Tuščia jo.

Knygos aprašymas: "Žinomo poeto nauji eilėraščiai.

Vienuoliktą žinomo poeto eilėraščių knygą baigia ciklas, pavadintas bendriausiuoju žodžiu: lyrika. Lyrikos motyvų bei formų įvairovė lemia improvizacinį knygos pobūdį. Įsiterpia išplėtotų ciklų, kanoniškų formų. Meditacinė raiška kaitaliojasi su nuotaikinga žaisme."

Mano nuomonė apie šią knygą: Manau, jog pirmas knygos aprašymo sakinys puikiai apibūdina mano nuomonę. Žinomo poeto nauji eilėraščiai. Tik tiek. Tai buvo pimroji A. Marčėno mano skaityta knyga. Ir bijau, kad...paskutinė. Nusivyliau šia poezija, neradau nieko artimo, beveik nieko tokio "savo"...

Mano vertinimas: 4/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"laiškas"

temstant mano raštu
sau šį tą parašai

taip, kad net užmirštu,
kad mane užmiršai

Helė.

Knygos aprašymas: "Dokumentine medžiaga grįstas romanas apie įdomią asmenybę – Eleną (Helę) Vilčinskaitę, jaunystės metais, 1930-aisiais, išvykusią į Argentiną, bet spėjusią pasireikšti Kauno kultūriniame gyvenime: vaidino „Vilkolakio" teatre, buvo aktyvi literatūrinės draugijos „Šatrija" narė, įvairių literatūros vakarų dalyvė, nepamainoma skaitovė."

Mano nuomonė apie šią knygą: Iš pradžių, pavarčiau, paskaitinėjau aprašymą, prisiminiau kažkur kažką apie ją girdėjus, skaičius straipsnį, padėjau ją lentynon šalia kitų, manęs laukiančių knygų. Tačiau, kaskart, vos į ją pažvelgus nutvilkydavo troškimas ją skaityti, kažkokia nepaaiškinama trauka. Tiek netraukė, nei mano mylimoji "Tūla", nei mano norimas perskaityti "Didysis Getsbis". Radus laisvą minutę, po atsiskaitymų universitete ir pagalvojus apie tai, jog privalau sau leisti atsipūsti, griebiau "Helę" į savo mažas rankas. Ir ką gi - sunkiai nuo jos atsiplėšiau, kiek tik galėjau, vis stengiausi rasti progų ją skaityti. Važiuojant į universitetą ar grįžtant iš jo. Galiausiai, šiandien, likus vos keliems puslapiams, net eidama namų link, neatsispyriau pagundai ją "užbaigti". Ir likau kažkokia apdujusi. Tai istorija apie Eleną (Helę) Vilčinskaitę, apie Salomėjos Nėries geriausią draugę, kuri vienintelė negailėdavo Salei piktų žodžių, replikų, ypač kritikos nelaimingoms, bene beprasmiškoms Salomėjos Nėries meilėms, itin daug kritikos žeriama meilei Profesoriui, sukūrusiam šeimą. Niekuomet nedrįsau teisti Salomėjos Nėries dėl "Stalino saulės parvežimo". Dar mokykloje, skaitinėdama jos poeziją, matydama vaizdo įrašą, kuriame ji deklamuoja Maskvoje, mačiau kažkokį užsislėpusį vaiką Jos viduje, nesuvokiantį ką daro, naivų, bijantį, nedrąsų ir be galo jautrų. Literatūros tyrinėtojų ir amžininkų nuomone, Salomėja Nėris tokia ir buvo! Galbūt todėl aš jaučiu Jai pagarbą ir tyliai pykstu ant tų, kurie ją smerkė. Juk ji visą gyvenimą buvo svajoklė, nežemiškos meilės ieškotoja, jautriai į pasaulį, save, žvelgianti poetė. Kiek daug nuostabių eilėraščių Ji paliko! Bet, žinoma, nederėtų pamiršti ir Helės, kuri buvo be galo charizmatiška asmenybė, bene Salomėjos Nėries autoritetas, ta moteris, į kurią "Lakštingala, kuri negali nečiulbėti" lygiavosi... Ne vieną vyrą viliojusi savo gyvybingumu, ugnimi, žaižaruojančiais žvilgsniais, nors ir daugiau nei pusę savo gyvenimo praleido Pietų Amerikoje, rūpinosi lietuvybe, dėstė lietuvių kalbą. Tik perskaičius šią knygą supratau, kad nuostabios moters būta. Ir, žinoma, prisiminiau Salomėją Nėrį, apie kurią visą savaitgalį straipsnius skaitau ir bandau Ją suprasti... Kokie žmonės žiaurūs būna, leisdami sau kitus teisti, nesusimąstydami apie kitas puses. Intriguoja ir knygos pabaiga su autorės žodžiais: "Nors ir patyrus, kad bevaikiai Ryseliai šiam Centrui paliko savo namą, o šis jau kadais nugriautas, krebždenas viltis, jog kažkuriame Buenos Airių kampelyje sukrauta šūsnis popierių, išlaikiusių dvasinį Helės antspaudą - laiškų, šiaip raštų, nuotraukų... Gal ir bičiulės Salės dažnusyk desperacijos kupini laiškai kažkur užstrigę? Jų būta, tikrai būta. Ir šią intrigą palieku jauniesiems literatams." Staiga suspurdėjus širdžiai, pagalvoju, jog kažkam pasiseks prisiliesti prie šios istorijos. Nemėgstu rekomenduoti, bet rekomėnduoju šią knygą tiems, kam galbūt patinka gyva, įdomi istorija, tiems, kuriuos kankina klausimai apie S. Nėrį, o galbūt apie tai, kas buvo ta Elena Vilčinskaitė.

