Vilė Vėl „Kaip gyveni, Silva“

Kai pradedu skaityti knygą, niekuomet neskaitau kitų žmonių atsiliepimų, bijau, kad kitų žmonių pastebėjimai man paliks įspaudą pasąmonėj ir paskui negalėsiu sukurti su ta knyga savito santykio, negalėsiu švariai jos į(si)vertinti. Ši knyga taip pat ne išimtis. Skaičiau, varčiau akis ir tik užvertusi knygą paskaitinėjau komentarus, kurie mane nustebino. Man ši knyga buvo viena prastesnių, kitiems ji taip patiko, kad net svajojo sužinoti, kas nutiko po to. Ir, kai nuomonės taip išsiskiria, kaskart tyliai savęs klausiu, ar aš nesugebėjau kažko toje knygoje įžvelgti, ar vis dėlto ji tikrai nėra verta dėmesio. Nežinau, bet neapgaudinėju savęs ir nuomonės bei santykio su knyga pakeisti negaliu. 

 Aš labai mėgstu lietuvių literatūrą, man patinka ir klampi melancholija, sudiržusios motinos rankos, ir gyvenimai po klevu. Tačiau romanas „Kaip gyveni, Silva“ man pasirodė labai prėskas, niūrus, turbūt visa, kas gali blogiausio nutikti žmogui, į šį romaną ir sudėta, raizgant herojus į niūrų, silpnais pasakojimo siūlais tvirtinamą voratinklį. Čia ir nesusikalbėjimas su savo vaikais, ir nėščia paauglė, kuriai netikėtai (aha!) gimsta tamsaus gymio vaikas, žodžiu, byranti šeimos istorija. Dialogai nenatūralūs, keliantys prunkštelėjimą. Jei tai būtų vertimas – galbūt dar būtų galima atleisti, tačiau šiuo atveju, atrodo, kad arba dialogams skirta per mažai laiko, arba jie tiesiog parašyti atmestinai... Pavyzdžiui, negalėjau nevartyti akių skaitydama šitokį pokalbį: 

– Ar aš ką nors ne taip pasakiau?

– Man įspyrė. 

– Kas? 

– Atrodo, aš esu nėščia. 

 Ką? Aš galbūt neturiu net teisės vertinti, kai man niekas dar niekad nespyrė, bet man sunku suvokti, kaip suaugusi moteris, turinti jau nebe mažus tris vaikus, pastebi, jog yra nėščia, tik, kai jai įspiria... Ir tokių perliukų ten nemažai. O juk dialogai dažnai yra svarbus istorijos komponentas, kas būtų Remarkas be dialogų, kurie taip dažnai cituojami? Sunku vertinti autorės kūrybą apskritai iš vieno, o ir pirmojo, kūrinio. Šįkart, manau, šis blynas buvo prisvilęs. Mačiau, kad po to autorė linko link paauglių literatūros, įdomu, kokios problemos tose knygose kankina paauglius, gal kada ir perskaitysiu. 

 Nesu linkusi šios knygos rekomenduoti. Net ir galvodama apie įvairaus skonio skaitytojus. Keista, goodreads mačiau neblogą atsiliepimą, tačiau pati pagirti šios istorijos negaliu. Tiesa, pati istorija padėjo pabėgti nuo tuo metu skaitytos antikinės literatūros, tik pabėgimas nebuvo kokybiškas. Deja, tekstas nepatrauklus, išsiskiriantis nebent visomis įmanomomis lietuviškomis klišėmis, dėl kurių dažnas skaitytojas lietuvių literatūrą linčiuoja ir praeina nė nepastebėdamas. 

 Mano vertinimas: 4/10. 

  

 Leidykla, išleidimo metai: Charibdė, 2011. 

 Knygos autorė: Vilė Vėl (tikr. Vilija Dailidienė) (g. 1953 m. spalio 28, Vilniuje)

(nuotr. iš https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytoja-vile-vel-rasydama-vaikams-greziasi-i-socialines-problemas-286-265844)

Julius Keleras „pažadink“

Poeziją skaitau nuo ankstyvos paauglystės. Vienais tarpsniais skaitau vieną poezijos rinkinį po kito, kitais neatsiverčiu jokio eilėraščio pusmetį ar ištisus metus, bet daugiau ar mažiau poezija mane lydi visur. Dažnai tiesiog tam tikrose situacijose mintyse pabunda kokio nors eilėraščio eilutė, kartais net nepamenu autoriaus, bet kartoju ją ir suprantu, kad būtent ta eilutė tą akimirką man labiausiai ir reikalinga. Vis dar naiviai tikiu ir leidžiu sau prabangą eilėraštį vertinti intymiai, perleisti jį per vidinius šulinius ir tada pasiimti iš jo tai, kas artimiausia man, ar ką aš įsivaizduoju suprantanti taip, kaip man tuo metu to reikia.

