„Tikriausiai turėjau būti visai kitur ir visai kitoks – dabar belieka vien nuolatinis tyčinis savęs gadinimas, tarsi nemylimo žaislo. Privalėjau būti kitoks, kitokia turėjo būti pradžia, kitoks atskaitos taškas. Kitaip kodėl aš toks tuščias, kad net gaudžia?“ (31 p.)
„Erezija“ – pirmasis ir kol kas vienintelis Gintaro Grajausko romanas, išleistas 2005-aisiais. Apie ką jis? Konkrečiai apibūdinti nelengva. Vidinės ir išorinės tuštumos dvelksmas, prisitaikymas prie šiuolaikinio (ir ne tik) pasaulio demonų ir savųjų geismų tenkinimas. Nors yra čia ir daugiau, tik prie tų sluoksnių reikia prisikasti ir perskaičius dar kiek palūkėti, kol tie sluoksniai atsiveria ir išsigrynina. Pinklus tekstas, tačiau vis dėlto intelektualus.
Trys siužeto linijos, besikaitaliojančios tarpusavyje ir skaitytoją keliančios iš vieno laikotarpio į kitą. Pora ne itin tarpusavyje susikalbančių samdomų žudikų, laukiančių, kol galės nužudyti girtą rašytoją šių laikų (kiek, žinoma, šiais laikais galima laikyti 2005-ųjų metų išleisto romano laiką) Lietuvoje. Žymaus čekų reformacijos ideologo Jano Huso draugo Jeronimo Prahiškio apsilankymas Žemaitijoje ir pažintis su šio krašto papročiais. Palemoniškoji lietuvių kilmės idėja. Žinoma, viskas interpretuojama ir pateikiama per ironiškąją, komiškąją ir absurdiškąją Grajausko prizmę.
Su Grajauskui būdinga ironija, beprasmybės pojūčiu nemažai rašoma apie antrą galą, sueitį, kitaip – Klajojantį Falą ir Laukiančiąją Vaginą. Iš pradžių tai verčia prunkštelti, paskui įklimpęs į tekstą suvoki, kad yra tame tiesos. Kad tos trumpos sueitys kartais apskritai įprasmina bendravimą, kad galbūt nieko daugiau šiam pasauly mums ir nelieka. Net jeigu šventai galvojame esantys svarbūs ir kažkuo reikšmingi, rytoj tik pykšt kakton ir nebebūsime. Ir mūsų saujose teliks trupiniai laiko ir prisiminimų. „Erezija“ tėškia gyvenimo beprasmybę į veidą – tai ir gerai. Nėr čia ko gyvent apsikarsčius iliuzijom.
Vis dėlto, net ir išsigliaudžiusi sau šio romano
prasmę, turiu pripažinti, kad tai nėra kaži koks įspūdingas skaitinys.
Užvertusi jį, pasijaučiau it pasivaikščiojusi kokiam senam apleistam pastate,
kur ant sienų pripiešta įvairiausių kringelių ir Skrajojančių bei Laukiančiųjų. Tik viena akivaizdu – šis romanas, persmelktas eretiškos
beprasmybės pojūčio, stumia skaitytoją į kampą. Visgi net ir suvokdama tą
beprasmybę, dar noriu bent trumpam naiviai tikėti tuo, jog šiame pasaulyje ir
kiekvieno gyvenime būna ir gilesnių jungčių.
P.S. Tikriausiai pirmąkart pamiršau nufotografuoti knygą.
Mano vertinimas: 3 žvaigždutės iš 5.
Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2005.
Knygos autorius: Gintaras Grajauskas (g. 1966 m. vasario 19 d., Marijampolėje)
