39 salto mortale

Knygos aprašymas: "„39 salto mortale“ - pirmoji Aistės Kisarauskaitės (g. 1967) trumposios prozos - novelečių - knyga.


„Originalus autorės-stebėtojos rakursas atsiranda iš neįprastų pozicijų – matyti ir akcentuoti ne „savaime suprantamybę“, o poetiškas detales, absurdo žaismę įprastose rutinos schemose, netikėtus dialogų kampus. Autorė turi gebėjimą rašyti laisva, savita kalba, be išmoktų figūrų ar nusižiūrėto stiliaus, plastiškai jungti pasakojimą ir vizualumą“.
Giedrė Kazlauskaitė

"...nelaimingi fotografai, fatališkos Vilniaus damos, o kartais tiesiog tragikomiškas anoniminių pašnekovų ansamblis Aistės tekstuose susispiečia į daugiabalsį didmiesčio gyvenimo avilį. Miniatiūrinius, dažnai tarsi iš natūros trauktus to gaudžiančio avilio rėmelius autorė sugeba pripildyti paradoksalios mįslingų charakterių kasdienės egzistencijos gėlos."
Rolandas Rastauskas

"Būdama sykių ir fotografė, ji sugeba aplinką fiksuoti detaliai, ryškiai ir taupiai – „vienu lietimu“. Impresionistiškas psichologizmas jos tekstų peizažuose palieka individualų žmogaus pėdsaką, neišvengiamai įdomų ir kitam žmogui – skaitytojui."
Kęstutis Navakas

Mano nuomonė apie šią knygą: Jau seniai sakiau, kad tiek knygas, tiek ir filmus žmogus vertina per savo patirties prizmę. Todėl, kai man knyga pasirodo artima, tai vadinasi, joje aš radau save arba bent jau savo jausmų ar išgyventų situacijų šešėlį... Taigi "39 salto mortale" man pasirodė itin artima, skaičiau su tokiu didžiuliu malonumu, lyg jausdama, kad joje rasiu ir savo tam tikrų istorijų baigtį. Šis novelečių rinkinys tiesiog alsuoja menu. Tiesa, moteriškumu irgi. Ypač lietuvišku. Ir tokiu labai pažįstamu... Atsisveikinimo sąskaitų išrašymas, kuriame rėžia akis nesusikalbėjimas (kuris, manding, yra viena didžiausių problemų apskritai žmonių bendravime), moters vienatvė, vyrų nesupratingumas, šiandieninis jausmų pigumas, "aš miegu su tavimi ir mums abiems to pakanka" pobūdžio santykiai, vynas, meno sferų žmonės... Viskas gana aktualu, pažįstama, problematiška. Labiausiai pasižymėjo ir skaičiau net po keletą kartų noveletes Kava į lovą" ir "Sąskaita". Šitą knygą laikau puikiu atradimu.

Mano vertinimas : 10/10.

Pieštukas užkliuvo : "Tik nemėgstu įsimylėti. Tada jau tikrai per daug mirties, ne ne, tada nieko negauni.Palaidoji viską - save, norus, svajones, o ką įgyji - kito žmogaus pasaulį? Bet ne save. Įsimylėjimas yra tikrasis susinaikinimas, šito net man per daug. Ir vis dėlto, kai ateina atsisveikinimas, jį gali nujausti. Gali pasiruošti, bet jau nieko nepakeisi."

Sriuba, kosmosas ir ašaros.

Knygos aprašymas : "Antrasis kultinio amerikiečių poeto ir rašytojo Charleso Bukowskio eilėraščių rinkinys lietuvių kalba, skirtas keistam žmogiškųjų santykių fenomenui, vadinamam meile. Nors jame nė su žiburiu nerasi nei seilėtų pavirkavimų, nei romantiškų padūsavimų, tačiau tarp šiurkščių ir nesumeluotų eilučių sklando iš vienatvės pragaro gelbėjanti magiška žmonių artumos ir meilės dvasia.

Paprasta nedekoruota forma, savotišką prozos miniatiūrą primenantis stilius, grubi šnekamoji kalba, iš koto verčiantis sarkazmas, per kraštus besiveržianti ironija ir autoironija – štai skiriamieji Ch. Bukowskio poezijos bruožai, pelnę jam išskirtinio realybės nepoetizuojančio poeto vardą.

Rinkinys pavadintas pagal to paties pavadinimo eilėraštį „Sriuba, kosmosas ir ašaros“, kurį autorius laikė geriausiu savo 1970–1980 m. laikotarpio eilėraščiu."

Mano nuomonė: Nepamenu, kada poezija mane privertė tiek daug kartų šyptelėti. Tas Ch. Bukowski'o sarkazmas ir ironija tokie artimi širdžiai, kad tiesiog džiaugiausi, galėdama tai skaityti. Nors paradoksalu, tačiau būtent šis eilėraščių rinkinys kartu parodė ir jausmingąją Bukowski'o pusę, kurią taip retai tegalima pastebėti... Puiku, kad šalia sarkazmo yra ir gilesni jausmai. Ir viskas taip nepigiai, įdomiai susieta, kad sunku šią knygą ir užversti.Perskaičiau vienu prisėdimu. Šmaikštus buvo tas dėdė Bukowski's... Gal kartais pernelyg tiesmukas, bet be šito, turbūt, jis ir nebūtų buvęs tas Bukowski's, kurį šiandien galime skaityti. Rekomenduoju tiems, kas į meilę nori pažvelgti kitu kampu ir tiems, kas nori praskaidrinti ilgus artėjančios žiemos vakarus.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Geriausias meilės eilėraštis, kokį šiuo metu įstengiu parašyti"

klausyk, tariau jai,
kodėl tau neįkišus savo liežuvio
man į
šikną?
ne, tarė ji.
nagi, tariau, o jei iš pradžių aš
įkiščiau liežuvį tau į šikną,
ar tada tu įkištum man į
šikną
savąjį?

gerai, tarė ji.

pasilenkiau ten, kur reikia,
ir apsižvalgiau,
praskėčiau šlaunis,
ir iškišau liežuvį...

ne ten, tarė ji,
oi, ahahaha, ne ten, čia
kita viečiukė!

tos moterys turi daugiau skylučių
nei šveicariškas sūris...

nenoriu, kad
tai
darytum.

kodėl?

hm, todėl, kad tada turėsiu
tau padaryti tą patį, o tu
jau per kitą vakarėlį imsi visiems
pasakot, kaip liežuviu
išlaižiau tau subinę.

o kas, jei pažadėsiu niekam
nepasakot?

prisigersi ir viską išklosi.

gerai jau, atsisuk,
įkišiu liežuvį į tą
kitą viečiukę.

ji atsisuko, ir aš įkišau liežuvį
į tą kitą viečiukę.

mes mylėjom vienas kitą

mes mylėjom vienas kitą,
nors jai ir nepatikdavo mano tauškalai
per vakarėlius,
tačiau mes visiškai nemylėjom
vienas kito
šiknaskylės.

ji nori, kad parašyčiau meilės eilėraštį,
bet man atrodo, kad
jei jau žmonės
negali mylėti vienas kito
šiknaskylės

ir bezdalų, ir šūdų, ir visų tamsiųjų pusių
lygiai taip pat, kaip jie myli
šviesiąsias puses,
tai nėra tikra meilė.

tad, kol meilės eilėraščiai turi paklausą
ir kol mes vis dar kartu,
bus gerai ir šitoks
eilėraštis.

"O taip"

yra kur kas blogesnių dalykų nei
būti vienam
bet dažnai prireikia dešimtmečių
kad tai suvoktum
ir dažniausiai
kai tai suvoki
būna jau per vėlu
ir nieko nėra blogiau
negu
per vėlu.

Jauno žmogaus memuarai.

Knygos aprašymas: "Kaip ir daugelis, nuo žemesniųjų mokyklos klasių buvau kankinamas „teigiamo herojaus“ literatūroje sąvokos. Turiu dorai prisipažinti, kad ligi šiol nesuvokiau, ką tai galėtų reikšti, ir manau, kad jau nebesuvoksiu.

Tačiau tapęs rašytoju visąlaik troškau parašyti knygą apie teigiamą žmogų: iš esmės dorą, turintį savitų dvasinių idėjų ir norintį, kad visiems būtų geriau. „Jauno žmogaus memuarai“ yra kaip tik tokia knyga, o šio romano pagrindinis personažas Leonas Ciparis – kaip tik toks iš esmės teigiamas žmogus. Deja, Leonas Ciparis mūsų pasaulyje teužgyveno teisę užsirašyti ant savo antkapio sakralinę frazę: „Jis stengėsi.“
O aš pats įsitikinau, kad jei ir gali egzistuoti „teigiamas herojus“ – tai tik ne šitame pasaulyje.
Ričardas Gavelis

Dar iki garsiojo „Vilniaus pokerio“ 1989 metais periodikoje spausdintas Ričardo Gavelio romanas „Jauno žmogaus memuarai“ (atskira knyga išleistas 1991 m.) tapo tikru literatūros įvykiu. Jis žymėjo laisvos, kritiškos sąmonės atbudimą, žmogaus atsisakymą paklusti ideologiniam smurtui, paverčiančiam jį „belyčiu metafiziniu slieku“.
Tuo metu Ričardas Gavelis buvo vienas iš nedaugelio, sugebėjusių rašyti apie galingų permainų purtomą dabartį – keturiolikoje laiškų iš anapus, pagrindinio romano veikėjo rašytų draugui, galima atpažinti tokias aktualijas kaip anuomet visuomenę sukrėtęs rytiečių ekstrasensų procesas ar tokio masto reiškinius kaip Sąjūdžio pradžia. Rašytojas kalba tvirtai, aiškiai ir atvirai. Kaip ir visa jo kūryba, „Jauno žmogaus memuarai“ patraukia menininko minties drąsa ir universalumu."

Mano nuomonė: Perskaičiusi šią knygą tik dar kartą įsitikinau savo nusistatymu, jog jeigu išankstinė nuomonė yra gera - tuomet, ką gi, lieka daug vietos nusivylimui...Taigi,ir šįkart, maniusi, jog ši knyga bus kažkas tokio, kas privers susimąstyti, supurtys mano sielą, nusivyliau. Skaičiau bene per prievartą. Tai buvo pirmoji pažintis su R. Gavelio kūryba ir bijau, kad paskutinė. Tiesiog ne man, tiesiog nelipo, nors tu ką. Taip, jaunas žmogus, siekiantis kažko kilnaus ir teigiamo savo gyvenime - šaunu, gražu, pagirtina. Tik, deja, bent jau ši istorija nei mane inspiruoja, nei siela verčias. Tik vienintelis, galiausiai privertęs susimąstyt dalykas, buvo knygos pabaiga. Kur rašoma apie mirtį, apie tai, kokia, visgi, dovana yra gyvenimas. Čia jau neįmanoma buvo savęs nesustabdyti ir nesusimąstyti. Tačiau,kažkaip kiekvieną kartą, kai knyga nuvilia, man pasidaro kiek liūdna. Kartais net pasijaučiu, it kokia begėdė, nesugebanti įvertinti to, ką norėjo kažkas pasakyti. Tačiau, deja, net nelabai ką turiu daugiau pasakyti apie šią knygą. Tik tiek, kad ne man.

Mano vertinimas : 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

" - Esu vienišas kaip vilkas,- dėstė man žydas Solovjovas.- Ir kaip tas vilkas mintu dvėseliena."

"Žmogui neturi rimtai rūpėti kasdienės duonos pelnymas, antraip jis ieškos vien tos duonos, o ne savo pasiklydusios sielos."

"Neduokdie su juoda neviltim suvokti, jog daugiau nebegyvensi, jog net kitų gyvenimą regėti tau vis sunkiau ir sunkiau. Negali pamatyti žmogaus kada nori, tam mažų mažiausiai reikia, kad jis įtemptai apie tave galvotų. Paskui nė tas nebegelbsti, paskui niekas nebegelbsti..."

Dienoraščio fragmentai 1976-2000

Knygos aprašymas : "„Dienoraščio fragmentai 1976-2000“ - tai antroji „Baltų lankų“ leidyklos išleista A.Nykos-Niliūno dienoraščių knyga, kurią pristatydamas autorius teigia:
„Aš jau seniai supratau, kad šie užrašai tapo neišvengiamu ritualu, savotiška autoprievartos forma, ir kad juos nutraukdamas neišvengčiau bausmės.“
Nykos-Niliūno dienoraščiuose atsiskleidžia ne vien asmeninė autoriaus patirtis, tai ištisos politinio ir kultūrinio gyvenimo epochos dokumentas."

Mano nuomonė : Tai viena iš tų knygų, kur tinka skaityti rudenį. Persmelkta švelnios melancholijos ir sentimentų. Puikiai atitiko mano būseną ir ją stengiausi su savimi turėti bene visur. (Nepaisant netgi to, kad ji tikrai pakankamai sunki). Šitie dienoraščio fragmentai tapo mano geriausiu draugu. Kai užėjus rudeniškam niūrumui, atsiverti ir perskaitai mintį, kuri tą akimirką velniškai tau tinka... Žinoma, skaitant dienoraštį, kad ir kieno jis būtų, neapleidžia pojūtis, lyg žvelgtum į svetimą gyvenimą pro rakto skylutę. Tačiau žvelgiant pro šią "rakto skylutę" tiesiog išnyko laikas. Kai metus gali "prašokti" per valandą. Kai ir pačiai padidėja noras rašyti... Kai...kai...A. Nyką-Niliūną atrandi iš naujo, tarytum iš dar vienos perspektyvos. Galiu pasakyti tik tiek, kad verta skaityti. Tikrai rekomenduoju. Ypač tiems, kurie mėgsta pasinerti į minčių gylį. Bent jau mane, tai labai palietė ir bene pusę knygos persirašiau į savo citatų sąsiuvinį.