EROTINIS

tavo krūtys kvepia miegu, žaibais ir šermukšniais;
mes sapnuojam viens kitą atvirom akim, kaip ką tik
gerai įsidegusios anglys šviesiam židiny, kaip ką
tik nežinia iš kur atskriejęs vaiko riksmas, – jis aptiko
pakalnutę prie šiukšlyno tvoros, kur jau niekas nevaikšto

meile, kas tu esi? ilgesingas vijoklis,
peržengęs leidžiamą ribą, trapus kūno ženklas
ant pagalvės krašto, pašiurpęs nuo vėjo lengvatikis
ežeras; tavo krūtys kvepia bangų viršūnėm iš tolimo
sapno, kurio beveik neatsimenu, raudonu vasaros vynu

žinau, tu guli ankštam trobesy, aplink siūbuojant
rugiams, tavo nugara teka saulė, ir viskas buvo lemta –
kaip sambrėška, kurią bandėm sustabdyti, nuleidę
užuolaidas, kaip santėma kurios pilni vis tiek
liko vakaro indai

Šįkart į mano rankas pakliuvo Juliaus Kelero poezijos rinkinys „pažadink“. Su Juliaus Kelero poezija susitinku gana epizodiškai. Esu Skaičiusi „Dviese apie meilę“ (kur Julius Keleras eiliuoja apie meilę kartu su Barbara Gruszka-Zych), rinkinį „Vėliau, gerokai vėliau“, karts nuo karto pamatau kokį eilėraštį feisbuke. Kartais trukteliu pečiais ir perverčiu puslapį ar

„praskrolinu“ žemyn, kartais stabteliu ir įsiskaitau. Būtent toks santykis buvo ir su šiuo rinkiniu „pažadink“. Kartais verčiau puslapius neradusi savęs, kartais stabtelėjau ir žymėjausi eilutes. Man Julius Keleras yra kasdienybės ir jausmų stebėtojas. Mane stebina tuo, kokiu kampu jis tą kasdienybę (pa)stebi. Jis ne tik rašo eiles, jis ir fotografuoja, dažnai nustebindamas mane nuotraukų paprastumu ir tuo neįprastu kampu, kuriuo pažiūri į, regis, visai nereikšmingus dalykus, taip suteikdamas jiems reikšmę. Lygiai taip pat yra su jo poezija. Jis nestato daugiaaukščių prasmių pilių, mintį perteikia švariai, pasirinkdamas žemiškus simbolius ir taip netikėtai prasibraunantis pro skaitytojo sąmonę. Radau jo poezijoje meilę (o kokia poezija be jos?!) moteriai ir meilę Vilniui, ir jos neišsipildymo atgarsių, ir nuoskaudų dėl liūdnų Lietuvos istorijos akimirkų. Radau ir ilgesį, ir skaitytų kūrinių atgarsius, o kur dar vynas ir ruduo? Ir darkart supratau, ko visgi, J.K. poezijoje man pritrūksta. Kartais man jo eilėraščiai regisi tokie pat juodai balti, kaip kelios šiame rinkinyje panaudotos nuotraukos. Pritrūksta kažkokios ugnies, kuri susišauktų su manąja. Galbūt kitam rinkinyje rasiu daugiau progų vidiniams susišaukimams? Nepasiduodu.


ORFĖJO PĖDSAKAIS

kasnakt tave sapnuoju, ir už ką man ši bausmė
skirta aš nežinau: jau viskas taip toli kaip
Halio kometa, kurios iš tikro aš ir nemačiau,
tačiau regėjau pėdsaką plente, kurį išdaužė
lapkričio lašai, pajutę: kalasi žolė, ir jai skaudžiau

tačiau ir tu sapnuoji dar mane turbūt: lyg svetimą,
bet žinomą legendą be aiškaus finalo, ir tau dar
lenkia galvą ašarų medus, atminus, kaip duris
pradaro prisiminimų vėjas, pats žiauriausias Dievas,
išmokęs mirksniui atstatyt sugriautus ir išniekintus namus

tačiau išmokau tamsoje prabust: nors sapno krantas aukštas,
jau retai prabyla suvedžiotas kraujas, tu lieki
tik įrašų delne, dienoraščio raide, sausa peteliške
virš prirakintos valties, kurios irkluotojas užmigo,
taip ir nesulaukęs pažadėto šalčio

Mano vertinimas: 6/10. (vertinu pagal tuos asmeninius susišaukimus)

Leidykla, išleidimo metai: Naujoji Romuva, 2008.

