Autizmas. Dvi perspektyvos

 

Remiantis Lietuvos statistikos duomenimis, 2017 metais Lietuvoje autizmo sutrikimą turinčių vaikų buvo apytiksliai 1700. Deja, abejojama, jog šie skaičiai tikslūs, kadangi nustatyta tik iš sveikatos priežiūros įstaigų pateiktų duomenų. Sunku tiksliai nusakyti, kiek nepatvirtintų atvejų į statistiką nebuvo įtraukti. Autizmo spektro sutrikimų prognozės nedžiuginančios. Manoma, jog autizmo sutrikimų skaičius Lietuvoje tik didės (Žebrauskas, 2019). Autizmo sutrikimo nustatymo atvejų vis daugėja, tačiau ar mūsų visuomenė tam pasiruošusi? Ar esame pasirengę padėti vaikams ir tėvams, išgirstantiems autizmo sutrikimo diagnozę?

Pirmiausia, norint kalbėti apie autizmą reiktų pradėti nuo paaiškinimo, kas tai yra. „Autizmas ir jo spektro sutrikimai (ASS) – kompleksiniai raidos sutrikimai, kuriems iš esmės būdingi bendravimo ir socialinių santykių su kitais asmenimis sunkumai. Jie pasireiškia kokybiniais socialinio bendravimo, komunikacijos bei elgesio ypatumais ir yra vieni sudėtingiausių vaiko raidos sutrikimų“ (Navickienė ir kt., 2019, p. 10). Taip pat reiktų trumpai supažindinti su pagrindiniais autizmo požymiais: „Pagrindiniai autizmo požymiai – sutrikęs socialinis bendravimas, kalbos raidos ir komunikacijos problemos, netipiškas, keistas elgesys, vaizduotės bei laiko suvokimo problemos. Autizmas – įvairiai pasireiškiantis klinikinis sindromas“ (Mikulėnaitė ir Ulevičiūtė, 2004, p. 9).

Norint autizmą pažinti ne tik abstrakčiomis sąvokomis, verta pasitelkti autentiškus žmonių pasakojimus. Šiuo atveju siekiama atskleisti autizmo problematiką iš vidaus, pasitelkus paties autizmo sutrikimą turinčio Naoki Higashida knygą „Kodėl taip mėgstu šokinėti. Vieno berniuko šauksmas autizmo tyloje“ (2015) bei mamos – Kristine Barnett, auginančios autizmo sutrikimą turintį sūnų, autobiografinę knygą „Mano mažasis genijus. Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus, autistiškų savybių turinčio vaiko ugdymą“ (2014). Šios knygos pasirinktos, norint atskleisti skirtingas ir labiausiai nuo autizmo kenčiančias puses. Akivaizdu, jog autizmo diagnozė lemtingiausia yra jį turinčiam vaikui, tačiau neginčytina ir tai, jog ne ką lengviau yra ir tėvams.

Apie autizmą iš pirmųjų lūpų pasakoja trylikametis Naoki Higashida autobiografinėje knygoje „Kodėl taip mėgstu šokinėti. Vieno berniuko šauksmas autizmo tyloje“. Tai ne vadovėlis apie autizmą ar fikcinė, grožinė istorija. Tai vaiko, turinčio autizmo sutrikimą ir labai norinčio bei mėgstančio rašyti, pasidalijimas savo mintimis bei kasdienybe. Tikriausiai daugelis nė nesusimąstome, kas dedasi galvoje tų, kurie turi šį sutrikimą. Iškart puolame smerkti, nusisukame, prigalvojame įvairiausių teorijų, kodėl yra taip, o ne kitaip. Naoki praskleidžia šio sutrikimo šydą ir įsileidžia į savo mintis bei labai platų vidinį pasaulį. Šios knygos rašymas, žinoma, reikalavo begalės pastangų: „Naokio autizmas – gana ryškus, vaikinas iki šiol beveik negeba bendrauti žodžiu. Tik labai užsispyręs ir ambicingo mokytojo padedamas Naokis įvaldė abėcėlės lentelę ir dabar ją pasitelkdamas bendrauja. <...> Naokis rodo raides, o šalia esantis pagalbininkas užrašo jas ir dėlioja žodžius. <...> Naokis šiuo būdu bendravo, rašė eilėraščius ir istorijas dar pradinėje mokykloje. Neįmanoma nė apsakyti, kiek mūsų šeimai padėjo Naokio aprašymai, kaip elgiasi autistai vaikai ir paaiškinimai, kodėl jie taip elgiasi. Skaitant „Kodėl taip mėgstu šokinėti“ apėmė jausmas, lyg Naokio žodžiais kalbėtų mūsų pačių sūnus dėstydamas mums, kas dedasi jo galvoje“ (David Mitchell, 2013, p. 13). Jau vien ši garsaus airių rašytojo parašyta įžanga įrodo, kad Naoki Higashida, parašydamas ir išleisdamas šią knygą, atliko nuostabų darbą – padėjo tėvams suprasti savo vaiką, turintį autizmo sutrikimą. Šioje knygoje Naoki Higashida atsako į svarbiausius ir dažniausiai užduodamus klausimus autizmo sutrikimą turintiems žmonėms. Šis talentingas paauglys atskleidžia: „Būdamas mažas, niekados net nesusimąsčiau, kad esu specialiųjų poreikių vaikas. Taigi, paklausite, kaip apie tai sužinojau? Ogi iš kitų žmonių, kurie man nuolat prikaišiodavo, kad esu „kitoks“, ir vis tvirtindavo, kad nieko gero iš manęs nebus. Tiek ir užteko. Visą gyvenimą kiek išgalėdamas bandžiau elgtis „kaip žmogus“ (p. 21). Ši mintis atskleidžia šiurpią tiesą – kiek mažai visuomenė žino ir supranta autizmo sutrikimą turinčius žmones. Kaskart primindami jų keistumą bei išskirtinumą, juos stumiame gilyn į šio sutrikimo vienatvę. Paradoksalu tai, jog dažnai galvojama, kad autizmo sutrikimą turintys žmonės mėgsta užsisklęsti vienatvėje, tačiau knygos autorius išsklaido šį mitą, teigdamas: „Nesijaudink, jam labiau patinka būti vienam.“ Kiek dar kartų man teks to klausyti? Nemanau, kad koks žmogus trokštų visąlaik būti vienas, tikrai ne. Mes, autistai, tiesiog nerimaujame, kad trukdome ar erziname aplinkinius. Tai yra pagrindinė priežastis, dėl ko mums sunku išbūti tarp žmonių ir dėl ko dažnai liekame vieni“ (p. 50). Turėtume suvokti, jog autizmo sutrikimą turintys žmonės niekuo nesiskiria nuo sveikųjų. Naoki Higashida tai ir bando priminti: „Iš tikrųjų niekuo nesiskiriame nuo kitų žmonių, tik nesugebame rišliai reikšti to, ką galvojame“ (p. 43). Vis dėlto norėdami padėti, pirmiausia turime suprasti. Ši knyga padeda suvokti su kokiomis psichologinėmis ar fizinėmis kliūtimis susiduria autizmo sutrikimą turintis žmogus. „Trumpai tariant, suvokiau, kad visi žmonės – ar sveiki, ar neįgalūs – privalo gyventi ir stengtis. Kaip sakoma, jei ieškosi laimės, tai ją ir rasi. Matote, mums būti autistais yra normalu, tai net nežinau, ką reiškia jūsų „normalu“. Svarbiausia yra save mylėti, o tuomet visa kita – ar esi sveikas, ar autistas – pasidaro nebe taip ir svarbu“ (p. 72–73).

