knyga. Ir - kas dar labai svarbu - autorius visiškai tiki tuo, ką rašo, ir atsiveriančia anapusybių vaizdinija priverčia patikėti skaitantįjį. Ne išranda, bet atranda. Iš praradimų, iš netekčių.

Neapleidžia mintis, kad tokie poetiniai atradimai savaip pavojingi, su jais atradėjui reikia elgtis labai atsargiai. Bet juk tik jie sugeba sukrėsti, supurtyti iki pačių gelmių. Dar kartą pasitikrinti santykį su gyvenimu, kuris vertingas tiek, kiek jame yra poezijos. Bei:su poezija, kuri vertinga tiek, kiek joje yra gyvenimo...

Aidas Marčėnas



Mano nuomonė apie šią knygą: Nepamenu, kada beskaičiau tokią gerą Poeziją. Tiesiog skaitai ir širdis atsigauna, pagaliau kažkas, kas tiesiai vidun, o ne šiaip paviršium praplaukia. Gili, daugiaprasmė poezija. Rekomenduoju tiem, kam norisi nenuseilėto, nebanalaus žodžių žaismo.

Mano vertinimas: 10/10


Mano pieštukas užkliuvo:

Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes

Knygos aprašymas: "Magiškai geidulingas, bet sykiu ir nekaltas romanas pasakoja apie eilinį žurnalistą, savo devyniasdešimtojo gimtadienio išvakarėse nusprendusį „padovanoti sau vieną beprotiškos meilės naktį su nekalta paaugle“.

Trumpame kūrinyje autorius aprašo keletą hipnotiškų susitikimų su „mažyle“. Pirmąsyk išvydus nedrąsią keturiolikmetę Delgadiną, miegančią visiškai nuogą viešnamio kambaryje, jo gyvenimas iš esmės pasikeičia. Jis nesikalba su ja ir nesistengia nieko apie ją sužinoti, ji – irgi. Bet Delgadina paskatina senolį prisiminti kitas gyvenime sutiktas moteris, kekšes, besimylinčias už pinigus; ir tik dabar jis supranta, kad „seksas – paguoda tiems, kuriems trūksta meilės“.

Meilė visada buvo pagrindinė G. G. Márquezo kūrybos tema. Jis įsivaizduoja ją kaip tvirtovę, saugančią nuo viską nešančių laiko šuorų.

„Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ parašyta markeskišku stiliumi, jaudinamai pasakoja apie senatvės negandas ir išaukština džiaugsmą mylėti. Skaitydami šį kūrinį, mes tarsi klausomės rašytojo mėgstamos genialių kūrėjų muzikos, pritariančios kiekvienam meistro žodžiui ir sukuriančios savitą pasakojimo atmosferą."

Mano nuomonė apie šią knygą: Smagi pašėlusio senuko meilės keturiolikmetei istorija. Ir toli gražu ne tokia tragiška, kaip Nabokovo "Lolita". Smagi knygiūkštė, parašyta talentingo rašytojo, kas labiau gali tikti Pavasariui? Pavasarį juk visi nori įsimylėti, pradedant katėmis, baigiant...90-mečiais senukais? Labai džiaugiuosi vėl paėmus į rankas G.G. Marquez. Netuščiažodžiaudama daugiau, rekomenduoju tiems, kurie mėgsta Gabriel Garcia Marquez ir tiems, kam patinka netipinės, ne iki galo išsipildančios meilės istorijos.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Atsikirtau, kad seksas - vienintelė paguoda žmogui, kuriam trūksta meilės."

"Suvokiau, kad disciplinuotumas - ne dorybė, o reakcija į mano nerūpestingumą; kad atrodau kilnus, nes noriu paslėpti savo smulkmeniškumą, kad esu pernelyg atsargus, nes esu piktavalis, kad linkęs taikytis tik todėl, jog neprasiveržtų gniaužiamas pyktis, punktualus, kad nuslėpčiau, koks aš abejingas kitų žmonių laikui. Žodžiu, supratau, kad meilė - ne sielos būsena, o zodiako ženklas."

