Šiukšlyno žmonės.

Knygos aprašymas: "Romanas parašytas, kai šiukšlyno žmonės visuomenei nerūpėjo, kai jie tik būrėsi, kai apie didžiuosius Lietuvos šiukšlynus dar tik dygo ištisos gyvenvietės, dar tuomet, kai išmestas atliekas – metalą, elektroninius prietaisus, nurašytus miltus, kruopas, cukrų – valdė mafija.
Romanas – apnuoginta tikrovė, sudėtingi šiukšlyno vaikų Gustės ir Mato likimai."

Mano nuomonė apie šią knygą: Mano lentynoje ji dūlėjo jau ne vienerius metus. Greitu metu net neplanavau jos perskaityti, bet visai netyčia pasiėmiau ją su savim į traukinį, galvoju, vis šis tas. Atsiverčiau ir nuo pat pirmų puslapių įsitraukiau į tą tragišką dviejų vaikų istoriją. Vos pradėjusi skaityti, nujaučiau, kur visa istorija turėtų pakrypti. Ir visą knygą neapleido nuspėjamumas. Rodos, kažkas įvyksta ir iškart nujauti, koks atoveiksmis laukia. Bet netgi nepaisant šito, skaityti buvo labai įdomu.Priverčia susimąstyti apie undergroundą. Apie tai, ko paprastai nepastebi žmogus, gyvenantis jaukų gyvenimą jaukiame bute. Parodo, koks gyvenimas yra įvairus, koks likimas kartais būna žiaurus, net jei ir stengiesi ir kabiniesi į gyvenimą, kaip galima tvirčiau. Kaip, vis dėlto sunku mylėti, kai pats nebuvai mylimas. Ir ką reiškia tikra vienatvė susvetimėjusiame pasaulyje. Kiek daug iliuzijų žmonės prisikuria apie artimumą. Nors ši knyga man paliko tikrai gerą įspūdį, daug apmąstymų, noro atsisukti ir pažvelgti toliau, nei įpratau matyti, daugiau E. Malūko knygų neskaityčiau. Nenoriu sugadinti šio įspūdžio ir kažkodėl esu visiškai įsitikinusi, kad tai yra geriausia jo knyga. Ar "Šiukšlyno žmones" rekomenduočiau? Tikrai taip. Ar pati skaityčiau dar kartą? Galbūt.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Žmogui reikia žmogaus.
Bijodami vienatvės, mes ieškome sau poros, ieškome draugų, veržiamės į šurmulį...
Vienatvė - liga, nuo kurios nėra vaistų. Gydytis turi pats."

Paštas

Knygos aprašymas: „Paštas“ – pirmasis vieno garsiausių amerikiečių literatūrinio undergraundo autorių romanas. Autoriaus alter ego – Henris Činaskis, pašto tarnautojas, girtuoklis, lošėjas, mergišius, atsiskyrėlis. Šiame romane Amerikos tikrovė – atvira ir negailestinga: nutriušusių barų, darbininkų, kekšių, latrų ir visokio plauko nevykėlių pasaulis. Didžiulės emocinės jėgos ir juodojo humoro kupiname pasakojime autorius tampa visų „vienišių, pasiklydusiųjų ir silpnųjų“ balsu. Jis iki šiol ne itin mėgstamas JAV, bet Europoje jo kūryba tebeleidžiama didžiuliais tiražais. Pasak leidėjo Johno Martino, „Bukowskis nėra dar vienas nepavojingas rašytojas, negalintis nieko pakeisti jūsų gyvenime. Jis valdingas, jis meta iššūkį. Jis nuolat šliūkšteli šalto vandens stiklinę jums į veidą ir reikalauja, kad jūs pagalvotumėte kas esate, ir ko vertas jūsų gyvenimas“.