Savaime suprantama, jog sunku vaikui, turinčiam autizmo sutrikimą. Tačiau ne ką lengviau vis dėlto yra ir tėvams, auginantiems tokį vaiką. Ilgas ir sunkus kelias nuo autizmo diagnozės iki pačių tinkamiausių pagalbos būdų. Nesunku tai įsivaizduoti, jog tėvams šis kelias būna labai sudėtingas ir jiems būtina parama. Kristine Barnett autobiografinėje knygoje „Mano mažasis genijus. Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus, autistiškų savybių turinčio vaiko ugdymą“ pasakoja apie nueitą ilgą kelią nuo sūnaus autizmo diagnozės iki to, jog vos vienuolikos sulaukęs Džeikobas jau studijavo universitete fizikos bei matematikos mokslus. Ši istorija yra sėkmės istorija ir tai toli gražu negali atspindėti visų tėvų istorijų, tačiau norisi tikėti, kad gali įkvėpti viltį. Nebūtinai viltį, kad vaikas bus pripažintas genijumi, tačiau viltį stengtis ir tikėti savo vaiku bei savo jėgomis. Šioje knygoje autorė atvirauja ne tik apie autizmo sutrikimą turinčio vaiko sunkumus, tačiau ir savo, kaip motinos, auginančios bei bandančios išlaisvinti savo vaiką iš autizmo gniaužtų, patirtis bei jausmus. Autizmo jų šeimoje pradžią autorė aprašo šitaip: „Kai Džeikui buvo maždaug keturiolika mėnesių, vis dėlto pradėjome pastebėti tam tikrus pokyčius. Pradžioje jie buvo tokie nedideli, jog galėjome lengvai juos paaiškinti. Sūnus, rodės, nebe tiek daug kalbėjo ir šypsojosi, tačiau gal jis buvo suirzęs arba pavargęs, o gal taip jautėsi, nes dygo dantys. <...> Ir, bėgant savaitėms, mes pastebėjome, jog mūsų vaikas nebe toks viskuo susidomėjęs, smalsus ar linksmas. Džeikas tapo nebepanašus į save“ (p. 24). Išgirdus ir suvokus šią diagnozę, Barnetų gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Turbūt daugelis, išgirdę šią diagnozę, galėtų pritarti šiai autorės minčiai: „Jei jau susiduri su autizmo diagnoze, ji kraupiai įsiviešpatauja visame šeimos gyvenime. Valgai, kvėpuoji ir miegi su autizmu. Kovoji su tuo kiekvieną sekundę, kai esi budrus, ir užmiegi žinodamas, jog galėjai – ir turėjai – padaryti daugiau. Nes esama nemažai įrodymų, jog pagerėjimas priklauso nuo to, kiek intervencijos vaikas gauna iki penkerių metų. Gyvenimas su autistišku vaiku yra nuolatinės lenktynės su laiku, siekiant padaryti daugiau, daugiau, daugiau“ (p. 48). Nuolatinis stresas, gyvenimas įtampoje, deja, gali privesti ir prie rimtų psichologinių problemų. Autorė apie tai taip pat paatvirauja: „Lengva nebuvo. Kas vakarą, sutvarkiusi darželio kambarius, paguldžiusi berniukus, prausdamasi po dušu vis verkdavau ir verkdavau – dėl išsekimo, iš baimės, dėl beviltiškumo jausmo, dėl žinojimo, jog praėjo dar viena diena, o aš padariau tiek nedaug, taip pat dėl žinojimo, kad rytoj turėsime vėl keltis ir daryti tą patį. Tie metai buvo tokie sunkūs, kad kai kada duše praverkdavau iki išnaktų, kol baigdavosi karštas vanduo“ (p. 62). Turbūt geriausias palyginimas, padedantis sveikiesiems suprasti autizmo sutrikimą turinčio vaiko tėvus, yra šis: „Kiekvienas iš tėvų apsipirkinėdamas yra buvęs neatidus. Galvoji sau: „O, tai graži suknelė. Įdomu, ar yra mano dydžio?“, o kai atsisuki, tavo vaikas dingęs, tarytum išgaravęs. Užplūsta, tarsi nagais gerklę drasko baimės jausmas, pradedi garsiai šaukti jo ar jos vardą – būtent toks jausmas apima, matant savo vaiką, dingstantį tamsioje autizmo bedugnėje. Bet vietoj kelių klaikių sekundžių, iki kol tas mažas veidelis pasirodo iš po sportinių kelnių krūvos, autizmo atveju bejėgiškumo ir nerimo laikotarpis gali tęstis metų metus ar visą gyvenimą“ (p. 39). Ir vis dėlto, nors ši istorija yra pozityvusis autizmo pavyzdys, kai autizmo diagnozė pamažu priveda prie genijaus apibūdinimo, ne visos istorijos tokios pozityvios. Svarbu suvokti, jog kiekviena pastanga yra vertinga: „Kai tik sutinku progresą padariusį autistišką vaiką, žinau, kad kažkas dėl to vaiko stipriai kovojo. Nesvarbu, kokie jo pasiekimai – ar jis naudojasi tualetu, ar eina į vidurinę mokyklą, ar neseniai vėl pradėjo kalbėti, ar gavo pirmąjį darbą, žinau, kad kažkas juo patikėjo ir kovėsi už jį“ (p. 134). Galiausiai autorė, baigdama knygą, pasidalija labai vertinga mintimi: „Parašiau šią knygą, nes tikiu, jog Džeiko istorija yra simbolinė visų vaikų istorija. Nors jo gebėjimai yra unikalūs, pasakojimas apie jį pabrėžia galimybę, kurią turime visi, – realizuoti tai, ką savyje turime nepaprasto, o tada galbūt netgi paaiškės, jog genijai nėra tokie reti. Neteigiu, kad kiekvienas autistiškas vaikas yra vunderkindas ar kad kiekvienas sveikas vaikas toks yra. Tačiau jei pakurstysime vidinę vaiko ugnelę, ji visada nurodys kelią į daug didesnes aukštumas, nei jūs kada galėjote įsivaizduoti“ (p. 333).