Džuljetos suknelė

Knygos aprašymas: "Nuo vaikystės susijusi su teatru, šias patirtis ir išgyvenimus poetė perkėlė į poeziją. Scenos vaizdai ir pjesių personažai susipina su gyvenimo dabartimi, tartum sakant: klasikus veikusios aistros ir mintys tęsiasi, mūsų kasdienybėje yra reikšmingų situacijų, susiliečiančių su didžiaisiais veikalais. Autorės biografija, persmelkta teatro, nulėmė išskirtinį šios vientisos knygos pobūdį."

Mano nuomonė apie šią knygą: Paskaičius knygos aprašymą, susidarytų įspūdis, jog šioje knygoje daug poezijos apie teatrą. Neapsiverčia liežuvis taip sakyti, nors tu ką. Tiksliau, trumpų teatro aprašymų knyga. Neapleido mintis, jog skaitau ne poezijos rinkinį, o tiesiog kažkokį dienoraštišką minčių kratinį. Asmeniškai man, šiame rinknyje per daug teatro, o to, ką galėčiau pavadinti poezija, nelabai ir aptikau. Vienu atsivertimu perskaičiau ir dėdama atgal į lentyną, susimąsčiau:kodėl, po šimts, šita knyga buvo metų knygos rinkimuose? Tokiu, kol kas, man retoriniu klausimu savo nuomonės reiškimą ir užbaigsiu.

Mano įvertinimas: 3/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Shopping and fucking"

Gulėjom
kaip dvi išskrostos varlės
po naktinių išpažinčių
buvo baisu
drėgni prisilietimai
tankūs atsidūsėjimai
ak, nieko tokio ir neįvyko
tik supratau kad nenoriu
bent jau dabar
jokio prisikėlimo

"***"

Tikras rytas
apčiuopiamas rūkas
greit šešta valanda
vasara persirito per kalną
rugsėjis,
po keturių penkių dienų
bus dar tikriau
dar ramiau
už sienos
mano mylimas miega
tuoj ištarsime labas rytas
ir įsitikinsim
esame

Viktorija

Knygos aprašymas: "Taigi, kas yra meilė? Vėjelis, šnarantis rožėse, ne, žaltvykslė, tvyksčiojanti kraujyje. Meilė - tai pragariška muzika, šokdinanti net senių širdis. Ji lyg skaistažiedė, išsiskleidžianti nakčiai atėjus, ir lyg plukė, susiglaudžianti nuo menkiausio dvelktelėjimo ir mirštanti, jeigu ją paliesi. Štai kas yra meilė."

Mano nuomonė apie šią knygą: Prisimenu, dar mokykloje man ją buvo rekomendavusi lietuvių kalbos mokytoja, tik vis pamiršdavau arba rasdavau ką kita skaityti. Štai, pagaliau atėjo eilė ir "Viktorijai". Perskaičiau. Galėjau vienu prisėdimu, nes puslapių skaičius tebuvo viso labo 126. Deja, ji buvo tokia nuobodi, kad vos prisiverčiau perskaityt per keletą kartų. Nesakau, kad meilė yra kažkas nuobodaus. Ne, tiesiog kai kurios meilės istorijos yra tokios nuspėjamos ir tokios įgrisusios, kad gailiuosi skaitanti. Kaip ir šį kartą. Meilė, besitęsianti nuo vaikystės, iš pradžių neišsipildanti, tada abipusė ir galiausiai vėl neišsipildanti. Tai taip... melodramiška. Primena muilo operas, tik atitinkamu laikmečiu. Galbūt kažkada ši meilės istorija ir buvo verta dėmesio, tačiau dabar yra daug geresnių knygų apie meilę...O galbūt aš nebetikiu tikra, ale visa nugalinčia meile? Ne, šitokie pamąstymai jos neišgelbės. Rekomenduojama nebent tiems, kuriems patinka melodramos. Ir "aš tave mylėjau, tu mane irgi, bet mes nieko viens kitam nesakėm ir visą gyvenimą buvom nelaimingi" serija.