Mano vertinimas: 10/10

Mano pieštukas užkliuvo: "Bandant analizuoti save man dažnai grįžta ir kankina paradoksu skambanti mintis: kodėl aš užmiršau (arba niekad neišmokau) neapkęsti? Dėl to aš kartais jaučiuosi esąs emocinis invalidas. Nuoga, visomis kraujo gyslomis tekanti akla neapykanta man būtų padėjusi gyventi. O gal net ir mylėti?" (Gegužės 7, 1976)

"Miestai! Pastatyti mano sąmonėje ir apgyvendinti mano ilgesiu ir mirštantys mano sąmonėje kartu su mano ilgesiu!" (Rugsėjo 5, 1976)

"Aš esu kitas. Pats sau kitas. Tau kitas. Jam kitas. Visiems kitas. Kam aš esu aš?" (Birželio 29, 1980)

"Jeigu aš nieko nesakau, tai reiškia, kad aš žinau, jog tai vienintelis būdas viską pasakyti." (Kovo 22, 1982)

Ir daug kitų citatų...

Alabama song

Knygos aprašymas : "Gilles Leroy (g. 1958 m. Banjė) – prancūzų rašytojas, 2007 m. už dvyliktąjį savo romaną „Alabama Song“ apdovanotas Goncourt’ų premija. Gilles Leroy priverčia naujai perskaityti vieną garsiausių XX a. meilės istorijų – istoriją apie Skotą Fitzgeraldą ir jo žmoną Zeldą.

„Norėjau pagaliau atkurti teisingumą. Norėjau parodyti, kad Zelda Fitzgerald kentėjo, gyvendama greta rašytojo. Nes jau seniai esu įsitikinęs, kad žmonėms, gyvenantiems su rašytojais arba tiesiog menininkais, tenka daug iškęsti“, – teigia pats autorius.
„Alabama Song“ graudžią, įtaigią ir pamišusią savo istoriją pasakoja Zelda: moteris, visą gyvenimą praleidusi šalia garsaus rašytojo, siautusi su juo po garsiausius Niujorko, Paryžiaus, Londono salonus, ryškiausia siautulingo trečiojo dešimtmečio žvaigždė, sutrikus psichikai pragaištingai baigusi savo gyvenimą psichiatrijos ligoninėje… tokią ją pažįstame. Tačiau kokie buvo šios spinduliuojančios santuokos užkulisiai? Išlepinta aikštinga Alabamos gražuolė, miesto teisėjo dukra, galinti daryti, kas tik šauna į galvą, ir tuo besimėgaujanti. Alkoholis, regtaimas, vyrai – ir jos teisėtas vyras Skotas, ant kurio kaktos ji iš karto pamato švytint genijaus žymę – visas pašėlęs, prabangus, bohemiškas gyvenimas pamažu virsta beprasmiu šėlsmu, nervine įtampa ir skurdu. Skotas despotiškai savinasi savo gabią, tačiau pakrikusią žmoną, praeityje lieka aistringas romanas su prancūzų lakūnu, pasibaigęs priverstiniu įkalinimu, kūrybos proveržiai, troškimas rašyti – ir haliucinuojančių atsiminimų draiskanos, pasiekiančios mus iš beprotnamio; Leroy romanas painus, kaip ir Zeldos gyvenimas. Praeitis ir dabartis susipina į raizgų audinį, pro kurį tik dar skaisčiau šviečia vienos ryškiausių XX a. asmenybių veidas – aistringos, tragiškos, rafinuotos, siautulingos ir beprotiškos Zeldos."

Knygos aprašymas : Ar prieš tai žinojau, kas ta Zelda? Ne. Ar skaityčiau šią knygą dar kartą? Irgi ne. Ar Zeldos Fitzgerald asmuo mane sudomino? Šįkart, sakau taip. Jau seniai man buvo aišku, kad gyventi "su rašytojais ar tiesiog menininkais" yra tikrai sudėtinga. Jei pati/pats nesi pakankamai kvaištelėjęs, vargu bau, ar viskas klosis gerai. Šiuo atveju, Skotas ir Zelda Fitzgerald'ai buvo pakvaišę abu. Ir manau, kad būtent tai, juos, kaip porą ir pražudė. Skaitydama šią istoriją (kuri nėra remta vien tikrais faktais), pavydėjau to laisvės pojūčio, veržlumo, nors kartu ir nusivyliau tuo, kaip tai vėliau atsiliepia. Ją perskaičius, norisi nusipurtyti tas emocijas, kurias išgyvenau skaitydama. Susimąsčiau apie tai, kaip lengva viską prarasti, kaip reikia tyrinėti save, kad suprastum, kas yra teisinga, o kas ne, kuriuo keliu eiti, o kada sustoti... Ir, visgi, geriausiai šią istoriją apibūdina citata: "Sako, kad mus išskyrė mano beprotybė. Žinau, kad yra kaip tik priešingai: mūsų pamišimas mus jungė. Išskiria aiškumas."

Mano vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Iš jo sustingusios nugaros jutau, kad erzinu. Keista, kokia išraiškinga kartais gali būti nugara: kol veidas dar nedrįsta, surakintas sprandas jau gali pasakyti: "Aš tavęs nebemyliu."

Išlydžių zonos.

Knygos aprašymas :

"Ši knyga niūri it spalio pavakarys ir kupina tylaus pasiutimo [Marius Burokas]

„Išlydžių zonos“ – trečiasis konceptualus jaunosios kartos poeto Gyčio Norvilo (g. 1976)
eilėraščių rinkinys, kibirkščiuojantis eksperimentiniais naujų raiškos formų ir teminių laukų
išlydžiais. Aukštą poetinę įtampą jame sukuria nervingai trūkčiojančios metaforos ir archajiškų
įvaizdžių blyksniai, įelektrinantys modernios kasdienybės substanciją. Kompoziciškai vientisa ir
itin vizuali knyga vainikuoja brandžius avangardinės poetikos eksperimentus, atliktus ankstesniuose
poezijos rinkiniuose – ,,Akmen-skeltės“ (2002) ir „Skėrių pusryčiai“ (2006)."

Mano nuomonė apie šią knygą : Poezija, paliekanti daug klausimų. Pačiam sau. Apie Gytį Norvilą buvau girdėjusi, tačiau poezijos neliečiau. Palietus, supratau, kad tikrai verta.Sunku tokią poeziją ir apibūdinti. Kai kuriuos eilėraščius skaičiau keletą kartų ir dar skaityčiau. Apskritai, apie poeziją nėra ko ir tuščiažodžiauti. Paliečia/nepaliečia ir viskas. Palietė. Skaičiau, tiksliau, ryte rijau. Vos tik pasiėmiau iš bibliotekos, jau autobuse pradėjau vartyti ir skaitinėti.

Mano vertinimas: 9,5/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"berniuko tardymai"

- kodėl suvelti tavo plaukai?
- pasaulis suveltas, kraujuoti molio laukai

- kodėl trigubu dugnu mašinos, lagaminai, tiesos?
- į anapus reikia pernešt kontrabandą,
gličios laiko mėsos---
- ko toks prastas rimas?
-...kokios akys, toks arimas

- kodėl aš ničnieko nesuprantu?
- pragaras ir rojus sujungti vamzdžiu!
tai kodėl šaukiu, dar klausi? atsuk, debile, ausį.
atsako, dievo perlaidos nelaukiu, vaiko juokas
jau pats savaime aidas aidas ---

- o kodėl lūpas išrietęs liūdesys?
- todėl kad sapnui žiūri į dantis,
o aš stoviu ant galvos kojomis aukštyn!

"pokalbis telefonu
(trejukė)"

- kaip jauties?
- padoriai

- kvėpuoji?
- ne

- tai gal po vandeniu?
- jau nebe


"18."

tik ilgesys dar gali išgelbėti mūsų galvas ir susigalvotus (pačius tikriausius) dievus. ilgesys ne ko nors konkretaus, ne daikto ar laiko, ne moters, ilgesys pats savaime, kuris apvalo kaip žemė ilgai dirbusį peilį

Sudie, vasara

Knygos aprašymas :"„Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, sako autorius. Nejučia įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir nei už ką nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu, ir kad ją tuoj pakeis ruduo. Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis, jų laukia suaugusiųjų gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro tai, kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį dėl praeinančios vaikystės – skaidria ir paprasta poezija. „Sudie, vasara“ – gyvenimo džiaugsmas, geltono pienių vyno gurkšnis ir rudens nuojauta, užplūstanti, rotušės aikštėje mušant vidurnaktį."

Mano nuomonė apie šią knygą: "Sudie, vasara" yra knygos "Pienių vynas" dalis. Tiksliau, galima sakyti, tai yra jos tęsinys.Įtraukia ir sužavi taip pat, kaip ir "Pienių vynas". Sunku patikėti iš kur tiek išminties ir tyrumo viename... Senatvė ir vaikystė, besiritanti į paauglystę, šioje knygoje aprašoma labai greta. Senolių išmintis ir supratingumas su vaikišku naivumu...Su tikėjimu, kad galima sustabdyti laiką ir, kad seneliai yra ateiviai iš kitos planetos. Apie laiko tėkmę ir gyvenimo praeinamybę...Nuostabi istorija atsisveikinant su vasara. Paliečia širdį ir verčia susimąstyti apie daugelį svarbiausių dalykų gyvenime...

Mano vertinimas : 10/10

Mano pieštukas užkliuvo: "Yra tokių dienų, kai įkvepi, sulaikai kvapą, ir, rodos, visa žemė apmiršta laukdama. Yra vasarų, kurios nenori baigtis."

"Atsibudau šį rytą ir pasakiau sau: "Čarli, kaip tai puiku - gyventi. Nenustok to daręs!"

"Visada verta žengti žingsnį, netgi kai nenori, - pasakė Blikas. - Netgi kai skauda, kai žiūri į akis mirčiai ir jei išties miršti. Visi, kas juda, laimi. Dar niekas nelaimėjo šachmatų partijos, sėdėdamas ir galvodamas visą gyvenimą, kokį ėjimą padaryti."

Kazašas

Knygos aprašymas : "Žinomo poeto, Nacionalinės premijos laureato, pirmasis romanas. Jame susipina tikrovė, sapnai, fikcijos. Knygos kompozicija – tartum dvigubas apskritimas. Viduryje – pagrindinio veikėjo Izidoriaus, buvusio verslininko, netikėtai susidomėjusio tapymu, gyvenimas ir beprotystė. Antrasis, išorinis ratas naujai interpretuoja Marijos Magdalietės motyvą: prostitutės širdis – vienintelė širdis, neapleidžianti besikamuojančio žmogaus netgi tada, kai jo smegenis iki galo išdegina „juodoji ugnis“."

Mano nuomonė apie šią knygą: Nusivyliau. Nežinau, ko tikėjausi, bet tikrai negavau nė lašo to. Po prieš tai skaitytos "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" tikėjausi ir čia tokios malonios stebuklingos, alternatyvios tikrovės. Deja deja, mano viltys - šuniui ant uodegos. Sulaukiau tik visai "neskanių" sapnų? (jei taip reikėjo suprasti). Net nežinau, ką apie šią knygą turėčiau pasakyti... Kartais būna, pritrūksti žodžių apibūdinti kūrinį, kuris labai patiko, arba atvirkščiai - sunku apibūdinti, kas nepatiko. Nepatiko iškrypę vienuoliai, nepatiko tos religijos priemaišos, kurių buvo tiek daug, kad net koktu. Prisipažinsiu, šitos savipaieškos visiškai nesupratau. Liūdna, kai iš knygos tikiesi kažko daug, o negauni nieko. Nepaisant to, kad šita knyga nusivyliau, visgi, Donaldas Kajokas man ir toliau tikrai patinka!

Mano vertinimas : 2/10

Mano pieštukas užkliuvo :

"koks mėlynas vakaro sniegas
koks sniegas vakaro mėlynas
jauties nei priekin užbėgęs
nei į save pasivėlinęs"

Skaitalas

Knygos aprašymas : "Paskutinė garsiojo girtuoklio Charleso Bukowskio knyga, pasirodžiusi 1994m. - šiurkštus juodojo humoro tekstas, parodijuojantis populiariosios literatūros klišes: neištikimos žmonos, kvaili jų vyrai, seksualios ateivės iš kosmoso, numirėlių balzamuotojai ir pikti neurotiški paštininkai. "

Mano nuomonė apie šią knygą: Neslėpsiu, iš pradžių skaitydama, vis klausiau savęs, kokią nesąmonę aš čia skaitau? Bet po to pajutau tą jausmą, kai užvertęs knygą, norisi vėl atsiversti, nes įdomu, o kas gi vyksta toliau? Ir galiausiai pusę knygos perskaičiau vienu prisėdimu, taip sakant. Turbūt vienas geriausių skaitalų, kokius tik esu skaičiusi! Šmaikštus ir ironiškas, ko daugiau ir reikia? Alkoholis, tiksliau, daug alkoholio, keistuoliai barmenai, gražuolės ateivės ir seksualioji Ponia Mirtis! Puiki kompanija, a? Ir tai dar ne viskas... Jei reiktų parekomenduoti kokį skaitalą skaityti, tai būtent ir parekomenduočiau Charles Bukowski "Skaitalą". :> Praturtėt kažkokiomis žiniomis vargu ar įmanoma, bet pasismaginti skaitant pats tas.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Kokie vis dėlto nuobodūs žmonės. Visam pasauly. Ir veisiasi dalydamiesi. Smirdantis tvartas. Pilna žemė tokių."