Padėti negalima ignoruoti. Kur dėsime kablelį, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Pažvelgus į autizmo sutrikimą iš vaiko, turinčio šį sutrikimą ir mamos, auginančios šį sutrikimą turintį vaiką, perspektyvų, galima daryti išvadą, jog psichologinė pagalba ar parama būtina abiem pusėms. Turbūt pirmoji ir būtiniausia pagalba – visuomenės sąmoningėjimas ir supratimas. Vis dėlto daugeliu atveju to nepakanka, būtina ir profesionali pagalba. Pirmiausia tėvai turi padėti sau ir tik tuomet bus pajėgūs padėti savo vaikui. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus specialistai išskiria svarbiausius žingsnius, norint padėti sau, auginant įvairiapusių raidos sutrikimų turinčius vaikus: bendravimas su partneriu, laiko kitiems savo vaikams skyrimas, savęs nepamiršimas, rūpinimasis savo emocine sveikata. Taip pat emocinę pagalbą suteikti gali: psichikos sveikatos centras, kuris Jums priskirtas pagal gyvenamąją vietą, budinčio gydytojo tarnyba bei „Tėvų linija“ (2020, p. 4–6). Turbūt daugelis, išgirdę šią diagnozę, puola naršyti interneto puslapius, ieško tėvų ar vaikų, išgyvenančių tą patį. Lietuvoje taip pat yra autizmo asociacija – „Lietaus vaikai“, kurioje galima rasti visą reikiamą informaciją bei tapti šios bendruomenės dalimi. Taip pat galima išskirti ir keletą internetinių puslapių ar grupių (Navickienė ir kt., 2019, p. 162).

Lietuvoje:

1.           https://www.facebook.com/groups/autizmas/

2.           https://www.facebook.com/ISADDLietuva/

3.           https://www.facebook.com/www.aboscentras.lt/

Pasaulyje:

1.           https://www.autismspeaks.org/

2.           https://www.autism-society.org/

3.           https://www.disabilityscoop.com/

4.           https://autism.com/.

 

                                             Šaltiniai

1. Barnett, K. (2014). Mano mažasis genijus. Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus, autistiškų savybių turinčio vaiko ugdymą. Vilnius: Eugrimas.

 

2. Higashida, N. (2015). Kodėl taip mėgstu šokinėti. Vieno berniuko šauksmas autizmo tyloje. Vilnius: kitos knygos.

 

3. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus specialistai. (2020). Rekomendacijos tėvams, auginantiems vaikus, turinčius įvairiapusių raidos sutrikimų. Prieiga internetu: https://srvks.lt/wp-content/uploads/2020/06/REKOMENDACIJOS-TEVAMS1-3.pdf

 

4.   Mikulėnaitė, L. ir Ulevičiūtė, R. (2004). ANKSTYVOJO AMŽIAUS VAIKŲ AUTIZMAS. Vilnius: Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos draugija „Viltis“.

 

5. Navickienė, L., Piščalkienė, V., Mikulėnaitė, L., Grikainienė, L., Tender, J., Bukauskaitė, M., Šulinskas, U. ir Šatė, G. (2019). KAIP PADĖTI VAIKUI, TURINČIAM AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMŲ?. Prieiga internetu: Kaip_padeti_vaikui_turinciam_autizmo_sutrikimu.pdf (vilkijosdaigelis.lt)

 

6. Žebrauskas, A. (2019). Grėsminga autizmo statistika: ar Lietuva pasirengusi? Prieiga internetu: https://www.bernardinai.lt/2019-08-12-gresminga-autizmo-statistika-ar-lietuva-pasirengusi/

 

 

Gintaras Grajauskas „Kas prieš mus“

„POETAS. Eilėraščiai apskritai nesklando. Juo labiau pavasariais. Čia poetizmas. Negaliu pakęsti poetizmų. Eilėraščiai voliojasi po kojomis, ir dažniausiai rudenį. Juos reikia pakelti, nuvalyti purvą, gerai nuplauti ir išdžiovinti prie radiatoriaus. Tik tada pamatai, kokie jie iš tikrųjų. Kai kurie pasirodo besą tokie niekam tikę, kad belieka juos išmesti atgal į balą. O tie, kurie geri, apsigyvena su tavimi. Laipioja rankomis, tupi ant pečių. Pūtuoja į ausį“ (p. 10, pjesė „Pašaliniams draudžiama“).