Mano vertinimas: 2/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "- Sako, kad esama moterų, ieškančių tokio, kuriam reikalinga jų užuojauta. Kol vyrui sekasi gerai, jos jų neapkenčia ir jaučiasi nereikalingos; o kai jam blogai, kai jį palaužia bėdos, tada jos triumfuoja ir sako: štai ir aš."

50 eilėraščių

Knygos aprašymas: Kadangi niekur nerandu aprašymo, pabandysiu pati bent jau kažkaip užsiminti, koks čia eilėraščių rinkinys. Yra dvi šios knygelės pusės. Vienoje pusėje - 50 S.Parulskio eilėraščių, kuriuos išrinko A. Marčėnas, o kitoje pusėje atvirkščiai - 50 geriausių A. Marčėno eilėraščių, kuriuos išrinko S. Parulskis.

Mano nuomonė apie šią knygą: Tikriausiai daugiau nei pusę S. Parulskio eilėraščių jau buvo skaityti. Ir visai ne tie, kažkuomet man pasirodė geriausi, nors, kita vertus, smagu buvo pasiskaitinėti dar kartą. O štai su A. Marčėno kūryba tai buvo pirmoji pažintis ir tikriausiai, ne paskutinė. O apibendrinti galėčiau tik taip, jog ir ši knyga nėra iš geriausių poezijos rinkinių, kuriuos šiuo metu skaitau ar skaičiau. Tik tiek ir tegaliu pasakyti. Ir deja, pieštukas, nors ir užkliuvo, nespėjau persirašyti, teko grąžinti.


Mano įvertinimas: 6/10.

vėliau, gerokai vėliau

Knygos aprašymas: " Aštuntoji autoriaus poezijos knyga. Eilėraščiuose po išoriniu santūrumu jaučiama pulsuojanti emocija. Metų sukaupta patirtį poetas įvelka į ramią, lėtą pasakojimo tėkmę, leisdamas skaitytojui neskubant gėrėtis nostalgiškais vaizdiniais, kartais primenančiais seną juodai baltą fotografiją tėvų albume."

Mano nuomonė apie šią knygą: Jau seniai norėjosi susipažinti su J. Kelero kūryba, tačiau prisiruošiau tik dabar, akiai bibliotekoje užkliuvus už "vėliau, gerokai vėliau" viršelio. Ką gi, pastaruoju metu vis daugiau skaitau poezijos. Ypač šiuolaikinės ir, mano pačios nuostabai, sunkiai berandu kažką tokio savo(Nors imk ir prie širdies dėk, kaip artima!). Tad ir šis rinkynis, deja, mane nuvylė. Iš J. Kelero poezijos tikėjausi kažko daugiau. Sunku apibūdinti - būtent ko... Vos keletas eilėraščių privertė stabtelt, pasižymėti ar įsiskaityti. Tikiuosi iš J. Kelero kūrybos rasti kažką artimesnio sau. Ar vartyčiau dar kartą? Ne, nebent reiktų.

Mano įvertinimas: 5/10...Deja, deja.

Mano pieštukas užkliuvo:

"egzekucija"

jie išbraukė mus kaip kalbos klaidą -
tas, veidu, mirties pilnu,
toji, suspaudusi lūpas ovalo -
vyšnių spalvos krauju atkosėjo mus -
tas, gelsvos žolės uniforma,
ir tas, kurs stovėjo toliausiai,
ant kėdės prie balanos,
prie siūbuojančios virvės ir verkė


"leisk jai"

iš kur ateini?
(iš amžius nešienautos žolės)

ką nešies?
(sušalusią mirusio vaiko blakstieną)

glėby tarp ledynų?
paleisk ją, leisk jai užaugti

Lorelei.

Knygos aprašymas: "Lorelei – sirena, nuostabia daina viliojanti plaukiančius pavojingos Reino upės uolos link, – įkvėpė ne tik Heinrichą Heine'ę, bet ir Kęstutį Navaką. Šiuo vardu pavadintas unikalus forma ir turinių laiškų, eilėraščių ir poetinių vertimų rinkinys, kurio vizualų pavidalą sukūrė knygų menininkė Sigutė Chlebinskaitė.