"Visą gyvenimą žmonės laukia. Jie laukia gyvenimo, jie laukia mirties. Laukia eilėje prie tualetinio popieriaus. Laukia eilėje pinigų. O jeigu jie pinigų neturi, laukia dar ilgesnėse eilėse. Lauki, kol užmigsi, paskui lauki, kol atsibusi. Lauki vedybų ir lauki skyrybų. Lauki lietaus, lauki, kada jis baigsis. Lauki maisto, paskui vėl lauki maisto. Lauki gydytojo laukiamajame su krūva bepročių ir galvoji, gal tu vienas iš jų."

Norvegų giria

Knygos aprašymas : "Šis romanas Japonijoje sulaukė tokios sėkmės, kad autorių, anot vieno žymaus Haruki Murakami vertėjų, „šlovės beprotybė išvijo iš tėvynės“. „Norvegų giria“ nuo kitų Murakami romanų skiriasi realistinėmis pasakojimo intonacijomis: Toru Vatanabė mintimis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje. Tada iš gyvenimo pasitraukė jo geriausias draugas Kidzukis, o Naoko tapo svarbiausiu žmogumi jo gyvenime, į kurį veržte įsiveržė ir Midori... „Norvegų girioje“ persipina meilės ir savižudybės istorijų gijos. Skaitytoją užliejanti Toru gyvenimo tėkmė – rami lyg upė ir gili it giria. "

Mano nuomonė apie šią knygą: Labai jaukus pasakojimas. Galbūt kiek keistoka knygą apibūdinti žodžiu "jaukus", bet, man regis, šįkart jis labiausiai čia tinka. Skaitai ir taip jauku, taip šilta pasidaro... Įsilieji į tą pasakojimą ir tiesiog sklendi. Liūdesio daug. Mirties taip pat. Bet vis tiek jauku. Perskaičius taip ir susimąstai apie tai, koks gyvenimas trapus. Kokia trapi meilė ar draugystė prieš mirtį. Kokie žmonės kartais būna nelaimingi... Ir galiausiai apie tai, kaip norėtųsi pakliūti į tą utopišką stovyklą kalnuose. Drįsčiau teigti, kad čia viena jaukiausių H. Murakami'o knygų. Be galo žmogiška ir sentimentali. Gal šiek tiek pasigedau man labiau pažįstamo H. Murakami'o, bet...Nenusivyliau ir šįkart.

Mano vertinimas: 8/10.

Būties erozija.

Knygos aprašymas : "JAV gyvenusio lietuvių poeto Alfonso Nykos-Niliūno poezijos knyga, sudaryta iš 1937-1984 m. parašytų eilėraščių. A.Nyka-Niliūnas emigracijoje yra išleidęs „Praradimo simfonijas“ (1946), „Orfėjaus medį“ (1953), „Balandžio vigiliją“ (1957), „Vyno stebuklą“ (1974), „Žiemos teologiją“ (1985). Ankstyvojoje lyrikoje vyrauja palikto gimtojo krašto vaizdiniai, vėlesnėje – jaučiama moderniosios Vakarų poezijos įtaka. "

Mano nuomonė apie šią knygą: Mėgstu Alfonso Nykos-Niliūno kūrybą. Ji tokia savotiška. Turbūt ne viena Jo parašyta eilutė susmigo tiesiai širdin ir norisi vis pacituoti... Skaityti Nykos-Niliūno kūrybą yra kartu ir iššūkis, tai vienas iš tų atvejų, kai poetas yra labai išsilavinęs žmogus. Ne viską taip lengva suprasti, reikia atitinkamų žinių. Na, žinoma, neapsieita ir be ilgesio gimtinei. Ir be meilės. Ir apskritai, savęs ieškojimų. Na, rodos, poezija be šių elementų nebūtų poezija... :)

Mano vertinimas : 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo (Arba į mano užrašus nukeliavo...) :

"Jis keikė visa, ką mylėjo."

"La Baigneuse"

Kai didelės ir mažos žvaigždės spindi
Ir gundo klysti per naktis toli,
Mergaitė, kojas plaudama, sumindo
Mėnulį ežero dugne, smėly.

Ir brenda, mylimojo nesulaukus,
Žvaigždynais vasaros nakties keistos.
Planetos krinta į melsvus jos plaukus,
Sietyns brolelis šviečia ant kaktos.

Iš "Rudens elegija":

Ir tada aš sakau: mes esame rudenio liūtys;
Liūtys - mūsų namai, kūnas ir kraujas - lietus.

"Būties legenda"

Mūsų buvimas
Sukuria laiką.
Bet negali sukurti
Erdvės.

Mūsų nebuvimas
Nužudo laiką.
Net nenužudo
Erdvės.

Atsiskyrimo skausmas
Didesnis
Už laiką ir už erdvę:
Mirtis.

Jūra vandenynas

Knygos aprašymas :" „Almajerio” užeiga. Priešais ją plyti jūra. Amžina jūra – audrojanti, gydanti, žudanti. Pasakojanti istorijas. Dailininkas, sūriu jūros vandeniu tapantis baltas drobes. Įsimylėjęs mokslininkas, niekaip negalintis užbaigti ribų enciklopedijos. Nuostabaus grožio moteris, serganti neištikimybe. Tėvas Pliušas su savo maldomis. Elizevina, trapi mergaitė, vieną naktį be jokios baimės tampanti moterimi, ir vyras, perplaukęs visus vandenynus, kurio akys lyg medžioklėn išėjusio žvėries...
Šis romanas – meilės ir keršto, vienatvės ir vilties istorijos. Šimtai būdų gyventi ir mirti. Klausydamasis tų istorijų, nuolat girdi jūros ošimą."

Mano nuomonė apie šią knygą: Visai neseniai, gal prieš kelias minutes, užverčiau paskutinį šios knygos puslapį ir vis dar jaučiuosi it gavus per galvą.Ir negaliu suprasti, čia gerąja prasme ar ne. Skaitant vis neapleido mintis : "Ir iš kur rašytojas turi tiek fantazijos?" Manding, ji neišsemiama. Prisipažinsiu, kartais tos fantazijos per daug. Kartais erzina pasikartojimai. Kartais per daug keisto naivumo. Bet, kita vertus, tai labai graži knyga. Kai perskaičiau visą, vis dar jaučiuosi taip lyg iš batų reiktų kratyti smėlį, o rūbai kvepėtų jūra... Turbūt neįmanoma apibūdinti šios knygos. Įmanoma tik pažvelgti iš įvairių pusių ar kampų, bet pažvelgti tik viena puse - niekaip. Ją tiesiog privalu perskaityti ir pajusti JŪRĄ visai kitaip, nei jaučia žmonės, važiuojantys prie jos pasideginti, net nesusimąstydami apie tai, kokia ji galinga! Kiek ten visko slypi. Jūra - nežinomybė. Tik ta nežinomybė slepia begales istorijų, apie kurias, kartais taip malonu susimąstyti...

Mano vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo : "Gamta stulbinamai tobula, ir taip yra dėl ribų sumos. Gamta yra tobula todėl, kad nėra begalinė."

"...kaip būtų gražu, jei į kiekvieną mūsų laukiančią jūrą tekėtų mums skirta upė."

"- Kartais svarstau, ko mes vis laukiame.
Tyla.
- Kad būtų per vėlu, madam."

Žodžiai

Knygos aprašymas : "J.-P. Sartre'o figūra pokario intelektualinio gyvenimo istorijoje užima centrinę vietą. Filosofas, dramaturgas, politinis teoretikas ir ramybės drumstėjas Sartre'as daugiau, nei kas kitas, prisidėjo prie šiuolaikinio mąstymo formavimosi. Galima sakyti, kad jo iškelti klausimai pasirodė esą svarbesni už atsakymus, kuriais buvo bandoma į juos atsakyti."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai antroji Sartre'o knyga, kurią skaičiau ir laikau Sartre'ą nuostabiu atradimu. Negaliu Jo skaityti atsipalaidavus, visuomet reikia pertraukos. Dienos ar kelių minučių, bet reikia. Kartais būna tokių malonių knygų, kurias norisi taupyti, neperskaityti vienu prisėdimu, nes atrodo, kad tokiu būdu ta knyga praras savo žavesį. "Žodžiai" - tai knyga apie egzistencialisto Jean-Paul Sartre'o vaikystę. Apie Jo ieškojimus, atradimus, pamąstymus, artumą su mama. Pastaruoju metu dažnai susimąstau apie tai, kaip asmenybės formavimuisi daro didžiulę įtaką aplinka, kurioje žmogus auga, ypač, kurioje praleidžia vaikystę. Šiuo atveju, Sartre'o likimas buvo aiškus jau vaikystėje - jis rašys.Ir rašė. Skaitant labiausiai stebino berniuko mintys apie mirtį. Dievaiži, aštuonerių metų tikrai apie mirtį nemąsčiau. Galiausiai ją supratau ir paliečiau savomis rankomis gal kokių 12 metų. Tada suvokiau, kad mirtis, pirmiausia yra šaltis... Negaliu nepasakyti, jog "Žodžiai" išties, įkvepianti knyga.Taip ir norisi pagaliau paimti rašiklį į rankas ir rašyti. Nors ką. Nors kam.Puiki puikaus autoriaus knyga.

Mano vertinimas : 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo : "...mirti - tai pasiekti aukščiausią beprotybės laipsnį ir joje prasmegti."

"...kuo beprasmiškesnis gyvenimas, tuo sunkiau pakeliama mirtis."

"Jei nepasiekiamą amžinąją laimę padėsiu į butaforijos sandėlį, kas man beliks? Visavertis žmogus, sudarytas iš visų žmonių, yra vertas jų visų, o bet kuris jų vertas jo."

vėžio atogrąža

Knygos aprašymas: "Pirmasis Henry Millerio romanas „Vėžio atogrąža“ buvo išleistas 1934 m. Paryžiuje, apkaltinas nepadorumu ir iškart uždraustas rašytojo tėvynėje JAV ir Anglijoje. Samuelis Beckettas romano pasirodymą pavadino „monumentaliu šiuolaikinio literatūrinio gyvenimo įvykiu“.

Skurstantis ir nepripažintas rašytojas trečiajame dešimtmetyje atvyksta į Paryžių ir neria tiesiai į Paryžiaus bohemos dugną. Amerikoje lieka nenusisekęs šeimyninis gyvenimas, nepavykusi karjera, o čia tarp Montparnasso prostitučių, sutenerių, skurstančių rašytojų ir dailininkų, verda naujas gyvenimas...

„Vėžio atogrąža“ – ekstravagantiškas himnas neprilygstamam seksualumo, jausmo ir laisvės pasauliui. Anot Normano Mailerio, vienas iš dešimties ar dvidešimties reikšmingiausių XX a. romanų, pradėjęs XX a. literatūros išsilaisvinimo procesą ir visiems laikams pakeitęs amerikiečių literatūrą."

Mano nuomonė apie šią knygą : Tiesą pasakius, nusivyliau. Nežinau ko tikėjausi iš šitos knygos, bet žinau tik tiek, kad kankinausi skaitydama, ne kartą pasimečiau, pamiršdavau ką skaičiau... Ir apskritai, turėjau verste versti save skaityti. Na, taip, galbūt XXa. tai ir buvo kažkas tokio ypatingo, šokiruojančio ar panašiai, tačiau dabar manęs nė kiek nenustebino ir, tiesa, nesudomino. Nuobodžiavau ir labai džiaugiausi, kai pagaliau prisiverčiau ją perskaityti iki galo. Nors nieko nepaliko. Praėjus kelioms dienoms, sunkiai sekasi atgaminti mintyse apie ką ji buvo.

Mano vertinimas : 4/10

Mėnulio vaikai

Knygos aprašymas : "Antroji autorės knyga. Pagrindiniai romano veikėjai - Gediminas ir Anita - ieško savo vietos pasaulyje. Nuošalyje lieka daiktai ir pinigai, madingos pramogos, tai kas šiaip jau laikoma kone pagrindiniais jaunimo gyvenimo komponentais. J.Ivanauskaitė mėgina parodyti visas jauno žmogaus gyvenimo puses - tiek teigiamas, tiek klaidingas. Jaunuolis pats turi pažinti gyvenimą, pajusti tikrąsias jo vertybes."

Mano nuomonė apie šią knygą : Šią knygą skaičiau trečią kartą. Pati nežinau kodėl. Pirmąkart perskaičius (14 metų) nieko nesupratau, pasirodė visiška nesąmonė. Perskaičius antrąkart (kokių 16) maniau, kad tai kažkas...nuostabaus! Tačiau taip ir neįsiminė, tad nusprendžiau paskaityti dabar... Dabar, deja, jau nebealpstu dėl Jurgos Ivanauskatės kūrybos, kaip tada, kai man buvo 16... Labai nuo to nutolau, radau kitų autorių, kurie mane labiau užpildo. "Mėnulio vaikai" nesiginčysiu, mistiška, savotiškai įdomi ir gal poetiška knyga. Bet negaliu ir nepastebėti lėkštumo(ypač knygos pradžioje), perdėto nerealumo. Viena vertus, taip ir norisi tikėti nuostabių dalykų egzistavimu, tačiau kita vertus, nebeturiu to naivumo tiek, kad galėčiau itin tuo tikėti... Mistika, neįprasta meilė (nors...gal dar ir galėtų dėl šito ginčytis), išskirtiniai veikėjų charakteriai yra šios knygos didžiausi pliusai. Ir nors naivumo trūkumas darė atitinkamą poveikį, vis vien šioje istorijoje radau kažką pažįstamo, kas labiausiai ir traukė. Nemanau, kad ilgai prisiminsiu šią knygą. Kas žino, gal dar kada ją skaitysiu, nes visai pamiršiu apie ką ji buvo, tačiau tai tikrai nėra prasčiausia mano skaityta knyga. Tiesiog, laikui bėgant keičiasi požiūris, keičiasi skaitytojas...