Apie Gintarą Grajauską daug pasakoti tikriausiai neverta. Esu įsitikinusi, kad daugelis skaitytojų susipažinę su šia pavarde, jei ne poezijos eilutėse, tai gal teatre ar netgi muzikoje (prisiminus Kontrabandą ar Rokfelerius). Mano santykiai su šiuo autoriumi įdomiai susiklostę. Kažkada savo malonumui skaityta poezija nugulė į mano užrašus, po daugelio metų skaitymas malonumui pavirto kursinio darbo rašymu... Kitais metais, tikiuosi, išaugs iki baigiamojo darbo. Nesunku nuspėti, kad teko ir dar teks narstyti jo kūrybą išsamiai. Taip ir draugų paskolintas pjesių rinkinys „Kas prieš mus“ atsidūrė mano rankose. Skaičiau ir rašiau šias savo mintis dar vasarį, kai sėdėjome užsidarę ir tik svajojome apie įvairiausius renginius...

Šio pjesių rinkinio dėka pabuvojau mintyse keturiuose spektakliuose („Pašaliniams draudžiama“, „Brunonas ir barbarai“, „Kas prieš mus“ ir „Tinklas“). Iš jų man patiko du, o kiti nepalietė taip, kad pulčiau ploti atsistojus. Nors vėlgi, o gal realiai pamačiusi stočiaus ir pločiau pusvalandį, kas šiais laukiniais laikais besupaisys, kaip būtų, jeigu..? Grajauskas kaip jau įprasta, pasitelkia ironiją, sarkazmą, sveiką niūrumą ir aštrų bei chirurgiškai taiklų šiuolaikinės visuomenės (o ir ne tik, kartais pjausto ir praeities įvykius) pjūvį. Priversdamas skaitytoją susigėsti, užsidengti akis dėl tokios aštrios tiesos, o kartais norisi net išsitrinti pačiam save iš šiuolaikinių gniaužtų. Daug šiam pasauly tuštybės ir tokie autoriai, kaip Grajauskas, tą tuštybę perkeliantys į knygų puslapius, pasaulį ir praturtina, ir išgrynina. 

Juk visi mes daugiau ar mažiau esam įstrigę tinkle. Net tie (ypatingai tie), kurie mano, kad nėra įstrigę, deja, dar ir kaip yra. Ir kapanojamės mes tam tinkle diena iš dienos, o tas tinklas vis plečiasi, vis audžiasi. Ir kasdien mes įsiausim į jį vis labiau ir labiau. Ir pati tai rašydama įsiaudžiu į tą tinklą tik tvirčiau, tik kaukės betrūksta ir aš jau pjesės herojė. Nors, pala…

Grajausko neįmanoma nerekomenduot. Užmeskit akį! O ir pjeses paskaitinėti verta. Ir tam, kad susigėstume pernelyg retai lankydamiesi spektakliuose (tikiu, kad yra daugiau tokių, kurie sau prisižada, bet ne visuomet tai išpildo) ir tam, kad permąstytume šiandienos visuomenę, santykius ir kultūrą apskritai.

P.S. nors jau daug laiko praėjo po to užsidarymo, vis dėlto tebuvau dar tik viename spektaklyje. Matyt, deja, užstrigau tinkle. Paraudusi iš tos gėdos einu šniukštinėti, ką gero teatre ketina rodyti. 

Mano vertinimas: 4 žvaigždelės iš 5.

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

Knygos autorius: Gintaras Grajauskas (g. 1966 m. vasario 19 d., Marijampolėje).

(nuotr. E. Blaževič iš: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1248144/gigantiska-poezijos-rinkini-isleides-grajauskas-pasidare-ne-taip-svarbu-kasdien-rodytis) 

Ida Povilaitė „Homo Office“

Kai gavau leidyklos pasiūlymą perskaityti ir apžvelgti šią knygą, prisipažinsiu – ilgai dvejojau. Iš pradžių abejojau dėl temos, nes su biuru (taip taip, ofisas juk svetimybė!) aš nesu niekaip susijusi. Galvojau, kad ne man vertinti tokią knygą, tačiau kažkur po savaitės perskaičiusi keletą siųstų ištraukų, persigalvojau. Juk nebūtinai turiu sėdėti biure, kad suprasčiau šią knygą. Juolab, kad perskaičius ištraukas mane sužavėjo autorės rašymo stilius. Toks kandus, sąmojingas, galvojau, kad ši knyga kaip tik tai, ko norisi mano sustabarėjusiai galvai pailsinti. Na, prašoviau.

Pati knygos idėja gana didinga – atskleisti ofisinės karjeros baubus ir demonus. Pirmojoje knygos dalyje tai puikiai ir atskleidžiama. Pagrindinė knygos herojė Evelina Striogė yra sėkminga didelės įmonės vadovė, vis kylanti karjeros laiptais. Žinoma, to kaina didelė – ji parduoda save, sau ir šeimai skirtą laiką, žmogiškumo likučius, bandant kilti vis aukščiau. Ir tai iš esmės nėra nieko naujo ar negirdėto.  Nuolatinis stresas, laiko sau ir šeimai trūkumas, valgymo sutrikimai. Niekada nesibaigiantis bėgimas žiurkių lenktynėse. Juntamas autorės įdirbis – surinkta daug informacijos, nagrinėti tam tikri įvykiai ir pritaikyti šiai istorijai. Vienas didžiausių šios knygos privalumų – aktualumas. Tuo įsitikinau diskutuodama draugų ratelyje apie įmones ir panašius dalykus, kai staiga prisiminiau knygoje skaitytą pavyzdį ir tai tapo diskusijos tąsa. Tada supratau, kad knyga pasiekė savo tikslą.