Mano vertinimas: 10/10.

Šokis dykumoje

Knygos aprašymas: Kadangi, knygos aprašymo nerandu, pasakysiu tik tiek, jog "Šokis dykumoje" tai Jurgos Ivanauskaitė poezijos rinkinys.

Mano nuomonė apie šią knygą: Jurgą Ivanauskaitę pamilau dar ankstyvoje paauglystėje (kai man buvo gal 14-a), visada Ją laikiau ir tebelaikau, savo pirmąja literatūrine meile, autoritetu. Dabar sunkiai bepaimu į rankas Jos knygas. Nežinau, gal todėl, kad paaugau, gal todėl, kad tam tikru metu savo jau "atsiskaičiau". Taigi "Šokis dykumoje". Visada labai norėjau ją perskaityti, sunku buvo gauti, mano gimtojo miesto bibliotekoje ją rasti atrodė misija neįmanoma. Galiausiai, gyvendama kitame mieste be vargo radau netgi keletą knygų bibliotekos lentynoje. "Šokis dykumoje" aprėpia kelionių prisiminimų, jausmų nuotrupas, kurias bandyta lipdyti į eilėraščius. Ar tie eilėraščiai geri? Man - ne. Ir nusivyliau, ir tyliai pykau ant savęs, kad drįstu nuteisti poeziją, bet tiesiog nejaučiau jokio malonumo, greičiau nuobodulį. Galbūt dėl to, kad atitolau nuo Jurgos Ivanauskaitės kūrybos pagrindinių temų, galbūt ir dėl to, jog kai kurie eilėraščiai jau buvo skaityti vienoje Jos knygų. Perskaičius šią knygą, su liūdesiu suvokiau, jog yra dalykų (knygų, autorių, pažiūrų) iš kurių tiesiog išaugama. Jaučiu didžiulę pagarbą, bet jau daug tolimesnę, nei jaučiau būdama dar 16-os.

Mano vertinimas: 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"***"

Tavo godžios rankos
irzlūs pirštai
įstrigo tarp šonkaulių
per arti mano širdies

"***"
Galėčiau išeiti
bet nežinau kur
niekad neturėjau namų
norėčiau numirti
bet nežinau kaip
juk mirties nėra

Pekino dienoraščiai

Knygos aprašymas : "„Kinija daugeliui lietuvių tiek pat egzotiška, kiek mėnulis. Tik mėnulį daug lengviau aprašyti. Vaiva Grainytė – pirma lietuvių kosmonautė, išsilaipinusi Kinijoje.