Mano vertinimas : 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo : "...praeitis išnyko, dabarties vietoj žiojėjo tuštuma, ateities - neįsivaizdavau."

"Kartais aš pradėdavau savęs nekęst už tą prakeiktą gyvenimą sapnuose ir sapnuojant, svajojant, laukime, ilgėjimesi, be realybės pojūčio, ne ČIA, ne DABAR. Nemokėjau ir nemoku įsisąmonint, pasidžiaugt, pasimėgaut dalykais, kuriems paprastai yra klijuojamos etiketės "svajonių išsipildymas" arba "kaip sapne."

Kambarys

Knygos aprašymas : "Kai Antanas A. Jonynas ištarė savo būsimo poezijos rinkinio pavadinimą – „Kambarys“, pagalvojau, kad paprasčiau lyg ir nebėra kaip pasakyti, nebėra ką ir sutrumpinti. Kad šio poeto eilėraščiai asketiškėja, matyti. Bet asketiškėja ypatingu būdu – aristokratiškėdami, lyg rasdami vietą tarp Henriko Radausko ir Kazio Varnelio. Poeto vieta nebūtinai tik tarp poetų. Gali būti, kad taip sakau paveikta įspūdingos knygos – Antano A. Jonyno rinktinės „Sentimentalus romansas“, 2009 išleistos „Tyto albos“ (dailininkė Sigutė Chlebinskaitė), kur Kazio Varnelio darbai išnyksta kaip „iliustracijos“ ir atgimsta kaip linijų poezija. Bet ne apie tai. Apie naują Antano A. Jonyno rinkinį „Kambarys“... Tikrų poetų nesame pertekę, nors kartais gal atrodo ir kitaip. Sunku kartoti, bet reikia: tai gerų, skaidraus intelekto ir netikėtų dvasinių pagavų eilėraščių knyga. "

Mano nuomonė apie šią knygą : Perskaičiau per porą valandų su didžiuliu pasimėgavimu! Tokie savi savi ir jaukūs eilėraščiai... Pastaruoju metu pradėjau labai vertinti ir skaityti Antano A. Jonyno poeziją. Ir visomis prasmėmis randu būtent tai, ko mano sielai ir reikia. Labai daug ramybės, jaukumo, šviesos. Puikūs eilėraščiai. Daugiau neturiu ką ir pridurti.

Mano vertinimas : 9,5/10

Mano pieštukas užkliuvo :

**

Saulė kyla staiga
spinduliai lūžinėdami
kliūva už stogo turėklų
viskas truputėlį gražiau
negu iš tikrųjų
bet iš tikrųjų
viskas dar truputėlį gražiau

"Kambarys"

Šitame kambary mano tėvynė
nes čia su tavim aš užmiegu

raktai kabo ant durų
tyli radijo taškas

su visais kadriliais ir polkom

šitame kambary mano tėvynė
čia aš galiu ir numirti

tu lanksti kaip piemens vytelė
kai jis gena bandą į kalnus

liūdna man kai tu išeini
bet tada aš pasiimu knygą

apie mūsų praeitis mūsų daug kartu ištylėta

mylėk savo artimą

Knygos aprašymas : "Romanas „Mylėk savo artimą“ – sukrečiantis pasakojimas apie pabėgėlius, kurie po 1933 m. įvykių buvo priversti ieškoti naujos tėvynės. Neturėdami nei asmens dokumentų, nei vizų ir persekiojami policijos, pabėgėliai migruoja iš vienos šalies į kitą. Rašytojas seka trijų tokių pabėgėlių likimo vingius. Jozefui Šteineriui klajoklio dalia – tik vienas iš daugelio kitų jam tekusių gyvenimo iššūkių. Įsigijęs mirusio žmogaus pasą, jis bando pradėti gyvenimą iš naujo. Prie kitų pabėgėlių nepritampantis fabrikanto sūnus Liudvikas Kernas sunkiau pakelia jam tekusį likimą – jis jaučiasi vienišas ir prislėgtas negandų. Tačiau ir Liudvigui likimas įteikia dovaną – jaunutę gražuolę studentę Rut Holand.
Viena ir Praha, Ciurichas ir Paryžius, kalėjimai, ligoninės, palėpės ir parkų suoleliai – tai romano bėglių klajokliško gyvenimo stotelės. Tačiau ir jiems lemta patirti meilės džiaugsmą..."

Mano nuomonė apie šią knygą : Labai Remarkiška knyga. Anksčiau labai žavėjausi Jo kūryba, tiesiog tirpdavau skaitydama. Tačiau skaitant šįkart, to nebuvo. Matyt, mano požiūris į pasaulį gerokai pasikeitė, nei buvo prieš 2-3 metus. Žinoma, skaityti Remarką visuomet savotiškai malonu ir liūdna. Ta melancholija su meilės prieskoniais...Kai jausmai atsiranda pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis... "Mylėk savo artimą" apie pabėgėlius, apie netikėtai įsiplieskusius jausmus, apie gėrį ir blogį, apie mirtį, apie liūdesį... Na, tai tikrai nėra geriausia Remarko knygą, kurią skaičiau. Ir pagalvojau dabar, kad galbūt ir neverta įsikabint į kažkada buvusius labai mėgstamus rašytojus, pasirodo, nutolstama ir nuo buvusio vertybių suvokimo. Tačiau, visgi, norint pabėgti į kitą pasaulį, kur nemaloniomis sąlygomis žydi gėris, Remarką paskaityti verta.

Mano vertinimas : 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo :
"Mūsų gyvenime tai, kas tikra, visada atrodo netikra."

"...kai šalia miršta žmogus, tu nieko nejauti. Tai pasaulio nelaimė. Gailestis nėra skausmo išraiška. Gailestis yra slapta piktdžiuga. Su palengvėjimu atsikvepiama, girdi, šįkart dar ne tavo ir ne tavo mylimo žmogaus eilė."

"Abejonė ir tolerancija būdinga tik kultūringam žmogui. Štai dėl ko visos jo pastangos nueina perniek. Nepabaigiamas Sizifo darbas. Tai viena prasmingiausių žmonijos alegorijų."

"Senovės graikų didvyriai raudodavo dažniau nei sentimentaliausia mūsų laikų kvaiša. Jie žinojo: liūdesio nevalia užgniaužti. Mūsų įsivaizduojamas idealas - nepalaužiama statulos narsa. Kam to reikia. Nesidrovėk liūdesio, tik taip jo atsikratysi."

Sentimentalus romansas

Knygos aprašymas : "Naujoje poeto rinktinių eilėraščių knygoje spausdinami 1972–2002 m. parašyti geriausi kūriniai. Autorius atsisako chronologinio sudarymo principo, šeši knygos skyriai grupuojasi apie skirtingus teminius branduolius, kurie, skleisdamiesi koncentriškais ratilais, persiliedami sukuria naujas prasmines struktūras, seni eilėraščiai, atsidūrę naujuose kontekstuose, atsiveria kitomis prasmėmis.
Vieno iš šiuolaikinės lietuvių poezijos korifėjų, Nacionalinės premijos laureato Antano A. Jonyno kūryba rinktinėje pristatoma lygiagrečiai su žymaus moderniosios dailės atstovo, kolekcininko, bibliofilo Kazio Varnelio (g. 1917) nespalvotomis geometrinės tapybos reprodukcijomis. Tai menininkų knyga, kurioje skamba poezija ir tapyba."

Mano nuomonė apie šią knygą : Pirmiausia, man labai patiko knygos viršelis. Antra, sunku apsakyti tai, kaip man patiko po šiuo gražiu viršeliu slypintys eilėraščiai! Antanas A. Jonynas man nėra kažkoks naujas atradimas, bet tai, ką dabar skaičiau sužavėjo. Radau labai daug eilučių, kurios man itin artimos. Kartais net lydėjo toks jausmas, lyg būtų man parašyta... Manau, jog tai yra vienas geriausių kūrinių įvertinimų. Dar vis neatsipeikėjau nuo šios poezijos, nors perskaičiau šiąnakt, bet vis dar atrodo, kad tebesu tose eilutėse, taip giliai jos man įsirėžė...

Mano vertinimas : 9/10

Mano pieštukas užkliuvo :

"Nėra to blogo, kas neišeitų į gera"

Štai kokiais žodžiais mane pasitinka
tas kurio abejonė nelanko:
- jeigu tos dienos sugrįžtų raudodamos
aš neprašyčiau atleidimo:
per daug praėjo naktų
vienišas kapinių sargas
pragėrė vartus

"Mylintieji"

Aš lig šiolei dar nesupratau
kodėlei niekaip negaliu atleisti tau

už netikėjimą už baimę už deja
tą visą graužatį kur slypi manyje

ak meile į tas pievas į laukus
kur laukia mūsų prieglobstis jaukus

jau niekas mūsų nenuves deja
nes graužatis ta slypi manyje

prie jūros nykiai gaudžiančios krantų
abudu mes vienodi aš ir tu

laimingi esam mano meile bet deja
nerimsta graužatis ta manyje

Siena

Knygos aprašymas : "Garsiajame novelių rinkinyje SIENA (1939) Sartre'as apmąsto žmogaus laisvo pasirinkimo ir akistatos su mirtimi problemas.
Šios knygos vertimas į lietuvių kalbą padės iš arčiau susipažinti su didžiojo egzistencialisto literatūrine kūryba, jo filosofine mintimi."

Mano nuomonė apie šią knygą : Egzistencializmas man, turbūt pati priimtiniausia filosofijos kryptis. Todėl sunku suprasti, kodėl tik dabar Sartre'as atsidūrė mano rankose. Skaičiau su pasimėgavimu, sunku buvo padėti į šalį, tad skaičiau ir pertraukų metu, todėl paklausus, ką skaitau sulaukiau tokių komentarų, kaip: "O sartre'as...geras!" Tada šyptelėdavau ir linktelėdavau galvą. Tikrai GERAS! Šiame novelių rinkinyje nebuvo nieko tokio labai sudėtingo (filosofine prasme), viskas, kaip tik atrodė taip paprasta ir suprantama, taip priimtina man. Visos novelės puikios, išskyrus paskutiniąją - "Viršininko vaikystė". Būtent ši man sukėlė gana slogų įspūdį. O labiausiai atmintin įsirėžė "Kambarys" ir "Intymumas". Biblioteka, laikyk Sartre'ą, ne už ilgo, aš ateisiu vėl. :) Puikus atradimas. Kaip tik laiku, kaip tik man.

Mano vertinimas : 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo : "Normalūs žmonės dar mano, kad aš viena iš jų. Bet nė valandos neištverčiau jų draugėje. Turiu gyventi ten, kitapus sienos. Bet ten manęs nenori."

"Tarp tavęs ir manęs stovi siena. Matau tave, kalbuosi su tavim, tačiau tu esi kitoje pusėje."

Pirmasis žmogus

Knygos aprašymas : "Pirmasis žmogus" - tai nebaigtas romanas, kurį Albert'as Camus rašė paskutiniaisiais gyvenimo metais. Jo rankraštis buvo rastas kelioniniame krepšyje po rašytojo mirties. Paremtas autentiškais faktais romano veiksmas nukelia mus į Alžyro rytus, kur prabėgo Camus vaikystė. Autobiografiškumas, kuris vėlesnėse kūrinio redakcijose turėjo išnykti, dabar tampa vienu iš vertingiausių romano bruožų. Prieš mus - ne tik spalvingas, ryškus pasakojimas, bet ir sukrečianti išpažintis.
Kai 1994 metais leidykla Gallimard pirmą kartą išspausdino šį romaną, jis susilaukė plačių ir palankių skaitytojų atsiliepimų. Knyga yra jau išversta arba verčiama į daugelį kalbų.
Lietuviškajam romano leidimui nelengva buvo parinkti tikslų prancūziškojo pavadinimo Le premier homme vertimą, nes homme prancūzų kalboje turi dvi prasmes: "žmogus" ir "vyras". Vertėja ir leidėjai pasirinko pirmąjį variantą manydami, kad tokiu būdu paliekama daugiau galimybių plačiau suprasti šią frazę, tačiau ten, kur kontekstas reikalauja, panaudojama ir konkretesnė - pirmojo "vyro" sąvoka."

Mano nuomonė apie šią knygą : Skaitant ją, man reikėjo ir poilsio nuo knygos. Tačiau šiuo atveju, tai visai nereiškia, jog knyga man nepatiko. Priešingai, Kamiu labai mėgstu. Ir šita knyga, nepaisant to, jog nebaigta rašyti, paliko teigiamą įspūdį. Puiki istorija, verčianti pamąstyti apie tai, kokiu žmogumi galima tapti, nepaisant aplinkybių ir, kad likimas tikrai atsiunčia žmones, kurie mums padeda pasiekti tai, kas nulemta. (taip taip, aš tikiu likimu). Vienintelis šios knygos trūkumas ir yra tai, jog, deja, ji nebaigta...tačiau, kita vertus, tai palieka vietos spėliojimams, mintims apie tai, kaip viskas baigėsi... Viena tik aišku: noriu dar Kamiu kūrybos!