Mano nuomonė apie šią knygą: Ir pagaliau, šviežiausiais šiandienos ispūdžiais apipintas "Paštas". Ir vėl dvejopas mintis sukėlęs Bukowskis. Kartais ir susimąstau. Štai yra Bukowskis, toks mylimas mano pažįstamų tarpe rašytojas ir pati jį įsimylėjus, bet už ką? Jūs kartais apie tai nesusimąstote? Rodos, sėdėjo sau girtuoklis, plempė alų ar viskį ir parašė knygą. (Romaną, apsakymų rinkinį ar poezijos). Ir ką? Rašo sau žmogelis savo lovos nuotykius, nykios kasdienybės pilkumas ir gėrimų kasvakar kiekį. Juk kiekvienas taip galėtų, juk tokių pilna. Bet ne. Nežinau kito tokio alkoholiko kaip Bukowskis. Juk Bukowskis, kaip knygoje rašoma: "O ryte vėl išaušo rytas, ir aš vis dar buvau gyvas. "O kodėl man neparašius romano?" - pamaniau. Ir parašiau." Tai štai, sėdėjo tikriausiai pagirių kankinamas, ėmė ir parašė romaną ir ką tu jam. Ir vis tiek, kuo daugiau mąstau apie tai, tuo labiau žaviuosi šiuo chuliganu. Gaila, deja, mirusiu vos man gimus. Ir kaskart man vis maloniau skaityti apie tikrą, neišgalvotą gyvenimą, apie pasileidusias moteris, apie alkoholiko pamąstymus, apie ŽMOGIŠKĄ nuovargį po darbo pašte. Jautiesi, lyg pagaliau rankose laikytum tikrą, nepagražintą, apsitrynusį daiktą. Mintyse kartu geri, kartu nužiūrinėji tas moteris ir kartu su jomis po trumpo laiko drauge, atsisveikini, tada vėl geri, tada kartu dirbi pašte, ar statai už žirgą lenktynėse. Be jokių skrupulų, be jokių abejonių, viską darai kartu ir tikrai. Skaitai ir gyveni prišnerkštoje "landynėje", kur mėtosi buteliai ir, tikiu, prirašyti lapai. Ir tai viena geriausių skaitytų Bukowskio knygų. Ir kaip galima jo nemylėti? Išties.

Mano vertinimas: 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Moterys sukurtos kentėti, tad nieko nuostabaus, jei jos reikalauja nuolatinių meilės prisipažinimų."

Vanesa ir Virdžinija

Knygos aprašymas: " Virdžinija Vulf (1882–1941) – anglų novelistė ir eseistė, laikoma viena svarbiausių XX a. modernistinės literatūros figūrų. Ši knyga – tai romanizuota rašytojos biografija. Ji sumanyta kaip vyresniosios sesers Vanesos laiškas Virdžinijai po pastarosios savižudybės. Čia atsiskleidžia ir rašytojos, ir jos sesers dailininkės asmenybės, santykiai su broliais, tėvais, to meto meno pasauliu.
Virdžinijos Vulf tėvas buvo redaktorius, kritikas ir biografas, mama – garsi gražuolė. Virdžinija turėjo keturis brolius ir tris seseris. Du broliai ir dvi seserys buvo iš tėvų pirmųjų santuokų. Šeima garsėjo išsilavinimu ir ryšiais.
Staigi motinos mirtis, po dvejų metų sesers netektis nulėmė pirmąją Virdžinijos nervinę krizę. Tėvo mirtis sukėlė gąsdinantį sutrikimą, dėl kurio ji buvo gydoma psichiatrijos klinikose. Manoma, kad prie nervinių išsekimų ir vis atsinaujinančios depresijos prisidėjo ir netikrų brolių seksualinis priekabiavimas prie Virdžinijos ir Vanesos.
Nors Virdžiniją kamavusios negalios pakeitė jos socialinį gyvenimą, literatūriniai gebėjimai liko nepaveikti. Studijuodama universitete, ji susipažino su įtakingais kultūros veikėjais bei būsimu savo vyru Leonardu Vulfu. Tuo metu su bičiuliais subūrė Blumsberio grupę – įtakingą anglų rašytojų, intelektualų, filosofų ir menininkų draugiją. Jie reiškė laisvą požiūrį į mąstymą, gyvenimą, seksualumą. Čia Virdžinija susipažino su Vita Sakvil-Vest, kuri suvaidino ypatingą vaidmenį rašytojos gyvenime. Jų romanas truko visą dešimtmetį. Vitai skirtas Virdžinijos romanas Orlando.
Vėliau, prasidėjus karui, Virdžinija vėl puolė į depresiją ir jau nebegalėjo kurti. 1941 m. kovo 28 d., baimindamasi naujos nervinės krizės, prisikrovė kišenes akmenų ir nusiskandino upėje netoli namų.
Knygoje atskleidžiami keisti, prieštaringi seserų santykiai. Niūriame name prie Haid Parko vartų dvi mergaitės buvo auginamos ir auklėjamos taip, kad taptų puikiomis damomis. Jos buvo atsidavusios viena kitai, bet ir nuožmios konkurentės, kiekviena stengėsi parodyti savo – menininkės – pasaulį aistrų, skandalų, ligų ir karo fone. Tik knygos pabaigoje paaiškėja tikroji jų santykių prigimtis."

