1923-iųjų Londonas. Kavinėse sėdi prašmatniai išsipustę vyrai ir moterys, prie vakarinės arbatėlės ar kokio kokteilio smilksta cigaretės, fone groja The Savoy Orpheans. Visiškai netikėtai šioje melancholiško džiaugsmo atmosferoje persipina keturių žmonių likimai. Pirmoji ir pagrindinė - Dolė. Jauna kambarinė, išvykusi iš provincijos į Londoną ieškoti vietos po šia saule. Ji dirba išskirtiniame, garsiame viešbutyje ir svajoja vieną dieną išgarsėti. Sekmadieniais su drauge ji eina šokti, pamiršdama visas savo negandas. Dolė tikra svajoklė, tad visai nenuostabu, kad vieną itin lietingą dieną netyčia atsitrenkia į Perį, jauną vaikiną, sužeistą Pirmojo pasaulinio karo metu ir trokštantį tapti garsiu kompozitoriumi. Jiems susidūrus, iš Perio rankų iškrinta šūsnis lapų su natomis, kuriuos Dolė išsaugo nė nenutuokdama, kad tai jai nuties kelią į kitokį gyvenimą. O tuo keliu ją ves Perio sesuo, tikra scenos pažiba Loreta May. Tačiau ar įžengus į kitokį gyvenimą praeitis nebeegzistuoja? Dolė į Londoną atsivežė ne vieną paslaptį. Ji paliko savo mylimąjį Tedį, kuris iš Pirmojo pasaulinio karo grįžo sužalotas, praradęs atmintį, visiškai pamiršęs, kaip jiedu mylėjo vienas kitą ir kiek bendrų ateities planų sugriuvo. Visų likimus suluošino karas. Ar įmanoma po jo atsigauti? Ar trumpi, smagūs pabėgimai pasišokti gali pavirsti tavo kasdienybe, jei esi paprasta kambarinė, kurios niekas, šiukštu, negali pastebėti?
Regis, paprasta, banali istorija, kurioje persipina meilė ir karo nuoskaudos. Tačiau tai ne visai tiesa. Ši istorija apie viltį surinkti gyvenimo šukes ir pasistatyti iš jų sau ateitį. Ją skaitant girdi tą 20-ųjų muziką, jauti tą svaiginančią atmosferą, kartais net atrodo, kad užuodi prabangius kvepalus ir akys merkiasi nuo akinančių scenos šviesų. Tuometiniame Londone gyveno labai daug jaunų merginų, svajojusių užlipti ant scenos. Jos taupydavo paskutinius pinigus, kad tik galėtų išvysti savo mylimąsias žvaigždes, užvirdavo įnirtinga kova tarp norinčiųjų patekti į salę. Vykdavo perklausos, jų metu prodiuseriai ieškodavo „Choro mergaičių“, kurios dainuodavo kartu su žvaigždėmis. Kartais pasisekdavo ir kuri nors choro mergaitė pati sužibėdavo ne scenos pakraštyje, o priekyje.
Knygos pabaigoje yra pridėti ir autorės komentarai, pasakojimas, kaip ši istorija buvo parašyta. Viskas iki smulkiausių detalių išnagrinėta, vartyti archyvai, skaityti to meto laikraščiai, domėtasi to laiko moterų likimais. Paminėta nemažai to laikmečio garsių dizainerių, scenos žvaigždžių, pridėtas netgi dainų sąrašas, kurių rašytoja klausėsi, kurdama šią istoriją. Įdomiausia tai, kad pačios dramatiškiausios vietos ir yra tikros istorijos. Bet juk toks gyvenimas ir yra, negi ne?
Deja, šios airių rašytojos knygų į lietuvių kalbą išversta nėra, bet visai rekomenduoju netyčia kur aptikus perskaityti. Visiškai netikėta, maloni pažintis su prieš tai negirdėta autore. Tai nėra kažkoks daug klausimų keliantis veikalas, tačiau gražus, įkvepiantis pasakojimas, kai norisi kažko lengvesnio, bet ne visai bukinančio. Sužinojau keletą įdomių dalykėlių apie aprašytą laikmetį, kurį laiką gyvenau Dolės gyvenimą ir vis norėdavau pagauti minutėlę paskaityti.
Dar viena įdomi citata: "... it seems to me that children are like marriages. They are often better imagined than experienced." (p. 120)
Mano vertinimas: 8/10.
Leidykla, išleidimo metai: William Morrow, 2016.
Knygos autorė: Hazel Gaynor
(nuotr. iš: https://www.leinsterleader.ie/news/features/274637/best-selling-hazel-gaynor-talks-fairy-hoaxes-in-new-book.html)