Mano vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo :

"...karas - prastas dalykas, nes nugalėti žmogų taip pat graudu, kaip ir būti jo nugalėtam."

Papasakoti gyvenimą

Knygos aprašymas : "Viktorijos Daujotytės sudaryta rinktinė "Papasakoti gyvenimą" atskleidžia poeto ir jo kūrybos istorinį vaidmenį, kita vertus, jį kvestionuoja, nauju aspektu nušviesdama poeto kūrybos kelią. Ši rinktinė išryškina autorefleksyvų Marcinkevičiaus poezijos pobūdį, aktualizuoja vėlyvojo laikotarpio tekstus ir susieja juos su kūrybos ištakomis."

Mano nuomonė apie šią knygą : Turbūt niekada nemaniau, kad taip pamėgsiu J. Marcinkevičiaus kūrybą. Rodos, tik visai neseniai Jį atradau iš naujo... Skaitydama šį rinkinį išspaudžiau ne vieną ašarą ir man visai ne gėda prisipažinti. Jeigu praėjusiame įraše minėjau, jog eilėraščiai nepalietė iki pat gelmių, šiuo atveju galiu tik pasakyti priešingai - labai palietė... Ne tik, kad susimąsčiau nekart, bet ir perkratė vidų, pažadino begales jausmų, prisiminimų, užmirštų istorijų... Skaičiau ir negalėjau atsiplėšti, kažkokia stipri jėga traukė vis skaityti ir skaityti, gerte gerti eilėraščius ir, be abejo, grožėtis.

Mano vertinimas : 9,5/10

Mano pieštukas užkliuvo :

"Išvada"

Čia nieko mūsų nėra,
o viskas - mūsų vardu.
Bespalvė laiko skara
kaip kaukė ant mūs veidų.

Nuplėši - ir tik tamsa
lyg didelis grumstas užkris.
Neklauskit: kieno tiesa?
Ir nespėliokit: kuris?

Tamsa atsakytų: visų.
Tyla sušnibždėtų: visi.
O tavo nedrąsų: esu
patvirtintų mano: esi.

"Poezija?"

šiaip ar taip:
ji vis tiek įsikirtusi
į tikrovę
nors ir nežino
kas yra ji pati
ir kas ta tikrovė

"***"

kiek sykių aš jau miriau
nežinodamas nesuprasdamas
gal tik jausdamas
kad nuo manęs kažkas pasitraukia
kad aš nuo kažko nutolstu

bet vis dar pasiseka
atidėti didžiąją mirtį
kaip įsisenėjusios skolos grąžinimą
palūkanas apmoku
ilgom nelaimėm nesėkmėm
skausmu
turbūt ir meile

dėvėti

Knygos aprašymas : "Aidas Marčėnas matomas tarp šiandieninės poezijos lyderių. Jis paniręs į poeziją visiškai, jo eilėraščiai ir eseistika reaguoja į gyvenimo ir literatūros virpesius (vakarykščių gatvės įvykių, bičiulio mirties ir Jono Strielkūno eilutės aidai), jis tartum be jokių pastangų sulieja klampią dabartį ir švytinčią tradiciją. Aido Marčėno intonacijos ir ritmai angelo bičiulystę, būties netvarumą ir šiokiadienio paveikslėlį neša kartu, kitaip jau nebus. Pasak Vytauto Kubiliaus, jis kuria aukšto dvasinio polėkio lyriką, bet stengiasi ją pajungti paprastumo estetikai."

Mano nuomonė apie šią knygą : Pirma rimtesnė pažintis su A. Marčėno poezija. Ką galiu pasakyti, savotiški eilėraščiai, tačiau kažko, visgi, man trūko... kažko tokio, kas paliestų iki pat gelmių, kas išspaustų nuoširdžią šypseną ar ašarą... Nesiginčysiu, eilėraščiai tokie rimti, verčiantys susimąstyti, tačiau širdies taip iki galo ir nepasiekė. Buvo tikrai puikių eilėraščių, kurie perrašyti į mano užrašus, bet negalėčiau pasakyti, jog likau ypatingai sužavėta. Poezija...bet ne visai man.

Mano vertinimas : 7/10

Mano pieštukas užkliuvo :

"Tai tik sapnas"

Tai tik sapnas, ir jei
tai tik sapnas - tebūna jis mano.
Ir jei jis tik mano -
tegul kai kada man kartojas
avinėlis, kurį
jaunas kerdžius aukojimui gano,
sausas grumstas, kurį
spaudžia rankoje jaunas artojas.

Neįvykdyta dar.
Neišlietas dar kraujas iš molio.
Dar toli pabaiga
ir pradžia dar tiktai prasidėjo.
"Ką, berneli, veiki?"
"Ieškau savo vienintelio brolio."
Vėjo gūsis, ir tiek.
Ir, atrodo, visai neskaudėjo.

Vien tik žodžiai, kalba.
Ką ji gali išreikšti, išbūti,
išsvajoti daugiau,
negu tai, kas iš nieko sutverta,
kai pavasarį šypsos
pirma praregėjus žibutė -
neatsimena kam,
negalvoja, ar būti čia verta.

Išsinerta iš laiko,
iškalta iš brėkštančio ryto.
Suguldyta giliai,
kad matytųsi tiems, kurie migo
su mintim, kad esi,
kad yra kas šią knygą vartytų
per ilgiausias žiemas,
kurios miegantį vaiką užsnigo.

"Pasilik su manim.
Pasirūpink netikėliu savo."
"Šitas sapnas gilus -
tau pavyktų iš jo neprabusti."
"Su visais, kurie čia,
kurie tūkstančius metų alsavo
mintimi, kad esi
ir kad tavo kelių neužpustė?"

"Kas, berneli, buvai?"
"Vien tik balsas nuvargusio kūno,
kurį vertė ir vertė
kalbėti. Todėl patylėsiu."
Senas vėjas sparne
daug senesnio nei vėjas malūno.
Šaltas tylintis "ačiū".
Išsklidus šviesa ties pavėsiu.

"Mylimoji"

šimtas varstų ligi karsto, mylimoji,
pakeliui mane išbarsto, tolimoji

šimtas varstų, tolimoji, šimtas mylių
tiek to gylio, mylimoji, nebemyliu

ligi karsto, tolimoji, nebebūsiu
nebebūsi - atkartoja šimtas musių

Madagaskaras

Knygos aprašymas : "Ketvirtoji vieno žymiausių šiuolaikinių lietuvių dramaturgų Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“ gerai pažįstama ne tik skaitytojams, bet ir Lietuvos bei užsienio žiūrovams – iš Vilniaus mažojo teatro spektaklio, jau spėjusio tapti klasika.

Pagrindinio herojaus Kazimiero Pokšto prototipas Kazys Pakštas – viena unikaliausių praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos asmenybių. Jo idėja perkelti Lietuvą į Afriką suviliojo režisierių Rimą Tuminą, kuris ir paskatino dramaturgą imtis šios temos. Svarbiausi pjesės bruožai – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos, XX a. pradžios leksikos pavyzdžiu „išrasta“ kalba, autoironiškas ir šmaikštus pačių lietuvių požiūris į save ir pasaulį."

Mano nuomonė apie šią knygą : Ironiją mėgstu, mano humoro jausmas toks savotiškas, bet rodos, yra. Tačiau, mano pačios dideliam nusivylimui, nesusižavėjau šia pjese. Ne tai, kad nesusižavėjau, tiesiog ji man sukėlė tik neigiamas emocijas. Taip, Salomėja Nėris važiavo į Maskvą, taip V.Mykolaitis - Putinas metė kunigystę ir vedė, taip buvo toks veikėjas, kaip Kazys Pakštas, o Dariaus ir Girėno užmačios didingos... Bet kažkaip šiame kūrinyje visa tai pateikta netgi ne šiaip iškreiptai, bet...nemaloniai ir netgi (!) neįdomiai. Ryškiausiai prisimenu Salę (Salomėją Nėrį), kuri čia vaizduojama, kaip kažkokia paleistuvė, ieškanti meilės bet kokia kaina ir išdavikė. Nesistengiu pateisinti Salomėjos Nėries poelgio, kai ji "parvežė" Stalino saulę, tačiau ir nepuolu jos smerkti, nepaisant visko, jos poeziją skaitau be gyvenimo patirties šešėlių ir ją vertinu. Tikiuosi, nagrinėjant šį kūrinį pamokų metu, aš pakeisiu savo nuomonę, ar bent jau ji nebus tokia kategoriška, nes dabar, jei atvirai, man gaila mano laiko, skirto šiam kūriniui. Nemėgstu apie kūrinius kalbėti vien tik neigiamai, bet šįkart tiesiog neturiu ką gero pasakyti. A, tiesa, teko matyti spektaklį. Pats spektaklis paliko daug geresnį įspūdį.

Mano vertinimas : 1/10.

Toliau jūsų bilietas nebegalioja

Knygos aprašymas : "Romane TOLIAU JŪSŲ BILIETAS NEBEGALIOJA nagrinėjamas žmogaus ir laiko santykis. Knygos pagrindinis veikėjas - vyras, kuris susiduria su vidutinio amžiaus krize ir bando susitaikyti su jį ištinkančiais finansiniais ir profesiniais nuosmukiais, kintančiais žmonių tarpusavio santykiais ir savivokos kaita. Atskleisdamas trapų ir pažeidžiamą žmogaus vidinį pasaulį, apmąstydamas žmogaus vertybių išliekamąją vertę, R.Gary sukrečia skaitytojus tiksliu žmogaus psichologiniu portretu. "

Mano nuomonė apie šią knygą : Tai antroji šio autoriaus knyga, kurią skaičiau. Prieš tai teko skaityti "Gyvenimas dar prieš akis", kuri kiek pamenu, man patiko daug labiau, nei "Toliau jūsų bilietas nebegalioja". Tiesą pasakius, visai nedomina manęs tai, jog turtingas vyras susiduria su sunkumais, kai turi atsisveikinti su savo verslu, kai jis susiduria su lytinio gyvenimo problemomis, ar kai šešiasdešimtmetis susideda su dvidešimtmete mergina. Mačiau ne kiek vertybes, kiek visur slypinčią tuštybę. Vienintelis geras dalykas, kurį "pasiimu" iš šios knygos yra tai, jog ji padėjo man labiau suprasti vyrus, vyrų mąstyseną, pasirinkimą, kai kuriose vietose radau panašumų į mane supančius žmones. Visgi, manau, jog esu tiesiog per jauna šiai knygai. Gal ją reikėtų skaityti, kai pati būsiu prie senatvės ribos...

Mano vertinimas : 4/10.

ežeras ir kiti jį lydintys asmenys

Knygos aprašymas : „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – antrasis žinomo poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko romanas. Jame atpažįstami naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ ir pirmojo romano „Kazašas“ motyvai ir intonacijos. Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, čia beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiu asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybę netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai; riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs keisto gyvenimo sūkurin, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę."

Mano nuomonė apie šią knygą : Kažkaip visai atsitiktinai šita knyga atsidūrė mano rankose, bet vos pradėjus skaityti...negalėjau atsiplėšti! Ta stebuklinga nerealybė su visomis nesybėmis mane taip įtraukė, kad puikiausiai viską mačiau ir savo pačios akimis. Pradėjo atrodyti, jog ir aplink mane skraido švytintys geltoni kamuoliukai. Seniai beskaičiau kažką tokio gražaus. Netgi, kiek primenančio pasaką, vaikystę... Ši knyga netgi pažadino svajonę turėti savo sodą, atsisukti į gamtą, pastebėti smulkmenas. Turbūt pirmąkart, visiškai neerzino bibliniai motyvai, kurių šiaip kūriniuose labai nemėgstu. Ak, šita knyga taip užbūrė, kad ir man norisi rasti tokį ežerą, tokį pasaulį, kur laikas visai kitaip bėga...

Mano vertinimas: 10/10.

Pieštukas užkliuvo :
"Išsidrėbęs ant lovos Gabrielius ėmė ironizuoti save.
Paskui ironizuoti save ironizuojantį.
Tada pasistengė pasiekti ir trečia pakopą - ironizuoti tą, kuris ironizuoja save ironizuojantį."

"- Tsss...Geriau nekalbėkime, - dviem pirštais moteris užspaudė jo lūpas. - Nes, ko gero, vis tiek ką nors pasakysime."

"Jis sako, kad rausvieji drambliukai - tikri berazumiai. Primena žmones, kurie galvoja : šiandien truputuką nusižudysiu, o rytoj vėl gyvensiu."

"...visi, kurie mano turį daug privalumų, yra grynas trūkumas, o tie, kurie turi daug trūkumų, - grynas privalumas."

"...pridėk prie mano pilvo ranką ir pajusi, kaip mano siela vartos."

Beržai baltieji broliai

Knygos aprašymas : "P. Širvio geriausių eilėraščių rinkinys. Jautri gamtos globa, karo skausmo ir netekties išdeginta širdis, tėvynės istorijos vyksmas, meilės, tyro jausmo ilgesys - pagrindiniai poeto lyrikos motyvai. Skambūs, muzikalūs eilėraščių posmai pulsuoja atvirumu ir nuoširdumu, jautrumu savo artimui."