„Savigailą šalin, sakau kiek galėdama įtikinamiau (vis dar išsišiepusi), man taip pasisekė, aš turiu viską, apie ką kiti tegali svajoti – dailus galingas džipas (dažniausiai įstringu spūstyse), švelnutės odos sėdynės, salone – mėgstamų kvepalų aromatas (nebeužuodžiu kvapų), rankų darbo batai odiniais padais, nepaisant kainos (nebedžiugina po savaitės), būstas prestižinėje miesto vietoje (retai ten būnu), gražuolis vyras (nebeateina pasitikti) ir nuostabi dukra (beveik nesimatom)“ (27 p.).

Vis dėlto šioje knygoje radau daugiau trūkumų nei privalumų. Tekstas perkrautas neįstabiais palyginimais, neplaukia taip lengvai, kaip norėtųsi. Tad bandant su tekstu plaukti ir kažkur įklimpus – tęsti nebe taip ir norisi. Pirmoji knygos pusė akivaizdžiai geresnė, juntamas didesnis susitelkimas, antrojoje jau kažkur ne visai tikslingai nukrypstama, kažkas didingo ar mistiško nenatūraliai pritempiama, netgi neapleidžia pojūtis, jog antroji knygos dalis tiesiog nuskubėta, priebėgom parašyta. Lyg išties antrosios dalies rašymas būtų atiduotas į dieviškąsias rankas, kaip ir Evelinos Striogės gyvenimas. Pažiūrėjus į knygos rašymo laiką – 5 metai, atrodo nei daug, nei mažai (ypač, kas aš, žemiškoji knyginė kirmėlė, neparašius nė vienos knygos, kad vertinčiau), bet šįkart atrodo tų 5 metų per mažai.

Dvejopi jausmai užvertus šią knygą. Pradžia daug žadanti, pabaiga visiškai neįdomi, beveik nuo pirmųjų antrosios dalies puslapių, knyga veikia kaip migdomieji – akys limpa ir net neįdomu kitą vakarą pratęsti. Kita vertus, autorės rašymo stilius visai neblogas, manau, jog kitas autorės knygas, smalsumo vedina, paskaityčiau.

Visos tos kalbos apie tai, jog gyvenime svarbu būti laimingam – banali tiesa. Gali būti sėkmingas, šarmingas, netgi talentingas, bet to ne visuomet pakanka. Tik kodėl dažnai tai suprantama (per) vėlai?

 „O jei gydytoja man pasakys (žinau, tikrai pasakys!), kad mano laikas baigsis jau už pusmečio, neatšaukiamai? Ar tą likusį pusmetį gaišiu minutes, rinkdamasi kavos rūšį ar telefono modelį, ar man tebereikės visų tų daiktų, prie kurių įpratau? Ne, tikriausiai svarbiau bus pasirinkti, su kuo būti, o nuo ko atsitraukti, ką ir kiek kalbėti. Nors manau, kad labiausiai man norėsis patylėti. Ir galbūt tada mano gyvenime stebuklingai atsiras laiko, ramybės ir giedros – to, ko niekada iki šiol nebuvo“ (146 p.).

Mano vertinimas: 3 iš 5 (arba 6 iš 10).

Leidykla, išleidimo metai: Jūsų Flintas, 2021.

Redaktorė: Neringa Butkienė.

Dar viena patikusi citata: „Jis žiūri į ją, ji žiūri į jį, bet vienas kito jie nemato, dabar jau tikrai Evelina tai žino, jie tik patys save atspindi, ne daugiau. Gal kadaise ir buvo kitaip, gal klausydami vienas kitą girdėdavo, bet dabar resursai išseko, vienas kitam jie pasibaigė“ (172 p.).

Eglė Makaraitė „I'd Rather Die an Artist: Escape to New Orleans“

Nujaučiu, jog daugelis pažįstame bent vieną žmogų, kuris nuolat pakliūva į pačias keisčiausias situacijas, nuolat įsipainioja į neįtikėtinus nuotykius. Kartais klausaus tokių istorijų ir tyliai, baltai pavydžiu drąsos ir gebėjimo gyventi ČIA IR DABAR. 

Būtent taip ir norėtųsi pradėti pasakojimą apie šiuos trumpučius, vos 44 puslapius siekiančius, memuarus. Knygos autorė – lietuvė Eglė, gyvenanti Amerikoje. Drąsi, jauna mergina, nebijanti keisti visus planus ir leistis į Naująjį Orleaną pas seniai pažįstamą draugą. Turbūt jau nesunku nujausti, jog planas nebūtinai išdega taip, kaip tikėtasi. Savaitgalis, deja, visiškai kitoks ir kupinas pačių keisčiausių įvykių bei pažinčių. Skaitydamas šiuos memuarus būtent taip ir jautiesi – it kalbėtum su ta drąsiąja crazy drauge, kurios istorijų taip įdomu klausytis, kuri kaskart sugeba įsipainioti kažkur, kur pats nė nesusapnuotum.