Šios epistolinės eseistikos knygos ašis – penkiasdešimt trumpų esė, parašytų meilės laiškų forma. Kiekvieną esė-laišką lydi meilės eilėraštis, savotiškas poetinis post scriptum. Tai ir pasaulinės poetinės klasikos (Waltherio von der Vogelweide'o, Stefano George'o, Gottfriedo Benno, Edgaro Allano Poe, Guillaume'o Apollinaire'o, André Bretono) vertimai.

Knyga asmeniška, intymi, aistringa, tačiau jos stilistika yra universali, viršasmeninė, kartais galinti priminti A.Nykos-Niliūno dienoraščius ar Ch. Baudelaire‘o „Paryžiaus spliną“. Jos stilistinis diapazonas platus – nuo švelnios ironijos ir humoro iki rezignacijos, ilgesio ir egzistencinio vienatvės reflektavimo."

Mano nuomonė apie šią knygą: Perskaityta sausio vidury, tačiau vis dar gyvenu šia knyga. Tie persmelkti poezijos meilės laiškai, tie kreipiniai, tas ilgesys ir silpnybių pripažinimai... Tiesiog nuostabu, skaičiau, ir širdis vos krūtinėje tilpo. Kiek tik save pamenu, visada mane žavėdavo laiškai. Kol pačiai niekas jų nerašydavo, vartydavau senus laiškus, rastus močiutės stalčiuje (negražu, bet...), po to sekė mokykliniai meilės prisipažinimai, rasti rašteliuose ant suolo...Atvirutės...Ir tik vėliau rimti laiškai, kuriuos rašė man ir, kuriuos rašiau pati. Tik ne visi liko išsiųsti, kai kurie paliko tik pamąstymais prieš miegą, dar kiti skirti atsisveikinimui... Turbūt laiškai yra viena gražiausių jausmų išraiškos formų. (Nors šnabždėjimas į ausį su meilės prisipažinimu yra taip pat kažkas stebuklingo...) Bet juk šnabždėjimas raštu yra lygiai taip pat intymu. Lygiai taip pat jausminga ir tikra. "Lorelei" suteikė sparnus mano meilės išsiilgusiai sielai. Suteikė tikėjimą. Pažadino primirštą begalinį norą tapti mūza. Kas gali būti magiškiau už tapimą įkvėpimu? Už tapimą priežastimi laiškų ar eilėraščių rašymui? Po šitokio nuostabiai paslėpto laiškų pluošto, staiga imi vėl tikėti galimybe tokia tapti. Ar netgi tikėti tuo, jog tokia ir esi. Ir kažkas tau rašo laiškus, jei ne tikrus, tai bent jau užmerktomis akimis prieš miegą rašomus laiškus... Tai yra viena tų knygų, kurią privalau įsigyti ir pasidėjus prie lovos prieš naktį pasiskaityti. Ši knyga inspiruoja. Jei ir ne dideliems darbams, tai bent jau tikėjimui gyvenimu. Ir mažyčiais stebuklais, kuriuos gali sukurti šalia esantys žmonės. Rekomenduoju. Juk, kas gali būt tikriau ir gražiau už vyro meilės laiškus, rašytus moteriai? Arba už moters tapsmą mūza?

Mano įvertinimas: 10/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "bandau suprasti tave. žinau, kad nebus su tavim lengva. tačiau bus ryšku, raišku, tik su tavim galėsiu patirti, ko nė su viena. nė su viena juk ir nebuvau. tu juk visas jas sudeginai vienu blakstienos virptelėjimu. nes - tu. net dangus, palyginti su tavim - sudegęs degtukas."

"Man patinka, kai būni silpna. Tarkim, ko nors nežinai arba tavo įžvalgos pernelyg pažeidžiamos, ką tik susižvejotos arbatoj. Tuomet šį silpnumą bandai dangstyti įtempta būgno oda, mušti litaurus, bet matau, kad tau po ta oda - tuštuma. Man graži tavo tuštuma, joje dar tiek visko tilps."

