Mano nuomonė apie šią knygą: Iš pradžių, pavarčiau, paskaitinėjau aprašymą, prisiminiau kažkur kažką apie ją girdėjus, skaičius straipsnį, padėjau ją lentynon šalia kitų, manęs laukiančių knygų. Tačiau, kaskart, vos į ją pažvelgus nutvilkydavo troškimas ją skaityti, kažkokia nepaaiškinama trauka. Tiek netraukė, nei mano mylimoji "Tūla", nei mano norimas perskaityti "Didysis Getsbis". Radus laisvą minutę, po atsiskaitymų universitete ir pagalvojus apie tai, jog privalau sau leisti atsipūsti, griebiau "Helę" į savo mažas rankas. Ir ką gi - sunkiai nuo jos atsiplėšiau, kiek tik galėjau, vis stengiausi rasti progų ją skaityti. Važiuojant į universitetą ar grįžtant iš jo. Galiausiai, šiandien, likus vos keliems puslapiams, net eidama namų link, neatsispyriau pagundai ją "užbaigti". Ir likau kažkokia apdujusi. Tai istorija apie Eleną (Helę) Vilčinskaitę, apie Salomėjos Nėries geriausią draugę, kuri vienintelė negailėdavo Salei piktų žodžių, replikų, ypač kritikos nelaimingoms, bene beprasmiškoms Salomėjos Nėries meilėms, itin daug kritikos žeriama meilei Profesoriui, sukūrusiam šeimą. Niekuomet nedrįsau teisti Salomėjos Nėries dėl "Stalino saulės parvežimo". Dar mokykloje, skaitinėdama jos poeziją, matydama vaizdo įrašą, kuriame ji deklamuoja Maskvoje, mačiau kažkokį užsislėpusį vaiką Jos viduje, nesuvokiantį ką daro, naivų, bijantį, nedrąsų ir be galo jautrų. Literatūros tyrinėtojų ir amžininkų nuomone, Salomėja Nėris tokia ir buvo! Galbūt todėl aš jaučiu Jai pagarbą ir tyliai pykstu ant tų, kurie ją smerkė. Juk ji visą gyvenimą buvo svajoklė, nežemiškos meilės ieškotoja, jautriai į pasaulį, save, žvelgianti poetė. Kiek daug nuostabių eilėraščių Ji paliko! Bet, žinoma, nederėtų pamiršti ir Helės, kuri buvo be galo charizmatiška asmenybė, bene Salomėjos Nėries autoritetas, ta moteris, į kurią "Lakštingala, kuri negali nečiulbėti" lygiavosi... Ne vieną vyrą viliojusi savo gyvybingumu, ugnimi, žaižaruojančiais žvilgsniais, nors ir daugiau nei pusę savo gyvenimo praleido Pietų Amerikoje, rūpinosi lietuvybe, dėstė lietuvių kalbą. Tik perskaičius šią knygą supratau, kad nuostabios moters būta. Ir, žinoma, prisiminiau Salomėją Nėrį, apie kurią visą savaitgalį straipsnius skaitau ir bandau Ją suprasti... Kokie žmonės žiaurūs būna, leisdami sau kitus teisti, nesusimąstydami apie kitas puses. Intriguoja ir knygos pabaiga su autorės žodžiais: "Nors ir patyrus, kad bevaikiai Ryseliai šiam Centrui paliko savo namą, o šis jau kadais nugriautas, krebždenas viltis, jog kažkuriame Buenos Airių kampelyje sukrauta šūsnis popierių, išlaikiusių dvasinį Helės antspaudą - laiškų, šiaip raštų, nuotraukų... Gal ir bičiulės Salės dažnusyk desperacijos kupini laiškai kažkur užstrigę? Jų būta, tikrai būta. Ir šią intrigą palieku jauniesiems literatams." Staiga suspurdėjus širdžiai, pagalvoju, jog kažkam pasiseks prisiliesti prie šios istorijos. Nemėgstu rekomenduoti, bet rekomėnduoju šią knygą tiems, kam galbūt patinka gyva, įdomi istorija, tiems, kuriuos kankina klausimai apie S. Nėrį, o galbūt apie tai, kas buvo ta Elena Vilčinskaitė.
Mano vertinimas: 10/10.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą