Sofijos pasaulis

Knygos aprašymas :
„Kas tu esi?“
„Kaip atsirado pasaulis?“
Kokie bjaurūs klausimai! Iš kur tie laiškai atsirado? Tai – ne mažiau paslaptinga.
Kas išplėšė Sofiją iš kasdienybės ir paliko ją vieną su didžiosiomis Visatos paslaptimis?

„Sofijos pasaulis: romanas apie filosofijos istoriją“ – norvegų rašytojo Josteino Gaarderio (g. 1952 Osle) knyga, jau aštuoniolika metų stebinanti ir keičianti skaitytojus. Romanas apie filosofijos istoriją – ar tai įmanoma? Autorius suderino nesuderinamus dalykus: filosofijos mokslo raidą apvilko romano rūbu, sukurdamas įtraukiančią, lavinančią, mąstyti skatinančią kelionę pas didžiausius pasaulio mąstytojus.
Sofija Amundsen, įprastą gyvenimą gyvenusi mergaitė netikėtai gauna paslaptingą laišką su iš pirmo žvilgsnio paprastais, tačiau be galo klastingais klausimais apie savo, o ir kiekvieno žmogaus, būties esmę. Nuo jų ir prasideda kvapą gniaužianti kelionė per filosofijos istoriją, kurią Sofija pažįsta kartu su paslaptingu filosofu Albertu. Kelionė, kur į duris gali paskambinti Alisa iš Stebuklų šalies, kur „Lego“ kaladėlės padeda suprasti, kaip mąstė antikos filosofai, kur nulupęs bananą, gali rasti jo viduje užrašytą įspėjimą... Istorijos, filosofijos, kultūros faktai susipina su romano fabula – nepajauti, kaip nuo klausimo „kaip atsirado pasaulis?“ pereini prie „kas bus toliau?“ ir kvapą užgniaužęs stebiesi rašytojo minties posūkiais. Ne veltui su „Sofijos pasauliu“ jau užaugo nauja mąstančio jaunimo karta. Ne veltui ji ir toliau lieka viena populiariausių knygų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje."

Mano nuomonė apie šią knygą : Šią knygą visai neseniai man rekomendavo draugė. Ir kaip tyčia, nubėgus į biblioteką turėjau labai greit išsirinkti kokias knygas pasiimt, akys užkliuvo už "Sofijos pasaulio", dar prisiminus rekomendaciją, tuoj čiupau ir nuėjau prie bibliotekininko stalo. Vos pradėjus skaityt, galvojau: "Mm, kaip įdomu.Pagaliau sužinosiu kažką dar apie filosofiją" ir taip galvojau skaitydama iki 200-ojo puslapio, buvo labai sunku atsiplėšti. Po to, ta istorija pradėjo pabosti, vis kartojasi tie patys faktai... Ir vien tas faktas, jog Sofijai 15 metų... Šiek tiek priminė tas knygas, kurias skaičiau, kai man buvo 13 metų. Tačiau, visgi, atmetus šias smulkmenas,man ši knyga patiko. Įdomiai suderinti filosofijos istorijos pasakojimas ir sunkiai suvokiamų nuotykių kupina, mergaitės istorija. Na, galbūt ši knyga ir neatsakė į man rūpimus klausimus, tačiau sužinojau daug filosofų ir jų minčių, susimąsčiau apie daugelį dalykų mano gyvenime. Nepasakyčiau, kad ši knyga yra ta, kurią perskaičius pasikeitė mano gyvenimas, bet žmonėms, besidomintiems filosofija, manau, ji turėtų visai patikti.

Mano vertinimas : 10/10. Visgi, man patinka filosofija.

Pieštukas užkliuvo :
"Ji gali sutikti su tuo, kad Dievas sukūrė Visatą. Bet kaip su pačiu Dievu? Ar jis save sukūrė iš nieko? Jos esybė tam prieštaravo. Jei Dievas sukūrė ir viena, ir antra, vargu ar jam būtų pavykę sukurti save neturint "savęs", kad galėtų kurti. Telieka viena galimybė: Dievas yra amžinas. Bet šią galimybę ji jau atmetė! Viskas turi turėti pradžią."

"Pats Sokratas tvirtino žinąs tik vieną dalyką - kad nežino nieko."

"Jei žmogaus protas būtų toks paprastas, kad mes galėtume jį perprasti, tada būtume tokie kvaili, kad vis tiek jo nesuprastume."

"What if you slept? And what if, in your dream, you went to heaven and there plucked a strange and beautiful flower? And what if, when you awoke, you had the flower in your hand? And what then?"

Depeche mode

Pamatę pavadinimą, turbūt pagalvojot "Dar viena dar vienos grupės biografija" ar kažką panašaus? Ne? Tiesą sakant, pirmą kartą pamačius šios knygos pavadinimą ir aš taip pagalvojau, bet deja! Suklydau tiek aš, tiek ir kiti pagalvoję.

Knygos aprašymas : "Ukrainiečių literatūros enfant terrible - Serhijaus Žadano romanas - trijų jaunų charkoviečių kelionė po savo miestą, ieškant dingusio draugo, kuriam jie turi pranešti apie patėvio žūtį. Posovietinis Charkovas - iš bejėgiškumo sužvėrėjusi milicija, čigonų „miestelis“ su narkotikų prekiautojais, apleistose gamyklose įsikūrę jauni trockininkai, amerikietis pamokslininkas su paauksuotu roleksu ant rankos, adrenalino pertekliaus draskomų futbolo sirgalių karai, snobiški madingų žurnalų redaktoriai ir jiems parsidavę „padorūs“ jauni karjeristai. Labai liūdnoje ir labai juokingoje knygoje maištas persipynęs su autentiška ir dažnai neviltinga kartos, kuriai priklauso ir pats autorius, patirtimi."

Mano nuomonė : Na, kaip jau minėjau, maniau, kad tai istorija apie depešus. Todėl, galutinai praradus viltį pamatyt bent kokį sąryšį su šia grupe, visgi, jau bene knygos pabaigoje buvo minimi Depeche Mode. Ir net vienos dainos žodžių nuotrupa įdėta! Šiaip pati knyga... Privertė juoktis, žavėtis, gailėtis ir...nusivilti. Taip ir likau nesupratusi pagrindiniai herojai buvo pankai, ar ne? :D Kad Marusia neva pankė, tai pavyko suprasti, bet daugiau... O mane tai taip domina. Dar negaliu neišskirt Vasios ir radijo vedėjo pokalbo apie Santą Klausą. Sujuokino, išties. Na, ši knyga kupina kurioziškų situacijų, bet deja, ji man kažkokia tolima...Visos tos ideologijos tokios man neartimos ir sunkiai suvokiamos... Sakyčiau, ši knyga man, visgi, labiau patiko, nei nepatiko... Bent jau nebuvo nuobodi. Tiesa, daug nekokių žodelių, bet kaip tokio pobūdžio knygai, gal ir pritiko.

Mano vertinimas : 8/10. Iš pradžių, buvau įvertinus 7, bet kai prisiminiau, jog ir "vienuolika minučių" įvertinau tiek, tuomet padidinau balą šiai knygai, nes ji, asmeniškai man, geresnė.

Ir ta proga, še, mažytę Depeche Mode dozę:

Vienuolika minučių

Knygos aprašymas : "Romanas pasakoja Marijos, jaunos provincialės brazilės, istoriją. Nuo vaikystės Marija buvo įtikinėjama, kad ji niekada neras tikros meilės. Ir iš tiesų pirmosios nekaltos meilės patirtis sudaužys jos širdį ir Marija patikės, kad meilė atneša tik kančią. Atsitiktinumas nuveda ją į Ženevą, kur ji svajoja padaryti karjerą ir būti laiminga, bet viskas baigiasi tuo, kad Marija tampa prostitute. Tačiau nors ir verčiasi prostitucija, jai nusišypso laimė - ji sutinka jauną žavų dailininką ir juodu viens kitą pamilsta. Ieškodama savęs, Marija turi pasirinkti: ar eiti tamsiu, bevaisiu seksualinių malonumų keliu, ar viskuo surizikavus atrasti savo vidinę šviesą."

Mano nuomonė : Hmmm. Na, nesu Paulo Coelho kūrybos gerbėja, nors tu ką. Nežinau, vietomis taip saldu, kad labai jau nuobodu man skaityti. Nesuprantu, apskritai, kuo daugiau knygų skaitau, tuo mažiau suprantu kas man patinka. Grįžtant prie vienuolikos minučių, tai aišku, man kaip kartais būnant užkietėjusiai romantikei, patiko knygos pabaiga. Tokia švelni graži romantika (Matyt, tokia jau nuotaika mane apnikus šiandien). Tačiau, galiu prisipažint, esu skaičiusi daug geresnių knygų apie prostituciją. Net nepasakyčiau, jog ši knyga parodo kažkokius tai viso to užkulisius. Pati istorija mano akims ir galvai, atrodo kiek kvailoka. Iš pradžių mergina aprašoma kaip kokia provincialė neišmanėlė, o padirbus prostitute jau dūsauja kokia ji intelektualė. Na, ši vieta sukėlė emociją, tenka pripažint. Tokį ironišką šypsnį. Na, kaip šeštadieniui gal ir nieko skaitalas, tačiau, kad įtraukčiau į mėgstamų knygų sąrašą tikrai ne... Vienintelė labai patikusi Coelho knyga "Nugalėtojas lieka vienas".

Mano vertinimas : 7/10.

Pieštukas užkliuvo :
"Kai sutinkame žmogų, kurį įsimylime, rodos, visas pasaulis tam pritaria. Tuo įsitikinau šiandien, per saulėlydį. Bet vos tik nutinka kas nors ne taip, nieko nebelieka. nei gervių, nei muzikos tolumoje, nei jo lūpų skonio. Kur taip staiga pradingsta visas mus supęs grožis?
Gyvenimas labai staigus: per kelias akimirkas iš dangaus nupuoli į pragarą."

Faustas (I dalis)

Knygos aprašymas: "Į „Faustą“ tilpo dangus ir žemė, visa Europos istorija nuo Homero iki Gėtės. Todėl tai kartu ir mnemoninė sistema (padedanti atsiminti). Faustas Gėtės tragedijoje – būdingas naujųjų amžių atstovas, nepasotinamas ir nerimstantis kaip mūsų laikų žmonės, mokslo ir technikos kūrėjai, kuriuos masina beribiai ateities horizontai. Ta reikšme vartojamas ir būdvardis „faustiškas“."

Mano nuomonė: Na, skaityta jau antrą kartą. Pirmą kartą skaičiau maždaug prieš metus, ir, kiek paskaičiau savo užrašus, man deja, nepatiko, tačiau, šįsyk perskaičius galiu pasakyti, kad geras kūrinys. Ypač patiko garsiai skaityti. Su ilgesiu priminė mano bandymus kažkur vaidinti... et...Gerai, nesileisiu į prisiminimus. Grįžtu prie šio kūrinio. Galbūt nebūtų tiek patikęs, jei ne įdomiai aprašyta Valpurgijos naktis. Na, turbūt šitai man labiausiai ir patiko. Visas kūrinys kupinas gerų, šiandien galimų pritaikyti, minčių. Reiks pagaliau perskaityt ir antrą dalį.

Vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo : Tiesa, pamiršau paminėt tai, kad labai įdomu jog praėjusį sykį užkliuvo visai kitos mintys, nei šįsyk...
"Kas spindi - tą akimirka paglemžia,
O tikras menas pasilieka amžiam."

"Kai gyvą velnią pamatai,
Ir angelą įrodai."

Trys sekundės dangaus

Knygos aprašymas : "Buvęs desantininkas, tarnavęs SSSR Ginkluotųjų pajėgų dalinyje, dislokuotame buvusios VDR teritorijoje yra kankinamas nemalonios nuojautos, kad jo tarnyba vis dar nesibaigia,- jis nuolatos verčiamas tarnauti tėvynei, Dievui, moteriai, alkoholiui. Arba - gyvenimas yra didelė blaivykla, kurioje žmogus blaivinamas baime, prievarta ir pažeminimu. Tai ne autobiografinė knyga, nors autorius nevengia naudotis asmenine patirtimi."

Mano nuomonė apie šią knygą: Keista, ši knyga susilaukė daug nekokių atsiliepimų, tačiau man ji visai patiko. Na, taip, tenka sutikti, galbūt keiksmažodžių per daug. Tikrai per daug. Man patinka tokios tiesios, aiškios knygos. Tokia nepagražinta tikra istorija, parodanti pasaulį kitaip, nei rodo daugelis kitų "gerųjų" rašytojų. Parulskio kūryba, kiek teko pastebėti, yra intelektualiai tikra. Nors šioje knygoje ir buvo tam tikrų miglotų vietų, tačiau apskritai, skaitėsi gana lengvai ir greitai. Tačiau vis vien, "Prieš mirtį norisi švelnaus", bent jau kol kas, yra geriausia S. Parulskio skaityta knyga.