Knygos autorius: Julius Keleras (g. 1961 m. kovo 3 d. Vilniuje)

(nuotr. iš https://www.bernardinai.lt/2014-02-17-julius-keleras-atsako-i-vilniaus-sv-kristoforo-gimnazijos-moksleiviu-klausimyna/)

Homeras „Odisėja“

Kažkada, gal prieš šešerius metus, reikėjo skaityti „Odisėją“, pamenu, paskaičiau keletą giesmių ir numečiau, sukandusi dantis galvojau: „Koks nuobodus turi būt, kad sugebėtum visą ją perskaityt?!“. Kokia buvau jauna ir naivi, nesugebėdama įvertinti tokio kūrinio! Dėkoju visiems dievams už pasikartojusią progą perskaityti ir pažiūrėti į jį visai kitomis akimis. Galėčiau tikriausiai valandų valandas kalbėti ir rašyti apie tai, koks svarbus yra šis Homero kūrinys, kiek jame išminties, kiek jis svarbus visai literatūrai, bet nemanau, kad verta pernelyg išsiplėsti. Tik nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiuolaikiniai autoriai prikelia mitus bei antikinę literatūrą ir apraizgydami įmantriausiais žodžių raizginiais sukuria ypatingus kūrinius. Pavyzdžiui, skaitydama Madeline Miller „Kirkė“ vis aikčiojau iš susižavėjimo ir noro vėl atsiversti Homero „Odisėją“, kurioje, žinoma, ieškojau Kirkės pėdsakų. Dabar galvodama apie abi šias knygas, žaviuosi tuo, kaip įstabiai jos viena kitą man papildė ir kaip šiuolaikinė literatūra mane paskatino atsisukti į antiką. (Žinoma, gal nebūčiau taip greitai priėjusi prie „Odisėjos“, jei ne „antikinės literatūros“ paskaita, kuri man padėjo į kūrinį pažvelgti visai kitomis akimis.) Tad, kodėl manau, kad verta atsiversti „Odisėją“ ir ką aš joje radau?

Skaitydama „Odisėją“ ir ieškodama Kirkės, vis dėlto pastebėjau ir kokią daugybę sluoksnių turi šis kūrinys. Taip, žinoma, tai sugrįžimo į gimtąją Itakę iš Trojos karo poema. Tačiau tai pats akivaizdžiausias „Odisėjos“ apibūdinimas, apie kurį jau net nebesinori kalbėti. Man ši epinė poema yra ne tik apie namų ilgesį ir sugrįžimą, aš joje radau ir šeimos tragediją, ir

neapsakomo atsidavimo bei ištikimybės liudijimą. Daugelis ne kartą esame girdėję apie ištikimybės simbolį Penelopę. Man atrodo, ištikimybė yra blankiausia savybė, priskirta šiai ypatingai moteriai. Man ji beatodairiško atsidavimo simbolis, paaukojusi gražiausius savo jaunystės metus ir vaisingumą dėl mylimo vyro. Vis klausiau savęs, ar sugebėčiau taip? O tu? Laukti dvidešimt metų vyro, kuris net nežinai, ar vis dar gyvas? Tačiau Penelopė laukė ir apgaule ausdama tylios vilties audinį, jį vis ardydama ir ausdama iš naujo, įaudė į jį ir savo moterystę bei galimybę susilaukti daugiau vaikų. Beausdama ji nusiaudė stebuklą – mylimojo sugrįžimą it dovaną už atsidavimą, išmintį ir ištikimybę. Ir štai šalia savo numylėtosios Kirkės portreto statau ir Penelopę, žemiškais kerais užbūrusią savąjį likimą. „Odisėja“ man ne tik nuotykių kupina poema apie tvirtąjį ir išmintingąjį Odisėją, man tai istorija ir apie laukiančiųjų tragediją. Išvykti ir kovoti su įvairiausiomis negandomis visuomet yra sunku, tačiau ar ne taip pat sunku yra ir laukti, nežinant, ko sulauksi? Žemiškieji laukiančių vargai mane palietė ne ką mažiau, nei dieviški Odisėjo išbandymai.

Tokiame didingame herojiniame epe gali slypėti daug daugiau liūdesio, nei galima būtų pagalvoti. Šis kūrinys turi tokią daugybę sluoksnių, kad kiekvienam atskirai būtų galima parašyti daugybę knygų. Viena aišku, Homero „Odisėja“ bus gyva dar ilgai, vis prisikels įvairiausiais pavidalais: ekranizacijomis, dailės kūriniais ar spektakliais. Jokios vilionės, jokie pasiūlyti turtai Odisėjui neatpirko Namų. Jokie lotosų žiedai jam neišrovė Tėvynės ilgesio. Juk nėra stipresnės varomosios jėgos už ilgesį? Gal tai ir buvo Odisėjo stiprybė, neleidusi sustoti ir suklupti?

Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 1997.

Knygos autorius: Homeras (VIII a. p.m.e.)

(nuotr. iš: http://www.enciklopedija.lt/homeras/)