Niekada nežinai

Knygos aprašymas:
"Šią knygą galima pavadinti santakos knyga, santaką suvokiant keleriopai. Pirmasis aspektas: žanras. Esė čia įteka į novelę ir atvirkščiai, nors novelės tėkmė, regis, stipresnė. Santaka yra energetiškai aktyvi erdvė, žadanti įvairių atverčių bei netikėtumų. Kaip ir daug kas, kas atsidūrė paribyje, akistatoje, iššūkyje.
Autorė mėgsta tokią situaciją, o išlavinta jos ranka fiksuoja pačius įvairiausius iššūkius: nuo buitinių iki egzistencinių. Dažniausiai čia vieni ir atsiskleidžia per kitus arba vieni kitus pabrėžia, o tai dar vienas sėkmingai knygoje įgyvendintų santakos variantų.
Buities klodas (knygoje įkūnytas itin taikliai pastebėtų detalių intarsijomis) pagauliai derinamas su „kasdienybės ontologija“, akis čia neįstrigs aprašinėjimų brūzgynuose, o kils į viršų, kaip vienam herojui, kuris „žiūrėjo į dalinį saulės užtemimą pro žmonos plaučių rentgeno nuotrauką“.
Ir dar viena knygoje aptinkama santaka: visuotinio dūlėjimo atmosfera (kiūžtantys daiktai, ligos, mirtys etc.) bei tokioms sąlygoms besipriešinantys, jas savimi matuojantys bei bandantys paneigti herojai. Esminė priešstata: gyvybė prieš mirtį. Autorė čia nesiima siūlyti holivudinių išeičių ir kažkodėl tai nuteikia labai viltingai."

Mano nuomonė apie šią knygą: Nesu iš tų, kurie peikia lietuvių literatūrą ar stengiasi jos kuo mažiau skaityti, turbūt atvirkščiai - labiau skaitau lietuvių autorių knygas. Kartais taip gaunasi atsitiktinai, kartais dėl to, nes knygos būna privalomos literatūros sąraše. Ši, kaip tik iš ten ir yra. Skaitant ją, vis neapleido mintis: "nu labai jau lietuviška. kažkur girdėta. matyta..." Jei tokiu būdu norima priartėti prie skaitytojo - ką gi, pavyko. Beveik. Kiekvienoje esė (ar novelėje?) neapsieita be mirties, vienatvės, senatvės... Tiesa, viena esė (novelė)pavadinimu "Daiktai" man patiko labiausiai... Ak, tas daiktiškumas. Vis mokausi neprisirišti prie daiktų, bet susimąsčiau, kad kartais būna daiktų, kurie yra mūsų... kurie laikui bėgant tampa mūsų dalimi, kurie tapatinami su mumis ir po mūsų mirties, galbūt lieka pakrauti tam tikra mūsų energija... Išties, niekada nežinai, kas gali tykoti už kampo, kas gali nutikti vos už akimirkos... Perskaičius šią knygą, norisi pasakyti, jog reikia gyventi čia ir būtent dabar rūpintis šalia esančiais. Nuvažiuoti arbatos, pasikalbėti... Kad kuo mažiau liktų neištartų žodžių, nes juk "niekada nežinai".

Mano vertinimas : 6/10.

Tamsa ir partneriai

Knygos aprašymas:
"Vaizduojamus istorinius įvykius svarbu atskleisti per įtaigias asmenines dramas, tai ir daroma romane "Tamsa ir partneriai". Pasaulio literatūroje yra nemažai kūrinių, sukrečiamai vaizduojančių nacistinius konclagerius, o šis romanas parodo, kad Lietuvoje Holokaustas vyko kitaip - prie pamiškėse iškastų duobių. Visa tai matančio fotografo Vincento grimzdimas į sielos tamsą vaizduojamas su vis kylančia įtampa ir literatūriniu išradingumu, kol galiausiai viename iš kulminacinių epizodų atsiveria fantasmagorinis košmaras: veiksmas tarsi persikelia iš konkretaus erdvėlaikio aplinkybių į laike sustingusį pragarą.
Intriguojančios meilės ir mirties, erotinės aistros ir aistros žudyti peripetijos sukuria atmosferą, kurioje palūžta žmogaus tikėjimas Dievu, o tai atveria galimybę skeptiškiems - ironiškiems ir skaudiems - svarstymams, personažų ginčams apie žmogaus dalią griūvančiame pasaulyje." Laimantas Jonušys

"Kurdamas romaną autorius rėmėsi išlikusių dokumentų rinkiniais, rašytiniais atsiminimais, to meto spauda.
„Tamsa ir partneriai“ – naujausias Nacionalinės premijos laureato, poeto, eseisto, dramaturgo ir kritiko Sigito Parulskio (g. 1965 m.) romanas. Jis skirtas ypač aktualiai ir lietuvių literatūroje dar beveik nenagrinėtai temai – žydų žudynėms Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pirmiausia norisi paminėti tai, jog ši knyga liečia ne itin malonią temą Lietuvai. Negalima sakyti, jog tai neįdomu, bet... Kažko trūko. Kažkas ne visiškai mane užkabino. Na taip, mirties, žiaurumo, nežmoniškų sąlygų, sekso, kraujo, meilės buvo pakankamai, tačiau vis tiek šią knygą vis padėdavau į šalį. Kažkaip net nedrąsu sakyti, jog man ji atrodo ne itin Parulskiška, tuo labiau, kad prisiskaičiau teigiamų atsiliepimų, galų gale juk Sigitas Parulskis už šią knygą buvo pripažintas 2012 metų tolerancijos žmogum. Tik, deja deja, negalėčiau labai jau išgirti šios knygos. Tik dar kartą įsitikinau, kad jei labai patinka koks rašytojas, tai toli gražu nereiškia, jog labai patinka ir visos jo knygos. Ši man pasirodė gana nuobodi.

Mano vertinimas: 7/10.

Pieštukas užkliuvo : "Kuo toliau, tuo labiau tuo įsitikino - mažiausiai mes žinome apie tuos, kurie arčiausiai mūsų. Šalia gyvenantys žmonės įsismelkia į mus kaip kvapas ir pamažu to kvapo mes nebeužuodžiame, imame painioti jį su savuoju. Paskui, kai kas nors atsitinka, nelaimė, netikėtas įvykis ar dar kas nors nemalonaus, staiga suprantame, kad nieko nežinome netgi apie tuos, su kuriais dalijomės guoliu."