Seniai buvo taip, jog knygą, net ir tokią trumputę, perskaityčiau vienu atsikvėpimu nemigos kupiną naktį. Vos atsivertus, puslapiai skriete skriejo, nes visgi smalsu, kuo baigsis tas pašėlęs savaitgalis. Kažkokių filosofinių klausimų ar pamąstymų iš šios knygos tikėtis neverta. Galbūt kažkuriose vietose pernelyg sudėtinga patikėti situacijos realumu, galbūt kai kur pagražinta ar hiperbolizuota, bet vis dėlto tai smagus, įtraukiantis nuotykis, primenantis, kad kartais verta gyventi čia ir dabar, ir vietoj panikos neplanuotoje situacijoje pasirinkti svaigų nuotykį.

 Mano vertinimas: 4 žvaigždutės iš 5. Toks vertinimas dėl to, nes, kaip ir minėjau, skaičiau be kažkokių nerealių lūkesčių, trumpa knyga, kuri man atstojo smagų naktinį pokalbį su drauge tvankią vasaros naktį. Manau, jog šios knygos privalumas ir yra istorijos, tarytum gyvo pokalbio, trumpumas. Jeigu ji būtų ištęsta iki kokių 200 puslapių, gali būti, jog vertinimas ir mano susidomėjimas būtų visiškai kitoks.

Leidykla, išleidimo metai: skaičiau legalią elektroninę knygos versiją, kurią siuntė pati knygos autorė (tai įtakos vertinimui visiškai neturi). Knyga išleista 2021 metais anglų kalba.

Knygos autorė: Eglė Makaraitė.

Gintaras Grajauskas „Erezija“

 „Tikriausiai turėjau būti visai kitur ir visai kitoks – dabar belieka vien nuolatinis tyčinis savęs gadinimas, tarsi nemylimo žaislo. Privalėjau būti kitoks, kitokia turėjo būti pradžia, kitoks atskaitos taškas. Kitaip kodėl aš toks tuščias, kad net gaudžia?“ (31 p.)

„Erezija“ – pirmasis ir kol kas vienintelis Gintaro Grajausko romanas, išleistas 2005-aisiais. Apie ką jis? Konkrečiai apibūdinti nelengva. Vidinės ir išorinės tuštumos dvelksmas, prisitaikymas prie šiuolaikinio (ir ne tik) pasaulio demonų ir savųjų geismų tenkinimas. Nors yra čia ir daugiau, tik prie tų sluoksnių reikia prisikasti ir perskaičius dar kiek palūkėti, kol tie sluoksniai atsiveria ir išsigrynina. Pinklus tekstas, tačiau vis dėlto intelektualus.

Trys siužeto linijos, besikaitaliojančios tarpusavyje ir skaitytoją keliančios iš vieno laikotarpio į kitą. Pora ne itin tarpusavyje susikalbančių samdomų žudikų, laukiančių, kol galės nužudyti girtą rašytoją šių laikų (kiek, žinoma, šiais laikais galima laikyti 2005-ųjų metų išleisto romano laiką) Lietuvoje. Žymaus čekų reformacijos ideologo Jano Huso draugo Jeronimo Prahiškio apsilankymas Žemaitijoje ir pažintis su šio krašto papročiais. Palemoniškoji lietuvių kilmės idėja. Žinoma, viskas interpretuojama ir pateikiama per ironiškąją, komiškąją ir absurdiškąją Grajausko prizmę.

Su Grajauskui būdinga ironija, beprasmybės pojūčiu nemažai rašoma apie antrą galą, sueitį, kitaip – Klajojantį Falą ir Laukiančiąją Vaginą. Iš pradžių tai verčia prunkštelti, paskui įklimpęs į tekstą suvoki, kad yra tame tiesos. Kad tos trumpos sueitys kartais apskritai įprasmina bendravimą, kad galbūt nieko daugiau šiam pasauly mums ir nelieka. Net jeigu šventai galvojame esantys svarbūs ir kažkuo reikšmingi, rytoj tik pykšt kakton ir nebebūsime. Ir mūsų saujose teliks trupiniai laiko ir prisiminimų. „Erezija“ tėškia gyvenimo beprasmybę į veidą – tai ir gerai. Nėr čia ko gyvent apsikarsčius iliuzijom.

Vis dėlto, net ir išsigliaudžiusi sau šio romano prasmę, turiu pripažinti, kad tai nėra kaži koks įspūdingas skaitinys. Užvertusi jį, pasijaučiau it pasivaikščiojusi kokiam senam apleistam pastate, kur ant sienų pripiešta įvairiausių kringelių ir Skrajojančių bei Laukiančiųjų. Tik viena akivaizdu – šis romanas, persmelktas eretiškos beprasmybės pojūčio, stumia skaitytoją į kampą. Visgi net ir suvokdama tą beprasmybę, dar noriu bent trumpam naiviai tikėti tuo, jog šiame pasaulyje ir kiekvieno gyvenime būna ir gilesnių jungčių.

P.S. Tikriausiai pirmąkart pamiršau nufotografuoti knygą.

Mano vertinimas: 3 žvaigždutės iš 5.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2005.

Knygos autorius: Gintaras Grajauskas (g. 1966 m. vasario 19 d., Marijampolėje)

(Zenekos nuotr. iš: https://www.bernardinai.lt/2011-01-27-gintaras-grajauskas-apie-teisinga-atminti/)

Denis Johnson „Jėzaus sūnus“

„Visiškai aiškiai supratau šiame pasaulyje esąs tik todėl, kad jokio kito neištverčiau“ (p. 37). 