"Man patinka, kai apsirinki, supainioji žmones, žodžius, medžius, Schubertą su Schumannu, ranką su koja, raganosį su begemotu, patinka, kai nesugebi pagaminti valgio, kai prisvilini puodus, išsidraskai sagas, sulaužai akinius, pameti žirklutes, pamiršti pinkodus, nepataikai į kėglį, nemoki plaukti, dainuoti, skraidyti ir kai nežinai, kad dukart du - šeši."

"Įdomu, jei paskambinčiau su budelio kilpa ant kaklo ir pasakyčiau, kad man viskas puiku, oras gražus, kaip tik einu nusipirkti sidabrinių žirklučių - ar pajustum, kad ne."

"Norėčiau apie tave negalvoti daug ilgiau negu dieną. Gal tada suprasčiau - kas esi."

"tu tampi metafora, mieloji, tai ir tapk."

Ir daug kitų, nuostabių minčių, kuriomis gyvenu...

Lapės gaudymas

Knygos aprašymas: "Lapės gaudymas" - tai populiaraus rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato esiukių knyga. Ją pradeda virtuoziškos „Šešios įvadinės tezės, kurių galėtų ir nebūti, bet negali“.
Knygos "Lapės gaudymas" pagrindas – „Paguodos atvirlaiškiai sau“. Žaismingų pokalbių, dienoraščio paraščių, miniatiūrų forma skleidžiasi kūrybos ir gyvenimo metmenys. Išskirtinis Kajoko gebėjimas – pakilti virš visko, kas laikina, nereikšminga, stabdyti gyvenimo akimirkas paradoksais, žinančiojo tolerancija."


Mano nuomonė apie šią knygą: Po šitiek rekomendacijų, pagaliau perskaičiau. Ir, visgi, lieku prie nuomonės, kad geriausia Kajoko knyga yra "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys". Ir, dievai žino, už ją geresnės neskaičiau, joje ištirpau. O visa kita - nesiekia, ištirpsta be pėdsako. Ir kas, kad perskaičiau "Lapės gaudymas", jei sunkiai atgaminu, ką skaičiau. Jei neįtraukė tos mintys tiek, kad negalėčiau klajot savose mintyse. Ne ne, nereikia iš karto pagalvoti, kad viskas taip beviltiška, ne. Ir susimąsčiau, galbūt ir šyptelėjau kartą ar du, bet tik tiek. Dabar, praėjus kiek laiko nuo knygos perskaitymo, paklaustumėte, apie ką ji buvo? Sunkiai pasakyčiau. Pradėčiau sukti galvą ir kitos knygos šitą tiesiog užgožtų. Gal čia ir atsakymas. Knyga ne man. Antrą kartą neskaityčiau, o ir prie lovos nesidėčiau.

Mano vertinimas: 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Poezija - vieninteliai įmanomi žodžiai vienintelėje įmanomoje vietoje, kur jokie žodžiai jau neįmanomi."

"Jeigu viskas yra iliuzija, tuomet ir iliuzijos iliuziškumas tėra elementariausia iliuzija."

" - Žinau du būdus išgelbėti pasaulį. Vieną fantastinį, kitą realų. Realus: atskris ateiviai ir mus išgelbės. Kitas būdas: mes išsigelbėsime patys. Bet tai jau iš fantastikos srities."

"Dėl idiotiškai suvoktos laisvės mes atmetame netgi tuos suvaržymus, kurie padėtų tapti mums tikrai laisvais."

"Žvilgsnis užkliūva už apdulkėjusios "Sveikas, liūdesy!" nugarėlės.
- Ponia Fransuaza, kokios moterys gražiausios?
- Mylimos...
Kažkur girdėta, ir vis tiek dieviškai paprasta, elegantiška, taiklu.
Bet sykiu ir liūdnoka.
Dar liūdniau, kai ateina tokio liūdesio pagirios."

O 2013 skaityta...

Tamtadam! Iškilmingai prirašau savo užrašuose skaičiukus: 14. Šiek tiek su jauduliu mąstau, ką perskaitysiu šiais metais? Bet pirmiausia, tradiciškai, reikia apžvelgti praėjusius metus. Sakyčiau, jie buvo pakankamai knygiški, nepaisant daugumos pokyčių mano gyvenime, knygų neužmiršau ir skaičiau pakankamai daug. Tiesa, ne tiek, kiek ketinau. O ketinau perskaityti 60 knygų. Deja, per neskaitymo laikotarpius (o ir tokių, nors ir trumpam, bet buvo), perskaičiau mažiau, nei tikėjausi.

Taigi, 2013 metais perskaičiau nei daug, nei mažai - 46 knygas. Daugiau nei pernai, dėl ko save norisi šiek tiek ir pagirti. Ateinančiais metais, tikiuosi vėl siekti gražaus 60-ies knygų skaičiaus. Nors, kad ir kaip ten būtų, visgi, svarbu ne kiekybė, o kokybė. Kartais ir vienos geros knygos visam mėnesiui užtenka.

2013 metų geriausios knygos, įvertintos 10/10:

1)Giedra Radvilavičiūtė "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos";
2)Donaldas Kajokas "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys";
3)Ray Bradbury "Sudie, vasara!";
4)Alfonsas Nyka-Niliūnas "Dienoraščio fragmentai 1976-2000";
5)Aistė Kisarauskaitė "39 salto mortale".

Kitos knygos, kurios nors ir neįvertintos 10/10, tačiau vertos paminėjimo:

1)Sigitas Parulskis "Pagyvenusio vyro pagundos"(9/10);
2)Alvydas Šlepikas "Mano vardas - Marytė" (9/10);
3) Justinas Marcinkevičius "Papasakoti gyvenimą" (9/10);
4) Jean - Paul Sartre "Siena" (9/10);
5) Ch. Bukowski "Skaitalas" (9/10).


2013 metų didžiausi nusivylimai:
1) Samuel Beckett "Belaukiant Godo" (1/10);
2) Marius Ivaškevičius "Madagaskaras" (1/10);
3) Sigitas Geda "daugiau nevaidinsiu Sofoklio" (2/10);
4) Donaldas Kajokas "Kazašas" (2/10);
5) Terry Southern and Mason Hoffenberg "Pupytė Kendi" (3/10).

Mano pačios didžiulei nuostabai skaitomiausias mėnuo buvo balandis, perskaičiau net 11 knygų! (Tikriausiai tai vieno mėnesio mano rekordas), patys neskaitomiausi mėnesiai, kai sugebėjau perskaityti tik po vieną knygą buvo rugpjūtis bei gruodis.

Turbūt savo apžvalgą ir baigsiu. Džiaugiuosi praėjusių metų atradimais ir tuo, jog meilė skaitymui neblėsta, o kiekvienais metais vis auga.

Tad šiais metais taip pat palinkėsiu Jums, knygų draugai ir sau pačiai knygiškų metų! Ypatingai gerų knygiškų atradimų ir, kad meilė literatūrai tik stiprėtų! Su naujaisiais 2014-ais metais, mielieji!

p.s. pamiršau padėkoti už tai, kad skaitot šitos mergiotės "apžvalgas", visuomet malonu, kai atsiranda bendraminčių.:)

Karavanų lopšinės.

Knygos aprašymas:" Ilzės Butkutės eilėraščiai šneka gryna poezijos kalba ir ištaria tai, kas nepasakoma kitaip, ką gali ištarti būtent poezija. Įžvalgos ir atvertys čia randasi iš vaizdinių, kuriuos sukelia tarsi nevaržomas, tačiau vidinės formos tiksliai suvaldytas metaforų srautas. Galingas srautas žodžių, praaugančių savo reikšmes. Itin intensyvi, prisodrinta, daiktiška ir konkreti kalba yra pavydėtinai skaidri ir tiksli. Grakšti, tykojanti poetinio žodžio eigastis leidžia užklupti skaitytoją nepasiruošusį – jis juk labiausiai ir laukia būti apgautas ir pagautas." Antanas A.

