Nuala Ellwood „Mano sesers kaulai“

„Kol tikiu, kad žmonės gali mylėti taip pat kaip nekęsti, tol galiu gyventi.“


Jau turbūt trečią kartą bandau apžvelgti šią knygą. Pastaruoju metu gyvenu skaitymo nuotaikomis ir daugiau skaitau, nei noriu rašyti ar apžvelgti. Su šia knyga būtent taip ir buvo, nors ji man patiko.

Šiaip nesu didelė tokio žanro, kaip trileris, gerbėja ar daug apie jį išmananti, pastaruoju metu vis dažniau į mano rankas patenka kažkas panašaus. Kaip tik ne taip seniai perskaityta „Mergina traukiny“ labai dailiai ir seseriškai susirišo su „Mano sesers kaulai“, tad apžvalgą ir pradėsiu nuo to, jog rekomenduoju šią knygą tiems, kuriems patiko „Mergina traukiny“, bent jau aš, sąsajų, bendrų taškų radau nemažai, o ir jausmus ir susimąstymus knygos palieka panašius.

Jau nieko nebenustebinsi pasakydamas ar susimąstęs apie tai, kad skaudžiausiai žeidžia tas, kuris švelniausias ir yra arčiausiai. Turbūt tai vienas skaudžiausių potyrių, kai įgelia tas, iš kurio mažiausiai to tikėjaisi. Arba, kaip citata, tarytum lipdukas, ant knygos viršelio primena: „Tas, kuriuo tu pasitiki, tau meluoja...“. Ši knyga būtent apie tai ir yra. Pagrindinė knygos herojė – Keitė, žymi karo žurnalistė, vis vykstanti į patį karo sūkurį – Siriją, kur patiria daugybę sukrėtimų. Negana to, jos motina visai neseniai mirė, ji nedalyvavo net laidotuvėse, ją paliko ilgametis meilužis, kuriam puoselėjo pačius šilčiausius jausmus, nepaisant to, jog ji nebuvo vienintelė moteris jo gyvenime, ji turi vienintelį artimą žmogų – seserį, tačiau, deja, ji paskendusi alkoholyje ir tokiu būdu bėga nuo realios savęs ir realaus ją supančio pasaulio. Vienintelis žmogus, kuris atrodo blaiviai mąstantis ir viską tvarkantis yra sesers vyras Polas. Jis ir atvyksta pasitikti Keitės, jai atvykus į gimtąjį Hern Bėjų, kuriame buvo taip seniai... Keitė apsistoja sename šeimos name, kuriame augo ir matė girtaująntį tėvą, kenčiančią motiną, kuriame tarytum vaidenasi praeities šešėliai. Tačiau vieną naktį Keitę išmuša iš vėžių vaizdelis senojo namo sode. Ji pamato ten mažą berniuką. Visi jai sako, kad joks mažas berniukas kaimynystėje negyvena ir jai, tikriausiai, kaip ir jos motinai, pasimaišė protas. Juk ji patyrė tiek siaubo, geria vaistus... Tačiau berniuką ji mato ar girdi vis dažniau... Kas jis? Ar tikrai jai pasimaišė protas, o gal kažkas kažką įnirtingai slepia?

Kaip ir minėjau įrašo pradžioje, man ši istorija priminė „Mergina traukiny“, nes vėlgi kartojasi alkoholikės moters vaizdelis, pasitikėjimą keliančio vyro, kažkokios narpliojamos paslapties šešėlis. Labiausiai, mano nuomone, šias istorijas jungia ta pati psichologinio smurto galia, kuri gali suluošinti gyvenimus, sugriauti šeimas. Nepasiant to, kad knygos baigtis man pradėjo aiškėti jau gal viduryje, vis tiek skaičiau toliau šią istoriją su didžiuliu malonumu ir kartais šiurpuliais, perbėgančiais nugarą. Skaitydama ne kartą susimąsčiau apie tai, ką tenka išgyventi karo žurnalistams. Rodos, kasdien nesusiduriame su šitą tema, tačiau paskaičius kažką tokio, aplanko toks pyktis, graudulys ir kartu pagarba tokiems drąsiems žmonėms. Nors pabaiga ir gali būt nuspėjama (na, bent jau dalinai, tai tikrai), autorės sugebėjimas sukurti ryškius herojų paveikslus, įtraukti į pasakojimą įdomių kabliukų ir, rodos, smulkmenų, viską atperka. Nors ir nesu trilerio žanro ekspėrtė, manau, kad ši istorija turi viską, ko tokiam žanrui ir reikia: didžiąją paslaptį, charakteringus herojus, probėgšmais meilės-nemeilės trupinių, praeities-dabarties sankirtą ir įdomią pabaigą. Rekomenduoju šią knygą dar ir dėl to, kad tai įdomus, įtraukiantis ir nebanalus skaitinys.


Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Sofoklis, 2017.

Knygos autorė:
Nuala Ellwood

Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“

„Vienas kokteilis, vienas šokis, ir pakvaišusi moteris plunksnuota skrybėle privertė mane kraustytis dėl jos iš proto, pasiūlė man dalintis jos pamišimu.“

„– Važiuokite greičiau, nes jūsų melagystės jus pavys! – klykė ji, iškeltomis rankomis stovėdama mano kabriolete.
– Negaliu, spidometras savo aukščiausiame taške, o rodyklė žemiausiame, jei ir toliau taip lėksime, žūsime, atsitrenkę į savo pačių beprotybę!“

Įsivaizduokite, kad dabar esate vakarėlyje, kuriame pilna įvairiausių žmonių. Kažkas su kažkuo šnekučiuojasi, galbūt kažkas kampe flirtuoja, kilnoja vyno taurę prie lūpų, tačiau jūsų žvilgsnis sustoja ties porele, šokančia tolėliau. Jus užburia jų judesiai, o ta charizmatiška moteris, o ta meilė ir susižavėjimas, švytintis vyro akyse! Jūs apsvaigstate vien nuo to vaizdo ir nė negalvojate apie tai, kad jų gyvenimas nėra tik tas nuostabus, jus užburiantis šokis. Bet akimirką, tą trumputę akimirką jūs patikite, kad gyvenimas gali būti ir tas aistringas šokis, pamiršus viską aplinkui, matant tik vienas kito akis. Akimis matote tą šokančią nuostabią porą, užuodžiate meilę ir girdite fone skambančią Nina Simone - Mr. Bojangles, net nepastebite, kad šiame vakarėlyje jokia kita daina ir neskamba. Tik Bodžanglis.
Jaučiu banalią silpnybę prancūzų literatūrai, kinui ir, žinoma, vienąkart Paryžiuj apsilankius jau vis svajoju, kaip lankysiuosi ten dar tikrai ne kartą. Šiai knygai irgi pajutau silpnybę. Autoriaus Olivier Bourdeaut gyvenimas – virtinė nesusipratimų ir nuosmūkių. Nuo vaikystės buvo disleksikas, jį išmetė iš mokyklos, dirbo įvairiausius atsitiktinius darbus, kol tapo tiesiog bedarbiu, gyveno su tėvais. 35-erių per septynias savaites parašė romaną. Taip, taip, tą patį „Belaukiant Bodžanglio“ ir iškart sudrebino literatūrinį Prancūzijos gyvenimą, ir nusinešė ne vieną premiją, tuo įrodydamas, kad gyvenimas nebūtinai turi būti vien tik ištisa nelaimių virtinė.
Knygoje pasakojama apie ypatingą porą ir jų pradinuką sūnų. Jie susipažįsta švelniai meluodami viens kitam ir tuo sau pasidarydami pramogą. Jis dirba įprastą, labai gerai apmokamą darbą, ji – tiesiog kasdien jo laukia ir trokšta susilaukti vaikelio. Pagaliau jiems tai pavyksta ir ilgainiui vyras pradeda suvokti, jog negali palikti motinos vienos su vaiku, nes ji pernelyg nutrūktgalviška, pernelyg laisvos sielos, galiausiai pats meta darbą, nuperka pilį Ispanijoje ir pradeda neatplėšinėti laiškų. Jie gyvena vakarėlių, muzikos ir šokio sūkuryje, jie beprotiškai myli vienas kitą ir, žinoma, sūnų, tik ne taip, kaip mes įpratę. Galiausiai, nesutikdami su visuomenės normomis ir joms besipriešindami, jie atsiima sūnų iš mokyklos ir nebeleidžia į ją eiti, nes, pasak jų, mokykla smukdo vaiko asmenybę, pradeda mokyti sūnų namie. Viskas skamba tartum pasakoje, tačiau, deja, kad ir kaip stengtumeis bėgti nuo visuomenės normų, nuo laiškų nepabėgsi. Jie įklimpsta į skolas, sušlubuoja mylimosios ir motinos, kuri kasdien vadinama skirtingais vardais, psichologinė būklė. Viskas sutrinka ir "Mr. Bojangles" nutyla, šokis nutrūksta.