Pekino dienoraščiai – unikali knyga. Gebėjimu pažvelgti į svečią šalį – Kiniją – ne turistės žvilgsniu, ne pro „skaitmenos“ objektyvą, ne iš už kampo. Ten gyventa, keliauta, džiaugtasi ir kamuotasi. Tai labai pastabi, talentinga ir savaip negailestinga knyga. Jokio alpulio prieš kobalto liniją ant kinų porceliano, jokios kapituliacijos prieš karštį ar nepriteklius, jokio nenoro atrodyti ir parodyti geriau nei buvo ir yra. Taikli, pagauliai užrašyta autentika. Šachas ir matas visokiems užkalniams.“

Kęstutis Navakas

„Pekino dienoraščiai – kiek per kuklus knygos pavadinimas. Nes ji – ne tik apie Pekiną. Gal ir visai ne apie Pekiną ar Kiniją, o labiau – apie vidinius virsmus, švelnius (ir ne visai) civilizacijų susirėmimus, tylias grumtynes su vidiniais drakonais ir kinų kalbos hieroglifais. Net tie, kurie bodisi egzotiškais kraštais, šią knygą perskaitys kaip įstabų egzistencinį nuotykį: užfiksuotas baisingas Kinijos spindesys, gniuždanti gigantomanija. Skaitymo nervą kutens aibės paradoksų, kontrastų, gyvybe knibždantys Pekino užkaboriai, fizinės ir dvasinės perkrovos pietinių provincijų kalnuose. Suksis kinų kino juosta...

Ko šioje knygoje daugiau – V. Grainytės ar Pekino? Kaip pažiūrėsi. Aišku viena – po Pekino dienoraščių Kinija pasidarė dar didesnė. Kaip ir mūsų, skaitysiančių, supratimas apie ją.“

Donatas Petrošius"

Mano nuomonė apie šią knygą: Niekada nesižavėjau Kinija. Nesižaviu ir perskaičius šią knygą, tačiau, susižavėjau autorės drąsa ir sveiku požiūriu į gyvenimą Kinijoje, ir tikriausiai apskritai. Tokio pobūdžio dienoraščius skaityti visuomet malonu. Malonu pažinti šalį visiškai iš kitos pusės, nei įprasta. Perskaičius jaučiausi lyg pabuvus Kinijoje. Net šyptelėjau, kai baigus skaityti ir išlipus iš autobuso, einant namų link, prasilenkiau su būreliu siauraakių. Kažkaip visuomet šypteliu, kai gyvenime pastebiu tokius įdomius sutapimus. Dienoraščiai puikūs, gyvi, skatinantys keliauti, pažinti, įkvepiantys. Į Kiniją keliauti galbūt itin ir nenoriu, tačiau pažvelgti į šią šalį autorės žvilgsniu, buvo tikrai įdomu.

Mano vertinimas: 10/10.

Pusryčiai pas Tifanį.

Knygos aprašymas: "„Pusryčiai pas Tifanį“ (1958 m.) – pats patraukliausias T. Capote kūrinys, pasakojantis apie jaunos panelės pastangas susirasti kelią į laimę. Įdomiai įsipina ir Amerikos gyvenimo užkulisiai – mafija. Skaitytojai susiduria su gangsteriu Saliu Tomatu, kuris iš kalėjimo celės sėkmingai vadovauja tarptautinei narkotikų kontrabandai ir kurio ryšininke tampa knygos herojė „aktorė“ Holė Golaitli. Įdomūs ir kiti personažai – nesubrendėlis milijonierius Rastis Troleris, „diplomatas“ Chose Ibara Jėgeris, tavernos savininkas Džou Belas. Kaip atskiras personažas figūruoja ir pats autorius, kurio vardu ir vyksta pasakojimas.
Apysaką „Pusryčiai pas Tifanį“ išgarsino ir pagal ją pastatytas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino žavioji Odrė Hepburn."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai vienas tų retų atvejų, kai net neabejodama galiu pasakyti, jog filmas geresnis už knygą. Nuobodu buvo skaityti. Žinoma, vis vaidenosi Odrės Hepburn veidas, nors pačioje istorijoje rašoma, jog Holė buvo blondinė. Bet kokiu atveju, filmo Holė man apskritai buvo daug žavingesnė, nei knygos. Knygoje ji tokia...tikras vaikutis. Mano susižavėjimas šia istorija gerokai krito. Nebeskaityčiau antrą kartą, tačiau filmą ruošiuosi žiūrėti. Laimė tai, jog knygoje buvo ne tik ši apysaka, buvo keletas ir kitų. Pavyzdžiui, "Kalėdiniai prisiminimai", buvo tikra atgaiva širdžiai, kupina daug šiltų emocijų. Ir galiausiai, kas man pačiai neįprasta, drįstu sakyti, jog ši knyga - tik laiko švaistymas. Bent jau man.

Mano vertinimas : 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Ne, liūdna pasidaro, kai imi storėti ar kai pernelyg ilgai lyja."

Šleikštulys.