Mano vertinimas : 8/10.

Pieštukas užkliuvo :
"Pakanka pakilti į dangų, kad įsitikintum, kokia beprasmiška žmogaus veikla ten, apačioje - kelių, takelių, plentų raizginiai, gyvenviečių salelės, fabrikai, miestai, stadionai, bažnyčios, visa tai atrodo taip lėkšta ir nereikalinga, taip žemai, taip lėtai - nekeista, kad paukščiai į mus visuomet žiūri ne tik su nuostaba, bet ir su panieka ir negailestingai dergia mums ant galvų."

"Esu matęs daug liūdnų žmonių, jeigu žmogui ateina metas liūdėti, tai jis ir vestuvėse liūdi, ir laidotuvėse, ir parduotuvėje, dvi valandas laukdamas šlapios dešros visiškai nepaiso aplinkinių - liūdi kaip paskutinis gyvulys."

Žmogus be vietos

Knygos aprašymas : "1991 m. angliškai išėjo J. Meko dienoraščių knyga „I Had Nowhere To Go“. Lietuviškai dienoraščiai „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“ paskelbti 2000 metais. Dienoraštis apima maždaug dešimties metų laikotarpį (1944–1954 m.), kur svarbiausias dėmesys skiriamas iš gimtojo krašto pasitraukusio žmogaus situacijai. Knygai būdingas fragmentiškumas. Kaip ir savo filmuose, J. Mekas sąmoningai naikina ribą tarp fikcijos ir dokumentikos – į asmeninių patyrimų aprašymą įsiterpia eilėraščių, esė gabaliukai. Atskiras šio dienoraščio atkarpas galima laikyti savarankiškais kūriniais. Pasakotojas šioje knygoje beveik nereiškia asmeninių emocijų, yra užėmęs stebėtojo poziciją. Jis kinematografiniu principu fiksuoja kasdienybės detales, pokalbių nuotrupas, šitaip atkurdamas unikalią vadinamųjų DP stovyklų pirmųjų metų emigracijoje atmosferą."
Mano nuomonė apie šią knygą : O kiek ilgesio joje išlieta... Skaitau tokias knygas ir galvoju, kaip aš elgčiaus. Ar ilgėčiaus Lietuvos, jos žmonių, lietuvių kalbos, gamtos kampelių... Manau, kad negalėčiau ilgai tverti... Noriu to, ar ne, ši knyga vis vien man pažadina klausimą apie emigraciją. Jonas Mekas išvyko tikrai ne savo pasirinktomis aplinkybėmis...Ir skaitant šiuos dienoraščius suvoki, kad Jis širdimi ir buvo gimtinėje. O dabar žmonės tik lekia iš Lietuvos, tik lekia... Nejaugi jiems viso to lietuviškumo netrūksta? Nors,Lietuva vis labiau praranda išskirtinumą. Kalba iškraipoma, atsiranda nauji, Europietiški papročiai. Vis rečiau galima išgirst dainuojant lietuviškai... Kažkodėl lietuviai mano, jog anglišką dainą geriau išjaučia. Nors tai būna taip retai... Kartais atrodo, jog tiek ir bereikia, kad Lietuva išnyktų... Perskaičius, antrą Jono Meko knygą, galiu pasakyt, kad nuostabus žmogus Jis. Toks jaučiantis. Jonas Mekas yra vienas iš tų, kurie įkvepia. bent mane. Tokios knygos man patinka. Tik su šia knyga problema buvo ta, jog kai kurios mintys kartojosi keletą kartų. Tačiau, jei mylite gamtą, Lietuvą ir meną, šią knygą tikrai verta perskaityti.
Mano vertinimas : 9/10
Pieštukas užkliuvo :
"Mes visi suvadovėlinti. Visas mūsų žinojimas yra iš vadovėlių..."
"Reikia būt labai gyvam, kad mylėtum ir suprastum gyvybę. Ir reikia būti dideliu velniu, kad suprastum Dievą."

"Tikrai, sakau, po viso, reikia saugot jaunimą - jaunimas yra viskas - jaunimą reika atskirt nuo senių - seniai nebepataisomi."

Muzika visados mane kankina, kaip gamta - jie plėšo mane, aš negaliu pernešti jų stiprumo."

Su gimtadieniu!

Vos tik akis atmerkus, mintims pamiršus sapnus, ištariau ten kažkur savo erdvėje : "Su gimtadieniu, Jurga Ivanauskaite! Tebūna Tau gera angelų draugijoje." Ir visą dieną vis pamąstydavau apie tai. Sunku patikėti, šiandien būtų toks gražus jubiliejus. 50 metų. Tačiau, jau ketverius metus, ši nepakartojama rašytoja jau nebegali paimti rašiklio į rankas... Ką tik žiūrėjau laidą per ltv2 "Vakaro autografas" ir verkiau širdimi matydama tą ugniaplaukę moterį.
Gali nuskambėti labai keistai, tačiau jaučiu lyg kokį mistinį ryšį su šia rašytoja. Prisimenu veną keistą, įdomų, o galbūt visiškai neypatingą įvykį.Buvo sekmadienis. Aš sėdėjau pas senelius ant sofos ir skaičiau knygą "Tibeto mandala". Paskaičiusi geras porą valandų, paėmiau televizoriaus pultelį į rankas ir nuspaudžiau įjungimo mygtuką. Tai, ką išvydau mane švelniai apstulbino. Rodos, tai buvo kanalas "info" ir rodė raudonai pasipuošusius Tibeto vienuolius. Vos užvertus knygą ir savo galvelėje mačiusi tą vaizdą, iškart, netikėtai tai pamačiau televizoriuje. Tada galvoje vaidenosi tik vienas žodis: "Mistika."
Tai skamba kažkaip naiviai, o galbūt ir visai kvailai, tačiau man ta mintis patinka. Patinka tas keistas jausmas aplankęs tą akimirką.
Pažintį su šia rašytoja pradėjau knyga "Mėnulio vaikai". Man tada buvo maždaug 14 metų ir senelių knygų lentynoje atradau šią knygą. Kažkodėl nusprendžiau ją perskaityti. Pamenu, perskaičius tą pirmąjį kartą, nieko nesupratau ir man net nepatiko. Tačiau, teko grįžti po maždaug poros metų, tada jau darėsi aiškiau ir nusprendžiau paskaityti kitas šios rašytojos knygas. Ir ką gi, šiandien jau esu perskaičius beveik visas ir žadu viską skaityti iš naujo. Jau net ir buvusi lietuvių mokytoja vis pristatydavo mane, kaip Jurgos Ivanauskaitės gerbėją. Močiutė, net ir senelis taip pat. Šios kūrėjos (kodėl aš vis pamirštu paminėti, jog ši moteris buvo ir puiki dailininkė?) kūryba, labai prisidėjo prie mano asmenybės kūrimosi. Pakeitė požiūrį, galbūt įkvėpė kurti. Na, net man atrodo, kad pirmuose mano bandymuose rašyti eilėraščius labai jaučiasi Jurgos Ivanauskaitės įtaka. Ir net galiu pasigirti, kad mūsų pavardės yra gana panašios.:) Aš manau, kad meilė šiai rašytojai išliks tikrai ilgai. Nes visgi, ši meilė yra pirmoji. O kaip man jau teko įsitikinti, pirmosios meilės yra labai, o labai stiprios.
Tebūna šviesu, saldu ir gera šios rašytojos sielai. Na, kad ir kur ta siela bebūtų, bet aš manau, kad yra labai arti angelų. O galbūt net jų tarpe? Man, vis vien, ši rašytoja gyva. Gyva savo kūryba, kuri sėja gėrio grūdus mano širdyje. Už ką esu dėkinga.:)

Gyvenimas - tai sapnas

Knygos aprašymas : "Pedro Calderón de la Barca (1600–1681) – žymiausias brandžiojo baroko ispanų kūrėjas. Teatro kritikai jį laiko vienu iš trijų įtakingiausių Europos dramaturgų ir rikiuoja į lygią gretą su tokiais literatūros genijais kaip Shakespeare’as ir Goethe.
„Tikroji, kultinė, lakmusinė baroko pjesė ir turbūt geriausia Calderóno pjesė yra „Gyvenimas – tai sapnas“.“ (G. Varnas) "

Mano nuomonė : Mėgstu dramas. Tačiau jas skaitau labai retai, kadangi tas rimas pradeda erzinti, juolab, kai iš eilės turi perskaityt ne vieną tokio pobūdžio kūrinį. "Gyvenimas - tai sapnas", prisipažinsiu, nebuvo ta knyga, kad mėgaučiaus skaitydama. Tiesiog, šįkart nugalėjo "nes REIKIA". Žinoma, netvirtinu, jog buvo visiška kankynė, tiesiog dramos jau pradeda varginti. Toli gražu, ne visos yra artimos. Šioje neradau nieko, ką galėčiau pritaikyti savo gyvenime, o ir apskritai, mūsų šiandienoje. Na, nebent vyro išdavystė. Taip pat, žinoma, tėvo aklumas ir tikėjimas ne širdimi, o žvaigždėmis. Pritarsiu mokytojai, jog šią knygą nebent turėtų perskaityt tie, kurie susiję su teatru, tačiau paprastam žmogeliui, kuriam nei teatras nei dramos neįdomios, nemanau, jog labai patiktų.

Mano vertinimas : 7/10.

Pieštukas, deja, niekur neužkliuvo.

laiškai iš niekur

Knygos aprašymas : nėra.

Mano nuomonė : Aplodismentai. Knyga, kuri atgaivina širdį. Lengvas, dienoraštiškas stilius. Gražios, gilios mintys. Įdomus įdomaus žmogaus gyvenimas. Skaičiau su lengvučiu baltu pavydu. Ši knyga sukėlė mano galvoje klausimų sau, įvairiausių pamąstymų. Neturiu ką daugiau pasakyti, išties.

Mano vertinimas : 10/10

Pieštukas užkliuvo:
"Kultūra yra basose kojose. Kultūra yra šaltuos ryto rasos gintaruos. Ir arklio prunkštime."

"Kodėl mes vis užmirštam širdį, lyg ji būtų tik mėsos gabalas? Mes kalbam apie traktorius, ir apie roką, ir apie sūrius, NATO, bet užmirštam širdį, kur viskas prasideda ir viskas pasibaigia..."

"Ne, ne, Rojus dar nėra visai prarastas: jis yra mūsų širdyse."

Marmurinis šuo.

Knygos aprašymas : nėra.

Mano nuomonė : Na, kadangi knygos aprašymo lyg ir nėra, tai teks man keliais žodžiais apibūdint kas čia per knyga. Taigi, tai S. Parulskio poezijos rinktinė "Marmurinis šuo". Šioje knygoje yra keturi skyriai: "Iš ilgesio visa tai" ; "Mirusiųjų" ; "Mortui sepulti sint" ir "Likusieji". Dauguma eilėraščių, tokie, kurie tiesiog bėgte subėga į širdį. Tematika gana niūroka, tačiau tokia taikli. Labai rudeniška. Poezija tikrai daug labiau patiko, nei paskutinioji S. Parulskio skaityta knyga "Sraigė su beisbolo lazda". Man, kaip išsiilgusiai poezijos, ši dozė buvo tikrai nebloga ir gaivinanti. Tiesa, kažkodėl nemėgstu ilgų eilėraščių. Na, labai retai patinka koks ilgas, nes kartais beskaitant pamiršti pradinę mintį, tada vėl turi grįžti. Nors šioje knygoje eilėraštis "Žvejys" tikrai patiko. Apskritai, tai eilėraščiai tikrai geri, tikrai ne vienas bus nusirašytas į užrašus.

Vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo :
Užkliuvau tai tikrai ne už vieno, tačiau šįsyk čia pasidalinsiu vienu tokiu trumpu.

"Siela"

mano siela
pavasario ledo spalvos
mano siela pasveiks ir mes
būsim kartu
mano siela
lūžtančio dievo spalvos
mano siela šįvakar
vos vos

Apie meilę ir kitus demonus

Knygos aprašymas : "1949 m., griaudami senovinį vienuolyną, kurio vietoje turėjo iškilti penkių žvaigždučių viešbutis, vienoje kriptoje darbininkai atranda keletą pabirų kaulų ir skaistaus vario spalvos plaukus. Išskleisti ant aslos, jie buvo dvidešimt dviejų metrų ilgio...
Tikras faktas ar dar viena „Šimto metų vienatvės“ autoriaus lakios vaizduotės išmonė? Nesvarbu, nes taip prasideda nepaprasta meilės istorija XVIII a. Kartachenoje, Kolumbijos mieste. Vienintelė markizo de Kasalduero duktė Sierva Marija de Todos los Ancheles, įkąsta šuns su žvaigžde kaktoje, atsiduria Inkvizicijos kalėjime. Apkaltinta ryšiais su šėtonu, nelaimingoji gyvens ten kartu su savo egzorcistu donu Kajetanu Delaura, kol įsiliepsnos nežabota ir pragaištinga meilė...
Šiame romane „Apie meilę ir kitus demonus“ (1994), kur tikrovė persipina su legendomis, mistika susilieja su erotika, G. García Márquezas praplečia savo išrastojo magiškojo realizmo ribas. Tai romanas, trykštantis poezija. Tai metraščio stiliumi papasakoti tolimos istorijos įvykiai, dar kartą patvirtinantys didžiojo Kolumbijos mitų kūrėjo neginčijamą talentą."

Mano nuomonė apie šią knygą : Jei atvirai, tai kažkur pusė knygos man buvo neįdomi. Skaičiau todėl, nes beveik niekada nenumetu knygos jos iki galo neperskaičius, o ypač dar todėl ją skaičiau, kad pati meilės istorija prasideda bene vidury ar dar toliau. Ši istorija man priminė filmą "Egzorcizmas" ir, žinoma, knygą "Erškėčių paukščiai". Na, kiek tik skaičiau knygų, kuriose aprašoma kunigo (nors, jei atvirai taip ir nesupratau, Kajetanas Delaura buvo tikras kunigas ar ne?) ir jaunesnės (na, bent dažniausiai) mergaitės meilė. Istorija galbūt ir graži, tačiau truputį priminė meksikiečių serialą. Teužsirūstina visi šios knygos mėgėjai už tokį mano pareiškimą. Istorija baigiasi, deja, nelaimingai ir labai jau dramatiškai. Daug mirčių. Taip pat, labai minimas krikščioniškasis Dievas. Ir kaip tyčia, pastaruoju metu, man pasiseka skaityt būtent tokias knygas. Ironiška. O ką dar apie knygą... Na, nors ir prasidėjo nuobodžiai, tačiau skaitant vis toliau, darėsi įdomiau, kaipgi pasibaigs ta pragaištingos meilės istorija. Žinoma, tikėjausi, kitokios pabaigos, tačiau deja... Šią knygą vertinu vidutiniškai. Nei labai nepatiko, nei ypatingai susižavėjau.

Mano vertinimas : 8/10

Pieštukas užkliuvo :

"Nėr vaistų nuo ligos, kurios neišgydo laimė."

"Kartais mes priskiriame šėtonui tokius dalykus, kurių nesuprantame, net nepagalvodami, jog tai, ko nesuprantame, duota Dievo."

Hamletas

Knygos aprašymas : "Hamletas - Viljamo Šekspyro tragedija, viena žymiausių jo pjesių, parašyta 1600–1601 m. Tai yra ir ilgiausia Šekspyro pjesė - joje yra 4042 eilutės ir 29551 žodis. Pjesėje vaizduojamas taurus humanistas, tragiškai vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį. Hamletas – filosofinio pobūdžio drama, kadangi joje keliami būties (egzistenciniai) klausimai."

Mano nuomonė apie šią knygą : Skaičiau jau antrą kartą, kadangi reikėjo labai jau smulkiai jį analizuoti, cituoti, atsakyt į klausimus. Pirmą kartą perskaičius, prisipažinsiu, man nepaliko didelio įspūdžio. Tačiau, perskaičius vakar per vieną dieną, pakeičiau savo nuomonę. Šįkart patiko labiau, matyt, pirmą kartą skaitydama dar nebuvau jam pribrendusi. Šįkart pastebėjau ir taurios meilės istoriją, kurią man buvo minėjęs vienas žmogus ir kažkodėl į ją neįsigilinau, kai skaičiau pirmąjį kartą. Man patinka tokios pernelyg nepabrėžiamos, tačiau, tarytum tyliai knygos užkulisiuose vykstančios meilės istorijos. Apie šią čia parašyta nedaug, tačiau tie žodžiai labai daug ką pasako. Hamletas, man regis, drįso paaukoti meilę vardan keršto todėl, nes nenorėjo temptis į savo gyvenimo duobę ir Ofelijos. Ir tai, kad Ji neva Hamletą atstūmė, nėra pagrindinė priežastis jų nebuvimo kartu. Tiek Hamletas, tiek ir naivioji Ofelija mylėjo. Mylėjo vienas kitą.Žinoma, daugiausiai kalbama apie Hamleto pagarbą ir meilę Tėvui. Manau tiek Jo meilė Tėvui, tiek ir Ofelijai yra pavyzdinės. Ar daugelis sūnų taip aukotųsi, taip gintų Tėvo atminimą? Ir net prieitų prie gyvenimo klausimo "Būt ar nebūt?". "Hamletas" - tai meilės, pagarbos, pasiaukojimo paveikslas. Jaunas, XXI a. žmogus gali rasti labai daug panašumų su Hamletu. Manau, daugelio jaunų žmonių širdyse vyksta tokios pat kovos. Tiesa, esu bandžiusi žiūrėt ir filmą, tačiau deja, man visiškai nepatiko, likau nusivylusi... Dabar degu troškimu pamatyt vieną iš spektaklių. O gal abu. Tiek Ofelijos vaidmenį atliekanti, Samuolytė, O. Koršunovo "Hamlete", tiek ir Hamleto vaidmenį atliekantis, Andrius Mamontovas, Nekrošiaus "Hamlete". Abu mylimi, malonūs tiek širdžiai, tiek akims žmonės. Na, pasitaikius progai tikrai lėksiu žiūrėti.

Mano vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo :
"Ofelija :
Tai kažkas labai trumpa.

Hamletas:
Kaip moters meilė."

"...beje, pažinti ką nors iki galo - reikštų pažinti patį save."

Et, man patinka Šekspyras.

Sraigė su beisbolo lazda

Knygos aprašymas : "Knyga žmonėms, į pasaulį bandantiems žvelgti kitaip. Jūs turite ją perskaityti!Sraigė su beisbolo lazda – trumpų istorijų, skelbtų internetiniame portale www.omni.lt, rinkinys. Internetinės tekstų publikacijos nestokojo skaitytojų susidomėjimo bei komentarų, tai tapo pirmuoju šių tekstų „išbandymu“, patvirtinusiu sėkmingą jų turinio bei trumpos formos dermę. Savo trečiajame smulkiosios prozos rinkinyje Sigitas Parulskis nuo eseistinio rašymo pereina prie tvirtos prozinio pasakojimo sąrangos, ankstesnių knygų egzistencinius svarstymus palikdamas potekstėje. Komiškos kasdieninės istorijos nelauktai atskleidžia paradoksalią tiesą, atveria netikėtą pasaulio regėjimo perspektyvą."

Mano nuomonė apie šią knygą : "O perskaičius tokią knygą norisi tiesiog nusiplauti rankas. Rimtai." - citata iš alfa.lt 2006 metais patalpintos recenzijos. Tiesą pasakius, taiklus sakinys. Na, galbūt rankų ir nepuoliau plautis, tačiau man ši knyga paliko labai panašų įspūdį. Tokia nešvari. Nors pati pirmoji istorija "Medis" tikrai suteikė gerų emocijų. O visos kitos - daugiau ar mažiau nešvarios. Nešvarios ne tik jose parašytomis frazėmis ar aprašytais tuštinimosi ypatumais. Nešvarus vien tas faktas, kad nors tik ką tik užvertus knygą, aš jau sunkiai pamenu ką skaičiau. Manyje nepaliko nieko. Visiškai. Lyg nebūčiau skaičius jokios knygos. Ir nežinau kaip ją vertinti. Tik galiu drąsiai teigti, kad "Prieš mirtį norisi švelnaus" man daug labiau patiko. Ji buvo tikrai švelnesnė, o čia gavau švelnų stuktelėjimą beisbolo lazda. Sakyčiau, tikrai taiklūs pavadinimai. Taip ir nesuprantu... Man patinka Parulskis ar ne. Galbūt čia yra tas atvejis kai patinka kas antra autoriaus knyga ar kažkas panašaus. Na, bet juk negali patikti viskas, ką autorius yra parašęs. Tai būtų net pernelyg keista. Kažkoks neaiškus, išsigimęs prisitaikymas. Arba... Žodžiais neapsakomas autoriaus talentas kurti šedevrus. Aš dar tokio neatradau. Deja deja. Mano nuomone, visuose, su kūryba susijusiuose darbuose būna duobių. Nesėkmių. Ir nesvarbu tai būtų teatras, literatūra, muzika ar dailė. Negali visą laiką sektis.Grįžtant prie Parulskio, tai galiu pasakyt, kad tai nebuvo paskutinė pažintis. Stengsiuosi geriau pažinti jo kūrybą.

Mano vertinimas : 6/10.

Pieštukas užkliuvo :

"Žmonėms labai retai suteikiama galimybė susikalbėti, idealiai suprasti vienas kitą, kartais galbūt tiktai kartą per visą gyvenimą, o štai nesusikalbėjimo galimybių milijonai."

knygiški reikaliukai

Na, beskraidant knygų pasaulyje, pamaniau, jog galiu ir knygiško klausimo paklaust ar šiaip naujus knygiškus daikčiukus parodyt.

Štai mano kukli, bet jau kolekcija, tiesa, trūksta dar "Mėnulio vaikai", kurie neaišku kur pasimetę...Gal kam paskolinau, nors abejoju, na nesvarbu. Svarbiausia, kad mano lentynose be konkurencijos karaliauja J. Ivanauskaitė. O kas karaliauja Jūsų lentynose?a?:)

Ir dar vienas knygiškas daikčiukas, kurį vakar gavau. Tiksliau tariant, išsikirpau iš švediškų sausainių pakuotės. Beje, tai yra tikras skirtukas, kurį tiesiog reikėjo išsikirpti ir kaip parodyta paveikslėlyje, dėtis į knygą. Taigi :

na, kokybė ne pati geriausia, bet...

Šiaip, nesu pakvaišus dėl kempiniuko, bet šis skirtukas smagiai atrodo.

Nes aš to verta

Knygos aprašymas : "Sveiki atvykę į tolimąjį Niujorko Istsaidą, kur aš ir mano draugai pasakiškai gyvename, kartais einame į mokyklą ir nuolat linksminamės.

Susipažinkite su Liežuvautojos – pavydo ir išdavystės – pasauliu, kur viskas šiuolaikiška, gražu ir daug fantastiškiau, negu įsivaizduojate.

Dabar vasaris, ir daugelis miestų virtę šaltomis pilkomis dykynėmis. Tik ne Niujorkas. Bent jau ne mano Niujorkas. Mūsų prašymai priimti į universitetus išsiųsti. Pats laikas nuleisti garą. Svarbiausia – tuoj prasidės Mados savaitė. Turėsime daugybę progų pasipuošti ir gerai pašėlti. Tik pagalvokit: kuo ilgiau negrįšite namo, tuo greičiau prabėgs dienos. Iki pasimatymo ten!"

Mano nuomonė apie šią knygą : Taip, taip, ši knyga apie taip labai paauglių dievinamą, liežuvautojos pasaulį. Turiu prisipažinti serialas "Liežuvautoja" yra viena iš mano silpnybių savaitgaliais. Nors nesidomiu mada, nekeičiu vaikinų kasdien ir manau, jog pinigai tuština žmonių vidų, tačiau paaugliškus serialus mėgstu. Na, žinot, gražūs aktoriūkščiai į kuriuos žiūrint supranti, kad niekada tokių šalia savęs neturėsi, na, nebent, staiga netyčia itin praturtėtum ir išsikeltum kur į Ameriką. Ir aukštuomenės pasaulis, kuris erzina, tačiau kartu ir žiūri į jį kaip į tolimą pasaką. Nors serialas ir patinka, tačiau galiu pasakyti, kad tiek ši knyga, tiek ir tas pats serialas yra labai dvejopi. Blogoji pusė ta, kad, mano nuomone, mergaitėms, nepasižyminčioms turtingais tėveliais, gyvenančioms kokiame mažyčiame miestuke, kur didžiausia parduotuvė yra "maxima", nepajaučiančioms vaikinų dėmesio pertekliaus ir net neišsiskiriančioms savo išvaizda tai įvaro nepilnavertiškumo kompleksą. Juk tai taip vadinama, ar ne? Žiūri, varvina seilę ir galvoja kokios jos negražios ir koks pilkas jų neturtingas gyvenimėlis. Dar viena bloga smulkmenėlė ta, jog tokie serialai/knygos labai suvienodina paaugles. Nepastebit to? Dabar jau toks bumas vintažinių rūbelių, kad net koktu ir žiūrėti. A, taip ir masinis susidomėjimas mada, kažin kas tam padarė didžiausią įtaką... Negi ne Liežuvautoja? Galiu tik prunkštelt jei bandys kas paneigti. Žinoma, netaikau to visoms, tačiau daugeliui - tikrai taip. Taip pat, žinoma, šiandien rastume ne vieną Bleir, kuri save vadina kale ir blah blah blah... Na, o geroji pusė ta, jog pažiūrėjus tokį serialą/paskaičius knygą atsiranda tokių ryžtingų ir nuostabių merginų, kurias įkvepia dideliems darbams. Kaip: numesti svorio, prarasti nekaltybę net nesulaukus pilnametystės (pala, pala čia gerai ar blogai??), susirast turtingą vyrą, įsigyt mažytį šunelį ir nešiotis jį kokios garsios dizainerės sukurtoje rankinėje. Manau, pasiryžti kažkam, bet kokiu atveju yra gerai. Taigi, spręsti jums patinka tokio tipo knygos, ar ne. Aš liksiu neutrali. Knygos manęs nepaveikia, tačiau serialą pažiūrėt patinka, nors, deja, jis manęs neįkvepia niekaip.

Mano vertinimas : 6/10. Knygoje buvo keletas mielų personažų, kurie prašosi būt įvertinti. Tenka pripažinti, mano kaip literatūros dievintojos širdį paglostė rašantis poeziją vaikinas ir jo beveik plikagalvė mergina. Nors ir sunku buvo ją įsivaizduot juodai apsirengusią (ale pankę ar ką?), kai televizoriuj matau visai kitokią Vanesą. Na, tebūnie.

Pieštukas užkliuvo:

"Geriausias būdas sudominti vyrą - dingti." Na, nors tai ir šiek tiek iš "aš kalė" serijos, tačiau, manau, visai veiksminga.

Dabar turėčiau atsisveikint maždaug: juk žinot, kad mylit mane. ir dar pridėt tą super kvailą xoxo. muah, mažūūūčiai.

Laikas gyventi ir laikas mirti

Knygos aprašymas : "Ernstas Greberis, pagrindinis romano „Laikas gyventi ir laikas mirti“ (1945 m.) veikėjas – vokiečių armijos, kuriai vadai buvo pažadėję viešpatavimą visame pasaulyje ir kuri dabar skaičiuoja žuvusiuosius, kareivis. Trumpam paleistas atostogų, jis tik per plauką išvengia mirties ir, palikęs frontą prie Stalingrado, išvyksta į gimtinę aplankyti artimųjų. Tačiau kelionė namo didelio džiaugsmo neatneša: pakeliui jis mato vien buvusio gyvenimo griuvėsius ir karo palaužtus, išsekusius žmones. Toks pat vaizdas Ernstą pasitinka ir gimtinėje. Klaidžiodamas po griuvėsius, jis atsitiktinai sutinka vaikystės draugę Elizabetą. Šis susitikimas nuskaidrina Ernsto gyvenimą, įsižiebia meilė. Tačiau ar įmanoma šį jausmą išsaugoti ir puoselėti, kai aplink viešpatauja karo baisumai ir neišvengiamai artėja metas grįžti atgal, į frontą?"

Mano nuomonė apie šią knygą : Remarkiškai liūdna knyga. Tiesiog labai jau Remarkiška. Karas, liūdesys, neteisybė, keisčiausiomis aplinkybėmis įsižiebusi labai liūdna meilės istorija. Ir pabaiga, kokios ir tikėjausi. Lyginant su kitomis Remarko knygomis, ši nebuvo geriausia. Na, galbūt ir pačia prasčiausia nedrįsčiau jos pavadinti. Parašyta labai vaizdžiai, todėl puikiai galvoje mačiau visa, kas buvo aprašyta. Ši knyga slegia. Tik nežinia ką labiau. Galvą ar širdį. Kuo labiau skaitau apie karus, tuo mažiau suvokiu jų prasmę. Ir net manau, jog kare negali būti nugalėtojų ir pralaimėtojų. Pralaimi visi. Remarką aš mėgstu. Nuo pat pirmos skaitytos jo knygos. Man šio rašytojo knygos patinka todėl, nes jose yra ne tik liūdesys. Jos parodo, jog net žiauriausiomis sąlygomis, egzistuoja mieli stebuklai, kurie spalvina visą pilkumą ir karo tamsumą. Jo knygos įkvepia tikėti smulkmenų jėga. Ši knyga taip pat. Nors ir baigėsi tragiškai, tačiau parodė, jog egzistuoja žmogiškumas, visa nugalinti širdis ir meilės jėga. Meilė pateikta nebanaliai ir net ne šiurkščiai, kaip dabar įprasta, bet taip švelniai ir melancholiškai.

Mano vertinimas : 9/10. Kaip jau minėjau, tai nebuvo geriausia Remarko knyga.

Pieštukas užkliuvo :
"Gera kai turi cigarečių. Kartais jos net geriau nei draugai. Cigaretės nesumaišo galvos. Jos tylios ir geros."

"Naktį esi toks, koks iš tikrųjų turėtum būti, o ne toks, kokį padarė gyvenimas."

"Kai nereiški gyvenimui kažkokių pretenzijų, tai viskas, ką tik gauni yra dovana."

Kokia E.M. Remarko knyga jums, skaitytojai, atrodo geriausia? Kažkodėl nuojauta man kužda, kad tai nėra "Vakarų fronte nieko naujo"? O gal kaip tik klystu? Vis pastebiu tokį paradoksą. Kol nebuvau skaičius nė vienos Remarko knygos, težinojau tik vieną "Vakarų fronte nieko naujo", nes ir mokykloje, ir apskritai, kalbant apie Remarką ši knyga buvo minima dažniausiai, bet kai pažiūriu kitų mėgstamiausių knygų sąrašus ten puikuojasi kokia visai kita Remarko knyga.

Vilniaus Kiberpoema

Tiesą pasakius, jau esu įpusėjus kitą knygą ir tą Kiberpoemą perskaičiau jau senokai, bet vis nebuvo kada prisėsti. Ir dabar štai radus minutę, prisėdau prie kompiuterio. Bandysiu atgamint mintis, kilusias skaitant šią knygą. :)

Knygos aprašymas : "Romano autorius Nėrius Pečiūra – žinomas Lietuvoje TV ir radijo laidų žurnalistas, roko muzikantas. „Šis romanas – didelis skandalas mūsų mažame kaime. Manau, kad Lietuvoje tai pirmasis literatūrinis realybės šou. Dėl kai kurių epizodų, padėjęs ranką ant Biblijos, galiu prisiekti: taip, tai tikrai buvo.“ Mindaugas Sėjūnas"

Mano nuomonė apie šią knygą : Internete sklando daugybė nuomonių. Vėlgi galiu pasikartot, ši knyga iš tų, kuri arba patinka arba vimdo. Vidurio kaip ir nemačiau, skaitydama kitų nuomones. Man ši knyga patiko. Toks lengvas, vietomis verčiantis šypsotis skaitaliukas.Neverčianti apie kažką susimąstyt, bet tai dar nereiškia, kad tokių knygų nereikia skaityti. Kaip tik remdamasi savo patirtimi, galiu pasakyti, jog skaitant vien rimtas knygas galima ir iš proto išsikraustyt, naujų idėjų, pamąstymų perteklius neduoda ramybės, tad tokiais atvejais į rankas pasiimu kažką lengvo ir atsigaunu. O tada vėl kažką rimtesnio kramtau. Man kažkodėl patinka šios knygos autorius. Nežinau kodėl. Kažkoks smagus ir neįpareigojantis jo požiūris į pasaulį verčia ir pačią šypsotis. Negalima gi visko piešti griežtomis linijomis, kartais galima ir smagiai nuklysti. Apskritai, tai apie šią knygą nėra ką labai daug pasakoti. Na, neslėpsiu yra nešvankių dalykėlių tikrai nemažai, alkoholio vartojimo - taip pat. Tačiau apie tai skaityti nėra nieko blogo. Tikrai smagu pasijuokti iš įvairių linksmų nuotykių, kurių, manau, daugelis bent slapčia, trokštame. Vietoj žurnalo mieliau renkuosi šią knygą. tai štai.

Mano vertinimas : 10/10. Su niekuo nelyginant. Man pačiai dabar kiek keistokas toks vertinimas.

P.S. Pastebėjau, kad atsirado daugiau šių mano rašliavų skaitytojų, dėl ko man labai malonu. Tad, ką manote apie tokias knygas jūs? Ar taip pat leidžiate sau nukrypti nuo rimtumo ir paimate į rankas kokį smagų skaitaliuką atsipalaidavimui? :)

Žmogus prie lyjančio lango

Taip, didžiuliais lašais lyja už lango. Vis kapsi ir kapsi suteikdami bauginančio jaukumo vienišam mano kambariui. O gal vienišai sielai. Argi svarbu?

Knygos aprašymas : „Žmogus prie lyjančio lango“ – Jono Meko trumposios prozos rinkinys. Knygoje publikuojami 1946–1956 m. Vokietijoje ir Amerikoje rašyti tekstai. Kiekviena Meko „novelė yra akimirka. Akimirka, kurioj susikaupia didžiausia laiko suma.“


Mano nuomonė apie šią knygą : Na, kadangi sukramsnojau ją per porą dienų, tai net nespėjau prisirišti. Kažkodėl man ši knyga liūdna. Ji apie vienišumą, priverstinį išvykimą iš šalies, ilgesį, KITŲ poveikį žmogui... Kūriniai trumpi, susieti, panašių pojūčių. Pirmąjį kūrinį "Beprotybės daina" skaitydama, galvojau : "Kaip artima!". Ir man tai suteikia skaitytojo malonumą. Atrasti kažką artimo rašytojo mąstyme, jausmuose. Ir taip visą knygą. Ją skaityti buvo jauku. Nors ir liūdnai, bet tiesiog jauku. Paskutinis kūrinys "Vilkas" buvo turbūt liūdniausias ir labiausiai paveikiantis. Nors rašoma pasitelkiant metaforą. Ir ši metafora buvo tokia puiki. Tokia aiški ir tiesi,kad negalėjau nesusimąstyti ir nenuliūsti. Galbūt, atrodo, neverta skaityti knygos, kuri nuliūdina, tačiau tai netiesa. Kiekviena knyga, kuri pažadina žmogaus širdyje jausmą, yra labai gerai parašyta. Tokioje knygoje yra sudėti tikri jausmai, kuriuos skaitytojas persiima. Daugiau nėra ką rašyti apie šią knygą. Man ji patiko ir tiek.

Mano vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo :

"Aš dažnai vaikštau vienas po kambarį ir prikaišioju pats sau, savo mintims, judesiams ir žodžiams. Aš graužiu pats save, tačiau neįstengiu pabėgti nuo savo beprotybės."

"Jūsų siela gi dažnai verkia jums besilinksminant ir džiaugias, kai jūs verkiate."

Sapnų nublokšti

Norėčiau ir aš būt nublokšta... Sapnų. Kadangi, mano gyvenimas dažnai būna susietas tarpusavy, tai šią knygą skaičiau tuo laikotarpiu, kai sapnai užėmė didelę dalį mano minčių ir vis pateikė staigmenų ir galvosūkių. Man patinka sapnai. Jie sužadina jausmus miegant. O gal sapnai antroji realybė? Ir galbūt mes visą laiką esame blaškomi sapnų?

Knygos aprašymas : "10-ties knygų autorės Jurgos Ivanauskaitės naujo romano “Sapnų nublokšti” veiksmas vyksta Neten, arba Mažojoje Šambaloje. Pro akis praplaukia daugybė po Himalajus besiblaškančių įvairiausio plauko klajūnų. Fatališkasis veikėjas Tenvaras Ošaras atlieka dievų jam skirtą misiją - ieškoti pražuvėlių ir sugrąžinti į Šambalą bent vieną lietuvį. Šiame provokuojamame romane autorė atveria slapčiausias žmogaus sielos kerteles - ironiškai, sarkastiškai, tačiau su pagaila ir supratimu."

Mano nuomonė apie šią knygą : Pirma, noriu pabrėžt, kad ši knya muzikali :) Taip, taip. Galima sakyti, kiekvienam veikėjui priskiriamas atitinkamas muzikos skonis, ir tai pažintį su veikėju padaro artimesnę. Ne vieną minėtą atlikėją ar dainą klausiausi ir tuo būdu labiau priartėjau prie šios knygos.Ši knyga įvairiapusė. Bandyta į vieną situaciją/gyvenimo tarpsnį pažvelgt daugelio veikėjų akimis. Žinoma, buvo veikėjų, kurie labiausiai prie širdies. Pavyzdžiui, Ašara, kitaip knygoje vadinama, Ara. Vos tik pradėjusi skaityti, maniau, kad šioje knygoje pagrindinė veikėja bus būtent ji, tačiau, deja, klydau... Tad skaitydama tolimesnę įvykių eigą, jos gailėjausi. Maniau, kad šioje istorijoje ji pati nekalčiausia ir labiausiai nenusipelniusi ją ištikusių nesėkmių. Taip pat, žinoma, dievų žaisliukas Tenvaras Ošaras. Skaitydama kaip jis patinka tokiai daugybei žmonių, vis mąsčiau apie tai ar man patiktų. Jo padėtis, išties, taip pat tragiška. Gyvenimo istorija graudinanti ir pykdanti. Turbūt minkščiausia veikėja Bum Bum. Ji net ir skaitant knygos žodžius man buvo minkšta. Ta, kuri viską sugeria ir yra ištiesta gelbstinti ranka. Paskaičius Umos istoriją galima tik ašaras braukti. Na, tiesą sakant, nebraukiau. Galbūt nepavyko taip gerai įsijausti. O šlykščiausias personažas buvo Dailioji Kalytė, kitaip tariant, Jazmina. Joje sudėta visa, ko aš nepateisinu ir tiesiog nekenčiu. Na, kiti personažai ne itin kuo pasižymėjo. (Visuomet išsirenku mieliausius/ią). Apskritai, ši istorija priverčia patikėti. Nežinau kuo, sunku tai paaiškinti, bet sužadina tikėjimą.Visa knyga yra kiekvieno atskiras, kartu ir bendras sapnas. Na, kaip gyvenimas. Kiekvienas žiūrime pro savus akinius, nors dažnai, išgyvename tą patį. Skaitant, norėjosi pabūvoti toje Šambaloje. Bent sapne. Tačiau, deja, deja... Nors, žinot, pagalvojau, jog kiekvienas galime susikurti savą Šambalą. Tereikia žiupsnelio sapnų, svajų ir akinių nuvalymo. Prisipažinsiu atvirai, šioje knygoje kažkas man buvo ne taip. Tad, manau, ateityje prie jos grįšiu. Kadangi ji puikuojasi mano bibliotekoj, tai bus galima padaryti bet kada.

Mano vertinimas : 7/10.

Pieštukas užkliuvo :

"Žodžiai - tai tik Tiesos išnara arba Tiesos lavonas.Numirėlio kūnas yra jau visai nebe tai, kas dar prieš kelias akimirkas gyveno. Tiesa yra gyva. Ji nuolatos kas akimirką keičias, nors visada, per amžių amžius, išlieka ta pati. Tiesa liaujasi buvus Tiesa, jei ją pasičiumpi ir laikais godžiai įsikibęs kaip neįkainojamo daikto. Tiesos negalima turėt. Žmonės klysta manydami, kad ieško Tiesos arba kad Tiesą suranda. Iš tikrųjų Tiesa ieško žmonių. Tiesa juos suranda. Arba - ne. Tiesai reikia daug vietos. Labai daug erdvės. Jei žmogus nėra tuščias, o pats savęs pilnas, Tiesa, net ir suradusi jį, niekada negalės įžengt vidun, o nusileidus į žmogų ji jame ilgam nepasilieka. Užsibūna tik mirksnį."

prieš mirtį norisi švelnaus

Na, per šią savaitę man pasisekė perskaityt 3 knygas, kuo labai džiaugiuosi.

Knygos aprašymas : "Šioje knygoje - trumpi šiuolaikinio lietuvių rašytojo Nacionalinės premijos laureato Sigito Parulskio tekstai, rašyti paskutiniais metais. Kafkiškai sukrečiančios ir absurdiškai komiškos istorijos, magiški nutikimai ir, regis, nusistovėjusių visuomenės kanonų bei trumputės mūsų egzistencijos negailestingi permąstymai. Stilius - žemasis, žemiškasis arba kasdienis."

Mano nuomonė apie šią knygą : Kaip visad pirmąją pažintį su rašytoju pradedu nuo paskutinės Jo parašytos knygos. Ot keista aš šiuo atžvilgiu. Nors, tiesa, su Parulskio kūrybą jau gana seniai norėjosi susipažinti. Šioje knygoje viskas parašyta taip drąsiai ir tiesiai, kad net parausti norėjosi skaitant kai kurias vietas. Labai daug nuogos teisybės čia. Gaila, kad ją perskaičiau būtent dabar, nes buvo tokia viena vieta, kurią su malonumu būčiau pacitavusi per tą visą krepšinio epidemiją. Tačiau ir dabar skaitant be keistų likimo išdaigų neapsieita. Pavyzdžiui, buvo kažkurioje vietoje rašoma šiek tiek apie žydus, ir kaip tik rodė per velniadėžę Žydų Holokausto paminėjimui skirtą filmą. Bet jau pradedu priprast prie tokių sutapimų, labai jau dažnai man jų pasitaiko. O grįžtant prie knygos... Atvirai tariant, manau, kad dar ne visai esu ją priaugusi. Ir ne visi klausimai kol kas man aktualūs...Bet labai gali būti, kad dar kada prie šios knygos sugrįšiu... Ir tikiuosi pažintį su šiuo rašytoju pratęsti. Per daug jau mūsų nuomonės kai kuriais atvejais panašios.

Mano vertinimas : 9/10. Iki to 10 trūko to mano paaugimo, manau.

Pieštukas užkliuvo :

"Įsikandu pagalvę ir konstatuoju - per menkos manyje meilės artimui atsargos, per silpnas tikėjimas, skystas atlaidumas, menka atjauta kitatikiams, nes aš neišpažįstu krepšinio religijos, gėda prisipažinti, bet manau, kad tas, kas pirmą sykį pavadino krepšinį religija, vertas daktarų draugijos..." !!!

"...po velnių, sniegas - sielvarto ištiktas vanduo."

"Politikai - kekšių turgus, kas daugiau duoda, su tuo ir gulasi."

Pragaro angelas

Širdis nesutelpa krūtinėj galvojant apie šią knygą. Kažkas tikrai parašyto man ir mano širdžiai. Nesuprantu, kodėl šią knygą perskaičiau tik dabar?!?!

Knygos aprašymas: "Jį gerbia ir jo prisibijo abiejose įstatymo pusėse esantys vyrai. Jis vadovauja Hell’s Angels daugiau nei penkiasdešimt metų ir nepaklūsta jokioms taisyklėms, išskyrus paties įkurto klubo įstatus.

Sonis Bageris yra čoperių karalius ir Amerikos kelių legenda. Jo gyvenimo istorija – tai visame pasaulyje garsaus Hell`s Angels baikerių klubo istorija.

Kaip Hell’s Angels Ouklando padalinio prezidentas, nuo pat klubo įsikūrimo 1957 m. Sonis asmeniškai dalyvavo visuose istoriniuose baikerių įvykiuose ir pats juos kūrė. Jūsų rankose – kultinė Sonio Bargerio autobiografija, kurioje netrūksta nerūpestingai aprašomo sekso, narkotikų ir smurto, be kurių Hell`s Angels baikerių paveikslas būtų nepilnas.

Sėskite ant Harley Davidson ir leiskitės 66-uoju keliu į pragarą ir atgal!" yeah yeah yeah!

Mano nuomonė apie šią knygą : Viena mintis šovusi, skaitant šią knygą, buvo : "Odė Amerikai!" Galiu prisipažinti, niekada nesižavėjau Amerika. Nežinau kodėl, tiesiog mano smegenis vis pasiekdavo tokia informacija, jog Amerika apsirijėlių ir vartotojų kraštas. Amerikietiški filmai, na bent dauguma tai tikrai, nežavėjo ir nežavi... Ir galvodavau, kad Amerika vienas iš paskutinių norimų aplankyt taškų. Tačiau perskaičius šią knygą pamačiau Ameriką iš kitos, mano sąmonėje dar nesusitupėjusios pusės. Šioje knygoje Laisvė, keliai, motociklai, baikeriai ir pašėlęs gyvenimas privertė į Ameriką pažvelgt kitu kampu. Dabar net manau, jog visai neblogai būtų ją kada aplankyti. Tad iš mano norimų aplankyt taškų sąrašo kilsteliu Ameriką aukštyn.
Kita mintis: "Baikerių biblija" Na, gal kiek per stambi ši mintis, tačiau, manau, jog BAIKERIAI skaito/skaitė/ turėtų perskaityt šią knygą. Bent aš, tai jaučiau malonumą. Baikerių nuotykiai, nusikaltimai, gyvenimo būdas... Čia visko pilna ir tik apie baikerius! Juolab, kad Hell's Angels yra 1948 metais susikūręs baikerių klubas. Šis klubas, anot knygos autoriaus yra labai garsus visame pasaulyje. Manau, taip ir yra, kadangi, šis klubas išgyveno tiek daug nuotykių. Ahh, net pavydėtina. kodėl negimiau kur nors Ouklande ir netapau kokia viena iš Hells Angels draugužių. Taip taip, svajok toliau, mielas XXI a. Lietuvos vaike... Tik parodyk man motociklą, ar tarstelk žodelį apie baikerius, tuoj galvą ir pametu. Šį kartą taip atsitiko. Esu apsėsta. Ir dar labiau trokštu motociklo. Arba kokio Princo ant plieninio žirgo. Yeah, baaaby! Knyga puiki, neapsakoma, ir kiekvienam motociklų, baikerių mylėtojui turėtų būt itin skanus kąsnelis. AMmm. Dar jaučiu tą sūriai malonų skonį. Skanaus ;)

Mano vertinimas : Be abejonės, 10/10. Kitaip nė negali būti. Nors ne, ši knyga verta daugiau nei 10 balų!

Mano pieštukas užkliuvo :

"Lyginant su mašina, motociklas daug geriau atspindi važiuojančiojo individualybę. Užvedi variklį, paspaudi visu greičiu pirmyn ir laisvės neriboja jokia metalo dėžė su dangčiu virš galvos."

"If you think you're tough insult a biker."

Nusikaltimas ir bausmė

Et, štai ir baigėsi draugystė per laisvas pamokas. Ši knyga tikrai buvo nebloga draugė. :) Ir pastebėjau dar vieną dalyką, kuo ilgiau skaitau kažkokią tai knygą, tuo ji man tampa brangesnė...

Knygos aprašymas : "Romane rašytojas gilinasi į nusikaltimo psichologiją, žvelgia į žudiką gyvenantį tarsi normalų gyvenimą, į jo sielą, kaip jis atsiteisia už padarytą nusikaltimą. "

Mano nuomonė apie šią knygą : Galima sakyti, ko tik paklausiu: "Ar skaitei "nusikaltimas ir bausmė?" tuoj susiraukia ir atsako, jog ne, nes pradžia buvo labai nuobodi arba tokios storos neskaitysiu, arba labai jau sudėtinga knyga... Žinoma, knyga yra stora, sena (ta, kuri skaičiau ypač seno leidimo) ir tikrai nesudomins žmogaus, kuris neskaito arba skaito "kaip Jojo įsimylėjo stovykloje" ar ką panašaus. Tačiau, žmogų, kuris bent dalinai domisi psichologija, žmogaus vidiniu pasauliu ši knyga turėtų pritraukti. Na, esant laiko stokai, ją skaičiau gana ilgai, tačiau baigus skaityti ir džiaugiaus (pagaliau galėsiu skaityti kitą!) ir nusiminiau, kadangi, per laiką prie jos prisirišau. Gal ir juokingai skamba, bet aš tą sugebu :)) Na, o apie pačią knygą... Pagrindinis veikėjas Raskolnikovas įvykdo nusikaltimą. Iš jo pozicijos žiūrint ne tokį jau ir didelį, tačiau tokių vidinių kovų reikalaujantį! Šią knygą reikia perskaityti, norint pamatyt kokia ji. Todėl labai sunku parašyt nuomonę apie ją. Negaliu/nenoriu atskleisti net nusikaltimo, kadangi pradžioje ta nežinomybė sukelia įtampą, ko nenoriu gadinti. Paliksiu intrigą. Ši knyga yra iš tų, kurios gali arba patikt arba nepatikt. Tarpinio varianto nėra. Man patiko.

Mano vertinimas : 10/10. Pirma pažintis su Dostojevskiu. Ir, sakyčiau, pasisekusi. :)

Mano pieštukas užkliuvo :
"- šiuo atžvilgiu iš tikrųjų visi mes, ir labai dažnai, beveik kaip pamišėliai, tik su mažu skirtumu, kad "sergą" šiek tiek daugiau už mus pamišę, todėl čia reikia skirti ribą. O harmoningo žmogaus, teisybė, beveik visiškai nėra; iš dešimties, o gal ir iš daugelio šimtų tūkstančių vienas koks atsiranda, bet ir tas labai silpnas egzempliorius..."

"Jūsų tiesa, ji manęs nemyli, bet niekada nedėkite galvos dėl reikalų, buvusių tarp vyro ir žmonos arba tarp meilužio ir meilužės. Čia visada yra vienas kampelis, kuris visada visam pasauliui palieka nežinomas ir kuris težinomas tik jiem dviem."

Kelionių alchemija.

Et, ta likimo ironija. Kai sėdėjau namie ir kovojau su ligomis skaičiau apie keliones...

