Beklampodama šiuose eilėraščiuose nusikėliau į snieguotą lauką kur pamiškėj, kur išvaikščiojau savo nemigą, sukdama ratus ir išėjau, o atsigręžus pamačiau purviną ratą ir savo žingsnius, nežinia, gal palikusius žymes ne tik snieguotam lauke, bet ir širdyje (gal ir ne tik savo). Toks vaizdinys visai pelnytai mane lydėjo, nes šie eilėraščiai – klampūs, kupini sniego, purvo, mirties, meilės ir ilgesio, bet galiausiai vis tiek sugrąžinantys į širdies namus.
2
aš norėčiau kad mudu nubudę
viens į kitą alsuotume tyliai
alsuotume tyliai kol lyja
tingėtume keltis kol lietūs
nuplauna sudegusį miestą
tik ilgesį miesto palieka
kai virš mūsų susiglaudžia sienos
(12 p.)
Kartkartėm ir pavargdavau klaidžiodama šiuose eilėraščiuose, kovodavau su struktūra, kol atsiverčiau 113 puslapį, kur mane pasitiko „budėjimas“ ir viskas aplinkui nutirpo. Pradėjau niūniuot kartu su Razausku ir staiga vėl atsidūriau bemiegėj nakty dvyliktoj klasėj. Labai aiškiai atsimenu, o ir pajaučiu, kaip sėdėjau anuomet naktį, klausiaus Razausko ir bandžiau klijuoti sudaužytą širdį, atrodė, tai niekuomet nesibaigs ir ašaros liejos upeliais, o dar reikėjo ruoštis visokiems bandomiesiems egzaminams. Taip lietuvių bandomajam visai netikėtai nugulė ir Vytauto Stankaus eilės, skambėjusios Razausko balsu. Ir viskas buvo gerai. Širdies gal tada ir nesuklijavau, prireikė daugiau laiko, bet žinau, kad Razauskas ir Stankus anuomet man padėjo išbūti. Išbūti, kai viskas aplinkui dūžta ir skauda, kartais ir oro pritrūksta. Kokia vis dėlto poezija yra galinga. Vien radusi „pabudimą“ žemai lenkiu galvą ir tykiai tykiai bemiegę naktį, po septynerių metų ištariu „ačiū“.
budėjimas
tavo skruostų duobutėse ošia
iš blakstienų pražydusios liepos
ir dvi saulės – tik mėlynos mėlynos
ant palangės šešėlį palieka
tavo kaklo duobutėje luotas –
mažas lašas užklojantis dangų
o danguj visos žvaigždės nušluotos
ir jų dulkės prilipę prie rankų
tavo pilvo duobutėje – rytas
tyliai švinta virš kambario rodos
miego langas vos vos pradarytas
ten už jo švelniai lyjantis sodas
tavo sapno duobutėje rūkas –
mažas perlas ištirpęs, tik lašas
kuriame miega jūros arkliukas
išgalvojęs tave ir užrašęs
(113 p.)