Skaitydama šą istoriją caksėjau liežuviu iš malonumo, kaip talentingai autorius sugretino pačius liūdniausius dalykus su beprotybe, smagiu maištu ir nebanaliu grožiu. Skaitant šią istoriją viduje ir verkiau, ir šypsojaus, svajojau, guodžiau, ko tik aš nedariau! Seniai beskaičiau knygą apie tokią didžiulę meilę, kuriai ne kliūtis nei beprotybė, nei kasdienybė. Meilės šokis tęsiasi amžinai. Skaitydama kokią kitą istoriją, kur tėvai būtų tokie savanaudžiai gal pykčiau, kaltinčiau juos, tačiau šioje istorijoje jaučiausi užliūliuota tos meilės ir tarytum apgauta, kad tesugebėjau tik suprasti, pateisinti, liūdėti. Nors istorija trumputė (viso labo 144 psl.) joje sutilpo viskas, ko reikia ypatingai knygai, kurią įsimeni ilgam ir būtiniausiai norisi karts nuo karto, kai prarandi tikėjimą pasauliu ar meile, ją perskaityti. Rekomenduoju!



Kitos patikusios citatos:

„Jūs kaip du vandens lašai panašus į raitelį, kurį nuo pat mažumės esu beprotiškai įsimylėjusi ir su kuriuo tūkstančius kartų esu susituokusi. Suprantate, kadangi vestuvės yra pati gražiausia gyvenimo diena, mudu nusprendėme tuoktis kasdien. Taip mūsų gyvenimas amžina šventė.“

„Aš sutikau sijonuotą ir batuotą Don Kichotę, kuri kiekvieną rytą, vos atmerkusi dar užtinusias akis, šoka ant savo žirgelio ir pašėlusiai tapšnodama jam per šonus šuoliuoja kautis su toliuose besisukančiais kasdienybės malūnais. Ji suteikė mano gyvenimui prasmę, paversdama jį amžina betvarke. “

„Aš nieko nesigailėjau, negalėjau gailėtis šio malonaus buvimo užribyje, šio amžino tikrovės nepaisymo, špygos atkišimo taisyklėms, laikrodžiams, metų laikams, liežuvio kaišiojimo į „ką pasakys žmonės“. Ir dabar mes jau neturėjome kitos išeities, kaip tik išspardyti protui užpakalį.“

Mano vertinimas: 9/10!

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Knygos autorius:

Olivier Bourdeaut (g. 1980 m. liepos 3 d., Nante, Prancūzijoje)

Lukas „Ketveri metai pragare“

Ši knyga į mano rankas pateko visiškai atsitiktinai, žiūrinėjau bibliotekos lentynas ir pamačiau mažytę, ploną knygą, apklijuotą juoda juosta. Pavarčiau, pažūrėjau, pagalvojau, gal visai įdomu būtų paskaityti apie vaikiną, susidūrusį su satanistų sekta, o ir nelabai ką ta tema teko skaityti, tad kodėl nepasidomėjus?

Lukas – tai slapyvardis vaikino, kuris ketverius metus priklausė satanistų sektai. Istorija neva tikra, tačiau saugumo sumetimais konkrečios vietos, vardai ar detalės, iš kurių būtų galima atpažinti autorių, pakeisti. Istorijos pasakotojas nepilnametis, internato Vokietijoje auklėtinis, kupinas įtūžio ir asmenybės problemų. Geriausias atsipalaidavimo būdas jam – apsilankyti diskotekoje, prisigerti ir su kažkuo susimušti, tokiu būdu atsikratant viduje kamuojančio pykčio ir neteisybės. Vieną dieną jis susitinka su senu bičiuliu iš senojo gyvenimo, kai dar gyveno su tėvais. Bičiulis jį nusiveda į keistą susibūrimą miške, neilgai trukus paaiškėja, jog tai, deja, satanistų sektos susibūrimas. Ir jis visai neatrodo viliojančiai, tačiau Lukas kartą čia atvykęs jau nebegali ištrūkti, antraip bus nužudytas jis arba jam artimas žmogus. Jis turi atlikti begalę šlykščiausių darbų. Suvalgyti gyvą žiurkėną, plėšti širdį iš dar gyvos avies kūno ir, galiausiai, net pasmerkti myriop kitus žmones, vyksta įvairiausios orgijos. Iš pradžių Lukas visam tam priešinasi, tačiau vyresnieji sektos nariai su juo kaipmat susidoroja, vaikinas yra įbauginamas ir turi visa tai tęsti, galiausiai jam tai pradeda patikti, tarytum įteigiama kažkokia iliuzija, kad jie, satanistai yra galingesni, įtakingesni už visus kitus žmones. Tačiau viso to kaina yra pernelyg žiauri. Jis turi paaukoti visus draugus, visus santykius – juos tiesiog nutraukti arba rizikuoti ir artimiausių žmonių gyvybėmis. Kai nutinka begalės žiaurių dalykų, kurie jį patį pradeda išmušti iš vėžių, Lukas susimąsto apie įvairiausias galimybes iš to ištrūkti ir jam galiausiai pavyksta, tačiau tai nereiškia, kad jo laukia ramus gyvenimas, be baimės. Deja, baimė paženklina visą jo ateitį, net rašydamas knygą jis vis dar bijo, jam nuolatos sapnuojasi košmarai, netgi kartais vaidenasi, atrodo, kad kažkur vis dar jo tyko satanistų sektos nariai su gobtuvais ir taikosi jį užmušti.