Mano nuomonė apie šią knygą : Radau senelių lentynoje tarp senų knygų. Mano meilė poezijai ir prasidėjo būtent P. Širvio dėka, netyčia atradus jo eilėraščių internete (tada dar nežinojau, kad tereikia žvilgtelt į lentyną ir ten rasiu visą rinkinį!). Šitie eilėraščiai tokie...nuoširdūs, išjausti. Skaitai ir jauti, kaip žodžiai subėga tiesiai į širdį, kažkur ten, kur slepiasi pačios jautriausios sielos kertelės. Paulius Širvys man visuomet ir liks tuo pirmuoju, kelią į poeziją parodžiusiuoju. Nors dabar, praėjus jau keletui metų, Jo eilėraščiai man nebeatrodo tokie ypatingi, kokie atrodė, kai su poezija tik vos pažįstama buvau, tačiau vis tiek išliks brangūs. Vis prisimenu netikėčiausiomis aplinkybėmis Jo eilėraščių eilutes, kurias savo noru buvau išmokusi atmintinai.

Mano vertinimas : 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo : Šitas yra vienas mylimiausių jo eilėraščių, kurį mintyse vis padeklamuoju:

"Kol praeis ilgesys"

Mes draugavom ilgai.
Meilė liejos eilėm.
O siūbavo beržai
Pakelėm,
Pakelėm.

Triskart lapai beržų
Krito auksu, variu...
O laiškų nuo tavęs
Neturiu,
Neturiu.

Bėga dienos laukais
Ir nužydi gėlėm,
Nubanguoja rugiais
Pakelėm,
Pakelėm.

Tau parimus lange,
Oi, kodėl negaliu
Pastovėt ir paošt
Berželiu,
Berželiu.

Tai mėnulio šviesoj,
Kai be galo skaidru,
Apsipilčiau rasų
Sidabru,
Sidabru.

Ir visiems žiburiams
Naktį baigiantis degt,
Palinguočiau aš tau
Labanakt,
Labanakt.

Ilgesys kol praeis,
Oi, kodėl negaliu
Pastovėt ir paošt
Berželiu,
Berželiu.

daugiau nevaidinsiu Sofoklio

Knygos aprašymas : "Eilės visokio ūpo."

Mano nuomonė apie šią knygą : Kai skaitau poezijos rinkinį, visuomet pasibraukiu man patinkančius eilėraščius ir juos persirašau į savo užrašus...Šįkart tokių buvo vos pora. Šis rinkinys buvo turbūt pirmoji rimtesnė pažintis su Sigito Gedos kūryba, nes anksčiau vis paskaitydavau pavienius eilėraščius ir jie, dažniausiai palikdavo gerą įspūdį, tačiau šis rinkinys...nežinau, visiškai manęs nepalietė. Na, taip nešvankybės vietomis vertė šyptelt, tačiau tik tiek... Nebuvo tokio eilėraščio, nuo kurio virptelėtų kažkas širdyje. Labai jaučiasi, kad eilės "visokio ūpo"... tik ne mano. Vis dėlto, prie Sigito Gedos dar grįšiu, tikiuosi, sekanti pažintis bus sėkmingesnė.

Mano vertinimas : 2/10.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Jaunos Jakutės daina apie dilgėles"

Paimk mane, kai pradėsiu žydėti,
įkaitink mane snieguos.
išvirink,
ištrink savo galvą
mano žiedais, -
tada tavo plaukai
taps žali, violetiniai.

Paskui paimk mane dar žiemovidy,
per speigus, prispausk
prie širdies,
kol išbėgs visi syvai,
tada tapsi stiprus
kaip geležis,
kaip peilis,
švytintis tau prie diržo.

Gerk mano sultis,
sumaišęs su spiritu.

Viešpačiai ir naujosios būtybės

Knygos aprašymas : "Tai pirmas žinomo dainininko Džimo Morisono poezijos vertimas į lietuvių kalbą. Poemoje „Viešpačiai“ nesunkiai įžvelgiama pagrindinė mintis – kinas. „Regėjimo ir regėjimų menas.“ Kinas, anot autoriaus, atsirado ne iš literatūros, meno ar teatro, o iš liaudies burtų, nuo raganų laikų, kai apeigų metu „šešėliai tapdavo dvasiomis, apsaugančiomis nuo blogio“. „Naujosios būtybės“ – pastanga į pasaulį pažvelgti moters driežės akimis, praplėsti regėjimo lauką poetinio žodžio įtaiga."

Mano nuomonė apie šią knygą : Ar mėgstu J. Morrison'ą? Taip! The Doors yra viena pirmųjų meilių savęs ieškojimo kelyje. Morrison'u taip pat žavėjausi, žaviuosi ir dabar. Labai įdomi asmenybė...buvo. Tad, vieną dieną netyčia užklydus į knygyną ir pamačius "Viešpačiai ir naujosios būtybės" griebiau nė negalvodama! Tačiau mano pačios lentynoje dulkėjo daugiau nei vienerius metus...Ir visai neseniai, pabudus poezijos troškimui, ištraukiau iš tos lentynos...ir...nusivyliau! Kartais net pagalvodavau, kad ją skaityti reiktų apsvaigus. Ir manau, jog mano nusivylimo priežastis - vertimas. Teko skaityti nemažai atsiliepimų apie tai, jog "Viešpačius ir naująsias būtybes" reikia skaityti originalo kalba. Manau, taip ir reiks padaryti, kadangi lietuviškai niekaip nesiskaitė... Gavosi kažkoks neblaivų minčių kratinys (bent man taip atrodė) Nesinori smerkti J. Morrison'o kaip poeto, nes skaičiau ne originalo kalba. Bet, ta proga paklausysiu The Doors - Touch me.

Mano vertinimas : 5/10

Mano pieštukas užkliuvo :
"Sapne susisagstyki miegą aplink kūną tarytum
pirštinę. Nuo laiko ir erdvės nepriklausai dabar.
Ir vasaroj srovenančioj gali ištirpti."

"Kino žavesys mirties baime grįstas."

Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Knygos aprašymas : „Jos stiliuje magiškai susijungia jėga, monumentalumas, amazoniškas tekėjimas su ironija, sąmojum, netikėtais minties ir vaizdo posūkiais („kandies judesiais“). Jos idėjos ir sugestijos, nemaža dalimi susijusios su dabartinės senstelėjusios moters rūpesčiais bei fantazijomis, toli gražu neapsiriboja socialine ir psichologine sfera...“
Alfonas Andriuškevičius

„Sakoma, kad esė – itin „laisvas“ ir neįpareigojantis žanras, „suvartojantis“ viską, kas tik pakliūva rašytojo akiratin: skaitomos knygos citata, matytas filmas, politinė aktualija, draugės plaukų spalva ar katino veislė, pastebėjimas ar jausena. Radvilavičiūtė demonstruoja, jog jos esė – labai išmoningai ir kietai suveržta struktūra, kurioje apgalvota kiekviena detalė, jungtis, perėjimas, čia niekada nebūna nieko atsitiktinio, nieko šiaip sau, o kartu kyla įspūdis, tarsi pasakojimas rutuliotųsi prieš skaitytojo akis – spontaniškai. Tai konstrukto (šį žodį autorė labai mėgsta) ir intuicijos dermės, tikros meistrystės požymis.“
Danutė Kalinauskaitė

Mano nuomonė apie šią knygą: Kurį laiką liūdėjo ši knyga mano lentynoje, o visai be reikalo! Puikios, "gyvos" esė. Skaičiau su pasimėgavimu. Jau buvau spėjusi nusivilti lietuvių moterų kūryba, tačiau G. Radvilavičiūtė malonus atradimas. Radau ir mano taip mėgstamos ironijos, ir moters vienatvės pojūtį ir moters stiprybę, kūrybą... Viską, ko man ir reikia, ir, kas man pačiai nesuprantamu būdu, yra artima. Vienintelis dalykas, kuris erzino, tai vis pasikartojantys sakiniai. Turbūt kiekvienoje esė buvo sakinių, kurie parašyti pradžioje, kartojasi ir esė pabaigoje. Jau kartais net specialiai praleisdavau šiuos pasikartojimus, nes kam skaityti tai, ką jau ką tik perskaitei? Kartais tie pasikartojimai dera ir netgi patinka, tačiau čia visiškai netiko ir nesupratau, kam to reikėjo. Na, bet nepaisant vieno trūkumo, drąsiai galiu teigti, kad ši knyga verta visų tų liaupsių, kurių susilaukė kiek anksčiau.

Mano vertinimas : 10/10



Beje, gražus viršelis!

Vaikantis vėją

Knygos aprašymas: "Claire Goll (1890–1977) – mįslinga, nedaug kam žinoma žydų kilmės poetė, romanistė, žurnalistė, bendravusi – paradoksalu – su garsiausiais pasaulio menininkais. Memuarai „Vaikantis vėją“ – neįprasta įžymių asmenybių portretų galerija. Goll mus supažindina su savo mylimais draugais, priešais ir gyvenimo bendrakeleiviais – Yvanu Golliu, Joyce’u, Rilke, Picasso, Chagallu, Dali, Einsteinu, Jungu, Milleriu, Majakovskiu ir kt. Visų jų likimai, vienaip ar kitaip paveikti revoliucijos, karų ir persekiojimų, – gyvas XX šimtmečio nuotaikų atspindys. Visi jie – žavūs genijai, egzaltuoti egoistai, šalti vienišiai, aistringi meilužiai... Šis pasakojimas balansuoja ties kraštutinumais, kaip, beje, ir pats Goll likimas. Rašytojos vaikystę Vokietijoje apkartino sadistiškos motinos disciplina. Paguodą teikdavo tik Richardo Strausso muzika – jos būdama maža Goll klausydavosi klūpėdama prie uždarų kompozitoriaus durų. Dekadentišką jaunystę užliejo Šveicarijoje kilusi ir iki Paryžiaus nusiritusi dada judėjimo banga. Šią ypatingą moterį visą gyvenimą lydėjo kūrybinė žaismė ir nenuilstantis literatūrinis koketavimas, aksominė Rilke’s melancholija, šiurpūs erudito Joyce’o pasažai, fašistinės Vokietijos neapykanta, karo ir pokario konvulsijos... "

Mano nuomonė apie šią knygą: Šitą knygą skaičiau per Velykas ir labai sunku buvo nuo jos atsiplėšti...Gyvenimas tarp menininkų, su jais, jų romanai... Seniai (o gal iš viso nesu) skaičiau apie tiek daug menininkų vienoje knygoje. Tiesa, kai kuriais susidomėjau tik šios knygos dėka. Menininkų gyvenimas pasaulinių karų metu, išties, buvo sudėtingas. Aistros tiesiog virte virė. Daugelis gyveno visai pusbadžiu, ieškodami vietos prisiglausti, bėgo iš vienos šalies į kitą, vis ieškodami ir sunkiai rasdami sau vietą. Nuo vienos meilės, prie kitos ir vėl prie tos pačios... Skaičiau ir žavėjausi, kartais niršau, liūdėjau, bet žinau viena: jaučiausi taip, lyg būčiau ten tarp jų, ir pažinočiau juos asmeniškai. Et, bet tai tik knyga, apie praėjusį laiką...ir dabar tegaliu tik skaityti jų knygas, žavėtis paveikslais ar sukurta muzika.

Mano vertinimas: 9/10.

Pieštukas užkliuvo : "Vyrams niekada nereikia dėl nieko priekaištauti, kitaip pasijunta įkalinti ir svajoja apie išsivadavimą."

Meistras ir Margarita

Knygos aprašymas : „Meistras ir Margarita“ — vienas įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Po autoriaus mirties pragulėjęs stalčiuje dvidešimt šešerius metus, Michailo Bulgakovo (1891-1940 m.) romanas, pagaliau išleistas, beregint paplito po pasaulį, buvo verčiamas, teatralizuojamas, ekranizuojamas.
Struktūriniu požiūriu „Meistras ir Margarita“ yra dviejų romanų derinys, kur pirmasis — pasakojimas apie klastingo Šėtono apsilankymą trisdešimtųjų metų Maskvoje, o antrasis — nežinomo literato rašomas romanas ateistinėje valstybėje neįsivaizduojama tema — apie Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto konfliktą, tapomą itin realiai ir vaizdingai. Beje, žaismingai šiame romane atrodo kelių stilių dermė: šėtoniškas groteskas, biblijinė epika ir niūri sovietinė satyra. O visoje šioje fantasmagorijoje subtiliai skleidžiasi keistoka, jokiam laikui ir jėgai nepavaldi Meistro ir Margaritos meilė."

Mano nuomonė apie šią knygą: Klasika... Su virpuliu širdy paėmiau šitą knygą, maniau, bus kažkas tikrai tokio...ypatingo. Tačiau, daugiau nei pusę knygos kankinausi, vis guodžiau save: "dar bus kažkas, tikrai turi būti!" Ir, išties, buvau teisi. Ypač atsigavo širdis, kai Šėtonas pradėjo siautėt...O ta vieta, kai šluota atskrido pas Margaritą, iš viso užbūrė. Antra šio romano dalis, be abejonės, daug geresnė už pirmąją. Apskritai, visas kūrinys, išties, gana sudėtingas, įdomus, vietomis juokingas...Toks savotiškas. Nežinau, ar dar kada skaityčiau šį romaną...Na, klasika lieka klasika ir tik praėjus kiek laiko nuo šios knygos skaitymo, supratau, kad visgi, tai verta dėmesio knyga. Jau ir aš, pagaliau, galėsiu sakyti: "Taip, žinau, kas tas Meistras ir, kas ta Margarita...":)) Šita meilės istorija tikrai turi žavesio.