Mano nuomonė apie šią knygą: Jau seniai teko pastebėti šią moterį. Jos įrašai visada įdomūs ir keliantys susižavėjimą, tad labai norėjosi paskaityti ir poezijos rinkinį. Ir vualia! Jis visai netikėtai man pakliuvo į rankas. Eilėse jaučiamas moteriškumas, ypač prisimenu eilėraštį "Trafaretai: giminaitės", jausmingumas, švelnumas, eilėraščiai pulsuoja fantazija ir intelektualumu. Norisi paskaityti dar šios moters kūrybos, nes čia vienas tų atvejų, kai pirma susižavėjau visai ne jos kūryba, o grynai ja pačia, atradusi facebook'e. Labai džiaugiuosi tokiu atsitiktinumu. Nors juk niekas nevyksta šiaip sau. :> O va, šį rinkinį drįstu ir rekomenduoti.

Mano vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

Trafaretai: giminaitės

Kartais netyčia jos grobdavo vyrus –
neliesdamos pirštais, neleisdamos juoko
per lauką, nusukusios galvas į kairę,
žinodamos – grobį belieka užkasti.

Kartais jos darė tai tyčia, išskyrus
klajūnų gentis – savo seseris tuokė
su vyrais, kurie niekada nesidairė,
kurie ir duris tepažįsta kaip skląstį.

Sako, jos būdavo tylios meilužės –
nuleidusios galvas išnešdavo laiką,
nešiotą ant rankų, tačiau neišleistą –
jo vaikščioti vaikiškai niekas nemokė.

Sklinda gandai, kad į vyro drabužį
įsiūdavo kvapą, kurio neatlaikę
jie rengės nuogai, ir sakydavo, keista –
atrodo, lyg vyčiausi sužeistą lokį –

lokį, įsiutusį alkaną žvėrį –
palikusį miegančią kliedesio irštvą –
prairusiu kailiu, prairusia siela –
atrodo, lyg vyčiausi jį palei upę.

Vyrai sapnuodavo, žemę atvėrę –
bet nemigos geizeriai visa pamiršta.
Ir niekas nesakė – tai gera, tai miela.
Tik alsiai tylėjo, tarp fiordų suklupę.

Pupytė Kendi

Knygos aprašymas : „Pupytė Kendi“ - XX a. 6 -ojo dešimtmečio pabaigos erotinis šedevras.Tai satyrinis romanas, moderni Voltero „Kandido “ interpretacija. Pagrindinė kūrinio herojė, Kendi Kristian, - patraukli, naivi aštuoniolikmetė, kuri dėl savo nenugalimo noro padėti kitiems žmonėms nuolat patenka į farsą primenančias erotines situacijas."

Mano nuomonė apie šią knygą: "Pupytė Kendi" viena iš tų knygų, kai skaitai ir neapleidžia mintis: "Kas čia per nesąmonė?" Jau kuo nesiskundžiu, tai humoro jausmu, tiesa, jis galbūt kiek specifinis, bet jau iškrypimų šioje knygoje buvo pernelyg daug ir jie ne kiek kėlė juoką, kiek nuostabą, koks gi žmogus gali parašyti tokias nesąmones. Naivi mergina iš didžiulio gailesčio miega su visais, kas pakliūva, su dėde, su tėvu, su kažkokiu benamiu kupriuku ir taip toliau, ir panašiai. Net šlykštu skaityti. Tikėjausi, kad šita istorija bus tokia šmaikšti, jog šypsosiuos ir šypsosiuos, tačiau deja, nešyptelėjau nė karto, tik gailėjausi, jog ją kažkuomet nusipirkau ir apskritai, kad skaičiau. Vienintelis teigiamas dalykas - tai, kad ji mažytė. Net neįsivaizduoju kokiam žmogui galėčiau ją parekomenduoti ir apskritai, ar galėčiau...

Mano vertinimas: 3/10.

Paryžiaus dienoraštis.