„Mano nuolatinis siaubas, didžiausias košmaras buvo baimė mirti ant satanistų aukojimo altoriaus. Patekau į baimės spąstus. Jau geriau gerti kraują. Kraujo skonis pakenčiamesnis nei mirties. Mano gyvenimas buvo ganėtinai sudirbtas, bet nenorėjau taip anksti pakratyti kojų. Dar norėjau gyventi, nors trumpai!“

Kad ir kaip baisai visa tai skamba, patikėti, jog viskas, kas tenai parašyta yra tiesa – nelengva. Nors ir teko matyti informacijos apie panašius dalykus, įvykusius praėjusio amžiaus pabaigoje, patikėti, kad toks žiaurumas nepastebimas galėtų egzistuoti sunkiai pavyksta. Kartais net atrodė, jog ši istorija yra išgalvota, norint kovoti su visomis sektomis ir panašiomis visuomenės problemomis. Galbūt, jei būčiau ją perskaičiusi paauglystėje, mano nuomonė būtų visiškai kitokia, tačiau, kai perskaičiau ją dabar tiesiog pasišlykštėjau kai kuriomis vietomis, kartais pakeldavau antakį ir tiek. Gal trūksta to paaugliško naivumo, susidomėjimo, naujumo ar tiesiog imlumo informacijai. Žinau, kad tai egzsitavo. (Nesu tikra ar egzistuoja kažkas panašaus šiuo metu Lietuvoje). Pati paauglystėje buvau ta kerzuota keista raudonplaukė, klausanti įvairiausios, kitiems galbūt atrodytų, piktos muzikos, besilankanti keistuose festivaliuose. (nors, tiesą sakant, nelabai kas ir pasikeitė jau nebe paauglystėje) Ir ne kartą yra tekę išgirsti, kad va, aš čia kažkokia gotė, kad satanistė, myliu velnią, bet nė karto net nebuvau apie tai pagalvojus. Gal mes per mažai apie visa tai žinome? Kodėl žmonės linkę kalbėti apie tai, ko nežino? Kodėl žmonės nesuskumba kovoti su problemomis, kurios tikrai egzistuoja?

Ilgai galvojau, ar apskritai gerai pasielgsiu aptardama šią knygą, kažkaip ją tarytum iškeldama iš to tamsaus kampo bibliotekoje, galiausiai nusprendžiau, kad paliksiu kitiems tai nuspręsti, pati asmeniškai tikrai nesu nei už satanizmą, nei už jokį kitą panašų judėjimą. Šią knygą paaugliui paskaityti pravartu, jog suprastų, kad viskas turi savo kainą, jog žiaurumas apskritai nėra nei išsilaisvinimas, nei kažkokia išeitis ir apskritai, kad aplinką būtina vertinti kritiškai, kad svarbiausia gyvenime išmokti įvertinti visa, kas tave supa, blaiviu žvilgsniu ir, kad kiekvienas sprendimas anksčiau ar vėliau atsiliepia mūsų gyvenimuose. Norėtųsi tikėti, kad panašaus pobūdžio knygos, istorijos ar filmai padeda palūžusiems žmonėms nepasikliauti įvairiausiais keistais pasiūlymais ir neva pagalbos siūlymais.

Mano vertinimas: 4/10.

Leidykla, išleidimo metai: Presvika, 2000.