Mano vertinimas: 7/10.

Ei, maže!

Knygos aprašymas: "Rašytojai Yael Hassan jau per penkiasdešimt. Ji gyvena Paryžiuje ir kuria jauniesiems skaitytojams. Šioje knygoje prisimena, dėl ko vaikystėje ir paauglystėje išgyveno labiausiai.
"Ei, maže!
Tai ilgą laiką buvo mano pravardė. Pakako vieno vizito pas mokyklos gydytoją, kad jis susirūpintų mažu mano ūgiu ir užtikrintų, jog neužaugsiu daugiau metro keturiasdešimt septynių. Nelengva rasti sau vietą, kai tave vadina "minimumu", "mikrobu", "piliule". Keista, kaip visiems kliūva tas neūžauga paauglys. Nuspręsta - reikia kovoti!"

Mano nuomonė apie šią knygą : Kreipinį "Ei, maže!" teko girdėti ir man. Ne vieną kartą, tačiau dažniausiai šitaip kreipdavosi meiliai. Šią knygą aptikau viename knygynėlyje, vienos iš mano netikėtų kelionių metu. Tik, deja, tąkart negalėjau jos nusipirkti, nes nebuvo pardavėjo. (Kažkaip juokingai skamba...) Bet gera turėti žmonių, kurie nuperka ir atveža, jei tau kažko labai reikia. Šita knyga man labai aktuali. Esu maža, tik deja, gal skaitau ją jau per vėlai. Kai seniai susitaikiau su šia savo savybe. Kai buvau jaunesnė, labai dėl to kompleksuodavau. Ir būdavo skaudu, kai aplinkiniai tai itin pabrėždavo. O jei būčiau šią knygą perskaičiusi anksčiau, gal būčiau radusi daugiau stiprybės. Na, bet perskaičiau ją dabar. Istorija apie žemaūgę merginą, kuri ryžtasi kovoti. Tiek su savimi pačia, tiek su savo kompleksu, tiek ir su aplinka. Ir...galiausiai nugali. Labai puikiai suprantu, ką reiškia šita kova. Ir žinau, ką reiškia visa tai nugalėti. Geriausias rezultatas - tai šypsena, išgirdus apibūdinimą "maža", "mažoji" "mūsų Agnytė". Man tai netgi malonu.:) Tiesa, knyga, kad ir kaip ten būtų, tokia...pusėtina.

Mano vertinimas : 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo : ""Kodėl mažos moterys dažnai būna tokios energingos? Juo mažesnis sviesto rutuliukas, juo labiau jis šokinėja tirpdamas keptuvėje." B. Duteurtre

Poezija

Mano nuomonė apie šią knygą: Seniai beskaičiau Jono Meko kūrybą, tad pasaulinės poezijos dienos proga (kovo 21 d.) pamaniau, paskaitysiu Jo poeziją...Ir ką gi. Tikrai nenusivyliau dieną skyrusi šiai poezijai. Knyga "Poezija" sudaryta iš keturių poezijos rinkinių: "Semeniškių idilės", "Gėlių kalbėjimas", "Pavieniai žodžiai" ir "Einu aš vienas". "Semeniškių idilės" turbūt, patiko mažiausiai, kadangi visa tai, deja, man tolima ir ne itin pažįstama, tačiau kiti rinkiniai palietė širdį ir daugelis eilėraščių tikrai keliaus į mano užrašus. Tokie artimi...Ypač tas vienatvės jausmas...Toks išjaustas eilėraščiuose ir toks man pačiai pažįstamas. Prisiminiau, kodėl šitaip mėgstu Jono Meko kūrybą. Ji tiesiog tikra ir nuoširdi. Paliečianti sielą. Kaip ten sakoma: "Kas iš širdies, tas širdį ir pasiekia." Manau, ši mintis kaip tik ir apibūdina šiuos eilėraščius. Pasiekė.

Mano vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo:
Iš rinkinio "Gėlių kalbėjimas"

3

IR KAKLO linijos,
pečių nutekėjimas,
kaip ratas
to paties derinio,

kaip smakro,
nosies šnervių apvalumas,
ar rankos.

Tegu mano širdis
kaip žodžiai,
dainuos tavo rankas
ir veidus,
tavo akis - -

tavo grožį geliantį.

Iš "Pavieniai žodžiai" :

2

Ir
vėl
lyja
lietus.

Aš
guliu
taip
ir
klausaus,

kaip
lietaus
lašai
plyšta

ant
kiemo,

lyg
tai
lytų
į
pat
sielą.

Iš rinkinio "Einu aš vienas" :

*

Meilė gyveno, numirė.
Meilę palaidojo, pakasė.
Uždėjo ant akmenio numerį
ir užrašė:
Nežinomo Kareivio Kapas.

Mano vardas - Marytė

Knygos aprašymas : "Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.“ – Alvydas Šlepikas "

Mano nuomonė apie šią knygą: Sunku vertinti šią knygą. Apibūdinimas "Vilko vaikai" buvo kažkuomet girdėtas, tačiau tada, kai tai girdėjau, man nepaliko jokio įspūdžio...O perskaičius šitą knygą, reikėjo nemažai laiko, kol susidėliojau mintis. Prisipažinsiu, šita knyga mane labai nuliūdino. Netgi ašarą nubraukiau. Įsivaizdavau tuos mažus badaujančius vaikus, ieškančius, kur prisiglausti, kur gauti maisto... Ir nori nenori, širdį suspaudė. Labai žavėjausi moterimi, kuri priėmė Marytę gyventi kartu, nors ir labai rizikavo...ir buvo išvežta Sibiran. Susimąsčiau apie tai, kodėl vieni žmonės būna tokie geri, tokie užjaučiantys, o kiti priešingai - žiūrintys naudos tik sau, gailintys net duonos kąsnelio. Kad ir kaip ten būtų, į šiuos klausimus atsakymą rasti labai sudėtinga. Nors knygoje "Mano vardas - Marytė" aprašytas laikmetis, jau seniai praeityje, tos vertybės vis tiek aktualios ir šiandien. Ir šiandien dar galima ašarą nubraukti paskaičius. Galu gale, ir šiandien aktuali paprasčiausia užuojauta, noras padėti kitam, silpnesniam už save. Kažkas šioje knygoje yra tokio, kas užgauna sielą. Kas priverčia mąstyti, kelti klausimus. Tokią literatūrą vertinu.

Mano vertinimas : 9/10.
Istoriją lydėjusi muzika:
http://www.youtube.com/watch?v=RmUvInuJwS0

pagyvenusio vyro pagundos

Knygos aprašymas : "Nauja ketvirtojo poezijos rinkinio forma liudija naują eilių skambesį ir naujas idėjas. Siekdamas išmėginti įvairius rašymo metodus, eilėraštį jungdamas su fotografija, kūrybiniame lygmenyje eksperimentuodamas įvairiomis temomis, poezijoje Sigitas Parulskis išlaiko ironišką, savitą filosofišką poziciją.

„Manyčiau, Sigito Parulskio eilėraštis atsiranda labiau iš tuštumos ir nerimo, kaip pilnatvės ir ramybės siekiamybė. Iš tiesos, tikrumo ilgesio.“

Aidas Marčėnas "


Mano nuomonė apie šią knygą : Eilėraščiai tokie...vyriški. Stiprūs ir gana gilūs. Sunku suvokti perskaičius kartą, vis norisi mestelt akį dar kartą ir ieškot, ką praėjusįjį praleidai. Kai kurie užgula savo svoriu ir sunkiai paleidžia. Ypač eilėraštis "Valymas". Dažnai jaučiuosi panašiai. Lyg negalėdama nusivalyti to, kas nešvariausia - sielos, savęs. Susižymėjau bene visą knygutę. Linksmybių čia nė su žiburiu nerasi. Na, nebent eilėraštis "Voveraitės" vienas lengvesnių, o kiti sunkūs. Sunkūs prasmėmis. Sunkūs mintimis, kurias sukelia. Rinkinys "Pagyvenusio vyro pagundos" man patiko labiau už "Marmurinis šuo". Bet kokiu atveju, pripažįstu ir su pasimėgavimu skaitau S. Parulskio poeziją.


Mano vertinimas : 9/10

Pieštukas užkliuvo:

"valymas"

moteris valosi makiažą, atidžiai
pašlakstydama vatelę
skysčiu, kvepiančiu mirtina nuodėme
ir paskutiniu bučiniu
paskui eina miegoti, pasikeitusi
sapnai minkšti ir
šviesūs kaip vatelė, kvepiantys
obuoliais ir rasota žole


vyras įeina
į jos valdas, bijodamas paliesti
draudžiamą ir
būti paverstas varle, žiurke
ar driežu
kilnoja buteliukus, teptukus
tūteles, po truputį nervindamasis, jausdamas
kylantį apmaudą - kur, kur jis, kur
tas skudurėlis ar skystis
skirtas valyti sąmonei


ji, kodėl ji kiekvieną vakarą
gali vienu brūkštelėjimu nusivalyti
veidą, o man
o kaip gi aš
ir aš norėčiau nusivalyti, nusigremžti
pradėt kiekvieną dieną iš pradžių
kur po velnių, kur
su kuo nuvalyti tai, kas esu






"poezija"

"nemėgstu eilėraščių apie poeziją
bjauri tautologija

poezijos dievas, kuriuo
niekas nebetiki, nebelanko jam pastatytų šventyklų
dievas, gyvenantis anapus gėrio ir blogio, sulaukęs
pabaigos anksčiau, nei jo paties sukurtas pasaulis
vis dar beviltiškai mėginantis prisikelti
iš žodžių pelenų, kas kartą beviltiškai mirštantis
popieriaus įkapėse

o ką sakiau -
nemėgstu eilių apie poeziją "

Su pasauline poezijos diena! Aplankykit šiandien ta proga poezijos dievą.:)

Murmanti siena

Knygos aprašymas : "Romanas „Murmanti siena“ - vienos šeimos istorija, užsimezgusi praeito amžiaus pradžioje ir tebesitęsianti iki šių dienų. Kaip ir XX amžiaus Lietuvos istorija, taip ir šios šeimos gyvenimas susijęs su abiem pasauliniais karais, su komunistiniu režimu, fašizmu, žydų genocidu, sovietinės Lietuvos partizanais... Romanas ironiškas, paradoksalus, įžvalgus. Murmanti siena - ir ta, kuri mus skiria, ir ta, kuri gal vienintelė liks mums atsiremti."

Mano nuomonė apie šią knygą: Gėda. Perskaičiau dar kovo pradžioje, o jau sunkiai prisimenu, apie ką ji buvo. Pastaruoju metu, skaičiau vien tik lietuvių autorių parašytas knygas. Jaučiuosi kiek keistokai. O "Murmanti siena", trečia Sigito Parulskio knyga, skaityta neseniai. Manau, bent jau kol kas, man Parulskio tikrai užteks. Gerai, bandau prisiminti savo nuomonę apie "Murmančią sieną". Galiu pasakyti tik tiek, kad neverčianti giliau susimąstyti, bent jau man, ji pasirodė gana lengva knyga. Tokia lengvai Parulskiška (gerąja prasme). Lyginant su prieš tai skaityta "Tamsa ir partneriai" ši tikrai pasirodė geresnė ir labiau įtraukė į įvykių sūkurį. Tikrai tai nėra geriausia Parulskio knyga, kurią būčiau skaičiusi, bet ir prie prasčiausių nepriskirčiau. Apie turinį sunkiai, ką galiu pasakyti. Nuoširdžiai - ne kažką teprisimenu. Tik apie barzdotą draugą, kurio asmeninis gyvenimas neaiškus, Adolfo meilužę Bo ir tai viskas. Kiti net neįsiminė. Akivaizdu, tai ne ta knygą, kurią galėtum prisiminti visą gyvenimą, nes aš net po poros savaičių nesugebu prisiminti. Ir tikrai jos neskaitysiu dar kartą.

Mano vertinimas : 7/10.

Pieštukas užkliuvo : "Tai vadinasi laiko švaistymas, bet ar galima laiką taupyti?Kur jo atsargos, į ką galima investuoti laiką, kokiu kapitalu jį paversti, kad duotų dividendų? Kelionės, virtusios nuotraukų albumais, - apgailėtina. Vaikai, vos pramokę kalbėti, jau laukiantys tavo mirties, - žeminantis mazochizmas. Malonumai - seksas, svaigalai, finansinės ir intelektualinės avantiūros - visa tai virsta patirtimi, kurios galiausiai niekam nereikia."

"Juk žmogus dažniausiai palūžta ne gąsdinamas kokių nors konkrečių priešų, ne dėl išorinių aplinkybių. Dažniausiai jį pribaigia atmintis - kokia nors rakštis iš praeities, kuri apnuodija visą organizmą ir virsta nenugalimu košmaru, vėliau įsikūnijančiu į kokį nors populiarų kaip pagyvenęs šlagerių atlikėjas piktybinį auglį ir keletą nekrologo eilučių."

"...meilė tėvynei atrodo labai graži, kai skaitai laikraštyje ar žurnale, per pamaldas Vasario 16-tąją ar saliutuojant Naujųjų metų proga. Tačiau šaltą žiemos priešaušrį žvelgiant pasmerktiesiems mirti į veidus meilė ir tėvynė atrodė labai tolimos, labai neįtikėtinos sąvokos, tarsi tai būtų iš popieriaus iškirpti žodžiai, kuriuos stipresnis vėjo gūsis gali nunešti į juodą dangų."