Gyvenimo paribių, net gyvenimiškų kelkraščių knyga, persmelkta beprasmybės ir absurdiško juoko, keistai hipnotizuojanti nuostabiais palyginimais ir taupiuose sakiniuose sutalpinta tyliąja gyvenimo prasme. Kaskart perskaičius apsakymą nušvinta akys ir ne todėl, kad sužinai, kaip gyventi ar negyventi, bet prisimeni, kad gyveni. Ir, kad pasaulis toks nuostabiai, neįtikėtinai margas, kuriame gali pamesti save ir kaskart susirinkti iš naujo. Perskaičius kiekvieną apsakymą viduj įvyksta trumpas sujungimas, kažkoks sraigtelis spragteli, kažkodėl jautiesi pilnesnis. Nujaučiu, jog tai ir yra kokybišką literatūrą liudijantis įvykis – to vidinio sraigtelio spragtelėjimas. Net jei skaitei apie narkotikų pripildytą kasdienybę, apsimestinę draugystę, alkoholį, išgąstį, vienatvę ir baimę. Pasiimi užvertęs knygą ne tai, kas rašoma juodu ant balto, o tai, kas tarp eilučių kaskart tavęs tyko ir nustebina.

Kiek daug pasaulyje vienatvės, kiek daug jos šiuose puslapiuose: „Mudu su Mišele turėjome savų tragedijų. Kartais dėl to pasidarydavo baisiai nyku, bet man atrodė, kad ji man būtina. Kad tik visuose tuose moteliuose būtų bent vienas žmogus, žinantis, kuo aš vardu“ (p. 77). Ir visgi kokia nuostabi knyga. Tokia tamsiai šviesi, priminusi tikrąjį skaitymo malonumą. Kai kuriuos sakinius norisi persirašyt ir mintinai mokytis: „Po keleto žvarbių žiemos mėnesių švelnus pavasario vakaras dvelkė mums į veidus it koks svetimšalis. Atvežėme mūsų keleivį į privačių namų rajoną – ant šakelių galų brinko pumpurai, soduose aimanavo sėklos“ (p. 21). Aimanavo sėklos?! Na, sugalvok tu man šitaip nuostabiai perteikti pavasario pojūtį. Regis, net išgirsti tas aimanuojančias sėklas ir nusikeli į savo pavasario vakarą, buvusį ar būsimą. Ir kai taip dažnai sakoma „meistriškai parašytas tekstas!“, tai čia puikiausias to pavyzdys! Va, ką reiškia meistrystė – kai gyvenimo dugne besikapanojantis herojus tau sukelia ne pasigailėjimą ar šleikštulį, bet viltį ir įkvėpimą žvelgti į šviesą ten, kur, regis, tegalėtų būti aklina tamsa. 

Mano vertinimas: Drąsiai duodu penkias žvaigždutės (pirmąsias ir galbūt vieninteles šiemet) už kokybe ir vienatve alsuojantį tekstą. 

Leidykla, išleidimo metai: RARA, 2021.

Vertėjas: iš anglų kalbos vertė Marius Burokas.

Redaktorė: Liuda Skripkienė.

Knygos autorius: Denis Johnson (g. 1949 m. liepos 1 d., Miunchene, Vokietijoje – m. 2017 m. gegužės 24 d., Kalifornijoje, JAV)

(nuotr. Cindy Johnson iš https://medium.com/@librarycongress/denis-johnson-honored-and-remembered-b7faff032824) 

Rūta Vyšnia „Vandenynas ir Žaliamėlė“

Meditatyvi knyga. Taip ir įsivaizduoju, kad ją reiktų skaityti atsipalaidavus, atsidavus pasakojimo tėkmei, galbūt net šalia kur tekant upei, atrodo, kad tada ji atsiskleistų dar kitomis spalvomis. Tai filosofinė sakmė suaugusiesiems. Nors aš ne visai su tuo sutinku, manau, kad ji tinkama visiems, o dar ir dvikalbė, tad ją galima skaityti ir lietuvių, ir anglų kalba. Labai sunku nusakyti apie ką šis pasakojimas – apie gyvenimą kaip vandenyną, gyvenimo ciklą, būtį ir jos prasmę. Šioje sakmėje radau ir žmogaus laisvės svarstymą, saviraišką ir neaprėpiamą troškimą išsilaisvinti iš niūrios kasdienybės pančių. Sudėtinga šią sakmę nupasakoti kažkaip racionaliai, nes daugiau prasmės slypi tarp eilučių ir kiekvienam ji atsiskleidžia skirtingai. 

Vis dėlto skaitant įžvelgiau nemažai paralelių su „Mažuoju Princu“, pavyzdžiui, kad ir ši citata: „Mielas Vandenyne, tu žvelgi į pasaulį vidinėmis akimis, nes jei žiūrėtum kitaip, tau dangus šį niūrų rytą atrodytų tuščias ir tamsus, – kuždėjo Žaliamėlė“ (p. 42). Nors, žinoma, skiriasi aplinka, vandenyno gelmėmis ir daugybe simbolių, pavyzdžiui, gyvybės medžio – dažno simbolio įvairių tautų mitologijoje. Šiame kūrinyje slepiasi ir nuostabūs dainingi intarpai, turtingi garsažodžiais, tokiais kaip: lylia, lyliu, tū tū tū. O man tai artima ir labai gražu, ir iškart galima pajusti, kiek daug savos širdies autorė sudėjo į šią sakmę, užliūliuojančią turtingu, o ir praturtinančiu simbolių vandenynu.

Nors lyg ir pavyko kartkartėm žvilgtelti į tą vandenyno, gyvenimo ir ramybės gelmę, vis dėlto kažko galiausiai pritrūkau ir skaitydama šį pasakojimą labiau jaučiausi kaip po tuo ledu nardanti žuvis, bandanti pagauti saulės spindulius, tik jie lieka ten – kažkur anapus ledo. Manau, kad labiausiai ji prakalbintų ir galbūt leistų žvilgtelti giliau „Mažojo Princo“ gerbėjus, ieškančius ramybės, įkvėpimo ir paskatos pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Galėtų įkvėpti tuos, kurie ieško šiuo metu gyvenime šviesos, gėrio, bando atsakyti į klausimus apie savo keistumą ar išskirtinumą. 

