2015-ųjų knyginė išpažintis.

Šiais metais perskaičiau 43 knygas. Daugiau, nei pernai, daugiau, nei buvau užsibrėžusi perskaityti. Dėl to savimi džiaugiuosi.
Gėda prisipažinti, bet pirkau knygų daugiau, nei spėjau jų perskaityti. Na, žinote, kaip būna, pamatai akcijas, senas knygas, kainuojančias viso labo eurą ar porą ir negali atsispirti kažko neįsigijęs. Tikriausiai namų bibliotekoje turiu knygų visiems 3 metams į priekį, bet labai vertinu ir apsilankymus bibliotekoje, todėl skaitau ir iš ten, nors ir kaip kartais stengiuosi pasiimti daugiausiai vieną knygą, gaunasi taip, jog pareinu su penkiomis. Tikriausiai ne aš viena tokia, a? :))

Taigi, geriausi 2015-ųjų skaitiniai, įvertinti 10/10:

1. Alessandro Baricco "Šilkas";
2. Milan Kundera "Nepakeliama būties lengvybė";
3. Marcelijus Martinaitis "Mes gyvenome".
4. Sophie Kinsella "Trečio dešimtmečio panelė".

Skaitiniai, įvertinti 9/10 ir verti paminėjimo:

1. Ray Bradbury "451° Farenheito" (9/10);
2. Kęstutis Navakas "Du lagaminai sniego" (9/10);
3. Birutė Pūkelevičiūtė "Metūgės" (9/10);
4. Elizabeth Wurtzel "Prozaco karta" (9/10);
5. F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis" (9/10);
6. John Fowles "Kolekcionierius" (8,5/10);
7. Jolita Skablauskaitė "Liūnsargių moteris" (8,5/10)

Labiausiai nuvylusios knygos, įvertintos nuo 1-2/10:

1. Agnė Žagrakalytė "Klara" (1/10);
2. Emily Bronte "Vėtrų kalnas" (1/10);
3. J. V. Gėtė "Jaunojo Verterio kančios" (2/10);
4. Francoise Sagan "Sveikas, liūdesy" (2/10);

Džiaugiuosi perskaičiusi daugelį knygų, kurias žadėjau jau seniai, bet prisiruošiau tik dabar. Taip pat be galo džiaugiuosi, jog idėja apie knygų klubą šiais metais tapo realybe! Knygų klubo dėka perskaičiau tokius kūrinius, kurių galbūt taip niekad ir nebūčiau atsivertusi. Tikiuosi, knygų klubas sėkmingai gyvuos ir ateinančiais metais.

Artėjančių Naujųjų metų proga visiems noriu palinkėti ypatingų atradimų knygų pasaulyje, įdomių ir netikėtų atsitiktinumų ir knygų, pasiekiančių Jus įvairiausiais būdais. Skaitykite ir patirkite skaitymo džiaugsmą! Iki naujų metų, naujų įrašų. :)

"Skiriama M." (sudarė Kornelijus Platelis)

Knygos aprašymas: "Poeto, eseisto, vertėjo Kornelijaus Platelio sudarytoje poezijos rinktinėje sudėti ryškiausi pasaulio meilės lyrikos pavyzdžiai – nuo ankstyviausių laikų iki XX a. pradžios. Knygoje pateikiama atskirų šalių poetų kūryba, kartu atsižvelgiant į kultūrų ir civilizacijų istoriją ir kiekvienos epochos stilistiką. Čia surinkti ne tik Vakarų, bet ir Rytų poezijos tekstai – senovės Egipto, šumerų, indų, hebrajų, graikų, romėnų, tamilų, persų, kinų, japonų, italų, anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų, vengrų poetų kūryba. Antologijoje it vėduoklė skleidžiasi poezijos formų įvairovė: nuo odžių iki elegijų, nuo gazelių iki sonetų."

Mano nuomonė apie šią knygą: Kai buvau išsiilgusi poezijos, kaip tik ši knyga pakliuvo į rankas vasarą, važiuodama autobusu į gimtąjį miestą pasigardžiuodama skaičiau šį eilėraščių rinkinį. Žinoma, buvo visko. Buvo ir pažįstamo, ir visiškai naujo. Buvo saldžios banalybės, buvo ir visiškai nesaldaus skausmo. Kažkaip malonu pajusti, jog pasaulyje, o tuo labiau šiame laikmetyje, ne tu vienas patyrei meilės kančias, ne tu vienas išliejai kažkada ašarą dėl to, jog kažkas baigėsi, dėl to, jog atrodė, kad gyvenimas netenka spalvų išėjus meilei. Rodos, apie meilę juk jau tiek prirašyta, bet taip įdomu keltis per laikmečius, per skirtingas šalis ir suvokti, kokie žmonės jausmingi. Buvo, yra ir tikrai bus. Prieš šimtą ar du šimtus metų kažkas irgi ėjo gatve, bijodamas sutikti prarastą meilę, bijodamas, kad pernelyg skaudės. Juk ir dabar vaikštom kartais galvas nuleidę, lyg kažko ieškom, kažką pametę. Šis rinkinys apie patį stipriausią jausmą - meilę. Meilę, kuri keičia, apvalo, kartais gniuždo, bet vis dėlto, ji visuomet reikalinga. Nuostabus kūrinys, suteikiantis galimybę meilę pažinti įvairiausiomis spalvomis. Džiaugiuosi, jog turiu šį rinkinį savo lentynoje.

Mano vertinimas: 8/10

Knyga: iš mano bibliotekos, laimėta.

Mano pieštukas užkliuvo:

Mibu no Tadamine

(850-?)

Kai išsiskyrėm,
Toks beširdis atrodė
Apyaušrio mėnuo.
Ryto žara nuo tada -
Vien liūdesio ženklas.

Omaras Chajamas

(XI a.)

53

Kas buvom aš ir tu? Lašeliai tarp šlaunų,
Ištryškę iš vidaus nuo geidulio liepsnų,
O vėtra jau rytoj išgainios mūsų dulkes, -
Tai džiaukimės bent šią akimirką vynu!




Ir daug kitų nuostabių meilės išpažinimų...

Domantas Razauskas "Takas į tylą"

Knygos aprašymas: "Domanto Razausko eilėraščiai – tai visiškai atskiri, savarankiški kūriniai, brendę ir augę nepriklausomai nuo jo originalių dainų.
Knygoje pastebimas poeto dėmesys formai, papildomas prasmes sukuriančiai akustikai, garsynui. Akivaizdu, kad D. Razauskas nenori eiti lengviausiu keliu – jis bando savo jėgas tradicinėje silabotoninėje lyrikoje, klasikinių sonetų formose, stengdamasis suvaldyti kalbos tėkmę. Tačiau negalima sakyti, kad ši poezija formali ir prasmė – antraeilis dalykas. Anaiptol. Poetą kaip tik ir domina klausimas: ar galima kalbėti prasmingai, kalbą uždarant į griežtos formos gniaužtus, ar eilėraščio estetika ir semantika gali būti vienodai stiprios? Ne banaliai provokuojanti, postmoderni poezijos-žaidimo estetika, o klasikinis rimas, ritmas, metras. Kita vertus, čia pat ir poeto verlibras. Tiesa, taip pat suvaldytas, akustiškai motyvuotas ir ritmiškas. D. Razausko muzikinė klausa turi lemiamos įtakos jo eilėraščiams – vis jie pulsuoja ritmu, kiekvienas tarsi muša savo taktą, groja savo melodiją.
Galima teigti, kad ši kūryba netradicinė savo tradiciškumu, tiek formaliame, tiek prasmės lygmenyse. Tikrovės kaip iliuzijos ir iliuzijos kaip tikrovės tema – bene pagrindinė knygoje, nematoma gija jungianti visus skirtingu metu rašytus eilėraščius. Kai kuriuos jų skiria dienos, kai kuriuos – penkerių metų tarpas. Tačiau bendras vardiklis išlieka. Eilėraščiai kažkuo primena dzenbudistinius koanus, mąstymą provokuojančias kalbos pinkles, bandymą žodžiais atsakyti į sau dar vaikystėje užduotus klausimus, puikiai suvokiant, kad būtent žodžiai ir paslėpė visus atsakymus. Tai kur ta erdvė iki žodžių, iki įvardijančio, identifikuojančio proto? D. Razausko eilėraščiai – amžina šios erdvės paieška."

Mano nuomonė apie šią knygą: Na, Domanto Razausko dainas tiesiog dievinu. Apie šitą knygą svajojau ilgai ir labai džiaugiausi ją radusi. Tai poezijos rinkinys ir CD "Lietaus kambarys". Keletas eilėraščių buvo tokių, kuriuos pirma girdėjau dainuojamus, todėl mintyse norėjosi juos išdainuoti. Nors buvo tikrai ypatingų, paliečiančių eilėraščių, vis neapleido mintis, jog daugiau nei pusė knygos atrodė tinkama skaityti autoriaus draugų vakarėlyje, o ne man, kaip skaitytojai. Žinoma, juk poezija ir yra autoriaus aplinkos atspindys, jo žiūrėjimas į aplinką, bet juk man, kaip skaitytojai, taip pat norisi pajusti artimumą. Norisi kažką išjausti, kažkur nusikelti, kažką prisiminti. O kai poezija netransliuoja nieko artimo man, taip ir lieka... Lyg nubėganti. Man šio autoriaus kūryba muzikoje yra magiška, aš ją išjaučiu kaskart vis stipriau, tačiau šis rinkinys manęs neprivertė išjausti.

Mano vertinimas: 6/10

Mano pieštukas užkliuvo:


"Lukui"

Vieną kartą tavo mergaitei
Užaugs sparnai ir
ji išskris.

Tu stovi
rūkai
ir raukaisi -
žiūri kaip skrenda šilkais
apsitaisiusi tavo mergaitė
ir juokiasi.

Tu nupirkai jai marškinius
batelius raudonumo vyšnios
- nupigintų batų salone -
suknelę jai nupirkai
kas rytą užpildavai pienu
žalią jos dubenėlį -
(kas vakarą irgi užpildavai)

O dabar tu raukaisi
kai skrenda tavo mergaitė
ir juokiasi
be juoko, be pagrindo -
virš miestų plazdena
ir stiklo akutėm trupina
pačią gražiausią suknelę
kurią tik galėjai
padovanoti

Birutė Pūkelevičiūtė "Devintas lapas"

Knygos aprašymas: "Antrasis pasaulinis karas baigėsi. Ką mes laimėjom? Visi, kurių akys liko žemėm neužbertos, žiūri dabar į pirmąjį taikos vakarą. Žiūri ir nesupranta žvaigždžių abejingumo. Tarp didžiulių dangaus kūnų, tarp švytinčių jų kamuolių, skrieja mažytė planeta, kurioj šiandien baigėsi karas. Ir ant numesto rūdyti šalmo jau užkrito pirmas vyšnios žiedo lapelis. Kodėl nesudreba visata?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Anksčiau apie šią autorę žinojau tik tiek, jog rašo poeziją. Rodos, savarankiškai bevartydama mokyklinį vadovėlį buvau užkliuvusi jos pavardę, tuomet susiradau eilėraščių rinkinį "Metūgės" ir įsimylėjau šios autorės poeziją. Šįkart bibliotekoje akys užkliuvo už knygos "Devintas lapas". Šiuose prisiminimuose sujungti du laikotarpiai. Pirmasis ir svarbiausias - antrojo pasaulinio karo laikotarpis Vokietijoje, į kurią, B. Pūkelevičiūtė ir pora jos draugių, buvo priverstos pasitraukti. Antrasis laikotarpis jau apie vyresnio amžiaus moterį Kanadoje, kuri vis prisimena savo jaunystę. Buvau lyg ir sau prižadėjusi, kad gal užteks tokios tematikos knygų, bet džiaugiuosi, jog perskaičiau "Devintas lapas". Ši istorija nebuvo tokia niūri, kaip daugelis to laikmečio istorijų, kartkartėm net šyptelėdavau, paskaičiusi apie tai, kokiais mažais dalykais merginos sugebėjo tuomet džiaugtis. Kartais ir nervinausi su istorijos "herojėmis". Ypač, kai buvo rašoma apie tai, kaip lietuvių šeima sugebėjo vogt merginų davinį, joms duodami srėbti tik kažkokį neaiškų srėbalą, nors gaudavo jos daug daugiau, ką pasiskanaudama valgydavo šeimynėlė. Nepaisant to, išliko stiprios ir pakankamai laimingos, ypač jas džiugino mintis apie Vakarus. Ir ši svajonė išsipildė. Knygoje aiškus pačios autorės likimas. Kitų dviejų draugių gyvenimas Vakaruose taip ir liko paslaptimi. Tarp kitko, tik šios knygos dėka sužinojau, jog B. Pūkelevičiūtė buvo ir teatro aktorė. Manau, jog tokios knygos yra nepelnytai užmirštos. Juk tai mūsų istorijos ir kultūros dalis.

Mano vertinimas: 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Kai žmogaus šalia tavęs nėra, atrodo, kad jis kažkur toli tik apskritai plūduriuoja dienos bendrybėje, tik "būna" - be aiškių akimirkos apybraižų. Bet juk visi, su kuriais išsiskyrėm - draugai, priešai, giminės, pažįstami - jie visi dabar veikia ką nors apčiuopiamo: prausiasi, eina nusipirkti laikraščio, valgo kriaušę, siuvasi ištrūkusią sagą, karpo žalitvorę, keičia perdegusią elektros lemputę."

"Man visados gražu žiūrėti į statomą namą. Galvoju tada apie žmones, kurie jame gyvens: netrukus jis bus pilnas balsų, žingsnių, šviesų, juoko. Čia susibėgs baldai, paveikslai, sietynai ir veidrodžiai, kurie iki šiol buvo išmėtyti po įvairias parduotuves ir laukė laimingo susitikimo. Susibėgs ir visi mažieji daiktai: arbatinukai, židinio žarstekliai, vaikų pačiūžos, pipirų malūnėliai, pagalvėlės adatoms, riešutų spaustukai. Ir visi daiktai susidraugaus, ir visi daiktai mylėsis - po tuo pačiu stogu."

"Guliu viena - plačioj iš sofos ištraukiamoj lovoj ir galvoju, kas žmogus niekad neturėtų nubusti vienas. Nubudimas - kaip užgimimas: nubudus visados norisi verkti. Todėl reikia, kad tave kas nors pasūpuotų, paglostytų ir pasakytų: nebijok pasaulio, į kurį vėl ateini; nebijok - įsidienos, nebus taip baisu. Tikrai, įsidienojus įmanoma gyventi vienam, bet vienam nubusti - liūdna."

Knyga: Iš bibliotekos.

Knygiškos kalėdos

Šiais metais mūsų namuose bus itin knygiškos Kalėdos! :)

Mažosios moterys

Knygos aprašymas: "Seniai seniai gyveno keturios mergaitės, kurioms nestigo nei valgio, nei gėrimo, nei drabužių, net ir mažučių pramogų. Jos turėjo gerų draugų, o tėvai jas nepaprastai mylėjo, bet joms vis buvo negana. Kartą jos pasiteiravo senutės, ką turėtų daryti, kad taptų laimingos, ir ši atsakė: „Kai būsite kuo nors nepatenkintos, pasvarstykite, kiek jums duota, ir išmokite būti dėkingos už tai.“
Tai istorija apie gerumą ir žmogiškumą, apie kasdienes pastangas išlikti, išmokti, pažinti, suprasti, leidžiančias pasijusti laimingoms – tikroms mažoms moterims."

Mano nuomonė apie šią knygą: Kartais taip būna, kad pavėluoju į traukinį. Ypač į knygišką traukinį. Tik prieš metus pirmąkart perskaičiau "Mažąjį princą", o štai dabar ir "Mažąsias moteris". Skaitydama šią knygą grįžau, jei ne į vaikystę, tai į paauglystę tikrai. Kaip ir paauglystėje, įsitraukusi į tam tikrą knygą, skaitydavau naktimis, taip ir šįkart. Iš pradžių "Mažosios moterys" mane kiek erzino vaikišku naivumu, vertybių brukimu, tačiau paskui įsigyvenau į šią istoriją ir vis laukiau, kas bus toliau. Ši istorija apie keturias seseris - Megę, Džo, Betę ir Eimę. Apie tai, kaip išgyvendamos nepriteklių, jos darbuojasi namie ir padeda vargstančiai mamai, kol tėvas kariauja. Mergaitės mokosi ne tik gaminti ar siūti, jos taip pat mokomos ir svarbiausių vertybių, mokomos mylėti ir užjausti artimus. Na, rodos, iš to amžiaus jau išaugau, kad būčiau mokoma tokių dalykų, tačiau negalėjau nesižavėti tuo kilniaširdiškumu ir atjauta. Nors labiausiai žavėjausi karštakoše, kiek netašyta Džo. Galbūt dėl to, kad iš dalies įžvelgiau panašumų su savimi, o galbūt ir dėl to, kad iš seserų jos charakteris buvo spalvingiausias. Kai vyriausioji - Megė tampa tikra gražuole, pavergiančia vaikinų širdis, Džo, priešingai, ginasi nuo tokių paikysčių, rašo istorijas ir galvoja, jog niekad neįsimylės. Žodžiu, istorija apie šias žavingas sesutes, išties, graži. O dar gražesnė ji tuomet, kai pati esi paauglė ir daug kas dar prieš akis. O mano atveju, skaitai, ir, rodos, norisi pamokyti jas, patarti... :))

Mano vertinimas: 8/10

Knyga: Iš bibliotekos.

Trečio dešimtmečio panelė

Knygos aprašymas: "Laros vaizduotė visada buvo itin laki. Dabar ji svarsto, ar tik nesikrausto iš proto. Pas normalias dvidešimtmetes su trupučiu merginas vaiduokliai nesilanko! Larai pakanka ir savų bėdų. Neseniai įkurta jos kompanija byra, geriausia draugė ir verslo partnerė pabėgo, ją ką tik paliko didžioji gyvenimo meilė... Ir tuomet apsireiškia ji – Laros antros eilės teta iš trečio dešimtmečio. Kad ir kas būtų ši eterinio pavidalo panelė – merginos vaizduotės žaismas, vizija ar astralas – Lara netikėtai įgyja nepakartojamą draugę, kuri iš esmės pakeičia jos tolesnį gyvenimą."

Mano nuomonė apie šią knygą: Seniai beskaičiau kažką tokio malonaus! Nuo pat pirmųjų puslapių iki pabaigos, sunku buvo atsiplėšti nuo šios neįtikėtinos istorijos. Pagrindinė veikėja Lara, tokia tipinė "nevykėlė" gyvenime. Verslą įkuria su egoistiška ir melage savo drauge, vaikinas palieka ir visiškai nusispjauna ant Laros, ji bando jį susigrąžinti, bet bergždžiai. Negana to, numiršta jos teta, kurios gyvenime nėra mačiusi ir yra priversta apsilankyti jos laidotuvėse... Nuo to ir prasideda nuotykiai. Vaiduoklis tampa Laros geriausia drauge ir gyvenimo guru. :))) Žavėjo pagrindinės veikėjos smagi ironija, kartais ir tas jos bejėgiškumas, ne kartą skaitydama šią istoriją, balsu nusijuokiau, tačiau pabaigoje vos nenubraukiau ašaros. Tikrai rekomenduoju šią knygą, norintiems praskaidrinti niūrokus rudens vakarus. Neprašausite, kaip ir aš neprašoviau. Dar laimė nusišypsojo dėl to, kad kaip tik tuo laiku, kai skaičiau šią knygą, keliavau į Londoną, kur ir vyksta knygos veiksmas. Jaučiausi tikrąja šio žodžio prasme, atsidūrusi įvykių viduryje. :) Esu sužavėta, nors ši knyga jau kokius 5-4 metus dūlėjo mano lentynoje ir atrodė pats paskutinis skaitinys, kurį galėčiau paimti į rankas.

Mano vertinimas: 10/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, kažkada kainavusi 10 litų.

Mano pieštukas užkliuvo: "Jeigu gyvenime prieini kryžkelę ir tau reikia gerai apie viską pagalvoti, nerasi geresnės vietos už namus. Nesvarbu, kiek tau metų."



p.s. gal kas pasiūlytumėte kažką panašaus? :)

Petras Kurmelis

Knygos aprašymas: "Petras Kurmelis – darbštus valstietis, mamos prispaustas veda iš išskaičiavimo: ūkiui reikalingas marčios kraitis. Tačiau vedybos laimės neatneša. Savo liūdesį jis skandina degtinėje, nuolat priekaištaudamas mirusiai mamai, kad ji nepatarė geriau ieškoti ne pinigingos, bet mylinčios žmonos…"

Mano nuomonė apie šią knygą: Užėjau vieną dieną Telšiuose į komisą ir pamačiau šią knygą. Tokią seną, su ganėtinai gražiais paveikslėliais, galvoju, juk reikia pasiimti, visgi Žemaitę teko skaityti tik mokykloje, ir tai tik kažkokias nuotrupas. Grįžusi namo iškart pradėjau skaityti, ir perskaičiau per porą vakarų. Labai nustebau dėl to, jog jaučiau malonumą skaitydama Žemaitę! Niekad nebūčiau pagalvojus. Na, mėgstu lietuvių literatūrą, Joną Biliūną skaitau su didžiuliu užsidegimu, Šatrijos Ragana irgi žavėjo, bet, kad galėčiau taip smagiai suskaityti Žemaitės kūrinį, neįsivaizdavau. Taigi, knyga apie tai, kaip Petras, vyras iš stuomens ir iš liemens, vis raginamas draugų ir mirštančios motinos, susiranda žmoną. Nei mielą akiai, nei širdžiai, užtat kraitis geras. Galiausiai Petras pamato, jog žmona didžiausia tinginė, kuri ničnieko neveikia ir negana to, myli kitą vyrioką. Petras pradeda gerti, tokiu būdu malšindamas nuoskaudas. Ir taip iš puikaus vyro nieko gero nebelieka... Moralas tikriausiai tame, kad jausmų klausyti būtina, net jei ir piniginė šaukia alkana. Ši istorija žavėjo vien tuo, jog rasdavau vis vieną, antrą nežinomą žodelį iš senosios lietuvių buities, galima susipažinti su tam tikrais papročiais (nors daugelis jų pažįstami, bet vis dėlto.) Manau, dar kada ją perskaitysiu, vien smagumui.

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, kainavusi 2 eurus.

Sonečka.

Knygos aprašymas:
"Nuo vaikystės Sonečka panyra į literatūrinę nirvaną: Natašos Rostovos kančia iš „Karo ir taikos” Sonečkai yra tikresnė už supančią gūdžią Rusijos pokario tikrovę. Geniali skaitytoja Sonečka sutinka grižusį iš Sibiro tremties, pasaulyje pripažintą rusų dailininką.
Įžymaus ir bohemiško Roberto Viktorovičiaus ir provincijos bibliotininkės Sonečkos gyvenimai susilydo į vieną: Maskva, kur gimsta ir užauga Tania, Roberto Viktorovičiaus senatvė, aplankantis kūrybinis įkvėpimas ir aštuoniolikmetė nimfa Jasia, galiausiai mirtis… bet gyvenimas tęsiasi."

Mano nuomonė apie šią knygą: Vos pradėjus skaityti, apsidžiaugiau, maniau, pagaliau radau tai, ko man reikia! Pradžioje skaitėsi itin maloniai, ypač, kol Sonečka nebuvo praradusi blaivaus skaitytojos proto. O paskui viskas darėsi vis labiau nuspėjama, vis labiau niūru. Iš pradžių mane žavėjusi Sonia, skaitant tapo mano nemėgstamiausiu ir pilkiausiu knygos herojumi. Labai lengvai pasidavė rutinai, lyg ir numetė savo knygas ar svajones, ir tyliai džiaugėsi, jog gali skalbti SAVO VYRO kojines. Pati istorija priminė daugelį sovietmečiu lietuvių parašytų panašaus pobūdžio istorijų. Mergina išteka, ji užspeičiama į kampą, vyras arba nusigeria, arba susiranda meilužę ir jam į visas šeimas, o tuo labiau žmonas, nusispjaut. Nelikau sužavėta šia istorija. Viena iš tų, kai skaitai ir tikiesi, jog tavo gyvenimas niekada nebus toks niūrus.

Mano vertinimas: 5/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos. Kainavo viso labo 1 eurą.

Didysis Getsbis

Kartais taip jau nutinka, kad viskam reikia pertraukų. Kaip ir mano įrašams, nors mažiau ar daugiau skaičiau, tačiau nieko neparašiau. Tad trumpai apžvelgsiu tuo laikotarpiu perskaitytas knygas, kurių neaprašiau ir knygą "Didysis Getsbis", kurią perskaičiau užvakar.

1. Rainer Maria Rilke "Duino elegijos". Šį poezijos rinkinį įvertinau 6/10. Eilės, kurios nebuvo man.
2. Christie Laume "Edita ir Teo. Vienos meilės istorija". Tragiška ir jaunatviškai graži paskutinė Editos Piaf meilės istorija. 8/10
3. Gintaras Bleizgys "Sodas". Eilėraščių rinkinys, kurį įvertinau 8/10.
4. Agnė Žagrakalytė "Klara". Tiesą sakant, ši knyga ne tik, kad nepatiko, tiesiog erzino. Kažkoks bandymas tarytum pamėgdžioti A. Škėmos "Baltą drobulę", kai mintys padrikos, viena su kita nesusijusios, kažkur vaikščiojančios skirtingomis pusėmis, tik, sakyčiau "Klara" yra grynų gryniausias nesusipratimas. Lyg ir įmanoma užčiuopti taip būdingas lietuvių literatūrai melancholijos gyslas, bet tik tiek. Nusivyliau. 2/10
5. Julian Barnes "Pabaigos jausmas". Pamenu tik tiek, jog skaityta laiku ir vietoje, tačiau daugiau nieko nepamenu. 7/10
6. Emily Bronte "Vėtrų kalnas". Pernelyg niūri ir bent jau man nuobodi knyga. Iš dalies tokios knygos man primena meksikiečių serialus, tik čia mažiau seilėjimosi, daugiau pykčio. Veikėjai atstumiantys, visiškai nekeliantys noro įžvelgti kažkokią kitą jų pusę. Nepatiko, vienas prastesnių pastarojo meto skaitinių. 1/10
7. Jolita Skablauskaitė "Liūnsargių moteris". Nuostabūs, mistiški apsakymai. Šią rašytoją laikau vasaros atradimu. 8/10
8. Marcelijus Martinaitis "Mes gyvenome". Puikiai pamenu tą jausmą, kai važiuojant autobusu, skaičiau šią knygą ir regėjau pro langą lietuviškus laukus. Viskas buvo taip nuostabiai susiję, jog kartkartėm net užimdavo kvapą. Nuostabių prisiminimų knyga, kurią tikiuosi perskaityti dar kartą. 10/10
9. Georges Bataille "Akies istorija". Knyga, kurią sunku apibūdinti. Nuo protu nesuvokiamo ištvirkimo iki... mirties ir iškreiptos, pagarbios meilės mirčiai. Šią knygą perskaityti galima per valandą, tačiau poveikis, nujaučiu, išliks mažiausiai visam vakarui. Jaučiuosi apsvaigusi ir sunku suprasti, teigiama ar labai neigiama prasme. 7/10.