Knygos aprašymas : " Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija. Keliaudami mes ne tik pažįstame pasaulį ir atrandame dar nematytas šalis, bet atveriame paslėptas savo sielos vietoves. Pirmą kartą patekusi į svečią šalį, aš visuomet jaučiu, kaip manyje subanguoja ir atgyja nauja erdvė, iki tol buvusi tik balta dėmė neištyrinėtame kontinente.
Kelionė yra tarsi alcheminis virsmas, kuomet išoriniams įspūdžiams susiliejus su vidine patirtimi, gimsta visiškai naujas darinys, kurį galima pavadinti ir Filosofiniu akmeniu, ir Jaunystės eliksyru, ir Auksiniu sielos vaiku. Kiekvienas alchemikas gauna būtent tai, ko nusipelnė. Kiekvienas keliauninkas – irgi." Jurga Ivanauskaitė.

Mano nuomonė apie šią knygą : Tikrai puiki knyga! Leidžianti į keliones, svečias šalis pažvelgti kita akimi. Gilesne. Kaip savo sąsiuviny pasižymėjau "...kelionių ilgesio žadinimui skirta knyga." Tikrai pažadina viduje begalinį troškimą keliauti, pačiam pamatyti, užuosti, paliesti visa tai. Nors šioje knygoje rašoma ne tik apie fizines keliones, tačiau ir apie keliones į save. O keliauti į save taip pat reikia paspirties. Dažnai ne bet kokios... Nors, neslėpsiu, skyriuje apie keliones į save, buvo kalbama ir apie meną mirti...Ar žinojot/žinojau, jog mirtį taip pat reikia jaukintis kaip ir patį gyvenimą? Yra menas gyventi, yra ir menas mirti...Gal, iš tiesų, kai jaukiniesi mirtį, nevengi apie ją galvoti, domiesi... Mirties akimirką pati Mirtis taip nebebaugina. Kaip kažkokiame forume rašiau... "Mirtis man kaip vartai" na, ar durys... Tiksliai nepamenu, tačiau esu tokia naivuolė, o galbūt ir teisi, nes manau, jog egzistuoja reinkarnacija. Ir gyvenimas po mirties tęsiasi. Tiesiog galbūt kitaip, kitame sielos rūbe, bet tęsiasi... Ir vėl išskiriu tai, kas nebuvo knygoje svarbiausia, bet tokia jau aš... Na, kalbant apie knygą, manau, jog kiekvienas TIKRAS, JAUČIANTIS, TIKRAI KELIAUJANTIS žmogus turėtų ją perskaityti. Ir tiesiog palyginti įspūdžius, o galbūt, kaip aš, užsimanyti nuvykti į tas egzotiškas, paslaptingas, įdomias šalis. :)

Mano vertinimas : 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo : " Mat Korane pasakyta, kad vyras ir moteris niekuomet nebūna dviese, su jais visada esti trečiasis - gundytojas, demonas, velnias."

"Kad ir koks būtų tas maistas, Indijoje jį dera valgyti rankomis, tiksliau, dešiniąja ranka, mat kairioji, atsiprašau už netaktą, skirta šluostyti užpakalį."

Ir keliausiu aš jau į rudenį. :)su kalnu naujų knygų!

Procesas

Iš eilės antras Kafkos kūrinys. Skaičiau važiuodama traukiniu ir vakarais prieš miegą.Ir dar žadėjau išsitraukt metalo klube. Tiesiog buvo akimirka kai labai nuobodžiavau. :))))) ir pati nesuprantu kodėl neišsitraukiau...et

Knygos aprašymas : -nepavyko rasti...

Mano nuomonė apie šią knygą : Vietomis ši knyga tikrai buvo nuobodoka, kitomis vietomis sudėtinga įsigilinti, tačiau pati pabaiga buvo netikėta. Trumpai pabandysiu papasakot apie ką ši knyga: Vieną rytą pagrindinis šios knygos veikėjas Jozefas K. pabunda ir sužino, jog jam prasidėjo teisminis procesas. Ir toliau pasakojama apie tai, kaip jam sekėsi ieškoti žmonių galinčių jam padėti šiame procese. Ir, žinoma, apie pabaigą tyliu. :) Kol neperskaičiau pabaigos, man ši knyga nedarė didelio įspūdžio, tačiau kuo labiau artėjau prie pabaigos, tuo ši knyga man vis labiau patiko. Patiko tas paslaptingumas išlaikytas visą laiką. Apibendrintai galiu pasakyt, jog ši knyga tikrai nebloga.

Mano vertinimas : 8/10

Pieštukas, deja niekur neužkliuvo.

metamorfozė

Vėl vienuoliktos klasės knygų sąrašas, taip.

Knygos aprašymas : " Novelė parašyta 1912m. lapkričio - gruodžio mėn. Pirmą kartą publikuota 1915m. Leipcige. Tais pačiais metais "Metamorfozė" išėjo Leipcige atskira knyga. Antrasis leidimas pasirodė 1918m. "

Mano nuomonė apie šią knygą : Daug sužinojot apie knygą, ar ne? Ha! Iš tikrųjų, tai internete neradau normalaus aprašymo, tai pabandysiu perteikt bent pagrindinę mintį. Vieną rytą pagrindinis šios knygos veikėjas Gregoras Zamza atsibudo pavirtęs bjauriu vabalu. Ir ši istorija apie tai, kaip namiškiai su juo tvarkėsi ir koks jausmas iš žmogaus tapti vabalu. Tiesą sakant, aš pati šios istorijos iki galo taip ir nesupratau. Nesuvokiu pačios pagrindinės minties. Sakyčiau, šia istorija norima parodyti tai, kaip nuobodžiai gyvena paprastas darbo žmogus. Kokia pilka jo kasdienybė. Apskritai, tai šia istorija nelikau sužavėta. Kaip pirmai pažinčiai su šiuo autoriumi ne itin geras pasirinkimas.

Mano vertinimas : 6/10.

arklienos kumpis.

Nors šią knygą ir perskaičiau per keletą dienų, tačiau aprašau ją tik šiąnakt. Buvau tikrai gan užimta, tad nebuvo laiko aprašymui.

Knygos aprašymas : "Autobiografinis Charleso Bukowskio romanas, kritikų laikomas vienu brandžiausių šio autoriaus kūrinių. Šiurkšti, kieta, nepagražinta vaikystė ir paauglystė ekonominės depresijos apimtoje Amerikoje, perteikta Ch. Bukowskiui charakteringu nuoširdžiu ir ironišku stiliumi, paverčiančiu seksualinės frustracijos, alkoholizmo, kasdienės skurstančiųjų desperacijos patyrimus iš koto verčiančios įtaigos literatūra."

Mano nuomonė apie šią knygą : Ši knyga iš tiesų skaitėsi lengvai, parašyta man patinkančiu stiliumi, tačiau drįsčiau teigt, jog man buvo per daug tiesmuka viskas. Pagrindinis veikėjas Henkas Činaskis toks bjaurus kietuolis. Labai nemėgstu tokių žmonių kaip šios knygos pagrindinis veikėjas ir galbūt todėl man buvo sunku daugelį dalykų suprasti. Nors, kai pagalvoji, jog čia autobiografinis romanas ir tuometinės sąlygos buvo visai nekokios... Tada kiek pasikeičia požiūris į šią knygą. Kiek teko pastebėti ji buvo išgirta ir aš tikrai panorau ją perskaityti. Tačiau perskaičiusi tikrai kiek nusivyliau. (negi dar nepasimokei, Agne?!) Dar kartą pasitvirtina mano taisyklė, jog tai, kas patinka daugumai, mažai tikėtina, kad man patiks. Tai juokinga, tačiau kkiekvieną kartą pabandžius tai pasitvirtina... Nors ši knyga tikrai nėra prasta. Gana stipri. Ypač savo tiesumu. Daug keiksmažodžių, vaidinimų "koks aš kietas" ir didžiulis sekso troškimas. Kam visa tai pažįstama ir priimtina, ši knyga turėtų labai patikti.

Mano vertinimas : 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Tėvai taip norėjo būti turtingi, kad net įsivaizdavo, jog tokie jau tapo."

"Jie buvo labai keisti : juokėsi, kalbėjosi ir atrodė laimingi."

"Girtumas nuveja lauk tai, kas akivaizdu, o jei nuo to, kas akivaizdu, sugebi dažnai pabėgti, vadinasi, ir pats tampi ne toks akivaizdus."

Altorių šešėly

Tiesą sakant, vos paėmus šią knygą į rankas atrodė, kad skaitysiu ją be galo ilgai, tačiau, mano didelei nuostabai ją perskaičiau viso labo per savaitę... Ši knyga ir gamta - puikus duetas!

Knygos aprašymas : "Didžiausias V. Mykolaičio-Putino kūrinys - psichologinis intelektualinis romanas, ypač svarbus XX a. ketvirto dešimtmečio pradžios raštijos kontekste, nes, kaip joks kitas literatūros kūrinys, atspindi filosofinį pagrindinio veikėjo santykį su gyvenamuoju laiku."

Mano nuomonė apie šią knygą : Apskritai tai kunigo ir meilės reikalų tema man tikrai nebuvo naujiena, pradėjus skaityt prisiminiau "Erškėčių paukščius". Tik, deja, šios knygos pagrindas buvo jauno žmogaus Liudo Vasario vidinės kovos. Meilės reikalai, nors ir nepamiršti, bet man regis, buvo daugiau antrame plane. Nemažai netikėtų Liudo Vasario likimo vingių... Kunigų gyvenimo apnuoginimas, karas, meilė, žmogus. Būtent, kalbant apie žmogaus, šiuo atveju jauno kunigo Liudo Vasario vidines savybes, galėčiau teigt, kad ne vieną kartą susimąsčiau ir kažką galėjau pritaikyt ir paprastam žmogui, nebūtinai kunigui. Ši knyga, kaip bebūtų šventvagiška, ar nuodėminga, negražu, bet mane dar labiau nutolino nuo bažnyčios. Dabar visiškai ja nebetikiu... Ir nežinau kokie svarūs argumentai mane galėtų įtikinti bažnyčios galia. O istorijos, įvykusios Altorių šešėly... Man patiko. Nors, ir nesu pakvaišus dėl šios knygos, tačiau, galiu teigti, kad tokia knyga prisimins labai ilgai... Turi kažkokią žmoguje išliekąmąją vertę. Ir tikrai nesigailiu skyrus jai savo dienas ir naktis, manau, jog pagirtina tai, kad ši knyga įtraukta į vienuoliktos klasės knygų sąrašą. Kiekvienas jaunas žmogus turėtų perskaityt šią knygą. Nors, kiek man teko apie ją kalbėti, daugelis ją numeta net neįpusėję, matyt, atbaido knygos storis, tačiau galiu teigt, kad tikrai nėra ko baidytis. Gili istorija, kurią sunku apibūdinti...

Mano vertinimas : 9/10. Nežinau, kur tas vienas pradingo... Sunku pasakyt kodėl, bet širdis sako 9 ir viskas.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Dabartis savaime kuria ateitį. Jeigu mes visi norėtume numatyti, įspėti ateitį ir pagal ją formuoti dabartį, mes rizikuotume žiauriai apsirikti: prasilenkti su ateitim ir nieko gero neduoti dabarčiai."

"Aš pavydžiu bepročiams, kuriems turbūt viskas aišku ir kurių elgesio niekas nesistengia išaiškinti."

Agnijos magija.

Ivanauskaitė! Taip, vėl. Šią knygą surijau vos per tris dienas. Būčiau surijus ir dar greičiau, tačiau atsirado įvairiausių reikalų tai mieste, tai sode. Bet, va šįryt, visai netikėtai pažadinta pabaigiau ją skaityti. Gaila... Norisi dar. Kaip visuomet, kai skaitau Ivanauskaitės knygas, esu nepasotinama. Bijau, kad tai viena paskutinių dar neskaitytų Jos knygų. Ką gi, man regis, greit iš naujo paleisiu ratą ir pradėsiu nuo pradžių... Nuo "Mėnulio vaikų" :) Na, dar puikuojasi neseniai nusipirkta "Kelionių alchemija". Ot skanausiu! bet, kada vėliau, kadangi dar laukia kalnas iš bibliotekos pasiskolintų knygų. Net širdis krykštauja pažiūrėjus į tą mielą kalnelį ant stalo. :)

Knygos aprašymas : "Tai pačios autorės vienas mylimiausių kūrinių, beveik nepastebėtas skaitytojų ir nesuprastas kritikų.
Klajūnė Agnija, prieš dingdama be žinios, romano pasakotojai spėja atiduoti savo rankraštį, kuriame aprašyti jos nutikimai svetimuose kraštuose. Agnijos nuotykiai ir išgyvenimai atrodytų neįtikėtini, jei pats gyvenimas nepranoktų net lakiausios vaizduotės."

Mano nuomonė apie šią knygą : Na, tikrai ši knyga buvo labai jau Ivanauskaitiška! Tačiau, negi ne tas mane labiausiai ir žavi?! Kaip kiekvieną kartą, mane įkvėpė, prikėlė svajones... Ir dabar tiesiog degte degu troškimu nuvykti į Indiją... Esu tiesiog apsėsta tų svajonių. Bet svajonėms rašyti yra kitas dienoraštis, tad, laikas prabilti apie pačią knygą... Vėl vienuoliai, egzotiški mylimieji, Indija, Agnijos daugialypiškumas... Būtent ką tik paminėtas daugialypiškumas man buvo labai artimas. Supratau, jog ir aš savyje turiu milijonus besipešančių Agnių. Jos visos tokios skirtingos ir pastoviai nesutariančios... Net užsimaniau jas įvardyti kokiais apibūdinimais, tačiau čia būtų bergždžias reikalas, nes kasdien pagimdau vis naują save... Ir taip nesiliauju. Panašiai kaip ir šios knygos veikėja Agnija. Aplinkos vis pažadinami įvairiausi Agnijos pavidalai. Agnijos meilės paieškos, pasibaigusios labai...Jausmingai. Nors, maždaug šito ir tikėjausi, tačiau mane nustebino tas jautrumas ir šiek tiek kitoks Likimo posūkis. Ši knyga mane paliko nežinomybėje. Kažkaip labai jau norėtųsi sužinoti ar kas įvyko po tų dvylikos metų... Ar ji išties, visą gyvenimą ir galvojo apie tą savo netikėtai gimusio jausmo savininką. Deja, į šiuos klausimus atsakymus galiu susigalvoti tik pati. :) Ir vienareikšmiškai galiu pareikšti, kad ši knyga yra nuostabi! Tiek savo magija, tiek veikėjų spalvingumu, tiek ir nuotykių įvairove... viskuo!

Mano vertinimas : tik 10/10!

Mano pieštukas užkliuvo :

"Kartais pasijuntu visiškai svetima. Sakytum nukritusi iš tolimos žvaigždės. Ateivė, bergždžiai besistengianti užmegzti su vietiniais gyventojais bent plonytį it voratinklis ryšį."

"Minia nepažįsta tiesos. Tikroji išmintis prieinama tik individams. tiems, kurie plaukia prieš srovę."

"Kiti egzistuoja tik tiek, kiek tu jiems leidi būti. Ir tik tokie, kokiems tu leidi būti. Kiti negali mūsų nei įskaudinti, nei įžeisti, jei patys savyje nesame tam paruošę derlingos dirvos."

"Negi manai, kad tave apkabinęs iš tikrųjų būsiu arčiau tavęs?"

Beje! Šioje knygoje buvo labai daug neištrintų pieštuko pėdsakų. Todėl buvo savotiškai įdomu lyginti mano pieštuko užkliuvimus su anksčiau buvusiais... Ir sukėlė smalsumą, kodėl prieš tai buvęs skaitytojas išskyrė būtent šias vietas... Kuo jis domisi? Galiausiai padariau išvadą, kad itin domisi magija ir knygoje minėtais vienuolynų pavadinimais.

maras

Kamiu. Jau seniai norėjau susipažinti su šio rašytojo kūryba. Pirmasis žvilgsnis "Maras". Taip taip, dabar perskaičiau todėl, kad buvo vienuoliktos klasės knygų sąraše. Sunku pasakyti, kodėl tik dabar prisiruošiau pradėti pažintį. Išties, turbūt dėl to, jog apskritai, tai ne taip lengvai naujus vėjus įsileidžiu. Įsikabinu į kažką pamėgto ir pažįstamo... Todėl kartais tiesiog negaliu bibliotekoj viršyti atitinkamo knygų skaičiaus. :) bet po truputį jau seni pažįstami užleidžia vietas naujiems. Kaip, šiuo atveju - Kamiu.

Knygos aprašymas : "MARAS laikomas Albero Kamiu literatūrinės kūrybos viršūne."

Mano nuomonė apie šią knygą : Na, aprašymas nepasako nieko konkretaus, tačiau pabrėžia būtent tai, jog tai yra geriausia Kamiu knyga. Na, kadangi su Kamiu mes pažįstami tik šios knygos dėka, neturiu su kuo palyginti...Nors, beskaitant šią knygą, kažkodėl labai jau prisiminiau Balzaką. O Jo, kaip tyčia, aš nesugebėjau pamėgti. Tačiau Kamiu aš bandžiau suprasti ir pažvelgti į Jo kūrybą iš kitos pusės. Visų pirma, tenka pripažinti, maras, bent šiandien, tikrai neatrodo pati aktualiausia tema. Todėl nebuvo taip, jog negalėčiau atsiplėšti nuo šios knygos. Ir atsiplėšiau, ir buvo momentas, kai norėjosi pasiimti kokią kitą, tačiau nepasidaviau ir perskaičiau. Man šioj knygoj patiko tas pagrindinių veikėjų jausmingumas, keisti polinkiai, mintys... Žavėjo mintys apie menininkus. Ypač įstrigo Grano nesibaigiantis vieno sakinio tobulinimas. Jis man kėlė susižavėjimą. Net maro akivaizdoje Jis drįso kurti. Ir ne šiaip kurti, o netgi siekti tobulumo! Juk, rodos, tokiom aplinkybėm tiesiog rašytum sau ir tiek, tačiau Granas buvo toks užsispyręs, jog negalėjo rašyti tiesiog šiaip sau. Ir šauniausia tai, jog Jis išliko gyvas! Nors ir per stebuklą, tačiau buvo išgelbėtas. Ir tai tik dar vienas įrodymas, jog menas gelbsti. O, kad man toks užsispyrimas!

Mano vertinimas : 7/10. Manau, jog jau maždaug paaiškinau kodėl.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Menininkui duota daugiau negu kitiems, kas to nežino. Jam daugiau atleidžiama."

"pernelyg skaudžiai galų gale atsimoka vaizduotė tiems, kurie ja pasikliauja."

dienoraštis

Knygos aprašymas : "Anos Frank dienoraštis - vienas iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių holokausto liudijimų. Slapstydamasi nuo nacių Amsterdame su šeima ir draugais, Ana rašė dienoraštį nuo 1942 m. birželio 12 d. iki 1944 m. rugpjūčio 1 d. Ji mirė Bergen - Belzeno koncentracijos stovykloje 1945 metais nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio."

Mano nuomonė apie šią knygą : Taip, vėl dienoraštis. Tačiau, šįsyk... Kitoks. Paliečiantis širdį, priremiantis prie sienos ir verčiantis susivokti, nuoširdus, liūdnas... Iš tikro, seniai jau norėjau jį perskaityti, tačiau proga pasitaikė būtent dabar. Galbūt kai kurios mintys man ir nebėra aktualios, galbūt ją reikėjo skaityti anksčiau, tačiau man knyga tikrai patiko... Ir ne tik todėl, jog tai apie žydų tragediją... Tiesiog pačios Anos Frank istorija tokia...įdomi. Man patiko Jos, kaip 13-14-15-tės mintys. Tokios brandžios ir aiškiai dėstomos. Vien rašymo stilius koks... Labai gaila to, jog, visgi jos svajonė išsipildė tik iš dalies... Na, taip. Ji, visgi, paliko knygą po mirties... tačiau, deja, ne visiems jos norams buvo leista išsipildyti... Nors, tikrai manau, kad Ji būtų parašiusi ne vieną puikią knygą. Apskritai, ši knyga, tik dar vienas įrodymas kiek daug neteisybės pasaulyje... Šią knygą tikrai verta perskaityti.

Mano vertinimas : 10/10.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Popierius atlaiko daugiau nei žmonės."

"Žmogus gali būti vienišas, net ir mylimas daugelio, jei jis kam nors nėra "vienintelis"."

"Gerte gėrėm gaivų orą, žvelgėm pro langą ir jautėm, kad būtų šventvagiška sugriauti tylą."

Septyneri metai Tibete

Na, spaudžiant laiko limitui, šią knygą teko skaityt ir keistomis aplinkybėmis. Ir važiuojant, ir pusryčiaujant, ir naktimis ir ant žolės. Žodžiu, kitaip tariant, ši knyga buvo mano draugė, su kuria neblogai leidau laiką. Et, maniau, kad kartu važiuos ir į giminių susitikimą, bet, pasirodo, klydau. Gaila skirtis...

Knygos aprašymas : "Tibeto žinovas Heinrichas Harreris – vienintelis europietis, gyvenęs prie Tibeto valdovų rūmų ir tapęs Dalai Lamos draugu. Jo atsiminimai, išversti daugiau kaip į keturiasdešimt kalbų ir išleisti milijoniniais tiražais, tapo pasauliniu bestseleriu."

Mano nuomonė apie šią knygą: Mhm... Vėlgi sunku vertinti tokią knygą, kadangi tai yra dienoraščio pobūdžio knyga. Ir tai apie Tibetą... Tai kaip man gali nepatikti? Buvo labai įdomu skaityti, vėl priartino prie mane užvaldžiusios Tibeto manijos. Visos tos istorijos, tas pasiaukojantis tikėjimas, ir paslaptingumas mane be galo žavi ir traukia. Ir kuo toliau tuo daugiau renkuosi knygų, kuriose rašoma apie budizmą ar Tibetą. Net į galvą jau beldžiasi mintys apie "Free Tibet"... Bet kol kas, žinoma, tai tik mintys. O grįžtant prie pačios knygos, tai noriu pasakyti, jog tikrai tikrai puiki knyga! Beje, remiantis šia knyga yra pastatytas filmas tokiu pat pavadinimu. Jį jau kažkada seniai bandžiau žiūrėti, tačiau iki galo peržiūrėt nepavyko... Tad, šiąnakt tikrai peržiūrėsiu visą! Po šios knygos norisi ir dar ko panašaus... Dar vieno žmogaus istorijų ir potyrių. Pirmoji, kurios Tibeto pažinimo istorijas skaičiau, žinoma, buvo mano dievinamoji Jurga Ivanauskaitė. Nors, galbūt ir atvirkštine tvarka pasirinkau knygas, bet, vis vien žinias praturtinau. Perskaičius ką tik šią knygą, norisi dabar su kažkuo padiskutuoti Tibeto laisvės tema, ar tiesiog apie šią knygą. labai norėtųsi... Bet, bent kol kas, vienintelis žmogus mano pažįstamų tarpe besidomintis tais dalykais, esu aš pati. Gaila!

Mano vertinimas : Kaip kitaip, 10/10. Negali būti nė kalbos apie kitokį vertinimą... Noriu daaar!!!

Mano pieštukas užkliuvo : Gėda, tačiau beskaitydama, nepasižymėjau daug svarbių detalių ir pati nesuvokiu kodėl... Pieštuką išsitraukiau tik besibaigiant knygai...

"Iš visos širdies trokštu, kad ši knyga sužadintų simpatiją tiems žmonėms, į kurių norą gyventi taikiai ir ramiai pasaulis tekreipė tiek mažai dėmesio, ir padėtų juos suprasti."

"Tačiau dešimtmečius trunkantis griovimas, priespauda, sterilizacija, genocidas ir politinė indoktrinacija nesunaikino tibetiečių laisvės siekio. Jų tikėjimas ir pagarba Dalai Lamai yra nepalaužiami."

"Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų vienas britų karininkas pasakė, kad išradus lėktuvą pasaulyje daugiau nebeliko paslapčių. Tačiau pridūrė, kad vienos paslapties visgi esama, nes ant pasaulio stogo yra šalis, kurioje nutinka patys keisčiausi dalykai. Ten gyvena vienuoliai, kurie sugeba atskirti dvasią nuo kūno ir skrajoti ore, o orakulai iš anksto nuspėja ateities įvykius. Šalį supa aukščiausi pasaulio kalnai, o ją valdo gyvasis dievas."

Homeras, Iliada

Na, su šia knyga, deja, buvo šiokių tokių problemų. Vis laiko stoka įsiterpdavo tarp mūsų. Kaip tyčia, dabar buvo tikrai nemažai veiksmo mano gyvenime ir todėl, knygą labai retai paimdavau į rankas, gėda, jau net gavau elektroninį laišką iš bibliotekos dėl knygų grąžinimo. Tikiuosi neskaitymo klaidą greit ištaisyti, ruošiuosi atsiduoti skaitymui ir gamtai, tad... :)))

Knygos aprašymas : "Homeras, Iliada" - knyga, skirta didžiausiam karui Europos istorijoje ir vienam garsiausių senosios raštijos paminklų. Rašytojas tik jam būdinga poetine kalba, žvelgdamas iš XXI a., pasakoja apie Trojos karą, karžygių ir karių likimus. Iš amžių glūdumos prabyla Hektoras ir Patroklas, Ulisas ir Chriseidė - jie pasakoja apie baisųjį karą, kurio verpetai įtraukė gausybę žmonių ir kurio liepsnos pražudė didingąją Troją. Pasakoja tik žmonės; dievų, lėmusių žmonių likimus Homero "Iliadoje", A. Baricco knygoje nerasime. Jam svarbiausia - ne dievai, o žmonės, pradėję karą, įtraukti į karą prieš savo valią, bėgantys nuo karo ir randantys kare gyvenimo prasmę. Tačiau svarbiausias yra pats karas, skleidžiantis "akinamą mirties šviesą". Karas, kurį prisimindami, privalome surasti gyvenimo prasmę taikoje."