Mano nuomonė apie šią knygą: Kažką kažkur kažkada teko girdėti apie V. Vulf, bet neteko plačiau domėtis, nei apie ją, nei skaityti jos knygų. Pamačiusi šią knygą bibliotekoje, nusprendžiau pagaliau susipažinti su šia rašytoja bent iš dalies. Seniai beskaičiau tokią gerą, sukrečiančią, verčiančią susimąstyt apie daug ką gyvenime, knygą. Tai istorija apie dvi seseris, kaip mano močiutė pasakytų "tokias nuplaukusias menininkes". Viena rašytoja, kita dailininkė. Nors jų sritys kaip ir skirtingos (žinoma, būtų galima ginčytis ir filosofuoti, kad tai labai panašu, tik rezultato siekiama kiek kitokiomis formomis), jaučiama didžiulė konkurencija. Konkurencija šeimoje, karjeros siekime, savęs išpildyme, ir net tam tikrais momentais, meilėje. Kurios sesers gyvenimas susiklostė sėkmingiau? Norėtųsi teigti, jog V. Vulf, bet ši gyvenimą baigė savižudybe. Ši istorija nėra paremta sausais faktais, todėl skaičiau, kaip gana malonų romaną. Prieš atsiversdama tikėjausi gauti atsakymą ar bent jau teoriją, kodėl Virdžinija Vulf nutarė pati baigti savo gyvenimą, tačiau, deja, to nesulaukiau. O gal nespėjau pamatyti? Labiausiai išryškinti sesers Vanesos jausmai, meilės nesusipratimai, besiblaškymai gyvenime, o V. Vulf, nors, rodos, ir užimantį svarbų vaidmenį Vanesos gyvenime, šmėžavo tik kaip šešėlis. Nors realiame gyvenime, spėju, šešėlis buvo labiau Vanesa, tad gal čia kompensacija? Bet kokiu atveju, šita knyga sužadino mano smalsumą. Norisi labiau pasidomėti V. Vulf ir jos seserimi. Ir galbūt, rasti bent jau tariamą atsakymą į man iškilusį klausima - "Kodėl".

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Jaučiuosi stovinti ant bedugnės krašto. Kiekvienu momentu galiu nukristi į prarają, iš kurios negrįšiu. Stebiu save, kaip strimgalviais neriu žemyn, tuo pačiu metu ir bijodama, ir laukdama kritimo. Negaliu suvaldyti savo kūno mechanizmų, savo sąmonės kliedesių. Tik vanduo gali išdildyti iš atminties tai, ką padariau. Tik nuskendimas sutrukdys pabaisoms, kurias dar galiu sukurti."