Tai štai tokie skaitiniai mane lydėjo vasaros-rudens pradžios laikotarpiu. Dabar trokštu vėl grįžti prie skaitymo ir rašymo pilnu tempu. Taigi, "Didysis Getsbis".

Knygos aprašymas: "Trečias dešimtmetis, džiazo amžius: prohibicijos įstatymas, Chanel No. 5 kvepalai, pirmasis įgarsintas filmas, Peliukas Mikis, šampanas, čarlstonas ir fokstrotas iki paryčių. Anot F. Scotto Fitzgeraldo, „stebuklų, meno, pertekliaus ir satyros amžius“. I pasaulinio karo veteranas iš vidurio vakarų Nikas Karavėjus persikelia į Long Ailandą, nuvorišų pamėgtą rajoną. Šalia gyvena paslaptingas, bet nepaprastai žavingas trisdešimtmetis Džėjus Getsbis, visoje apylinkėje pagarsėjęs turtais ir pasakiškais vakarėliais. Tai, ką jis pasakoja apie save, kelia rimtų abejonių. Akivaizdu tik viena – Getsbis myli žavingąją Deizę Bjukenen, kurios prašmatni vila stovi kitapus įlankos. Kadaise Deizė, mergina iš turtingos šeimos, pažadėjo laukti į karą išvykstančio vargšo kareivio Džėjaus, bet ištekėjo už turtuolio atleto Tomo Bjukeneno. Sugrįžęs namo ir sukaupęs turtus Getsbis pasišauna bet kokia kaina ją susigrąžinti."

Mano nuomonė apie šią knygą: Taip jau nutiko, jog šią knygą skaičiau po to, kai pažiūrėjau ekranizaciją. Ekranizacija itin žavus reginys ir akims, ir širdžiai. Žinoma, skaitant Getsbį įsivaizdavau, kaip žavingąjį Leonardo DiCaprio, tačiau, negi daug ką praradau? :)) Knygos atžvilgiu buvau nusiteikusi itin skeptiškai, teko porą kartų paimti ją į rankas ir numesti į šalį, prie neskaitomų knygų. Kadangi mūsų knygų klubas išrinko skaityti šią knygą, teko prisiversti ir man. Ir, keisčiausia tai, jog likau sužavėta! Ši meilės istorija tokia tragiška, tokia graudi, jog neįmanoma nesižavėti. Ir nereikia tikėtis, jog viskas iki smulkmenų surašyta, daug daugiau slypi tarp eilučių. Arba paprasčiausiame žvilgsnio aprašyme, kuris pasako daug daugiau negu koks puslapis apie jausmus. Ši knyga aprauda visas neišsipildžiusias meiles, visus nepasakytus laiku žodžius. Labai gailėjausi Getsbio. Žinot tą jausmą, kai norėtųsi apkabinti knygos herojų ir paguosti ar patarti? Štai taip jaučiausi skaitydama apie Getsbį. O Deize kartkartėmis norėjosi bjaurėtis. Rodos, pinigų troškimas visiškai užtemdė jos sielą. O ji ir jis galėjo laimingai gyventi... Nedrįstu sakyti, jog ši istorija banali. Man ji visiškai tokia nepasirodė, apibūdinimui tiktų žodis - pažįstama. Užvertusi nubraukiau ašarą. Ir už Getsbį, ir už savo kažkada kažkaip neištartus žodžius ar nepasiteisinusį ilgesį...

Mano įvertinimas: 9,5/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Ilgas buvo jo kelias iki tos melsvos vejos, ir jo svajonė buvo jau taip arti, jog jis nebegalėjo nė įsivaizduoti, kad jos nepasieks. Jis nežinojo, kad ji liko praeity, kažkur tamsiuose toliuose už miesto, kur neaprėpiami Amerikos laukai ilsisi naktyje.
Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn. Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu - rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau... Ir vieną gražų rytą...
Taip mes stengiamės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį."

Knyga: Iš bibliotekos.

Nežinomybė

Knygos aprašymas: "Romane autorius gilinasi į emigracijos ir sugrįžimo, nostalgijos ir šaknų praradimo, atminties ir užmaršties temas. "Nežinomybė" - paradoksali, iš esmės autobiografinė knyga, atskleidžianti emigracijos tragizmą ir tam tikrą prieštaringumą: ar sugrįžimas apskritai įmanomas?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Atrodo, emigracija šiandien įprastas reiškinys. Niekas pernelyg ir nesusimąsto, kaip jaučiasi tie, kurie paliko savo šalį ir išvažiavo svetur. Kai emigrantai grįžta, būna, pasižiūri į jų pasikeitusius įpročius ir pagalvoji, oho, koks išpuikimas. Ir, išties, ar labai įdomu klausytis emigranto pasakojimo api gyvenimą svetur? Pirmas dešimt minučių taip, paskui tiesiog atsibosta. Taip pat, kaip ir emigrantui, vargu bau, ar patinka girdėti seniai pamirštas istorijas apie miglotai prisimenamus arba neprisimenamus žmones. Tai štai, visa tai ši knyga ir parodo trijų emigrantų akimis. Pirmoji - Irena, išvykusi iš savo tėvynės Čekijos dėl okupacijos. Išgyvena Prancūzijoje dvidešimt metų ir pagaliau ryžtasi bent trumpam grįžti į tėvynę. Ir ką ji randa? Vitrinose - nemadingos suknios. Buvusios draugės maukia alų, o ne prancūzišką, brangų vyną, kurį ji įprato gurkšnoti Prancūzijoje. Ar kas nors klausia, kaip ji gyvena? Ne. Niekam tai neįdomu. Jos meilužis Gustavas, švedas, palikęs savo šalį, kad būtų kuo toliau nuo savo nenorinčios skirtis žmonos. Jis pasaulį regi kiek kitaip, paviršutiniškai. Jam gerai visur, svarbiausia rasti moterį, kuri neįpareigotų savo asmenybe ir tiesiog rūpintųsi Gustavu. Ir galiausiai Žozefas, negalintis susitaikyti su savo žmonos mirtimi ir vis gyvenantis tarytum su ja, tarytum laukdamas jos mosto įeiti į jų namus. Visi trys veikėjai lyg ir jungiami emigracijos, tačiau labai skirtingi su labai skirtingais vidiniais pasauliais. Visai šalia pradvelkia, lyg vasarinis vėjelis dar viena - Milados istorija. Ji ne emigrantė, tiesiog išgyvenusi itin liūdną meilės dramą. Knygoje itin nagrinėjamas prisiminimų klausimas. Ar jie išlieka? Ar atmintis talpi saugykla? Ir kur mūsų tėvynė? Kur mūsų dabartis, praeitis? Ar įmanoma dabarties ir praeities sueitis?

Mano vertinimas: 6/10.

Knyga: Iš bibliotekos.

Baden Badeno nebus

Knygos aprašymas: "Baden badeno nebus - trečia Undinės Radzevičiūtės knyga po juodojo humoro ir absurdo mini romanų Strekaza ir Frankburgas. Tai keistos istorijos apie žmones, kurių jūs nesutiksite gatvėje, o jeigu ir sutiksite, jie tų istorijų niekada jums nepapasakos... Naujoji knyga Baden Badeno nebus atveria dar vieną šios talentingos kūrėjos briauną - mokėjimą pasakoti istorijas. Knygoje išlieka įprastas Undinės Radzevičiūtės stilius, įmanomas pavadinti "akupunktūrine proza" - preciziški sakinių dūriai, taupus ir asketiškas kalbėjimas ir itin subtilus humoras."

Mano nuomonė apie šią knygą: Ilgai dvejojau skaityti šią knygą ar ne. Kartas nuo karto akys vis užkliūdavo už šio pavadinimo, tačiau pasiimti ir perskaityti nesiryžau. Tik dabar, išgirdusi apie tai, jog ši rašytoja gavo ES literatūros premiją, net susigėdau, jog dar taip ir neteko nieko skaityti. Nors norėjau pirma perskaityti "Žuvys ir drakonai", deja, bibliotekoje jos neradau, tad griebiau šią mažytę ir skanią "Baden Badeno nebus". Šioje knygoje yra 16 šmaikščių, keistų mini istorijų. Kiekviena istorija įdomi ir įdomi savaip. Kai kurie motyvai šiek tiek kartojasi, kaip tarkime, pirštai, rankos, tačiau iš esmės istorijos skirtingos. Labiausiai įstrigusios istorijos - "Grafo žmona" ir "Valteris Šulcas". Pirmoji įstrigo dėl melancholijos ir liūdesio, kurie smelkte persmelkia. O antroji įstrigo įdomiomis mintimis apie knygas ir, žinoma, labai keistu pasiūlymu - kad V. Šulcas parduotų odą ir taptų... ištatuiruotu knygos viršeliu. Skaitant šią knygą, pagalvojau, kad Undinė Radzevičiūtė yra tarytum lietuviškasis A. Baricco. Abu stebina istorijų unikalumu, veikėjų neįtikėtinu neįprastumu ir kažkokia tvyrančia visur magija.

Mano vertinimas: 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo:
"Vis dar pasitaiko žmonių, kurių gyvenimą pakeitė knygos.
Giunteris pažinojo net du vyrus, nukentėjusius nuo Nabokovo “Lolitos”.
Vienas pagal ją netgi gyveno, o kitas tik labai to norėjo.
Taip pat jis pažinojo vieną protingą moterį, į klausimą, kokio tipo vyrai jai patinka, atsakančią: „Kaip Šerlokas Holmsas.“ Kai jos klausdavo: „Kaip kuris?“ – ji atsakydavo: „Kaip bet kuris.“
Giunteris žinojo, kad Rusijoje nuolat pasitaiko žmonių, bandančių gyventi pagal Dostojevskį. Ir jiems baigiasi blogiausiai.
Kodėl gyvenimas pagal geriausio rašytojo geriausius kūrinius baigiasi blogiausiai?
Stebėdamas gyvenimą Giunteris įsitikino, kad įtaką gyvenimui turi ne tik pripažinti šedevrai, bet ir beveik nepastebėti kūriniai.
O kartais netgi knygos viršeliai."

"O pasaulyje nėra pavojingesnių žmonių už tuos, iš kurių atimamos iliuzijos."

Knyga: Iš bibliotekos.

Silva Rerum II

Knygos aprašymas: "Silva rerum II – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Pirmoji "Silva Rerum" dalis man paliko išties didesnį, giliau įsirėžusį įspūdį. Pirmoji, rodos, tryško gaivalingumu, įvairiais likimo vingiais, šelmiškumu ir jaunyste, o štai antroji - duoklė senatvei, sentimentams ir mirčiai. Maras, badas, skurdas, švedai, rusai, išdavystės, praeities apraudojimai. Tarp viso šito šiek tiek pasigedau daugiau gyvasties. Žinoma, karo, maro ar bado laikotarpiu, šito tikėtis yra absurdiška, bet vis dėlto? Be abejonės, autorė išlieka tokia pat talentinga ir analogų neturinti mūsų literatūroje. Iš pradžių, sunku buvo įsijausti į istoriją, sakiniai atrodė pernelyg ilgi, ištempti, tačiau, paskui, įsiskaičius, tokie sakiniai atrodo netgi daug mielesni už įprastus, dažniausiai, trumpokus sakinius. Dabar nenustygstu vietoje, kaip noriu perskaityti trečiąją šios istorijos dalį.

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: nuosava.

Poetas ir prostitutė.

Knygos aprašymas: "Nepaprasta lietuvio poeto ir rusės prostitutės istorija. "Bet kas tai yra meilė? Tai žvėris, kurio nesuprasi, nepagausi, neužmuši. Jis miršta pats. Mirtis ir meilė - visada kartu."

Mano nuomonė apie šią knygą: Kai norisi kažko lengvo ir patrakusio - tokia knyga puikiai tinka. Rodos, kaip ir nieko ypatingo - istorija apie išgerti mėgstantį poetą, kuris leidžiasi į nuotykį - išvažiuoja Rusijon, susipažįsta su prostitutėmis ir vieną įsimyli. Tada utopiškai vystosi jų meilės istorija, kuri galiausiai baigiasi, vos ne kaip Romeo ir Džuljetos. :)) Naktinis, neįpareigojantis pernelyg nugrimzti į apmąstymus, skaitinys. Skaičiau ir gyvai įsivaizdavau tokio poeto, menininko gyvenimą tuometinėje Lietuvoje. O ir ko ne gyvenimas? Gyveni sau pas mamą, rašai karts nuo karto, susirandi turtingą draugą, kuris supažindina su turtingu gyvenimu, rodos, sėdėk ir žvenk, tik atsiranda knygoje ir niūresnių epizodų. Daugiau nelabai ką ir yra pridurti.

Mano vertinimas: 6/10.

Knyga: Nuosava.
Knygos kaina: 0,90 eur. Pirkta komise.

Mano pieštukas užkliuvo: " Ruduo. Aš bijojau rudens kaip meilės. Taip jaunuolis aistringai trokšta meilės, bet kai ji ateina, jis bijo prarasti protą. Iš meilės. Jis bijo likti it musę kandęs. O ruduo visada mane apgaudavo. Jis žadėdavo man raudoną vyną ir aistringą meilę, o aš visada likdavau su tuščiu buteliu šaltame vėjyje. Ir tuščio butelio švilpesys vėjyje man primindavo mano ištuštėjusią sielą. Gal aš pats buvau kaltas, bet juk ruduo visada stipresnis už poetą ir, vadinasi, tai jis kaltas dėl visko!"

Kolekcionierius

Knygos aprašymas: "1963 m. išėjęs romanas “Kolekcionierius” tapo bestseleriu, o 1965 m. pagal jį buvo pastatytas Williamo Wylerio filmas.
Meno akademijos studentę Mirandą, kuri įkūnija kūrėjui būtiną vidinę laisvę, emocinį gyvybingumą, pagrobia atsitiktinai praturtėjęs klerkas Frederikas Klegas. Jos sąmonėje Klegas transformuojasi į Kalibatą – bjaurumo ir išsigimimo simbolį. Trys romano dalys – tai dviejų veikėjų pasakojimai apie save, jų vidiniai monnologai, atskleidžiantys dvi diametraliai priešingas gyvenimo pozicijas: Klego egoizmą, vidutiniškumą ir Mirandos dvasinę harmoniją, dorovinę tvirtybę ir intelektą. Nelaisvėje Miranda suvokia gyvenimo, meilės ir neapykantos esmę ir įsitikina, kad didžiausia vertybė – tai gebėjimas giliai jausti ir mylėti gyvenimą..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai trečioji knyga, skaityta su skaitytojų klubu. Išties, puikus romanas, sukėlęs dviprasmiškus jausmus ir labai daug įvairiausių minčių. Pirmiausia, nesuprantu, kaip Mirandą galima apibūtinti kaip kažkokią atseit intelektualę, aš temačiau tik negudrią, pataikaujančią vyresniam vyrui, mergiščią, kuri neva labai daug nusimano apie meną. Nejaugi? Ar tokio "kreivo, šleivo" paveikslo glostymas ir bučiavimas atrodo kaip intelektualės elgesys? Nemanau. Taip pat, manau, jei ji būtų buvusi tokia protinga ir gudri, būtų sugalvojusi daug išradingesnių būdų pabėgti. Man jos buvo gaila tik iš žmogiškosios pusės. Juk kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę, tad taip ją pagrobti ir uždaryti išties - bjauru ir nesąžininga. Šiuo atveju, pagrobėjas Frederikas man pasirodė daug gudresnis, blaiviai mąstantis vaikinas. Galbūt jis ir neapsimetinėjo išmanąs meną, bet du dalykus išmanė puikiai - drugių kolekcionavimą ir pagrobimo meną, kuris buvo išties kūrybingas ir iki smulkmenų apgalvotas. Dažnai gailėjausi pagrobėjo, baisiausia, kad jis tenorėjo tik būti mylimas ir kurį laiką buvo pasipūtėlės pseudomenininkės auka. Aukos ir "šeimininko" santykis man labai priminė knygą "Lolita", netgi "šeimininkų" mintys vos ne identiškos, nors situacijos ir skiriasi, bet vis dėlto... Nesinori leistis į visiškas smulkmenas ir kalbėt apie pabaigą, juk, vis dėlto, gal dar kas neskaitęs ir norės perskaityti. Tiesiog norisi pasakyti, kad kolekcionierius bet kokiu atveju išlieka kolekcionierium. Manau, tai viena tų knygų, kurią reikia perskaityti tikram skaitytojui.

Mano vertinimas: 8,5/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "-Mes buvom nuogi vienas priešais kitą. Mes negalim būti dar labiau vienas nuo kito nutolę."

Knyga: Iš bibliotekos.

Kišeninis moterų atlasas.

Knygos aprašymas: "„Kišeninis moterų atlasas“ – tai ironiškas ir kandus, bet labai tikroviškas epas, vaizduojantis nelengvą moterų gyvenimą patriarchalinių normų užvaldytoje visuomenėje. Kartu tai ir nuoširdus, atjautos kupinas pasakojimas apie sulaužytus keturių paprastų žmonių likimus. Turgaus prekeivė alkoholikė Manka, buvusi Varšuvos sukilimo ryšininkė Marija, moteriško būdo auksarankis konditerininkas Marijonas ir maištaujanti paauglė Marysia gyvena tame pačiame Varšuvos rajono name ir klaidžioja tomis pačiomis gatvėmis. Graudžios šių personažų, įkūnijančių keturias kartas, gyvenimo istorijos susilieja į painų ir prieštaravimų draskomą šių dienų visuomenės portretą.

Žvelgdama iš feministinių pozicijų, autorė įtaigiai parodo, kaip primesti socialiniai vaidmenys (motinos, namų šeimininkės, „tikro vyro“, turgaus pardavėjos, mergaitės-princesės) žlugdo laisvės trokštančias asmenybes, pasmerkia jas dvasiniam skurdui ir nužmogėjimui. Sodrus gatvės žodynas, gyvi personažai, autentiški pykčio bei nevilties protrūkiai verčia susimąstyti apie svarbiausius šiandienos Rytų Europos skaudulius."

Mano nuomonė apie šią knygą: Sunku apibūdinti įspūdį, kurį paliko ši knyga. Viena vertus, nepaliko lyg ir jokio. Kita vertus, paliko kažkokį kartų prieskonį. Šioje knygoje yra keturios, trys apie Marijas ir viena apie vyrą nepritapėlį - Marijoną, istorijos. Turginės, ryšininkės, padirbinės ir princesės. Visos istorijos savitai stiprios. Pirmoji tarytum apie nešsipildžiusį moteriškumą, norą turėti šeimą, aplinkos priespaudą. Antroji apie moterį, iškentusią karo žiaurumus, dabar vos begalinčią paeiti, taip pat neturinčią nieko artimo ir gyvenančią praeitimi. Trečioji apie auksarankį vyrą, kuris neturi šeimos, gyvena vienas, visiems padeda yra labai kruoštus ir viską, ko kas bepaprašytų, padarysiąs, viskas būtų kaip ir gerai, jeigu ne tai, kad aplinkiniai įtarinėja jį turintį keistų potraukių, nors taip nėra. Ketvirtoji istorija apie mergaitę, apsėstą milžiniško noro kažką griauti, deginti, maištauti, kažkam kenkti, tačiau labiausiai, pasirodo, jai reikėtų paprasčiausios draugės. Tačiau, kad ir kokios jautrios ir stiprios istorijos būtų, joms kažko tiesiog trūksta. Kai pradedi skaityti, rodos, įdomu, ir intriguoja, tačiau po kelių puslapių pradeda kelti nuobodulį. Žinoma, susimąstai ir apie tai, kokie žmonės, galbūt, gyvena tavo name ir ką jie patiria, tačiau autorės ironija kartais buvo, rodos, ne laiku ir ne vietoje, net mane, kaip skaitytoją ir piktino, ir žeidė. Žodžiu, niūri knyga, kurios antrą kartą neskaityčiau.

Mano vertinimas: 2/10.

Knyga: Nuosava.

Knygos kaina: 1,45 eur.

Nepakeliama būties lengvybė.

Knygos aprašymas: "Aišku viena: priešybė sunkumas – lengvybė yra slaptingiausia ir daugiausia reikšmių turinti priešybė.“

Šis Milano Kunderos romanas - labiau negu - kiti yra apie meilę. Tomas ir Tereza. Ar tempti ant pečių praeities naštą, kaip daro Tereza, ar vietoje jos rinktis būties lengvybę kaip Tomas ir Sabina, jo draugė ir meilužė, kuri vienintelė supranta šį mėgstantį vilioti gydytoją? Jis tyrinėja moteris, tarsi skalpeliu pjaustytų kokį medicinos tyrimo objektą. Nežinia, kas lengviau pakeliama. Paradoksų meistras Kundera siūlo į viską pažvelgti skirtingų veikėjų akimis. Netgi šuo Kareninas turi teisę į savo skyrių knygoje. Tačiau netrukus toks netikrumo persmelktas veikėjų judėjimas pasirodo esąs ir dialektinis svarstymas, svyruojantis tarp mąstymo ir poetinės beprotybės – ir naštą, ir lengvybę pasirinkti vienodai sunku..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Vis dar jaučiuosi it apsvaigusi nuo to malonumo, kokį suteikė šis romanas. Slyste slydau žodžiais, negalėjau atsiplėšti. Veiksmas aprašomas ne itin nuosekliai, išmėtytai, tačiau nuo to tik dar įdomiau. Pamąstymai apie gyvenimą, santykius, būtį, nebanalūs, neįkyrūs. Knygos herojai vienas už kitą spalvingesni, įtaigūs, labai gyvi. Mergišius chirrugas Tomas. Įdomiausia tai, jog beskaitydama pradėjau suprasti jo trauką moterims, net ir turint mylimąją, juk "Tomas sakydavo: mylėtis su moterimi ir miegoti su moterimi - ne tik dvi skirtingos, bet beveik priešingos aistros. Meilė - tai ne noras mylėtis (šis noras siejasi su nesuskaičiuojama daugybe moterų), o noras kartu miegoti (šis noras siejasi tik su viena moterimi)." Tomo poligamija atrodė ganėtinai simpatiška, nors apskritai to netoleruoju, tačiau Tomas turėjo tarytum kokį talentą - išsirankioti gyvenime įdomiausias moteris ir paversti jas savo trumpalaikėmis damomis. Vienintelė ilgalaikė, verta Tomo meilės buvo Tereza. Tereza - pavydi, sieliškai šiek tiek sužalota moteris. Šešių atsitiktinumų dėka ji atsiranda Tomo gyvenime ir iš jo nepasitraukia iki pat mirties. Sabina - Tomo meilužė, simpatiška menininkė, trokštanti gyvenime išdavysčių. Francas - deja, tikriausiai pati nykiausia knygos persona. Aš jį vis ir įsivaizdavau kaip nuobodylą kerėplą. Ir, galiausiai, šuo Kareninas - vienas mieliausių, liūdniausiai gyvenimą baigusių, personažų. Skaitant apie šunelio kančias, norėjosi ir ašarą nubraukti, taip labai jo pagailo. Niekada nejaučiau didelės simpatijos šunims, tačiau paskaičiusi apie šį, netgi pamaniau, kad kada nors galbūt ir norėčiau turėti šunį, kuriam, be abejo, duočiau savo mėgstamo personažo vardą. Vis dėlto, perskaičius šią knygą būtis neatrodo sietina su lengvybe, su nepakėlimu - tikrai. Nuostabi istorija, ir nebūtinai apie meilę - tiesiog apie žmogų ir jo egzistenciją. "Nepakeliama būties lengvybė" tiesiog būtina perskaityti mažiausiai kartą.

Mano vertinimas: 10/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Neįmanoma patikrinti, kuris sprendimas geresnis, nes nėra su kuo lyginti. Žmogus viską išgyvena pirmą kartą ir be jokio pasiruošimo. Tarsi aktorius vaidintų scenoje be repeticijų. Bet ko gi vertas toksai gyvenimas, jei jau pirmas bandymas gyventi ir yra tikrasis gyvenimas? Todėl gyvenimas visada panašus į škicą. Bet net ir škicas nėra tikslus žodis, nes škicas visada yra kažkieno apmatai, ruoša paveikslui, tuo tarpu škicas, kuris yra mūsų gyvenimas, nėra ruoša, tai apmatai be paveikslo."

"Ten, kur kalba širdis, netinka proto pastabos. Kičo imperiją valdo širdies diktatūra."

"Žmogaus laikas ne ratu sukasi, o vis bėga pirmyn. Štai kur priežastis, kodėl žmogus negali būti laimingas, nes laimė yra pasikartojimų ilgesys."

Kai Nyčė verkė.

Knygos aprašymas: "Frydrichas Nyčė ir Jozefas Brojeris niekada nebuvo susitikę. Ir, žinoma, psichoterapija atsirado ne iš jų pokalbių. Tačiau pagrindinių veikėjų gyvenimas grįstas faktais, o svarbiausi romano dėmenys: Brojerio dvasinės kančios, Nyčės neviltis, Ana O., Lu Solomė, Froido santykiai su Brojeriu, gimstanti psichoterapija – tikrai buvo 1882 metų istorija."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, ir spėju, paskutinė. Visą knygą nuobodžiavau, norėjau ją greičiau perskaityti tik dėl to, kad galėčiau į rankas paimti kitą. Neįdomūs, ištęsti pokalbiai, aptarinėjami jau net ir įgrisę klausimai. Šios knygos Nyčė pasirodė itin arogantiškas, silpnas žmogus. Gydytojas Brojeris - taip pat silpnavalis, kuriam apsuka galvą keistoji pacientė Berta. Lu Salomė - dar viena arogantiška koketė. Nė vienas knygos veikėjas manęs nesudomino. Dialogai man pasirodė nereikalingai ištęsti, nuobodūs, gvildenantys tą patį per tą patį. Iki šiol keista, kad šią knygą man šitaip rekomendavo, o ją perskaičius pajaučiau tik palengvėjimą, kad pagaliau galiu griebti kitą knygą. Vienas nuobodžiausių skaitinių apskritai.

Mano vertinimas: 4/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Pamąstykite, daktare Brojeri, kodėl visi didieji filosofai yra niūrūs? Pamąstykite, kas yra saugūs, patenkinti, visuomet linksmi? Atsakysiu jums: tik tie, kurių akys apsiblaususios - paprasti žmonės ir vaikai!"

Sveikas, liūdesy.

