Murmanti siena

Knygos aprašymas : "Romanas „Murmanti siena“ - vienos šeimos istorija, užsimezgusi praeito amžiaus pradžioje ir tebesitęsianti iki šių dienų. Kaip ir XX amžiaus Lietuvos istorija, taip ir šios šeimos gyvenimas susijęs su abiem pasauliniais karais, su komunistiniu režimu, fašizmu, žydų genocidu, sovietinės Lietuvos partizanais... Romanas ironiškas, paradoksalus, įžvalgus. Murmanti siena - ir ta, kuri mus skiria, ir ta, kuri gal vienintelė liks mums atsiremti."

Mano nuomonė apie šią knygą: Gėda. Perskaičiau dar kovo pradžioje, o jau sunkiai prisimenu, apie ką ji buvo. Pastaruoju metu, skaičiau vien tik lietuvių autorių parašytas knygas. Jaučiuosi kiek keistokai. O "Murmanti siena", trečia Sigito Parulskio knyga, skaityta neseniai. Manau, bent jau kol kas, man Parulskio tikrai užteks. Gerai, bandau prisiminti savo nuomonę apie "Murmančią sieną". Galiu pasakyti tik tiek, kad neverčianti giliau susimąstyti, bent jau man, ji pasirodė gana lengva knyga. Tokia lengvai Parulskiška (gerąja prasme). Lyginant su prieš tai skaityta "Tamsa ir partneriai" ši tikrai pasirodė geresnė ir labiau įtraukė į įvykių sūkurį. Tikrai tai nėra geriausia Parulskio knyga, kurią būčiau skaičiusi, bet ir prie prasčiausių nepriskirčiau. Apie turinį sunkiai, ką galiu pasakyti. Nuoširdžiai - ne kažką teprisimenu. Tik apie barzdotą draugą, kurio asmeninis gyvenimas neaiškus, Adolfo meilužę Bo ir tai viskas. Kiti net neįsiminė. Akivaizdu, tai ne ta knygą, kurią galėtum prisiminti visą gyvenimą, nes aš net po poros savaičių nesugebu prisiminti. Ir tikrai jos neskaitysiu dar kartą.

Mano vertinimas : 7/10.

Pieštukas užkliuvo : "Tai vadinasi laiko švaistymas, bet ar galima laiką taupyti?Kur jo atsargos, į ką galima investuoti laiką, kokiu kapitalu jį paversti, kad duotų dividendų? Kelionės, virtusios nuotraukų albumais, - apgailėtina. Vaikai, vos pramokę kalbėti, jau laukiantys tavo mirties, - žeminantis mazochizmas. Malonumai - seksas, svaigalai, finansinės ir intelektualinės avantiūros - visa tai virsta patirtimi, kurios galiausiai niekam nereikia."

"Juk žmogus dažniausiai palūžta ne gąsdinamas kokių nors konkrečių priešų, ne dėl išorinių aplinkybių. Dažniausiai jį pribaigia atmintis - kokia nors rakštis iš praeities, kuri apnuodija visą organizmą ir virsta nenugalimu košmaru, vėliau įsikūnijančiu į kokį nors populiarų kaip pagyvenęs šlagerių atlikėjas piktybinį auglį ir keletą nekrologo eilučių."

"...meilė tėvynei atrodo labai graži, kai skaitai laikraštyje ar žurnale, per pamaldas Vasario 16-tąją ar saliutuojant Naujųjų metų proga. Tačiau šaltą žiemos priešaušrį žvelgiant pasmerktiesiems mirti į veidus meilė ir tėvynė atrodė labai tolimos, labai neįtikėtinos sąvokos, tarsi tai būtų iš popieriaus iškirpti žodžiai, kuriuos stipresnis vėjo gūsis gali nunešti į juodą dangų."

"Sadomazochistinis malonumas tarti žodį "vienas" ir sutapti su tuo žodžiu. Gerti vienatvę kaip lėtai veikiančius nuodus ir mėgautis kiekviena jos akimirka."