Pragaras

Knygos aprašymas: „Dieviškoji komedija“ – tai turbūt tobuliausios formos poema iš visų kada nors sukurtų. Grakščių tercinų laiptais Dantė sujungė žemiausias ir aukščiausias būties sferas, sukūrė žmogaus būties paveikslą. 1929 m. paskelbtame esė T. S. Eliotas stengiasi parodyti Dantės didybę, atkreipti dėmesį į sudėtingą jo kūrinio filosofiją, slypinčią po paprasta, permatoma išorine forma ir aiškėjančią tik po daugelio skaitymų. T. S. Elioto nuomone, Dantės poetinė mokykla yra tokia visapusiška ir fundamentali, kad ją galima vadinti tiesiog poetine mokykla. Iš jos vėliau kilo ir ja rėmėsi paties T. S. Elioto klasicizmas, kaip ir – visais kitais aspektais – E. Poundo imažizmas ar nominalizmas, ja remiasi visų laikų poetinės mokyklos, pripažįstančios, kad poetinis kūrinys privalo atspindėti reikšmingą būties pavidalą ir turėti nepriekaištingą savo stilistikos požiūriu išorinę formą."

Mano nuomonė apie šią knygą: Perskaityti šitą kūrinį norėjau jau seniai. Vis atidėliojau, neradau tinkamo laiko, kol galiausiai tiesiog reikėjo perskaityti šio kūrinio dalį. Kitaip tariant, perskaičiau "Pragarą". Ir ką galiu pasakyti? Iš tolo visuomet viskas atrodo kiek kitaip. Kartais nesuprantu, gal aš kažkokia išlepinta šių laikų, gal kvailoka, gal nepribrendusi tokiems kūriniams, bet nusivyliau. Dažnai nusiviliu tais "tobulais" kūriniais ir susigūžiu, nesuprasdama, kas, po galais, su manimi negerai? Gal šiandien per daug aplinkui laisvių, galimybių rinktis, išraiškos būdų, kad tiesiog įsijausti į "Pragaro" aprašymus man sudėtinga. Aš nesu tikinti, todėl skaičiau ir ironiškai šypsojausi. Galbūt, šitą kūrinį reiktų vertinti iš visai kitos perspektyvos. Žinoma, neigti, kad kūrinys parašytas išsilavinusio žmogaus, būtų visiškai neteisinga. Tačiau Viduramžių pasaulėjauta man yra visiškai tolima ir šiandien nepriimtina. Tad, kad ir kaip stengiuosi, liaupsinti šį kūrinį, neįstengiu. Įvairiausių pavardžių,žinomų iš legendų, Antikos filosofų, valdovų, biblijos "herojų" ir kitų, mažiau man žinomų asmenybių ten apstu. Turbūt tai ir praturtina šį kūrinį labiausiai ir parodo, jog Dante nebuvo šiaip koks nors nuvargęs valstietis. Aptarinėjant šį kūrinį auditorijoje, man kilo nemažai ir dvejopų minčių. Žinoma, jog Viduramžiais viena didžiausių nuodėmių buvo laikoma puikybė. Bet argi ne puikybė yra parašyti tokį kūrinį ir drįsti pragaran ištremti tam tikras asmenybes, kurie, rašant "Pragarą" buvo gyvi? Apksritai, argi ne puikybė rašyti? Man asmeniškai, žmogaus bandymas išreikšti save, savo mintis, yra puikybės apraiška. Mažesnė ar didesnė.Daugiau kalbėti apie kūrinį sudėtinga, nes, prisipažinsiu, skaičiau nuobodžiaudama, važiuodama autobusu ir kartais prabėgdama akimis raides, nes tai tikrai nebuvo tas kūrinys, kuris kaustytų mano dėmesį. Noriu to ar ne, dėmesio skirti, nors ir minimaliai, deja, privalėjau, bet ar skaityčiau dar kartą ir savo noru? Ne.

Mano vertinimas: 5/10.