Laikas gyventi ir laikas mirti

Knygos aprašymas : "Ernstas Greberis, pagrindinis romano „Laikas gyventi ir laikas mirti“ (1945 m.) veikėjas – vokiečių armijos, kuriai vadai buvo pažadėję viešpatavimą visame pasaulyje ir kuri dabar skaičiuoja žuvusiuosius, kareivis. Trumpam paleistas atostogų, jis tik per plauką išvengia mirties ir, palikęs frontą prie Stalingrado, išvyksta į gimtinę aplankyti artimųjų. Tačiau kelionė namo didelio džiaugsmo neatneša: pakeliui jis mato vien buvusio gyvenimo griuvėsius ir karo palaužtus, išsekusius žmones. Toks pat vaizdas Ernstą pasitinka ir gimtinėje. Klaidžiodamas po griuvėsius, jis atsitiktinai sutinka vaikystės draugę Elizabetą. Šis susitikimas nuskaidrina Ernsto gyvenimą, įsižiebia meilė. Tačiau ar įmanoma šį jausmą išsaugoti ir puoselėti, kai aplink viešpatauja karo baisumai ir neišvengiamai artėja metas grįžti atgal, į frontą?"

Mano nuomonė apie šią knygą : Remarkiškai liūdna knyga. Tiesiog labai jau Remarkiška. Karas, liūdesys, neteisybė, keisčiausiomis aplinkybėmis įsižiebusi labai liūdna meilės istorija. Ir pabaiga, kokios ir tikėjausi. Lyginant su kitomis Remarko knygomis, ši nebuvo geriausia. Na, galbūt ir pačia prasčiausia nedrįsčiau jos pavadinti. Parašyta labai vaizdžiai, todėl puikiai galvoje mačiau visa, kas buvo aprašyta. Ši knyga slegia. Tik nežinia ką labiau. Galvą ar širdį. Kuo labiau skaitau apie karus, tuo mažiau suvokiu jų prasmę. Ir net manau, jog kare negali būti nugalėtojų ir pralaimėtojų. Pralaimi visi. Remarką aš mėgstu. Nuo pat pirmos skaitytos jo knygos. Man šio rašytojo knygos patinka todėl, nes jose yra ne tik liūdesys. Jos parodo, jog net žiauriausiomis sąlygomis, egzistuoja mieli stebuklai, kurie spalvina visą pilkumą ir karo tamsumą. Jo knygos įkvepia tikėti smulkmenų jėga. Ši knyga taip pat. Nors ir baigėsi tragiškai, tačiau parodė, jog egzistuoja žmogiškumas, visa nugalinti širdis ir meilės jėga. Meilė pateikta nebanaliai ir net ne šiurkščiai, kaip dabar įprasta, bet taip švelniai ir melancholiškai.

Mano vertinimas : 9/10. Kaip jau minėjau, tai nebuvo geriausia Remarko knyga.

Pieštukas užkliuvo :
"Gera kai turi cigarečių. Kartais jos net geriau nei draugai. Cigaretės nesumaišo galvos. Jos tylios ir geros."

"Naktį esi toks, koks iš tikrųjų turėtum būti, o ne toks, kokį padarė gyvenimas."

"Kai nereiški gyvenimui kažkokių pretenzijų, tai viskas, ką tik gauni yra dovana."

Kokia E.M. Remarko knyga jums, skaitytojai, atrodo geriausia? Kažkodėl nuojauta man kužda, kad tai nėra "Vakarų fronte nieko naujo"? O gal kaip tik klystu? Vis pastebiu tokį paradoksą. Kol nebuvau skaičius nė vienos Remarko knygos, težinojau tik vieną "Vakarų fronte nieko naujo", nes ir mokykloje, ir apskritai, kalbant apie Remarką ši knyga buvo minima dažniausiai, bet kai pažiūriu kitų mėgstamiausių knygų sąrašus ten puikuojasi kokia visai kita Remarko knyga.