Dėkoju autorei už padovanotą knygą ir galimybę ją perskaityti. 

Mano vertinimas: 6/10.

Leidėjas, išleidimo metai: Rūta Kotryna Vyšniauskienė, 2019.

Knygos autorė: Rūta Vyšnia (Rūta Kotryna Vyšniauskienė). 

(nuotr. Š. Kajietės iš https://www.moteris.lt/lt/veidai/g-58838-filosofine-pasaka-sukurusi-rasytoja-ruta-kotryna-vysniauskiene-zmones-sako-kad-mano-knyga-lyg-terapija) 

2020-ųjų apžvalga

Pykšt pokšt (čia skamba kokios fanfaros, na ar bent kokie fejerverkai pasirodo). Kaskart praėjusių metų knyginėj kelionėj parpūškuoju kone paskutinė. Bet vis tiek kažkaip norisi apžvelgti, įprasminti tuos praėjusius metus, kurie buvo knygiškai gana neblogi. 

Mano 2020-ųjų sąskaitoje 43 knygos. Tarp jų įveiktos dvi storulės (daugiau nei 600 puslapių) – G. Boccaccio „Dekameronas“ (oi su šia buvo reikalų, du metus bandėm lipdyt santykius) ir D. Alighieri „Dieviškoji komedija“ (pirmąkart buvau patekus tik į pragarą, o dabar pagaliau įveikiau visus tris etapus). Perskaičiau tik 3 knygas anglų kalba. 19 lietuvių autorių knygų, o likusios 24 užsienio autorių.  Negrožinės tik dvi, o ir tos pačios apie literatūrą (ups). Džiaugiuosi, jog pagaliau rimčiau ir dažniau sugrįžtu prie poezijos – perskaityta 11 poezijos rinkinių.

O dabar galima pereiti prie geriausių ir prasčiausių knygų nominacijų. (Trypiam kojom, plojam...)

Geriausios (įvertintos 5 žvaigždelėmis ir išdėstytos atsitiktine tvarka):

1. Sapfo poezijos rinktinė (vertė ir sudarė Henrikas Zabulis, leidykla „Meralas“, 2002) – skaičiau ir žavėjausi. Tikriausiai banaliau neįmanoma apibūdinti, bet skaitydama jos eiles supratau, jog jausmai per tūkstantmečius nekinta, meilė kaitino ir tuo pačiu draskė širdį ne kitaip nei dabar. O ir apie pačią Sapfo pagilinau žinias.

2. Homeras „Odisėja“ (Vaga, 1997) – negaliu patikėti, kad „Odisėja“ pagaliau puikuojasi mano geriausiųjų knygų sąraše. Kažkada bandyta skaityti, deja, buvo numesta į šalį. Gal reikėjo jai pribręsti, pagaliau turėjau progą ją giliau panagrinėt ir pažvelgti į ją visai kitomis akimis. Penelopės tvirtybė ir ištikimybė – oho! O ir labai gražiai suderėjo su prieš tai skaityta Madeline Miller „Kirkė“ (Nors Penelopė kažin ar tam pritartų). Kartais klasikų klasika puikiai gali derėti su šiuolaikine literatūra ir viena kitą papildyti.

3. Gintaras Grajauskas „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004) – nelabai čia kažką ir pakomentuosi, puikus Grajausko eilėraščių rinkinys.

4. Gintaras Grajauskas „Iš klausos“ (Vaga, 2002) – sugrąžino meilę eseistikai. Sakot, neskaitėt? O kodėl???

5. Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“ (Baltos lankos, 2020) – rokenrolas, ne knyga. Netgi dabar šį sąrašą sudarinėdama, jai suteikiau nebe 4, kaip prieš tai, o 5 žvaigždutes, nes supratau, kad šita knyga mano meilių meilė. Tokia, kur panardina į tą gyvenimiškąjį purvą ir dar ačiū pasakai. Visiška atgaiva rokenrolo pasiilgusiai dūšiai. \m/ 

Na, geriausiųjų tik penketukas, bet tai nereiškia, kad nebuvo daugiau gerų knygų! Dar kelios, kurias būtina paminėti:

6. Nijolė Kepenienė „Rupaus malimo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019) – asmeniškai man labai svarbi knyga. Jos dėka mano „recenzija“ buvo pirmąkart išspausdinta kultūriniam žurnale „Durys“. Mažas mažas pirmasis žingsnis, bet labai reikšmingas ir širdin įstringantis.

7. Bernhard Schlink „Skaitovas“ (Vaga, 2000) – stipri, labai norint ir kelių valandų skaitymo reikalaujanti knyga. Savyje labai daug talpinanti ir  klausimus kelianti, į kuriuos atsakymų dar taip ir nežinau. Beje, ekranizacija su Winslet iki šiol man viena geresnių.

8. Olga Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020) – apibūdint šitą knygą labai sudėtinga. Tokia klampiai šviesi, verta kiekvienos jai skirtos minutės. Na, ne veltui Tokarczuk Nobelį gavo. Įstabiai parašytas romaniškas detektyvas arba detektyviškas romanas. Tiesiog rekomenduoju.

Labai prastų knygų, kaip bebūtų keista, 2020-aisiais man į rankas nepakliuvo. Gal tik ligos patale skaityta Isabelle Miniere „Eilinė pora“ įvertinta viena žvaigždute.  Koks pavadinimas, tokia ir knyga. Neapsakomo nykumo poros gyvenimas, nuo kurio nykumo, man regis, dar papildomai kilo temperatūra. 

Ir tiek žinių. Buvo ir daugiau neblogų knygų, bet kažkodėl dabar į jas žvelgiu abejingiau, gal dar reik jas pasinešiot, kad įvertinčiau. 

Tai su tais Naujaisiais! Knygingų metų, knygingų! Linkiu kuo daugiau ypatingų istorijų.