Mano nuomonė apie šią knygą : Prisipažinsiu, tai buvo pirmoji pažintis su A. Baricco. Bet, kiek teko pastebėti, pastaruoju metu, labai jau liaupsinamas rašytojas, tad neatsispyriau pagundai bibliotekoj pažiūrėt, gal netyčia rasiu kokią Jo knygą. Tad radau, kamputyje įspraustą vienintelę "Homeras, Iliada". Na, sakyčiau ne pati geriausia pirmoji pažintis... Kiek supratau, paties rašytojo minčių šioje knygoje labai jau mažai... Pati istorija, prisipažinsiu, nebuvo iš tų, kuri mane labai jau prikaustytų. Skaitant maišėsi vardai, veiksmai, ir net žodžiai. Buvo tokių vietų, kur tiesiog akys nevalingai praslysdavo ir tiek. Ilgokai su ja vargau... Kol galiausiai, šįvakar paėmus ją į rankas, negalėjau paleisti. Iš tiesų, šioje perrašytoje istorijoje man patiko žmogiškosios karių pusės. Būtent jos suteikė šiai istorijai kažko, kas užkabintų širdį. Nors, gėda pripažinti, bet šioje knygoje man labiausiai patiko pati knygos pabaiga, kurioje buvo paties rašytojo pasakojimas apie šią istoriją, ir apskritai, apie patį karą. Ir va būtent pati knygos pabaiga mane privertė pakeisti pačios nuomonę apie šią istoriją. Ir galiu pasakyti, jog išties, verta perskaityti, verta žinoti šią istoriją. Ne vien dėl bendro išsilavinimo, kaip dažnai mėgstame sakyti, bet vien dėl savęs.

Mano vertinimas : Pačios nuostabai, savo sąsiuvinyje parašiau šiai knygai 8/10. Ir tai vien rašytojo samprotavimų dėka, kurie šitaip apvertė mano požiūrį.


Mano pieštukas užkliuvo : "Puikybės lengvos kojos, jos neliečia žemės, bet vaikšto žmonių mintyse jų pražūčiai: ir pasigrobia juos po vieną, kada tik to nori."

""Iliada" yra paminklas karui."

"Žodis - tai ginklas, kuriuo užšaldomas karas."

"Sakyti ir mokyti, kad karas - tai tik pragaras, būtų žalingas melas. Nors ir kaip žiauriai tai skamba, būtina prisiminti, kad karas yra pragaras, bet gražus pragaras."

"Todėl šiandien tikro pacifizmo užduotis turėtų būti ne be galo demonizuoti karą, o suvokti, kad tik tuomet, kai būsime verti kitokio grožio, galėsime apsieiti be to, kurį karas mums nuolat suteikdavo. Sukurti kitokį grožį tikriausiai yra vienintelis kelias tikrosios taikos link. Įrodyti, kad esame pasiruošę rizikuoti egzistencijos prieblanda nesiekdami karo ugnies. Suteikti galingą prasmę gyvenimui, netrokštant apšviesti jo akinama mirties šviesa. Sugebėti pakeisti savo likimą, netrokštant pasiglemžti kito likimo; sugebėti kaupti pinigus ir turtus nepasitelkiant smurto; rasti etinį, kad ir aukščiausią, matmenį, neieškant jo akistatoje su mirtimi; rasti save vietų ir akimirkų intensyvume, o ne apkasuose; pajusti emocijas, net ir labiausiai svaiginančias, neieškant karo dopingo ar kasdienio smulkaus smurtavimo metadono."

Miegančių drugelių tvirtovė

Ir vėl Ivanauskaitė. Taip. Paskaičius Ivanauskaitės kūrybą mane ir pačią apsėda noras kurti. Mano pagrindinis Įkvėpimo šaltinis būtent ir yra Ivanauskaitė. Mylimiausia. Nepakartojama. Niekam mano širdyje vietos neužleidžianti rašytoja. Dievinte dievinu. Ir knygas net po kelis kartus skaitau, nes, rodos, norisi kiekvieną žodį į save sugerti, atrasti kažką, suprasti, įsisamoninti. Na, aš ir pati pastebiu, kad mano pačios kūryba yra išties labai jau paveikta Ivanauskaitės, bet nebūtina manęs kaltinti, tiesiog pasąmonėje taip jau susiklosto viskas. Gerai, kaip visad su nukrypimais aš, bet laikas jau baigt. Ir pradėt kalbėt apie knygą.
Knygos aprašymas : "Romane susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė. Gali pasirodyti, kad šios temos niekuo nesusijusios, tačiau, pasak Drugelio efekto arba Chaoso teorijos, peteliškės sparno plastelėjimas Amazonės džiunglėse sukelia taifūną Japonijoje. Taigi į vergiją parduotos lietuvės merginos kenčia ir pažeminimas galbūt prišaukia uraganą Meksikos įlankoje, o Pasaulio pabaigos akivaizdoje nebejaunų žmonių paskutinė meilė atrodo saldesnė už pirmąją. Net ir liūdniausi dalykai kartais išspaudžia šypseną."
Mano nuomonė apie šią knygą : Šią knygą suvartojau labai greitai. Tereikėjo vos keleto dienų ir perskaityta. Ji mane pritraukė ir įlindo sielon. Tikrai netikėtos įvykių atomazgos, gyvenimo posūkiai. Gal kiek kraupokos Likimų istorijos, ar tam tikri įvykiai, tačiau būtent tai verčia mąstyt. Mąstyt apie save, apie aplinką, apie Likimą. Įdomi pagrindinė herojė. Savo aštriu protu ir keistais įpročiais ji mane ir žavėjo, ir kartu aš jos nesupratau. Pavyzdžiui, keistas tas jos įprotis savo problemas nuvyt šalin, palyginus jas su pasaulyje šėlstančiomis nelaimėmis. Nors, galbūt tai ir palengvina savų problemų svorį. pati knyga tikrai man labai patiko! Galbūt patiko pati idėja, padėt žmonėms atsistot ant kojų. Galbūt patiko, nes sukrėtė, nes privertė labiau susimąstyti apie savęs saugojimą.Privertė susimąstyt apie tai, koks geras mano gyvenimas, palyginus su pagrindinėmis knygos herojėmis, kurių, apstu realybėje. Ir paskutinis pasižadėjimas, perskaičius šią knygą: Negalima smerkt kito žmogaus. Jei negali, nerandi savyje jėgų padėt kažkam, tai tiesiog nusisuk. bet jokiu būdu nesmerk.

Mano vertinimas: 10/10!!!

Mano pieštukas užkliuvo :

"Stichinės nelaimės, karai, teroristiniai aktai ir įkaitų dramos mums sukelia slaptą palengvėjimą, nes padeda atsakomybę už vidinį pragarą perkelti į išorę. Desperaciją dėl totalaus asmeninio pasaulio žlugimo sutapatiname su katastrofomis, vykstančiomis ten, kur blogai, labai blogai, bet mūsų nėra."

"Noriu prisistatyti, paaiškinti, pasiaiškinti, išsiaiškinti, kas aš esu, nors net tiksliausi apibūdinimai tik paslepia mano esmę, kaip vaisiaus odelė, minkštimas, kietas kauliuko kiautas dengia traškų branduolį, kvepiantį migdolais arba ciano kaliu."

"Meilė turi daug visokių rūšių. Linas man yra lyg Tėvynė. Nesvarstau, kodėl gimiau būtent šitam pasaulio užkampy, gyvenu ir džiaugiuos, kad čia esu, priprantu, prisirišu, įleidžiu šaknis, o bet kur kitur išvykus jaučiu namų ilgesį. O vienintelė Meilė - tai šalis, į kurią pirmą kartą patekus atrodo, kad čia jau gyvenai tūkstantį metų. Ten norisi pasilikti amžinai, bet nelemta."

Karo meto dienoraštis. 1 tomas

Na, dabar jau akys merkiasi kaip noriu miego, bet, kadangi visai ką tik baigiau skaityt Gabrielės Petkevičaitės - Bitės "Karo meto dienoraštis.1 tomas", tai negaliu delst su aprašymu. Visgi, įspūdžiai dar visai šviežūs, tad ir skubu aprašyt.
Knygos aprašymas: " Tai vienintelis kūrinys, nušviečiantis Pirmąjį pasaulinį karą ir turintis didelės istorinės, kultūrinės, pažintinės vertės. Pirmasis tomas nušviečia 1914 metų tarptautinę politinę situaciją ir Pirmojo pasaulinio karo pirmuosius metus."

Mano vertinimas: Pirmiausia, tenka pripažint, labai jau sunku vertinti tokio pobūdžio knygą. Į balus įspraust dienoraštį tikrai sudėtinga. Hmmm. bet pabandžius... tarkim, 9/10. Visgi, šis dienoraštis rašytas tikrai seniai ir buvo dabar jau nebevartotinų žodžių, ar sakinių.

Mano nuomonė apie šią knygą: Manau, jog tokia knyga yra labai naudinga, kadangi plečia istorines žinias, ir apskritai, bendrą suvokimą apie karą, jo baisumus, žmonių požiūrį ir jaustą baimę. Padeda kiek kitaip vertint šiandieninę padėtį. Kuo toliau, tuo labiau man pradeda tokio pobūdžio knygos patikti. Vis jaučiu, kaip jos gilina mano žinias.

Mano pieštukas užkliuvo: "Ir tik sielos kančių dygiais spygliais išklotas kelias nuveda žmogų pro pasaulio klaikų labirintą prie saulėto idealų aukuro!"

"Psichologijos patvirtinti ir iš istorijos juk žinomi faktai, kad esama žmonių, kurie, pradėję žmones skersti, paskui įsivaro kaip į hazardą... ir ieško progos sau lygaus padaro kraujui lieti. O tas karas? Ar nėra jis tiesiog nuožmumo mokykla ir akstinas prie bjauriausių darbų, kurie visuomet susidėjusiomis aplinkybėmis teisinami..."

Alchemikas.

Ką tik baigiau skaityti Paulo Coelho "Alchemikas". Taip, taip, tai viena iš tų išgirtų ir mėgstamų jaunimo knygų. Ilgai dvejojau ar skaityti ją ar ne, bet visgi, pamačiusi bibliotekoj, pamaniau, kad nieko neprarasiu perskaičiusi. Nei nuvylė mane, nei likau labai sužavėta. Nežinau, galbūt manęs jau tokios knygos nebestebina, galbūt domina ne tai. Buvo tokių vietų, kai mintyse prunkšteldavau. Gal per kritiškai žiūrėjau į šią knygą, nežinau. Bet viena aišku, kad yra ir daug vertesnių knygų, kurias jaunimas turėtų skaityt.

Knygos aprašymas: "Ši knyga - tai Rytų išminties ir gyvenimo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi. Tai nuostabi filosofinė pasaka, dažnai lyginama su Saint-Exupery Mažuoju Princu ir Richardo Bacho Džonatanu Livingstonu Žuvėdra. Alchemikas išleistas 45 kalbomis 120 šalių (10 000 000) ir visur turėjo nepaprastą pasisekimą."

Mano vertinimas: 6/10. Deja, pasirodo, manęs tokios knygos kaip ir nežavi...

Bet, visgi, pieštukas daug kur užkliuvo:
"Kai lydi sėkmė, reikia ją išnaudoti ir daryti viską, kad jai padėtume - taip, kaip ji padeda mums."

"Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs."

" - Todėl, kad širdies nutildyti nepavyks niekada. Net jei apsimesi negirdįs, ką ji tau sako, ji bus ten, tavo krūtinėje, ir nesiliaus kartojusi, ką galvoja apie tavo gyvenimą ir pasaulį.
- Nors ir būdama išdavikė?
- Išdavystė - tai nelauktas smūgis. Jeigu gerai pažįsti savo širdį, ji tokio dalyko niekuomet nepadarys. Nes tu žinai jos svajones, jos troškimus ir sugebėsi tam užbėgti už akių. Nė vienas negali pabėgti nuo savo širdies. Štai kodėl geriau klausytis, ką ji sako. Kad negautum nelaukto smūgio."

Tai tiek, o dabar lėksiu į biblioteką naujų skanumynų parsinešti.