"Sadomazochistinis malonumas tarti žodį "vienas" ir sutapti su tuo žodžiu. Gerti vienatvę kaip lėtai veikiančius nuodus ir mėgautis kiekviena jos akimirka."

Miškais ateina ruduo

Knygos aprašymas : „Miškais ateina ruduo“, sukurtas per šešias savaites. Jis apima vienos vasaros įvykius miškų apsuptame modernėjančiame nepriklausomos Lietuvos kaime. Prasidėjęs miško kirtimu pavasarinio polaidžio metu bei pelkių sausinimu, baigiasi tą patį rudenį įvykusiu miško gaisru. Ūkio darbai, šiokiadienių ir šventadienių ritualai bei gamtos aprašymai sudaro pusę romano teksto. Nemaža dalis skiriama miškui, kurio naikinimas fatališkai susietas su kūrinio veikėjų likimais. Romano intrigos lūžius valdo gaivališkos prigimties aistra ir nenumalšinamas asmeninės laimės troškimas. Jo personažai yra vitališkų vidinių jėgų aukos, jie gyvena jausmo visagalybės atmosferoje, giminingoje anglų rašytojų T. Hardy ar D.H. Lawrence’o romanams."

Mano nuomonė apie šią knygą : Iš pradžių ši knyga man tapo iššūkiu. Perskaičiau su didele pertrauka ir pradėjus vieną leidimą, kitą istorijos pusę perskaičiau kitame...Buvo vargo, bet galiausiai vis tiek perskaičiau! Knygos pradžia, ilgai besitęsiantys gamtos aprašymai, pagrindinio herojaus (liežuvis sunkiai apsiverčia jį taip pavadinti) Tiliaus neryžtingumas erzina, kelia nuobodulį... Meilės trikampis (tiksliau, keturkampis!) labai baisiai suluošina žmonių likimus. Gyvenimas virsta tragedija.Žmogaus ir gamtos ryšys šioje istorijoje kelia nuostabą. Pavasaris - viskas prasideda. Ruduo - ugningai viskas ir pasibaigia. Skaitydama, labai gailėjausi Agnės (taip taip, gal įžvelgiau panašumų su savimi ne tik varde...), piktinausi Tiliumi ir įsivaizdavau, kaip norėčiau jam trenkti antausį už tokį apsimestiną bejėgiškumą prieš Moniką. O Monika - tipinė šių laikų barakuda. Nepaisant mano piktinimosi veikėjais, galėčiau kūrinį apibūdinti, kaip "na, toks...visai nieko. Skaityti galima.:)". Žiūrėti, taip pat beje. Mačiau ir šio kūrinio ekranizaciją. Jaučiu nepaaiškinamą trauką senesniems lietuvių filmams. Tos spalvos, tie aktoriai, jų vaidyba... Viskas kažkaip nuoširdžiau ir tikriau atrodo. Ir, apskritai, pirmą kartą ekranizacija man pasirodė geresnė už knygą. Filmą pažiūrėčiau dar kartą, tačiau knygos neskaityčiau.

Mano vertinimas : 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo : "Ji pati savimi buvo pavasaris..."

(Liūdna. Buvo užkliuvęs ir dar kažkur, bet per skubėjimą atiduoti, taip ir paliko kitos knygos lapuose...)

Niekada nežinai

Knygos aprašymas:
"Šią knygą galima pavadinti santakos knyga, santaką suvokiant keleriopai. Pirmasis aspektas: žanras. Esė čia įteka į novelę ir atvirkščiai, nors novelės tėkmė, regis, stipresnė. Santaka yra energetiškai aktyvi erdvė, žadanti įvairių atverčių bei netikėtumų. Kaip ir daug kas, kas atsidūrė paribyje, akistatoje, iššūkyje.
Autorė mėgsta tokią situaciją, o išlavinta jos ranka fiksuoja pačius įvairiausius iššūkius: nuo buitinių iki egzistencinių. Dažniausiai čia vieni ir atsiskleidžia per kitus arba vieni kitus pabrėžia, o tai dar vienas sėkmingai knygoje įgyvendintų santakos variantų.
Buities klodas (knygoje įkūnytas itin taikliai pastebėtų detalių intarsijomis) pagauliai derinamas su „kasdienybės ontologija“, akis čia neįstrigs aprašinėjimų brūzgynuose, o kils į viršų, kaip vienam herojui, kuris „žiūrėjo į dalinį saulės užtemimą pro žmonos plaučių rentgeno nuotrauką“.
Ir dar viena knygoje aptinkama santaka: visuotinio dūlėjimo atmosfera (kiūžtantys daiktai, ligos, mirtys etc.) bei tokioms sąlygoms besipriešinantys, jas savimi matuojantys bei bandantys paneigti herojai. Esminė priešstata: gyvybė prieš mirtį. Autorė čia nesiima siūlyti holivudinių išeičių ir kažkodėl tai nuteikia labai viltingai."

Mano nuomonė apie šią knygą: Nesu iš tų, kurie peikia lietuvių literatūrą ar stengiasi jos kuo mažiau skaityti, turbūt atvirkščiai - labiau skaitau lietuvių autorių knygas. Kartais taip gaunasi atsitiktinai, kartais dėl to, nes knygos būna privalomos literatūros sąraše. Ši, kaip tik iš ten ir yra. Skaitant ją, vis neapleido mintis: "nu labai jau lietuviška. kažkur girdėta. matyta..." Jei tokiu būdu norima priartėti prie skaitytojo - ką gi, pavyko. Beveik. Kiekvienoje esė (ar novelėje?) neapsieita be mirties, vienatvės, senatvės... Tiesa, viena esė (novelė)pavadinimu "Daiktai" man patiko labiausiai... Ak, tas daiktiškumas. Vis mokausi neprisirišti prie daiktų, bet susimąsčiau, kad kartais būna daiktų, kurie yra mūsų... kurie laikui bėgant tampa mūsų dalimi, kurie tapatinami su mumis ir po mūsų mirties, galbūt lieka pakrauti tam tikra mūsų energija... Išties, niekada nežinai, kas gali tykoti už kampo, kas gali nutikti vos už akimirkos... Perskaičius šią knygą, norisi pasakyti, jog reikia gyventi čia ir būtent dabar rūpintis šalia esančiais. Nuvažiuoti arbatos, pasikalbėti... Kad kuo mažiau liktų neištartų žodžių, nes juk "niekada nežinai".

Mano vertinimas : 6/10.

Tamsa ir partneriai

Knygos aprašymas:
"Vaizduojamus istorinius įvykius svarbu atskleisti per įtaigias asmenines dramas, tai ir daroma romane "Tamsa ir partneriai". Pasaulio literatūroje yra nemažai kūrinių, sukrečiamai vaizduojančių nacistinius konclagerius, o šis romanas parodo, kad Lietuvoje Holokaustas vyko kitaip - prie pamiškėse iškastų duobių. Visa tai matančio fotografo Vincento grimzdimas į sielos tamsą vaizduojamas su vis kylančia įtampa ir literatūriniu išradingumu, kol galiausiai viename iš kulminacinių epizodų atsiveria fantasmagorinis košmaras: veiksmas tarsi persikelia iš konkretaus erdvėlaikio aplinkybių į laike sustingusį pragarą.
Intriguojančios meilės ir mirties, erotinės aistros ir aistros žudyti peripetijos sukuria atmosferą, kurioje palūžta žmogaus tikėjimas Dievu, o tai atveria galimybę skeptiškiems - ironiškiems ir skaudiems - svarstymams, personažų ginčams apie žmogaus dalią griūvančiame pasaulyje." Laimantas Jonušys

"Kurdamas romaną autorius rėmėsi išlikusių dokumentų rinkiniais, rašytiniais atsiminimais, to meto spauda.
„Tamsa ir partneriai“ – naujausias Nacionalinės premijos laureato, poeto, eseisto, dramaturgo ir kritiko Sigito Parulskio (g. 1965 m.) romanas. Jis skirtas ypač aktualiai ir lietuvių literatūroje dar beveik nenagrinėtai temai – žydų žudynėms Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pirmiausia norisi paminėti tai, jog ši knyga liečia ne itin malonią temą Lietuvai. Negalima sakyti, jog tai neįdomu, bet... Kažko trūko. Kažkas ne visiškai mane užkabino. Na taip, mirties, žiaurumo, nežmoniškų sąlygų, sekso, kraujo, meilės buvo pakankamai, tačiau vis tiek šią knygą vis padėdavau į šalį. Kažkaip net nedrąsu sakyti, jog man ji atrodo ne itin Parulskiška, tuo labiau, kad prisiskaičiau teigiamų atsiliepimų, galų gale juk Sigitas Parulskis už šią knygą buvo pripažintas 2012 metų tolerancijos žmogum. Tik, deja deja, negalėčiau labai jau išgirti šios knygos. Tik dar kartą įsitikinau, kad jei labai patinka koks rašytojas, tai toli gražu nereiškia, jog labai patinka ir visos jo knygos. Ši man pasirodė gana nuobodi.

Mano vertinimas: 7/10.

Pieštukas užkliuvo : "Kuo toliau, tuo labiau tuo įsitikino - mažiausiai mes žinome apie tuos, kurie arčiausiai mūsų. Šalia gyvenantys žmonės įsismelkia į mus kaip kvapas ir pamažu to kvapo mes nebeužuodžiame, imame painioti jį su savuoju. Paskui, kai kas nors atsitinka, nelaimė, netikėtas įvykis ar dar kas nors nemalonaus, staiga suprantame, kad nieko nežinome netgi apie tuos, su kuriais dalijomės guoliu."

Tarp meilės ir tragedijos Merlina Monro.

Knygos aprašymas : "Šią moterį ir jos gyvenimą vis dar tebegaubia tragizmo ir paslapties šydas. Ji buvo geidžiama, dievinama ir laikoma XX a. sekso simboliu. Tačiau šalia kerinčiai gražios, stulbinamai seksualios kino žvaigždės egzistavo ir kita, tikroji Merlina, - jautri, nuoširdi ir šiek tiek vaikiška būtybė. Koks nepaprastai intriguojantis, bet tragiškas ir trumpas buvo žvaigždės blykstelėjimas!"

Mano nuomonė apie šią knygą : Pamenu, visai netikėtai su draugu nuėję į Norfą, pamatėme sukrautas krūvas knygų labai viliojančiomis kainomis. Ką gi, tai pamačiusi tuoj puoliau ieškoti kažko sau. Taip užkliuvo "Tarp meilės ir tragedijos Merlina Monro" plona knygutė. Pagalvojau, jog mėgstu Marilyn Monroe, tačiau labai mažai žinau apie jos gyvenimą, tad būtų visai įdomu pasiskaitinėti. Parsinešiau ir nugrūdau į lentyną. Tai tikrai nebuvo svarbiausias skaitinys... Tačiau, vakar pažiūrėjus filmą "My week with Marilyn" prisiminiau, kad turiu tą knygutę. Susidomėjimui neišblėsus ir perskaičiau. Niekada nemaniau, kad ta žavi, iš pirmo žvilgsnio, laiminga ir švytinti blondinė galėjo gyventi tokį...tragišką gyvenimą. Nemylima, paliekama, kenčianti, gerianti begales vaistų, alkoholio... Iš vienos pusės pažvelgus, tai visai ne naujiena. Spindinti žvaigždutė iš tiesų nėra laiminga, keičia vyrus kaip kojines, prasimuša kelią būdama daugelio įtakingų vyrų meiluže, geria šampaną, serga depresija... Juk taip atsitinka su daugeliu "žvaigždučių". Tačiau, kita vertus... Susimąsčiau apie tai, kiek žymus žmogus turi vaidinti, kiek mažai natūralumo, tikro ir nuoširdaus džiaugsmo jo gyvenime. Kiek mažai kažko iš tiesų savo... Juk vaikystėje ne vienas esame pasvajoję apie tai, kaip užaugę išgarsėsime. Ypač mergaitės svajoja tapti dainininkėmis, šokėjomis, aktorėmis ir šmėžuoti TV ekranuose, žurnalų viršeliuose... Tačiau, kai paaugęs suvoki, kokia viso to kaina... Ar verta aukoti save? Bent jau aš, taip nemanau. Puiku, jei žmogus sugeba būti įžymiu ir žmogišku, tokiais žaviuosi, tačiau tie, kurie suserga žvaigždžių liga, ištuštėja, apsimetinėja man tikrai nekelia susižavėjimo... O sužinojus apie Marilyn Monroe gyvenimą daugiau, dar nesuvokiu ar labiau ją gerbiu, ar ji man atrodo paprasčiausias moteriškumo pavyzdys ir nieko daugiau... Ši plona (vos 93 psl.) knygutė sukėlė dvejopų minčių ir kol kas, matyt, teks jas susidėlioti... Tačiau neišeina nuneigti, jog M. Monroe išties, išskirtinė asmenybė.







Mano vertinimas : 7/10. (Nors labai sunku vertinti tokias knygas...)

Pieštukas užkliuvo : "Kuomet buvau maža mergaitė, man niekas nesakė, kad esu graži... Vaikams, ypač mergaitėms, reikia nuolat tai kartoti, kad jos gražios ir labai mylimos, net jei taip nėra. Jeigu aš turėsiu mergaitę, aš jai nuolat tai sakysiu ir nepaliksiu jos vienos nė minutę."