Pragaras

Knygos aprašymas: „Dieviškoji komedija“ – tai turbūt tobuliausios formos poema iš visų kada nors sukurtų. Grakščių tercinų laiptais Dantė sujungė žemiausias ir aukščiausias būties sferas, sukūrė žmogaus būties paveikslą. 1929 m. paskelbtame esė T. S. Eliotas stengiasi parodyti Dantės didybę, atkreipti dėmesį į sudėtingą jo kūrinio filosofiją, slypinčią po paprasta, permatoma išorine forma ir aiškėjančią tik po daugelio skaitymų. T. S. Elioto nuomone, Dantės poetinė mokykla yra tokia visapusiška ir fundamentali, kad ją galima vadinti tiesiog poetine mokykla. Iš jos vėliau kilo ir ja rėmėsi paties T. S. Elioto klasicizmas, kaip ir – visais kitais aspektais – E. Poundo imažizmas ar nominalizmas, ja remiasi visų laikų poetinės mokyklos, pripažįstančios, kad poetinis kūrinys privalo atspindėti reikšmingą būties pavidalą ir turėti nepriekaištingą savo stilistikos požiūriu išorinę formą."

Mano nuomonė apie šią knygą: Perskaityti šitą kūrinį norėjau jau seniai. Vis atidėliojau, neradau tinkamo laiko, kol galiausiai tiesiog reikėjo perskaityti šio kūrinio dalį. Kitaip tariant, perskaičiau "Pragarą". Ir ką galiu pasakyti? Iš tolo visuomet viskas atrodo kiek kitaip. Kartais nesuprantu, gal aš kažkokia išlepinta šių laikų, gal kvailoka, gal nepribrendusi tokiems kūriniams, bet nusivyliau. Dažnai nusiviliu tais "tobulais" kūriniais ir susigūžiu, nesuprasdama, kas, po galais, su manimi negerai? Gal šiandien per daug aplinkui laisvių, galimybių rinktis, išraiškos būdų, kad tiesiog įsijausti į "Pragaro" aprašymus man sudėtinga. Aš nesu tikinti, todėl skaičiau ir ironiškai šypsojausi. Galbūt, šitą kūrinį reiktų vertinti iš visai kitos perspektyvos. Žinoma, neigti, kad kūrinys parašytas išsilavinusio žmogaus, būtų visiškai neteisinga. Tačiau Viduramžių pasaulėjauta man yra visiškai tolima ir šiandien nepriimtina. Tad, kad ir kaip stengiuosi, liaupsinti šį kūrinį, neįstengiu. Įvairiausių pavardžių,žinomų iš legendų, Antikos filosofų, valdovų, biblijos "herojų" ir kitų, mažiau man žinomų asmenybių ten apstu. Turbūt tai ir praturtina šį kūrinį labiausiai ir parodo, jog Dante nebuvo šiaip koks nors nuvargęs valstietis. Aptarinėjant šį kūrinį auditorijoje, man kilo nemažai ir dvejopų minčių. Žinoma, jog Viduramžiais viena didžiausių nuodėmių buvo laikoma puikybė. Bet argi ne puikybė yra parašyti tokį kūrinį ir drįsti pragaran ištremti tam tikras asmenybes, kurie, rašant "Pragarą" buvo gyvi? Apksritai, argi ne puikybė rašyti? Man asmeniškai, žmogaus bandymas išreikšti save, savo mintis, yra puikybės apraiška. Mažesnė ar didesnė.Daugiau kalbėti apie kūrinį sudėtinga, nes, prisipažinsiu, skaičiau nuobodžiaudama, važiuodama autobusu ir kartais prabėgdama akimis raides, nes tai tikrai nebuvo tas kūrinys, kuris kaustytų mano dėmesį. Noriu to ar ne, dėmesio skirti, nors ir minimaliai, deja, privalėjau, bet ar skaityčiau dar kartą ir savo noru? Ne.

Mano vertinimas: 5/10.