Knygos aprašymas : "Šios informacijos nėra turistams skirtuose leidiniuose. Tai rašytojo Jaroslavo Melniko, Paryžiuje praleidusio daug laiko, dienoraštis. Kas lankėsi Paryžiuje, paėmęs į rankas šią knygą, tarsi sugrįš atgal. Kas nesilankė – paviešės jame drauge su autoriumi.
Rašytojas tikisi įminęs bent dalį Paryžiaus magijos ir prancūzų laimės paslapčių ir savo atradimais dalinasi su skaitytojais."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pagaliau realus požiūris į taip išliaupsintą Paryžių. Visai iš kitos perspektyvos lygintas su Lietuva, jis pasirodė daug tikresnis. Netgi, kartais atrodė, lyg pati būčiau ten buvusi. Niekada nemaniau, kad prancūzai taip slepia savo asmenybę, netgi nemaniau, kad jie tokie arogantiški, kokie buvo čia aprašyti. Smagus dienoraštis, visada malonu skaityti realius įspūdžius apie tam tikras šalis, ypač apie tas, kuriose dar viešėti neteko.

Mano vertinimas: 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Pasislėpęs už kaukės, visada jautiesi tvirtesnis: tu, tavo savimeilė, savigarba apsaugoti nuo svetimų strėlių. Tu personažas, o tikroji tavo esybė nepasiekiama, esi anonimiškas."

Dviese apie meilę

Knygos aprašymas: "Šios knygos idėja kilo spontaniškai. Prieš kokius penkerius, gal šešerius metus mano bičiulis poetas ir vertėjas niujorkietis Vyt Bakaitis po viešnagės Vilniuje paliko man krūvelę knygų, netilpusių jo lagaminan - tarp jų buvo ir Barbaros Gruszkos-Zych Miegu su tavimi po oda, išversta į lietuvių kalbą Birutės Jonuškaitės. Teksto minimalizmas ir intensyvus lyrinis pasakojimas iškart įsismelkė po oda, primindami gal kiek santūresnę, irgi išpažintinę poetę Aldoną Gustas. Kai po kelerių metų dar sykį perskaičiau lenkų poetės rinkinį, kilo mintis pasiūlyti Barbarai dvikalbę knygutę, kurią sudarytų mudviejų skirtingose šalyse skirtingu metu rašyti meilės eilėraščiai. <...> Esama posakio, kad bet kokia gera poezija yra apie meilę, tačiau čia, šioje knygoje, norėjau, kad po vienu stogu susitiktų tekstai, skirti atpažįstamam, iki neįmanomybės artimam objektui, vis vien - fiziniam ar metafiziniam, kadaise patirtam ar tik įsivaizduojamam, tikram ar tariamam." J. Keleras

Mano nuomonė apie šią knygą: Įdomi poezija. Apie jausmus, tačiau atrodo, kad kiek santūrokai. Netgi nustebino poezijos keistu sausumu, kartais net pasigedau meilės. Nesu iš tų, kur dievina poeziją, kur meilė seilė, bet čia...kažko trūko. Bent jau trūko iki to, kad galėčiau sakyti: "Oho! Čia poezija man!" Žinoma, nesiginčysiu, pati šio poezijos rinkinio idėja įdomi. Viename rinkinyje du požiūriai: vyro ir moters (lenkės ir lietuvio) į meilę ir, drįstu teigti, gana glaudžiai siejasi. Net nelabai atskirsi, kurią poziciją skaitai. "Santūri poezija" - štai toks apibūdinimas vis sukasi mintyse. Ir, manau, tokio ir užteks. Ar daug eilėraščių norisi persirašyti? Tiesą sakant, ne...

Mano vertinimas: 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"prieš skrydį"

paliečiu krėslą lėktuve
tačiau tai ne tas
ant kurio sėdėjai
ne tas vis kartoju
ne ta kalbėjo apie mane
bet tai tas pasaulis
kuriame net tušti krėslai
primena apie mylimuosius

Barbara Gruszka-Zych

"Viena"

kai neliks tau manęs, vis vien
kažkur žydės kiparisas ar bent
jau tavo krūtys sekmadienį,
vos tau pakirdus

vos tau atsistojus prie lango,
veidu į taką, veidu į šviesą,
užliejančią sodą, veidu
į mėlyną tyrą balandį

kai neliks tau manęs, vis vien
kažkur vaikas pieš ant uolų
žaibus ir vėjus, nežinodamas,
kad tu jau viena

Julius Keleras