Knygos aprašymas: "Fransuaza Sagan (1935 – 2004) – prancūzų romanistė ir dramaturgė. Būdama 19 metų, F. Sagan sukėlė sensaciją, kai jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ žaibiškai tapo perkamiausia knyga. Nors knyga turi aiškią siužetinę liniją (septyniolikmetė stengiasi užkirsti kelią naujoms tėvo vedyboms), svarbiausia čia intensyvus emocinis herojės pasaulis: jaunatviškas vienatvės, ilgesio ir meilės išgyvenimas, santykis su turtingų žmonių gyvenimo nuobodžiu."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai viena tų knygų, kurią užverti, numeti į lentyną ir pamiršti nepraėjus nė dienai. Ši istorija apie išlepintą septyniolikmetę mergiotę, kurios mergišius tėvas susiranda moterį ir pagaliau nori vesti, tad, žinoma, mergiotė nori juos išskirti. Nežinau, kuris veikėjas erzino labiausiai, nes erzino visi. Mergiotė, Sesilė, į meilę žiūrinti tik kaip į pasilaižymą patvory su bet kuo ir gana, jaučiasi nuskriausta, kai tėvo gyvenime atsiranda intelektuali moteris, kuri tučtuojau nori pakeisti jų prabangų, rūpesčių nepažįstantį gyvenimėlį. Tėvas, Reimonas, aptekęs pinigais mergišius, moteris keičiantis it kojines. Ana, pseudointelektuali niurgzla, kritikuojanti viską aplink ir viskuo nepatenkinta, gyvenimų tvarkdarė. Na, ir dar pora, visiškai nykių veikėjų – Sirilis ir Elzė, jie tokie nykūs, kad jiems tiktų bet kokių aktorių iš muilo operų portretai. Įvykiai lengvai nuspėjami, pabaiga banali, nuspėjama jau įpusėjus. Vis dar negaliu suprasti apie kokį liūdesį ir vienatvę čia atseit buvo kalbama? Neradau jo nė lašo, radau tik išlepintos mergiotės virkavimus, negavus tai, ko ji nori. Galbūt, jei būčiau ją skaičius keturiolikos metų, man ši knyga ir būtų palikusi geresnį įspūdį, bet ir tai vargu.

Mano vertinimas: 2/10.

Šilkas

Knygos aprašymas: "Alessandro Baricco (g. 1958 m.) – šiuolaikinės italų literatūros fenomenas, pelnęs tarptautinį pripažinimą. „Šilkas“ - vienas garsiausių jo romanų, klasikine forma papasakota nepaprastai subtili ir keista meilės istorija. Tai stiliaus šedevras, kur žodžių nedaug, kur šilko leitmotyvas regimas tarsi plonyčiu teptuku rašomi hieroglifai. Prekyba šilku, prancūzas egzotiškoje Japonijoje ir meilės nulemta neužmirštama jo gyvenimo istorija."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai viena gražiausių mano skaitytų meilės istorijų. Tirpte ištirpau šioje subtilioje magijoje. Netgi tas faktas, jog Ervė Žonkūras buvo neištikimas savo mylimai ir mylinčiai žmonai, manęs neprivertė bodėtis, ką paprastai tokiose situacijose darau. Tai švelni ir trumpa meilės istorija. Meilės, kuri neišauga į kažką pavojingo, kuri nepasiglemžia visko. Istorija, lengva, švelni ir maloni lyg šilkas. Negaliu atsispirti A. Baricco skleidžiamai magijai. Žodžių nedaug, tačiau kiek daug juose paslėpta! Prancūzas Ervė Žonkūras išvyksta į Japoniją ieškoti šilkverpių. Jis suranda ne tik tai, ko reikia, tačiau ir daug daugiau - nepaaiškinamą meilės istoriją. Grįžęs užsisklendžia šiek tiek savyje ir laukia kitos kelionės, tačiau neapleidžia ir savo žmonos. Po vienos nakties su moterimi, kurios "akys nebuvo rytietiškos, o veidas atrodė kaip mergaičiukės", viskas pakrypsta jau kita linkme. Nutinka daug baisių dalykų, tačiau meilė abiem moterim lyg ir išlieka, skaudinanti, tačiau išties, nuoširdi.Galiausiai viskas baigiasi netikėtai ir, deja, ne taip laimingai, kaip įprastai. Tik išlieka klausimas: "O kas, jeigu?". Be abejo, rekomenduoju, lenkiu žemai galvą prieš šį nuostabų autorių, kurio knygos nuneša į visai kitas platybes (ne geografines), dvasines platybes.

Mano vertinimas: 10/10

Mano pieštukas užkliuvo:

"Beje, jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems patinka dalyvauti savo gyvenime ir kurie mano, jog dar ir norėti jį gyventi - tiesiog nepadoru."

"O po valandėlės:
-Tai keista kančia.
Švelniai.
-Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi."

" - Gal būna, kad tavo gyvenimas taip keistai apsiverčia, jog nieko nebeturi pasakyti?"

Mėnulis yra tabletė.

Knygos aprašymas: "Ir trečiojoje knygoje poetė lieka ištikima savo vertybėms

Trečiojoje knygoje poetė lieka ištikima savo vertybėms – radikaliam, prie nieko nesitaikančiam individualizmui ir sąžiningam, atviram ir neornamentuotam žvilgsniui į tikrovę. Tikrovę, kuri demaskuojama ir dekonstruojama, neharmonizuojanti ir neteikianti vilties, tačiau... Tačiau, pasak autorės, gal tas egzistencinis dugnas suteikia pačią didžiausią galimybę atsispirti ir kilti – nefalsifikuotos gyvybės, nesumeluoto grožio ir neišglvotos prasmės kryptimi?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Pastaruoju metu sunkiai randu poeziją, kuri perkratytų visą vidų, kurioje paskęsčiau. "Mėnulis yra tabletė" taip pat ne toks poezijos rinkinys. Keletas eilėraščių tikrai buvo tokie, kai pagalvojau: "Kaip pažįstama! Reiks išmokt mintinai!", o kiti likę, rodos, prasklendė pro šalį ir tiek. Ne viskas palietė taip, kaip tikėjausi. O galbūt, kas žino, man ne poezijos laikotarpis. Nagi, būna taip, kad perskaitai kažką vieną kartą - ir nepaliečia, nors kažkaip lyg ir norėtum, tačiau perskaičius vėliau - tiesiog užvaldo. Tad, teks paskaityti kitus šios autorės poezijos rinkinius.

Mano vertinimas: 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

kodėl rodenas nesukūrė mąstytojos skulptūros

jei atsistojai ir stovi sau viena kur
parke, parduotuvėje, universiteto kiemelyje,
prie rašytnamio ar miesto aikštėj
ilgesnį laiką
jei neatsargiai užsimąstei
prisėdusi ant šaligatvio
prisėdusi
kavinėje, bibliotekoje, po renginio
jei ilgesniam laikui tavo akys
nelakstė aplink it pašėlusios,
liežuvis netransliavo
dviejų žodžių per sekundę greičiu
kūnas kiek ilgėliau sustingo vienoje
pozoje
o aplink nebuvo to kuo galėtum visa tai pateisinti –
mažo šunelio su raudonu kaspinėliu
knygos po ranka
būrelio draugų
vaikino ar merginos
laikančių tave už rankos
laptopo priešais

vadinasi tuoj tuoj išgirsi

net jei būtum
tualete
ar
dėl nesuvokiamų
priežasčių
rastumeis
spintoje
ir netyčia apie kažką
susimąstytum

it niekur nieko prieis
koks nepažįstamas
menkai
pažįstamas diedas
ir paklaus

TAI KO LIŪDI?

Meilužis.

Knygos aprašymas: „Meilužis“ autobiografinis M. Duras romanas. Tai pasakojimas apie jaunos prancūzės ir kinų milijonieriaus meilę.

„Meilė“ apie nenumaldomą troškimą dar kartą išgyventi seniai įvykusią tragediją. Tobulos meilės, romano veikėjų akimis, nėra."

Mano nuomonė apie šią knygą: Na, štai ir paskutinė kol kas perskaityta knyga. "Meilužis" - romanas apie meilę. Rodos, taip galėčiau apibūdinti trumpai ir aiškiai. Nors meilė kinų milijonieriaus sūnui, man regis, tėra antras planas. Pirmame plane iškyla jaunos merginos santykiai su motina ir dviem broliais, kurie, yra itin sudėtingi. Na, o romanas su milijonieriaus sūnumi man pasirodė kažkoks neišvystytas. Nors maniau, jog tai ir bus knygos ašis. Tačiau, kita vertus, "Meilužis" ne visai tipinė meilės istorija, nebuvo to, meilės romanams būdingo, seilėjimosi, daug kas nutylėta tarp eilučių. Nustebino tai, jog pagrindinė romano herojė buvo tikrai ne įprasta paauglė, atsiduodanti pirmam sutiktam vyrui. Jos požiūris į visa tai mane netgi stebino. Rodos, juk paauglė tik ir paskęstų meilėje, eitų iš proto dėl to vyriškio, tačiau čia viskas įvyksta atvirkščiai. Gražiausia knygos pabaiga, nors iki galo ir neįtikinanti.

Mano vertinimas: 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Kaip greitai mano gyvenime viskas tapo per vėlu. Aštuoniolikos metų jau buvo per vėlu. Tarp aštuoniolikos ir dvidešimt penkerių mano veidui ėmė darytis kažkas nesuprantama. Būdama aštuoniolikos, pasenau."

Stiklo gaubtas

Knygos aprašymas: "Talentingos, tačiau užsisklendusios savyje ir neįvertintos merginos gyvenimas bėga tarsi po stiklo gaubtu. Ji keistoko charakterio, galbūt dėl to knyga, kaip ir pagrindinė jos herojė, atrodo bejausmė. Ji kategoriška, nors ir lengvai pasiduodanti kitų įtakai.
Ji - beprotė, bent jau taip mano jos motina."

Mano nuomonė apie šią knygą: Jau keletą metų norėjau perskaityti šią knygą. Tikėjausi iš jos daug, nežinau ko... Galbūt kažkokio poetiškumo, galbūt kiek išsamesnių būsenų aprašymų. Tačiau tai, ką perskaičiau nuvylė. Tikriausiai blogai, jog perskaičiusi "Prozaco kartą" iškart griebiausi "Stiklo gaubto", kuriame nė per pusę nebuvo taip atskleista depresija. Nors, neslėpsiu, faktas, jog rašytoja Sylvia Plath nusižudė vos po poros mėnesių išėjus šiam romanui, mane šokiruoja. Juk pačioje istorijoje lyg ir susidaro iliuzija, jog pagrindinė herojė pasveiko, išsigydė ir galiausiai jokia depresija jos nebekamavo, o pasirodo, realybėje buvo kitaip. Šįkart išsiplėsti neketinu. Jaučiu mažutį apmaudą dėl to, jog nusivyliau "Stiklo gaubtu", juk tai autobiografinis kūrinys, įrodantis, jog ne visos knygiškos istorijos baigiasi gerai realiame gyvenime...

Mano vertinimas: 6/10.

Naktis be taisyklių.

Knygos aprašymas: "Ši knyga buvo parašyta per vieną naktį. Tai nėra nuoseklus eilėraščių ciklas, kur vienas papildo kitą, o paskutinė eilutė praryja pirmąją kaip gyvatė savo uodegą. Tai – pliūpsnis.
Ir vis dėlto gyvatė šiuose eilėraščiuose gyvena. Naktį ji medžioja raidžių peles. Netyčia užmyniau jos uodegą, suklupau, ir ji įgėlė man į liežuvį.
Šitaip stipriai sugeltas niekaip negalėjau užmigti ir metafizinės mirties akivaizdoje (iš baimės užmigti) aprašiau visus lygiai devyniolika įkandimų.
Sunku kalbėti vos gyvam ir dar sutinusiu liežuviu. Todėl kai kurios eilutės yra kreivos, rimai – atbuli, ritmas – slidus, o mintis pasitinka jausmą kaip gyvatė – plėšiką. Bet jie abu labu tokiu.
Štai taip jie mane ir sumedžiojo. Taigi esu dabar nuogas, atvirom žaizdom ir atmerktom akim. Žiūriu į naktį. Naktis be taisyklių... Kas užmerks mano akis, jei pats negaliu užsimerkti?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Net sunku patikėti kaip įmanoma parašyti 19 eilėraščių per vieną naktį. Iš pirmo žvilgsnio, eilėraščiai atrodo nelabai kuo ir ypatingi. Trumpi pasižaidimai. Tačiau, kai įsiskaitai, pajauti daug didesnį gylį, nei telpa viename trumpame žodelytyje. Kartais tiesiog pavargstu nuo pernelyg ilgų, suproziškėjusių eilėraščių. Skaitai ir pameti mintį, kuri buvo pradžioje. O čia trumpi, aiškūs eilėraštukai. Vieni išspaudžia šypsnį, kiti įstringa širdin.

Mano vertinimas: 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo:



GROŽIS SKIRTAS KVAILIAMS

Grožis skirtas kvailiams.
(Kvailiai išgelbės žemę...)
Grožis skirtas kalėms.
(Kalės pasaulį remia.)

Iš noro patikti visiems
(Argi čia kalės kaltos?)
Kalės pasaulį rems –
Ir Tą, kuris prikaltas...

Viską galit atleist –
Kvailiui ir kalei, ir kuiliui...
Grožis skirtas kvailiams.
Kitiems lieka vinys ir kulkos.

***
Tebūnie visa tai tau duota.
Tebūnie – ką anksčiau praradai.
Tebūnie visa tai apraudota.
Tebūnie visa tai – pažadai.

Tebūnie viso to nė nebuvo.
Tebūnie viso to – niekada.
Tebūnie viso to negražumo
Nematys net Kasandros kakta...

Depresija ir "Prozaco karta"

Knygos aprašymas: „Prozaco karta“ (1994), tapusi kultine knyga ne tik Amerikoje, bet ir Europoje, pasakoja apie didžiulę tuštumą, kurioje atsidūrė jauni amerikiečiai, užaugę „gėlių vaikų“ šeimose. Knygos herojė Elizabeth, užklupta depresijos, lankosi pas psichiatrus, vartoja vaistus, o galiausiai bando nusižudyti.

Ar Prozacas, antidepresantas, taps išsigelbėjimu milijonams nevilties kamuojamų žmonių?
„Taigi: esu iš Niujorko, mano mama – viduriniosios klasės žydė, o tėvas kilęs iš baltųjų sluoksnių dugno; jie išsiskyrė, kai man buvo dveji, mama visą laiką buvo bedarbė, o tėvas nepadėjo ar beveik nepadėjo manęs auginti; mums visada viskam trūkdavo pinigų ir, kiek prisimenu, mano vaikystė buvo ištisas paramų ar specialių nuolaidų sūkurys.“

Mano nuomonė apie šią knygą: Merginos, sirgusios depresija, dienoraštis. Vos pradėjus skaityti, galvojau numesiu šalin. Galvojau: ak, kokios banalios tos mergiotės sapalionės, kokia ji suknista egoistė, kaip šitaip galima. Tik šitaip galvojau tikrai neilgai. Beversdama lapus tolyn, pradėjau suprasti šios merginos jausenas. Pradėjau vis labiau ją pažinoti, vis labiau užjausti ir norėjosi tyliai tapšnoti per petį: "Ak, žinau, kaip tu jautiesi... Žinau, ką tai reiškia... Man taip pat teko patirti kažką panašaus." Laikotarpiu, kai skaičiau šią knygą, buvau apsėsta, vis mąsčiau apie depresiją, apie tai, kaip žmonės elgiasi ja sirgdami, apie tai, kaip tai, vis dėlto, yra baisu. Čia ne šiaip "aš jį mylėjau, jis mane metė, mano gyvenimas baigtas" liūdesėlis, čia liga, dažnai privedanti iki savižudybės. Man visos Elizabeth jausenos labai gerai pažįstamos. Pažįstu motyvacijos nebuvimą, keistokas nuotaikų kaitas, norą verkti smagiausio vakarėlio įkarštyje. Ir pagaliau man ne gėda apie tai kalbėti. Man negėda pripažinti, kad ir mano gyvenime buvo kritinių momentų, kai viskas krito iš rankų, kai nesurinkau ašarų net ir viešose vietose, kai norėjosi paprasčiausiai... išnykti. Bet aš to nepadariau, tiksliau sakant, nepadėjau sau to padaryti. Tad, šiandien galiu džiaugtis grauždama vieną knygą po kitos. Bet yra žmonių, kuriems šiuo metu net knygą skaityti yra sunku, kurie nemiega, kurie, kaip ir Elizabeth, nori dingti. Tačiau taip norėtųsi visiems pasakyti, kad viskas praeina. Kad net ir sunkiausias nuopuolis išlieka vertas gyvenimo. Kad gyvenimiškos pamokos gerai. Kad su viskuo įmanoma ilgainiui susitvarkyti. Norėčiau pasakyti, kad pas psichologą lankytis nėra gėda. Man labai liūdna, kai šiandien yra gėda prisipažinti, jog lankaisi pas psichologą, rodos, tai išgirdę, iškart galvoja, kad esi kažkoks nevisprotis, o apie psichiatrą nė kalbėti neįmanoma, nes tai iš viso sukioja kiekvieno pirštą prie smilkinio. O matyti tai, kaip nusižudo pažįstamas žmogus nėra gėda? Kodėl žmonės taip bijo kalbėti apie tai, kas sukelia norą žudytis? Juk tai tikrai nenutinka šiaip sau, dažniausiai tai būna ilgo proceso, ilgo vidinio irimo pasekmė. Depresija taip pat yra verta, kad apie ją būtų kalbama, kad žmonės nebijotų prisipažinti sau ir kitiems, kad serga. O dar visai neseniai girdėjau frazę "Depresija - tai tinginių liga." Ak, nejaugi? Tikrai, tinginių? O kodėl ja dažniausiai suserga patys unikaliausi, įdomiausi žmonės? Kodėl tiek daug unikalių kūrėjų jau nusižudė? Manau, kad tokios knygos, kaip ši, yra labai naudingos ir, kad ją reiktų perskaityti visiems, gal netgi įtraukti į mokyklinės literatūros sąrašą. Kad pagaliau suprastume, jog depresija tai visai ne tinginių liga ir, kad tas, kuris šiandien apsiverkė per pertrauką galbūt rytoj nebepravers mokyklos durų. Šita knyga moko suprasti, verčia susimąstyti (kad ir kaip tai banaliai skamba), ir verčia susimąstyti ne šiaip sau, o užplūsta visa lavna minčių apie žmones aplinkui ir patį save.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Štai ką noriu pasakyt apie depresiją: ji neturi nieko bendro su gyvenimu. Gyvenime visko būna: liūdesio, skausmo ir sielvarto, ir visa tai, savu laiku, yra normalu - nemalonu, bet normalu. Depresija - tai visiškai kita zona, nes ji susijusi su absoliučia stoka: jautrumo stoka, jausmo stoka, reakcijos stoka, susidomėjimo stoka. Skausmas, kuri jauti stiprios klinikinės depresijos metu, yra gamtos mėginimas (galų gale gamta nekenčia tuštumos) užpildyti tuščią erdvę. Bet kad ir kaip ten būtų, į gilią depresiją nugrimzdusieji - tik vaikščiojantys gyvi lavonai."

"Keista, bet aš įsimylėjau savo depresiją... Mylėjau ją, nes man atrodė, kad tik ją ir teturiu."

"Tačiau kiek daug depresijos aukų kenčia tylėdamos, niekam nežinant, o jų apgailėtinos padėties niekas nemato, kol joms neišsivysto beprotybės požymiai, kurių neįmanoma nepaisyti. Depresija - tai necharizmatinė liga, visiškai priešinga gyvai energijai, siejamai su beprotybe."

"Namų ilgesys man yra psichinė būsena. Aš visada ilgiuos kokio nors žmogaus, vietos ar daikto. Visada bandau sugrįžt į kokią nors įsivaizduojamą vietą. Mano gyvenimas - tai vienas stiprus ilgesys."

Šiaurės sachara.

Knygos aprašymas: "Romanas „Šiaurės Sachara“ – kūrinys apie XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto šviesuomenės gyvenimą. Pagrindinis veikėjas Martynas Lukeitas, lietuvaitės Urtės ir prancūzų belaisvio karininko Mišelio Benua sūnus, – talentingas dailininkas impresionistas.

Tuo laiku Nida, kurioje vyksta didžioji dalis romano veiksmo, buvo tapusi intelektualų ir menininkų susibūrimo vieta. Rašytojas pasakoja apie garsųjį Nidos „tapytojų rojų“, klestėjusį iki pat 1945 metų sovietų okupacijos. Čia, nuošaliau nuo didžiojo pasaulio, verda gyvenimas – mezgamos pažintys, gimsta meilė, netyla kūrybiniai ginčai. Bet veiksmo erdvė neapsiriboja pajūrio kraštu – nusikeliama ir į Europą, į Paryžių. O per vienišiaus menininko Martyno Lukeito gyvenimą parodomi ir tuo laiku pasaulį sukrėtę įvykiai."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pirmieji šios knygos puslapiai slinko lėtai, buvo šiek tiek nuobodu, tačiau paskui, peržengus kažkur 100-ajį puslapį ši istorija tiesiog užvaldė. Akimirkomis, kai negalėdavau skaityti, galvodavau, kas gi ten toliau dėjosi. Su kuo ta Urtė, ką tas Ansas. Ilgai spėlioti nereikėjo, kadangi knygą perskaičiau gana greitai, ypač kelionių traukiniu metu. Tai knyga, pažadinanti troškimą pasidomėti Kuršių nerija, radus proga būtinai pakeliauti aplinkui. Tai istorija apie dviejų kartų likimus, apie meilę, mirtį, vienatvę. Būtent vienatvės turbūt ir buvo daugiausia. Seniai beskaičiau tokį romaną, kurį užvertus, keletą dienų jausčiausi lyg nesava, vis norėčiau vėl atsiversti tą knygą. Dabar paskaitų metu, išgirdusi "Kuršių nerija" iškart prisimenu šį romaną ir manau, prisiminsiu jį dar ilgai.

Mano vertinimas: 8/10

Žodžio kūryba

Knygos aprašymas: "Beveik ligi šiol rašytojas Čiurlionis yra visuomenei nežinomas, plačiai nesvarstytas mūsų literatūros reiškinys.
Čiurlionis rašydamas mato plastiškai, o formuoja pagal muziką.
Jo parašyti literatūros puslapiai savo ruožtu ir komentuoja, ir esmingai papildo dailininko kompozitoriaus portretą.
„Trečiasis Čiurlionis“ gyvena ir nusipelno gyventi."

Mano nuomonė apie šią knygą: Sunku būtų paneigti tą faktą, jog Čiurlionis išties buvo genialus, unikalus kūrėjas. Ypač Lietuvos mastu. Žaviuosi jo dailės ir muzikos kūriniais, su didžiausiu malonumu žiūrėjau filmą "Laiškai Sofijai". Tačiau, tai, ką perskaičiau knygutėje "Žodžio kūryba"... Na, nesutinku su V. Landsbergiu ir nemanau, kad tokia kūryba yra itin kažkuo ypatinga. Vien tai, kad tai parašė toks genialus dailininkas ir kompozitorius, nereiškia, jog visa, ką jis kūrė yra labai unikalu. Ir, deja, nemanau, kad tai kažkaip būtų pakeitę (ar gali pakeisti) lietuvių literatūrą. Kai kurie puslapiai pasirodė itin infantilūs, kai kurios eilutės gražios, bet tik tiek. O aš taip nemėgstu knygas ar eilutes apibūdinti žodžiu "gražu". Vis dar turiu vilties, jog knyga "Čiurlionio laiškai Sofijai" pakeis šį mano neigiamą įspūdį. Nors vis dar su dideliu susižavėjimu žvelgiu į Čiurlionio paveikslus ir klausausi "Miške". Ir vis dar manau, kad visapusiškai talentingi žmonės neegzistuoja ir vienas talentas visuomet išsiskiria iš kitų galimų.

Mano vertinimas: 5/10.

"Taip, laimingas nebūsiu, kitaip būti negali. Pernelyg visam kam esu jautrus, pernelyg viską imu į širdį, svetimų žmonių nemyliu ir jų bijau, gyventi su jais nemoku.
Pinigai manęs nevilioja, laukia manęs vargas, abejoju savo pašaukimu ir talentu, ir nieko nepasieksiu. Taigi būsiu niekas, nulis, bet suvoksiu savo padėtį."

Pornomūza

Knygos aprašymas: "T. A. Rudokas- lietuviško literatūrinio undergroundo tėvas, fantazuotojas, chuliganas, mergišius, meilės dainius ir buvęs zekas, trijų vaikų tėvas ir buvęs trijų žmonų vyras, persona non grata kone visuose Vilniaus baruose.

„Pornomūza“ - beveik autobiografinė T. A. Rudoko knyga, kuri buvo parašyta 2004- 2005m. ir kurią leidyklos atsisakė išleisti. „Tai knyga apie nieką. Skiriu ją draugams, kad skaitydami apie nieką negalvotų. Nes jie patys pilni visko- meilės, gerumo ir gyvenimo ryžto. O liūdesys tebūna mūsų bendras slaptas turtas. Todėl šypsokitės, chebra! Amen.“

Mano nuomonė apie šią knygą: Manau, vien tai, jog knygos autorius apibūdinamas kaip "chuliganas" atspindi knygos turinį. Ką dar galima būtų pasakyti, jei knygos motto "Pisu, vadinasi, esu!"? Galbūt ir nieko ypatingo - eilinio mergišiaus, nežiūrinčio rimtai į gyvenimą, istorija. Daug alkoholio, sekso, geros muzikos. Atrodo, kam tokias knygas ir skaityti, kai aplink ir taip to pilna. Bet labai greitai ir su malonumu perskaičiau. Nors kažkokios gilesnės prasmės ir neverta ieškoti, tačiau atsipalaidavimui puikiai tinkantis kūrinys. Beje, ir susimąstyti privertęs, kai prisiminiau pagrindinio veikėjo analogą savo pažįstamų tarpe. Nežinau, ar tokia literatūra tikrai labai verta dėmesio, bet aš džiaugiuosi "susipažinusi" su šiuo lietuvių autoriumi - chuliganu. Ir jau geriau skaitysiu tokias knygas, nei pem pilkų acpalvių. :))

Mano vertinimas: 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Toks dabar jaunimas, - pamanė Jurgis. - Auksinis, tipo. Be protesto, be idėjų, be dvasios. Seksas, pinigai, karjera. Tuščiaviduriai, bestuburiai - plastikinės žuvelės akvariume. Plauko paviršiuje visiems matant - tokia pornūcha."

Užrašų knygelės I. 1935-1942

Knygos aprašymas: "Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) „Užrašų knygelių“ pirmajame tome spausdinami jaunystės 1935–1942 metų užrašai. Sąsiuviniuose Camus dėsto kilusias kūrybines mintis ir įspūdžius, reflektuoja amžininkų intelektinę bei meninę veiklą, žymisi savo mąstymo trajektorijas. Šiuose užrašuose galima apčiuopti rašytojo kūrybinio kelio ištakas, sekti kaip plėtojamos pirmųjų romanų temos, kaip skleidžiasi pagrindinių mąstytojo meninių ir filosofinių idėjų užuomazgos."

Mano nuomonė apie šią knygą: Anksčiau, kai dar mokiausi mokykloje, su malonumu skaitydavau Kamiu kūrinius, buvau jo gerbėja. Dabar, skaitydama "Užrašų knygelės I. 1935-1942" labai nusivyliau. Naiviai tikėjausi, kad tai bus panašu į mano taip mėgstamus Nykos-Niliūno dienoraščius ar kažkas tokio. Tačiau, šiose užrašų knygelėse radau tik besikartojančius įrašus, keletą citatų, tik keletą įdomesnių apmąstymų. Pati knyga pasirodė pernelyg monotoniška, tačiau patogus formatas leido ją skaityti važiuojant autobusu. Tai tokiu ir teliko - skaitiniu autobuse. Po šio nusivylimo, teks paimti į rankas kažką iš Kamiu kūrybos, nes nemalonu nusivilti tais, kurie anksčiau šitaip žavėjo. O gal užaugau? Kažin, išaugama iš Kamiu?.. Tiesiog dabar perskaitytos mintys pasirodė pernelyg tolimos.

Mano vertinimas: 4/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Jį jaudino, kaip ji įsikibdavo jam į drabužius, eidavo šalia prigludusi prie jo rankos, jaudino jos nesivaržymas ir patiklumas, kutenęs jo vyriškas pajautas. Ir tas jos nekalbumas irgi (ji išsiduodavo tik staigiu judesiu ir tuomet jau visiškai supanašėdavo su kate), ir jos rimtumas, kai bučiuodavosi..."

"Apie tą patį dalyką iš ryto ir vakare galvoji skirtingai. Bet kur yra tiesa - vakaro mintyse ar vidudienio samprotavimuose? Du atsakymai - du žmonių tipai."

"- Ar pažįstate daug mylinčių vyrų, kurie atsisakytų dailios save siūlančios moters? O jeigu tokių ir yra, tai jie jos atsisako todėl, kad jiems stinga temperamento.
- Jūs vadinate temperamentu rimto jausmo stoką?
- Pataikėte. (Bent jau ta reikšme, kurią jūs teikiate žodžiui "rimtas".)"

"Žmonės nėra mano artimieji. Jie mane stebi ir mane teisia, mano artimieji - tie, kurie mane myli ir manęs nestebi, kurie mane myli nieko nepaisydami, nei nuopuolio, nei niekšybių, nei išdavystės, kurie myli mane, o ne tai, ką aš padariau ar padarysiu, kurie mylės mane tol, kol aš save mylėsiu - iki savižudybės imtinai." A. Malraux

Prisukamas apelsinas

Knygos aprašymas: "Garsiausias Anthony Burgesso romanas „Prisukamas apelsinas“, įkvėpęs Stanley Kubricką pastatyti filmą ir pelnęs knygos autoriui pasaulinę šlovę, pasakoja apie paauglį Aleksą. Knygos herojus kaip ir dauguma paauglių maištauja. Jo maištas – tai destruktyvus, savitikslis smurtas, „ultrasmurtas“. Jo kasdienybė – plėšimai, muštynės ir net žmogžudystės. Rafinuotam klasikinės muzikos gerbėjui Aleksui smurtas įkvepia kūrybinio entuziazmo ir suteikia prasmės gyventi.

Romanas buvo išleistas 1962 m., tačiau kai kurios scenos žiaurumu šokiruoja ir šiais laikais. Dėl „smurto propagavimo“ romanas ir filmas laikomi pavojingais ir nepageidaujamais, buvo uždrausti rodyti daugelyje valstybių. Tačiau Alekso brutalumas nėra betikslis, tai kova prieš asmenybes „prisukamais apelsinais“ verčiančią ateities visuomenę, kuri siekia Aleksą perauklėti bet kokia kaina.

„Prisukamas apelsinas“ – XX a. literatūros legenda, kelianti nepatogius klausimus ir verčianti abejoti visuotinai priimtomis nuostatomis."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai buvo antrojo mėnesio skaitytojų klubo skaitinys. Tikėjausi daug. Tikėjausi vien dėl to, nes teko girdėti ne vieną pagiriamąjį žodį apie filmą. Nelikau pernelyg sužavėta nei knyga, nei ekranizacija. Pati knyga apie smurtaujančius paauglius. Smurtaujančius - švelniai pasakyta. Net nežinau, kaip tiksliau reiktų apibūdinti tai, ką teko skaityti. Pirmiausia, erzino nesulietuvinti, neišversti lyg ir rusiški, lyg ir kokie žodelyčiai. Atseit, jaunimo kalba. Erzino toks žiaurus elgesys su niekuo dėtais žmonėmis, norėjosi sutikti pagrindinius veikėjus ir spjauti jiems į veidą. Tiesiog. Paskui, jau įpusėjus, darėsi vis įdomiau. Įvairios atomazgos, gydymas ir bandymas įsiliet į įprastą gyvenimą. Viena, kas išgelbėjo mano nuomonę apie šią knygą - buvo pati jos pabaiga. Kažkaip net ir ramiau atsikvėpiau, kai pamačiau, kad ir tie smurtautojai galiausiai suauga. Antrą kartą šios knygos tikrai neskaityčiau. O tiek išgirtas visų filmas... Na, buvo malonu žiūrėti, kai viskas taip teatrališka, tačiau erzino nereikalingas ištęstumas. Manau, kad šią knygą įdomiausia skaityti paauglystėje. Vis priminė "Beveik suaugę" serijos knygas, kurias skaičiau, kai man buvo 13-a. Ar rekomenduoju? Ne itin.
Mano vertinimas: 6/10.

Metūgės

Knygos aprašymas:

"Galimas dalykas, kad Metūgės savo moteriškąja laikysena truputį pasiankstino: iš tolo dar buvo negirdimi artėjančio feminizmo būgnai ir švilpynės. O aš, nors ir nesu "feministė", vis dėlto buvau "femina". <...> Vartydama praeities veidus ir vaizdus, pagalvojau, kad Metūgių ašis sukasi apie jaunos moters vienatvę - svetimoj šaly, svetimame mieste - Monrealyje: praūžus baisiam karui. Kokie nykūs būdavo sekmadieniai pusiau apmirusiame mieste, kai iš tolo atskambėdavo tramvajai, kai aš laistydavau palangėj auginamas liūdnas gėles! Lyg didžiulis debesis tada užslinkdavo netekties sielvartas ir pasiilgimas - dvylikos stiprių brolių, kurie atremtų vėją pečiais. Ir dar: geliantis geismas sukurti savo pavidalu Dievą, kuris vakarais sėdėtų su tavim ant slenksčio. <...> Vaizdą visados branginau labiau už sąvoką. Metūgėse
ieškojau taupaus žodžio ir ypač glausto sakinio. Pavyzdžiui, labai džiaugiausi, aptarusi mirtį trumpai ir paprastai: "Mano mirtis graži". Knygai buvau įrašiusi motto, kuris per klaidą spaustuvėje nubyrėjo. Tai buvo Walto Whitmano sakinys: "Jeigu kūnas nėra siela, kas yra siela?" Šitaip aš tada galvojau (galvoju panašiai ir dabar) apie kūno ir sielos vienybę."
Birutė Pūkėlevičiūtė

Mano nuomonė apie šią knygą: Vis sunkiau ir sunkiau man yra apibūdinti poeziją. Kokia ji gali būti? Graži? Nemanau... Šis žodis neapsako poezijos gylio. Švelni? Irgi ne. Nors kartais būtent poezija glosto švelniausiai, bet juk kartais tik ji ir tegali subadyt iki ašarų kraujo. Rinkinį "Metūgės" apibūdinčiau, kaip moteriškos jėgos ir magijos kupiną poeziją. Būtent šitas apibūdinimas ir ateina galvon, kai prisimenu šį rinkinį. Nežinau ką daug blevyzgoti apie šią poeziją. Rekomenduoju paskaityti. O aš tuo tarpu, pasidalinsiu labiausiai įstrigusiais eilėraščiais.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

Dvi balandžio pilnatys

Pirmoji

Šviesi pavasario naktis.
Visi langai plačiai į vėsumą atverti. Visi
ąsočiai sklidini tirštos sulos.

Ir kai trys malūnininko dukterys išpurto
dideles duknas, margi jų patalai pakvimpa
miško vėjais.
Jūs trys malūnininko dukterys, jūs raudon-
plaukės seserys, vis tiek jūs šiąnakt neuž-
migsit!
Pasikaišykit klostytus sijonus ir, susikibę
rankom, bėkit paupin – – –
Smaluoti luotai supasi kaip geldos; kažkur
tarp nendrių švilpauja Vandenis; mediniu
tiltu nudarda didžiulė pilnatis.
Tada ir vėl senam vandens malūne ima ūžti
girnos:
Ant balkių sėdi dideli, basi vaiduokliai ir
sijoja miltus balto beržo rėčiais.
Nes šiąnakt trys malūnininko dukterys pasi-
raitos rankoves ir užminkys saldžius Velykų
pyragus.

***

Aš esu piktas žiedas ir maitinu save pražū-
čiai.
Mano gyslos tamsios, nes mano kraujas yra
vynas ir purvas.
Aš esu balų vijoklis ir laku drumzliną van-
denį.
Gėrėkis!
Aš suskaldysiu veidrodžius. Jie mane pakar-
toja šimtus kartų: alkaną kaklą ir prigesintas
akis.
Aš esu apkartus pati savimi ir bijau vidur-
dienio.
Todėl tavo glėbis turi būti du lenkti kalavijai.
Kad aš neišsigelbėčiau.

Du lagaminai sniego.

Knygos aprašymas: "Tai septintoji Kęstučio Navako, poeto, eseisto, literatūros kritiko ir vertėjo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, knyga. Jos žanrą lengviausia apibūdinti kaip esė, nors šių esė diapazonas platus - nuo reportažo iki novelės. Du lagaminai sniego - tai tekstus siejanti metafora, kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka: laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu.

Penki punktai apie šią knygą:
1. Rašiau ją trejus metus, bet yra čia ir senesnių tekstų.
2. Jos žanrą lengviausia apibūdinti kaip esė, nors tų esė diapazonas: nuo reportažo iki novelės.
3. Daug kas buvo spausdinta "Šiaurės Atėnuose", "Nemune" ir kitur, tačiau daugelis tekstų naujai suredaguoti arba perrašyti.
4. Šia knyga aš pasitikiu. Kaip ir jos skaitytojais.
5. Du lagaminai sniego. Tai tekstus siejanti metafora. Kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti.
Autorius"

Mano nuomonė apie šią knygą: Puikus esė rinkinys, persmelktas bohemiškos rašytojo būties. Skaičiau ir šypsojausi, kai kurie momentai atrodė kažkuo artimi, lyg ir atpažįstami. Skaitydama susimąsčiau apie jaunystės laikinumą. Apie tai, kaip sudėtinga išnaudoti tą laiką, kai norisi vieno, o privalai daryti visai ką kita ir panašiai. Todėl, kai skaičiau apie jaunystės nuotykius šiame esė rinkinyje, pagalvojau, kad vargu ar aš kada galėčiau parašyti kažką panašaus, net ne parašyti, o paprasčiausiai prisiminti. Atrodo, jog vieni žmonės turi talentą ne tik rašyti, bet ir gyventi taip, kad turėtų ką rašyti. Kol kas, Kęstutis Navakas manęs dar nė karto nenuvylė. Rekomenduoju.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Žmogus, norintis likti amžinai jaunas, turėtų išsaugoti ne savo garbanas ir ūsus, o savo vienatvę. Tokią, kokia ji būdavo prieš dvidešimtį metų, su desperatiškais bandymais keisti pasaulį, perdislokuoti jo žneklus, atverti tai, kas užrakinta, ir užtrenkti tai, kas neprašytai atsivėrė."

"Tuo tarpu Nickas Brownlee'is, parašęs knygą "Alkoholis", ją baigia štai šitaip: "Verta atminti, kad iš milijardų žmonių, kurie šįvakar vartos alkoholį, tik labai nedidelė dalis turės dėl jo problemų. Alkoholis atskleidžia įgimtas savybes, kurios paprastai būna užgniaužtos slopinimo mechanizmų. 95-iais atvejais iš 100-to šios savybės - tai sąmojingumas, išmintingumas, užuojauta, draugiškumas ir meilė. Šiame pilkame ir nuobodžiame pasaulyje už jas tikrai verta pakelti taurę."

"Naktis - tavo mylimoji, sako ryškios metaforos, naktis tuoj guls tau į skreitą, ir tu ją apvaisinsi."

"Net keista, kokia daugybė skirtingų žmonių telpa mumyse. Jei visi susėstų prie vieno stalo, tektų kalbėtis apie orą, nes pernelyg skirtingas būtų ne tik temų traktavimas, bet ir pačios temos. Oras, be abejo, vienodas net ir tada, kai skirtingas."

451 Farenheito

Knygos aprašymas: "...temperatūra, kurioje užsiliepsnoja ir ima degti popierius

Sistema paprasta, kiekvienam suprantama: knygas reikia deginti, leisti pelenais drauge su namais, kuriuose jos slepiamos...

Gajus Montegas dešimt metų dirbo gaisrininku ir mėgo savo darbą: be galo žavėjo vidurnakčio reidai ir kėlė dvasią oranžinės gaisro liepsnos. Bet kartą jis sutiko septyniolikmetę mergaitę, kuri papasakojo apie praeitį, kai žmonės nebijoję... Paskui jis sutiko profesorių, kantriai laukiantį tokių laikų, kai žmonės pradės mąstyti. Ir staiga Gajus Montegas suvokė, ką jis būtinai turįs padaryti..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pirmiausia, noriu pasidžiaugti, kad idėja įkurti skaitytojų klubą tapo realybe! "451 Farenheito" tapo pirmąja mėnesio knyga, kurią skaitėme. Man ši knyga paliko ypatingą įspūdį. Labai mėgstu Ray Bradbury knygas ir jo iškeliamas vertybes. Tai buvo trečioji šio autoriaus knyga, kurią teko skaityti. Šiaip nesu didelė fantastikos gerbėja (išskyrus kelis mane tikrai sudominusius kūrinius), tačiau šioje knygoje nebuvo peržengtos tos ribos, kai mane jau fantastika erzina. Knygos laikas - ateitis. Tokia ateitis, kai gyvenimas tampa ne spalvingesnis, o atvirkščiai - praranda visą žavesį. Ugniagesiai nebegesina gaisro, o jį sukelia, knygos yra ne skaitomos, o deginamos, nes jas turėti yra nusikaltimas. Ir nevalia pakliūti gaisrininkams į akiratį, nes kitaip sudegsi kartu su savo užgyventu turtu bei knygomis arba tau įgels šuo robotas. Vertybių nebelieka, moterys nebemoka mylėti, jos tik užsidaro tarp keturių sienų, kuriose įmontuoti televizoriai su pseudošeimomis. Kai vaikai nekenčia savo tėvų ir tėvai nekenčia atžalų. Kai vyrai tampa reikalingi tik tam, kad uždirbtų dar vienai televizinei sienai. Ir kuo galiausiai baigiasi bandymas visam tam pasipriešinti? Rekomenduoju perskaityti knygą. :) Jeigu viską atskleisiu, manau, bus nebeįdomu. Su skaitytojų klubu žiūrėjome ir šios knygos ekranizaciją. Žinoma, daug kas neatitinka, šuns roboto nepamatėme, tačiau skaniai pasijuokėme iš tuometinių efektų. (Vis dėlto, filmas 1966m.) Taigi išvada: knygas skaityti reikia.

Mano vertinimas: 9/10


Mano pieštukas užkliuvo:

" - Tačiau labiausiai, - kalbėjo ji, - man patinka stebėti žmones. Kartais kiaurą dieną važinėju metro, žiūriu į juos ir klausausi jų. Tiesiog bandau įsivaizduoti, kas jie, ko jie nori ir kur važiuoja."

"Rijau jas kaip salotas, knyga buvo mano sumuštinis pietums, priešpiečiai, užkandis ir vakarienė. Plėšiau lapus, kramčiau juos su druska, gardžiuodamasis nirau į jas, graužiau viršelius, varčiau skyrius liežuviu! Tuzinus, šimtus, milijardus knygų."

"Taigi dabar suprantate, kodėl knygos nekenčiamos ir kodėl jų bijoma? Jos rodo poras gyvenimo veide. Norintys patogiai gyventi geidžia matyti tik vaškinius mėnuliškus veidus, be porų, be plaukų, be išraiškos."



Ir keletas akimirkų iš kuklaus, pirmojo skaitytojų klubo susitikimo:

Marlena

Knygos aprašymas: "Praėjus beveik aštuoniolikai mėnesių po Marlenos Dietrich mirties į Berlyną atgabentos 25 tonos jos daiktų. Nuo jų ir pradedama pasakoti – keliaujama atgal į spindinčius žvaigždės metus. Mažoje raudonoje užrašų knygutėje rastos kelios lenkiškos pavardės autorę Angeliką Kuźniak skatino patyrinėti paskutiniuosius Marlenos Dietrich koncertinius metus ir, žinoma, tai, kas vyko tada, kai uždanga nusileido paskutinį kartą. Marlena koncertavo Lenkijoje 1964 ir 1966 metais. Tokio ryškumo žvaigždės koncertai to meto Lenkijoje buvo retas ir didelis įvykis. Publikai nė motais, kad žvaigždei jau per šešiasdešimt, kad po sunkele ji velkasi specialų liekninantį triko ir leidžia save fotografuoti tik iš vienos pusės. Ji buvo sutikta su meile – kaip žmogus, pasipriešinęs fašizmui. O daugelis vokiečių ir toliau ją laikė išdavike."

Mano nuomonė apie šią knygą: Prisipažinsiu, pradėjus skaityti kiek erzino ta archyvinė medžiaga, jos detalus aprašinėjimas. Maniau, kad taip nieko ir nesužinosiu apie garsiąją Marleną. Ir klydau, beskaitant, vis labiau įsitraukiau į Marlenos gyvenimą, jos charakterio bruožus. Labiausiai nustebino moters stiprybė, atsparumas, sugebėjimas planuoti viską iki smulkmenų, sugebėjimas valdyti savo laiką. Prieš šią knygą apie Marlene Dietrich gal kažką kažkur ir buvau girdėjusi, tačiau, jeigu būtų kas nors manęs paklausęs, kas ji tokia buvo, nebūčiau atsakius. Dabar žinau, kad tai buvo stipri moteris, sugebėjusi išlikti tvirta prieš Hitlerį, sugebėjusi blaiviai vertinti Vokietijos padėtį, savo padėtį kaip vokietės. Šioje knygoje ryškiai jaučiama žvaigždės Marlenos ir motinos, senelės, mylimosios, draugės Marlenos priešprieša. Žvaigždė Marlena šioje knygoje atrodė tikrai arogantiška, pernelyg smulkmeniška, reikli, tuo pačiu ir gracinga, be galo charizmatiška asmenybė. Kita vertus, jeigu ji nebūtų tokia buvusi, gal šiandien niekas apie ją nieko ir nežinotų. Dabar norisi pažiūrėti filmus, kuriuose ji vaidino. Įodmu, visgi, kokia ta Marlena buvo aktorė.

Mano vertinimas: 8/10.


O viena garsiausių jos dainų, štai čia:

https://www.youtube.com/watch?v=qPUMAFhfRHk

Princesė Eliza

Knygos aprašymas: Pasaka apie princesę Elizą iš Bavarijos.

Mano nuomonė apie šią knygą: "Princesė Eliza" tai pasaka apie Bavarijos princesę, kuri elgiasi visai ne kaip princesė. Jodinėja, rūpinasi miško gyvūnais, mėgsta žvejoti ir krėsti įvairias išdaigas. Žinoma, kaip įprasta, ji sutinka imperatorių, kuris ją įsimyli ir veda. Tik vienas bet, imperatorių mylį Elizos sesuo ir ji yra jam pažadėta, tačiau jis pasirenka Elizą. Mano vaikystės pasaka, kurią mėgdavau skaityti. Neseniai vėl ją pamačius, aplankė nostalgija ir perskaičiau dar kartą. Viksas būtų, kaip ir įprasta pasakoms, princesė susiranda savąjį princą ar tai kokį kitą titulą užimantį žmogų ir laimingai gyvena, bet tas faktas, kad ji nuvilioja sesers mylimąjį... Ir sesuo nėra, kaip įprasta, kokios piktos pamotės mylimoji dukrelė. Vaikystėje niekad nebūčiau apie tai susimąsčiusi, bet dabar perskaičius šią pasaką, pasirodė, lyg ji neštų žinią, kad jei kažko nori, gali lipti per kitų, net sau artimiausių žmonių galvas, kad tai pasiektum. Nemanau, kad šitai turėtų būti rašoma pasakose.

Mano vertinimas: 5/10.

Jaunojo Verterio kančios

Knygos aprašymas: " Epistoliarinis Gėtės romanas, išleistas 1774 metais.Romanas buvo vienas svarbesnių vokiečių Audros ir veržimosi judėjimo kūrinių, padaręs įtaką vėlesnės Romantizmo literatūros formavimuisi. Šis romanas Gėtę pavertė Švietimo amžiaus įžymybe. Romano kultinis statusas jaunimo tarpe išpopuliarino kūrinyje aprašytą Verterio aprangos stilių ir net paskatino savižudybes pagrindinio veikėjo pavyzdžiu."

Mano nuomonė apie šią knygą: Džiaugiuosi, kad pirmoji pažintis su Gėte buvo "Faustas", džiaugiuosi, kad nesugalvojau skaityti "Jaunojo Verterio kančių". Nepamenu, kada taip smarkiai nusivyliau mėgstamu rašytoju. Atrodo, lyg "Jaunojo Verterio kančias" ir "Faustą" būtų rašę du visiškai skirtingi žmonės. Seniai beskaičiau kažką tokio lėkšto. Verteris - apsiseilėjęs vaikiškas vyras, bandantis pretenduoti į intelektualų jaunuolį. Net bjauru skaityti, kaip žmogus gali šitaip suskysti dėl svetimos moters. Vos pirmą kartą ją pamatęs, Verteris suskysta ir nebeatsileidžia, kol galiausiai visiškai pasiduoda. Ir kur čia tas knygos grožis? Genialusis "Faustas" ir apsiseilėjęs Verteris yra visiškai nesulyginami personažai. Dra kartą įsitikinau, jog yra labai daug pervertintų knygų."Jaunojo Verterio kančios" - viena iš jų.Verteris - žmogaus degradacijos pavyzdys. Tie visi sapaliojimai apie tokią neva nerealią meilę man kėlė pasibjaurėjimą ir, žinoma, nuobodulį. Jau geriau žiūrėti Santą Barbarą.

Mano vertinimas: 2/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Juk viskas pasauly tik akių dūmimas, ir kvailys yra tas, kas kitų verčiamas, o ne iš aistros ar būtino poreikio dirba, siekdamas pinigų, garbės ar dar ko nors."

"Ak, jūs išminčiai! - sušukau šypsodamasis. - Aistra! Girtumas! Pamišimas! Jūs tokie ramūs, tokie abejingi, jūs, dorieji žmonės! Jūs smerkiat girtuoklį, bjauritės pamišėliu, einate pro šalį kaip tas levitas ir dėkojate dievui kaip tas fariziejus, kad jis nepadarė jūsų tokiais kaip vienas iš jų. Aš ne kartą buvau girtas, mano aistros visada buvo netoli pamišimo, ir aš nesigraužiu nei dėl vieno, nei dėl kito, nes, kiek leido mano protas, suvokiau, kodėl visi nepaprasti žmonės, kurie nuveikia didelius, iš pažiūros neįmanomus darbus, nuo seniausių laikų apšaukiami girtuokliais ir pamišėliais."

O 2014 metais perskaičiau...

Ir pagaliau ramia širdimi galiu apžvelgti 2014 metus. Perskaičiau mažokai, viso labo 29 knygas. Širdis liūdi pagalvojus, jog 2013 metais perskaičiau 46 knygas. Tad 2015 pati sau žadu, kad daugiau skaitysiu ir stengsiuosi vėl atrasti tai, kas mane žavi.

Taigi, pradėsiu nuo teigiamų dalykų. Knygos, kurias rekomenduočiau (įvertinau 10 balų):

1. Kęstutis Navakas "Lorelei"
2. Rimvydas Stankevičius "Laužiu antspaudą"
3. Vaiva Grainytė "Pekino dienoraščiai"
4. Astrida Petraitytė "Helė"
5. Sigitas Parulskis "Mano tikėjimo iltys"
6. "Jurga" (sudarė Dovilė Želčiūtė)
7. Antoine de Saint-Exupéry "Mažasis Princas"
8. J. V. Gėtė "Faustas"


Kitos knygos, kurias išskirčiau, kaip vertas dėmesio:

1. Gabriel Garcia Marquez "Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes"
2. Jean-Paul Sartre "Šleikštulys"
3. Gintaras Grajauskas "Eilėraščiai savu kailiu"
4. Susan Sellers "Vanesa ir Virdžinija"
5. Edmundas Malūkas "Šiukšlyno žmonės"
6. Šekspyras "Hamletas"

Knyginiai nusivylimai. (Arba knygos įvertintos 1-4 balų.):

1. Knut Hamsun "Viktorija"
2. Dovilė Želčiūtė "Džuljetos suknelė"
3. Aidas Marčėnas "Tuščia jo"
4. Daniel Defo "Robinzonas Kruzas"

Tai tiek mano knygiškų džiaugsmų ir nusivylimų 2014 metais. O pagaliau atėjusiais 2015 metais pati tikiuosi ir linkiu knygų mylėtojams kuo daugiau atradimų, kuo daugiau skaitymo džiaugsmo! Juk skaityti taip gera.:)

Žemyna ir jos mitinis pasaulis

Knygos aprašymas: "Žemyna – dirva ar tiesiog velėna – tai ne tik reali, materiali žemė. Tikima joje esant mistiškos jėgos, ypatingos energijos, įsiliejančios į gyvą būtybę. Ši galia duoda pradžią gyvybei ir ją ritmingai bei nuolatos regeneruoja.
Gimimas, branda, mirtis ir atgimimas – dėsningi, cikliškai pasikartojantys vyksmai, apimantys visą žemiškąją kūriniją.
Įsivaizduota, kad tarp mitinio pasaulio sferų, ypač tarp antžeminės srities ir požemio, yra nepertraukiamas ryšys – gyvybės formų cirkuliacija, žemiškajai gyvybei vis atgimstant nauja forma.
Chtoninių kuriamųjų galių raiškos viršūnė – javų žydėjimas, tapęs apskritai žemiškojo vitališkumo klestėjimo simboliu."

Mano nuomonė apie šią knygą: Prisipažinsiu, šita knyga 2014 metais man buvo didžiausias iššūkis. Tikriausiai apskritai, ne tik 2014 metais tai buvo ilgiausiai mano skaitytas kūrinys. Puslapių skaičius - 502. Mano skaitymo laikas - pusė metų. Aš be galo žaviuosi pagonybe, lietuvių dievybėmis, man įdomus jų garbinimas, šventės ir apskritai, mitologija. Tad pamačiusi šią knygą drąsiai ją pagriebiau. "Žemyna ir jos mitinis pasaulis" ne šiaip koks grožinis romanas, o mokslinis darbas apie Žemyną, visas jos galimas atmainas, visas šventes, kurioms ji galėjo daryti įtaką ir visą jos veikimo sferą. Per šią knygą artimiau susipažinau su pagoniškąja Lietuva, žmonėmis, tikėjusiais Žemynos galia ir jai aukojusiais. Tai tokia specifinė knyga, kad sunku ją ir aprašyti. Jaučiuosi praturtėjusi žiniomis ir vis žiūriu į krūvą citatų, kurias perrašysiu iš jos. Mitinis pasaulis man tapo dar artimesnis ir įdomesnis.

Mano vertinimas: 8/10