Knygos aprašymas: "Romanas „Šleikštulys“ parašytas absoliučios laisvės siekiančio individo dienoraščio forma. Pagrindinis romano veikėjas Antuanas Rokantenas, metęs istorijos dėstytojo darbą koledže, nutraukęs ryšius su mylimąja Ani, pasiduoda šleikštulio jausmui, kuri jam kelia absurdiška gyvenimo beprasmybė. Tai pirmoji Sartre’o prozos knyga, laikoma egzistencialistinės filosofijos Biblija."

Mano nuomonė apie šią knygą: Net nežinau nuo ko pradėti aprašant šią knygą. Visu pirma, paminėčiau tai, jog pavasaris ne pats tinkamiausias metas skaityti šią knygą. Pavasarį, kai viskas bunda, širdis taip pat, norisi kažko ne taip sunkiai užgulančio mintis ir širdį. Vis neapleido mintis, jog ši knyga labai jau rudeniška. Reikalauja susikaupimo, rimties. Ši knyga ne iš tų, kur prisėdi ir per pusvalandį "sudoroji". Tikrai ne. Skaičiau visą mėnesį. Prieš tai skaičiusi Sartre'o knygas, nieko stebinančio čia ir neradau. Liečiamos tos pačios temos. Žmogaus egzistencija, daiktų būtis, beprasmybė, vienatvė... Nedrąsu būtų teigti, jog man tai pasirodė geriausia Sartre'o knyga. Deja, ne. Bet kokiu atveju, dėmesio tikrai verta.


Mano vertinimas: 9/10.


Mano pieštukas užkliuvo:

"Aš regiu ateitį. Ji stūkso ana ten, gatvėje, ne ką blankesnė už dabartį. Ir kodėl ji turėtų išsipildyti? Kam?"

"Tai ir yra laikas, vien plikas laikas,- slenka iš lėto, verčia laukti, o jam atėjus imi bodėtis, nes pastebi, kad jau senų seniausiai laikas buvo čia."

"Mintys - pats bjauriausias dalykas. Bjauresnis už kūną. Jos driekiasi be galo ir palieka keistą skonį."

"...egzistencija - tai pilnatvė, nuo kurios žmogus niekur negali pabėgti."

Laužiu antspaudą.

Knygos aprašymas: „Laužiu antspaudą“ - ketvirtoji poeto Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių knyga, kurioje nuo tradicinių eilėraščių formų taip būdingų ankstesniems eilėraščių rinkiniams pereinama prie nevaržomo, itin jautraus kalbėjimo gyvenimo ir mirties temomis.

Šiais laikais, kai poezija pavadinama bet kas,- tikros poezijos labai nedaug, o tikrų poetų, kaip visada, gal dvylika. Jau ankstesniąja knyga Rimvydas Stankevičius įrodė, kad yra vienas iš jų, kad poezijos rašymas yra jo gyvenimas ir bus jo mirtis. Dabar štai nauja knyga - „Laužiu antspaudą“. Joje poetas išsiskleidžia veik visu pajėgumu, realizuodamas tą potencialą, kuris buvo jaučiamas. Šia prasme antspaudas tikrai sulaužytas.

„Laužiu antspaudą“ – vientisa, drąsi, pasaulių ribas peržengianti ir trinanti knyga. Ir - kas dar labai svarbu - autorius visiškai tiki tuo, ką rašo, ir atsiveriančia anapusybių vaizdinija priverčia patikėti skaitantįjį. Ne išranda, bet atranda. Iš praradimų, iš netekčių.

Neapleidžia mintis, kad tokie poetiniai atradimai savaip pavojingi, su jais atradėjui reikia elgtis labai atsargiai. Bet juk tik jie sugeba sukrėsti, supurtyti iki pačių gelmių. Dar kartą pasitikrinti santykį su gyvenimu, kuris vertingas tiek, kiek jame yra poezijos. Bei:su poezija, kuri vertinga tiek, kiek joje yra gyvenimo...

Aidas Marčėnas



Mano nuomonė apie šią knygą: Nepamenu, kada beskaičiau tokią gerą Poeziją. Tiesiog skaitai ir širdis atsigauna, pagaliau kažkas, kas tiesiai vidun, o ne šiaip paviršium praplaukia. Gili, daugiaprasmė poezija. Rekomenduoju tiem, kam norisi nenuseilėto, nebanalaus žodžių žaismo.

Mano vertinimas: 10/10


Mano pieštukas užkliuvo: