Katherine Holubitsky „Hipių namas“

Jau ilgiau nei metus tyliai savimi džiaugiausi, nes nėjau į biblioteką. Ne kartą buvau visai netoli jos, tačiau joje nesilankiau. Norėjau skaityti knygas tik iš savo lentynų, jas „pratuštinti“. Ir staiga susidūriau su bėdele - skaitymo bloku. Niekas, ką pradėjau skaityti ir apskritai niekas iš mano lentynų manęs nesudomino, nors knygų ten yra tikrai įvairiausių. Intuityviai jaučiau, jog biblioteka bus geriausi vaistai, kurie išgydys skaitymo bloką. Ir užėjau į šalia namų esančią biblioteką. Ir atgijau, akys sužibo, kojos sulinko nuo knygų gausos ir laiminga vaikščiojau, žiūrinėjau lentynas, liečiau, skaitinėjau aprašymus ir jaučiausi it devintame danguje. Parsinešiau 5 visai nepopuliarias, net negirdėtas knygas. Skaitymo bloko kaip nebūta.
Knygos „Hipių namas“ pavadinimą kažkur lyg ir buvau girdėjusi. Aišku, vien pamačius pavadinimą iškart galima pagalvoti, kad knyga bus apie apsirūkiusius, savo fantazijų pasaulyje gyvenančius hipius, gal kokią hipių komuną. Ir ką? Ir visai įdomu, juk paauglystėj mažai ką tikro apie hipius žinojus, nešiojau sau auskarus, pakabukus su peace ženklu ir net Bitlų klausyt bandžiau. Bet ne, ši knyga ne visai apie tai.

„Sunku buvo entuziastingai pasinerti į šokį, neįdomu pasidarė pirkti muzikos įrašus ar šaunius batus, kai tavo bendraamžė buvo nužudyta taip paslaptingai ir žiauriai“

Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtieji. Ramiame ir mažame miestelyje Lydekupėje visi vieni kitus pažįsta, susitinka vis tose pačiose susitikimo vietose. Miestelyje gyvenatys žmonės beveik kaip šeima, rodos, vieni kitus saugo, kalbasi, bendrai sprendžia iškilusias problemas. Lydekupėje gyvena ir Dženkinsų šeima: tėvas, motina, septyniolikmetis Erikas ir trylikos metų paauglė Ema, kurios „balsą“ knygoje girdime kaip pasakotojos. Kaip įprasta to meto paaugliams, Erikas su draugais įkuria grupę, kurios repeticijos vyksta jų šeimos valdose esančioje pašiūrėje. Pašiūrė tampa įvairių jaunuolių susibūrimo vieta, viskas vyksta smagiai ir sklandžiai, kas groja, kas šiaip stebi ir klauso repeticijų, užsimezga simpatijos ir drugystės. Iki vieno ryto, kai po ilgos pertraukos, kurios metu pašiūrė stovėjo tuščia, Erikas ten nuėjęs pamato kraupų vaizdelį - prieš mėnesį miestelyje dingusios merginos Keitės Rasel kūną. Visas miestelis panyra į abejonių, baimės ir kaltinimų rūką. Mergaitės neišleidžiamos vienos iš namų, visus kausto baimė ir svarbiausias klausimas - KAS? Kas iš tokio ramaus miestelio taip galėjo pasielgti? Pradedami įtarinėti įvairiausi žmonės, į paviršių iškyla vis daugiau paslapčių, atsiranda ir daugiau aukų. Tarytum dorovės svarstyklėmis persveriamos visos vertybės, prioritetai. Susidrumsčia ne tik paauglių, bet ir suaugusiųjų ramūs gyvenimai. Iki pat paskutinių puslapių neaišku, kas tas ramybės drumstėjas.

Nors knygos aprašyme minima, jog knyga priskiriama paauglių literatūrai, skaityti visai nenuobodu ir suaugusiam. Iš pradžių, galbūt visai natūraliai kyla klausimas - kuo tokia knyga naudinga? Būtent tuo, jog ne tik paaugliams ar vaikams, bet gal net labiau suaugusiems, primena, jog kartas nuo karto savo savisaugos sistemą reiktų pasitikrinti ir perrašyti. Skaitant knygas, straipsnius ar žiūrint kokį filmą apie dingimus ar žmogžudystes dažniausiai mums atrodo, kad visa tai vyksta kažkur toli, kažkur ne ten, kur esame mes, nes mes juk gyvename saugiame burbule, kur nei mūsų artimiesiems, nei mums negali nutikti nieko panašaus. Tačiau tai netiesa.
Autorė nepamiršta ir paties istorijos laiko. Tuo metu, kai susvyruoja kažkokio nereikšmingo mažo miestelio gyventojų vertybės ir apgaulinga ramybė, kai ten nužudoma jauna mergina, kol ieškomas žudikas, pasaulyje vyksta ir kiti, pasaulį sudrebinantys įvykiai. Miršta Džimis Hendriksas, miršta Louis Armstrongas ir t.t.. Pasaulis tarytum gedi kartu su miesteliu, nors ir nežino jokios Keitės.
Karts nuo karto tokias istorijas sau priminti yra naudinga, nes tas nekaltas ir smagus tranzavimas į festivalį kada nors gali pasibaigti tragiškai, arba tas kaimynas Kazys, visuomet atrodantis toks draugiškas ir ramus, pasiūlęs pavežėti gali nuvežti visai ne ten, kur tikėjomės.
Šiaip ar taip, visai paprastai tariant, man ši knyga patiko, galima sakyti, ją perskaičiau per dieną, nes įtraukia, nėra gal kažkokia kupina giliausių pamąstymų, bet minčių sukelia ir apie saugumą, ir apie tai, kad, visgi, neįmanoma iki galo pažinti šalia esančių žmonių. Rekomenduoju.

Mano vertinimas: 8/10

Leidykla, išleidimo metai: "Gimtasis žodis", 2006.

Knygos autorė:

Katherine Holubitsky (gimė 1955 m. birželio 25 d., Toronte, Kanadoje)

Zigmundas Skujinis „Jaunuolio memuarai“

„Tada aš pagalvojau: kvaily, ko tu stebies? Tuo, kad kambaryje prie vieno stalo matai savo motiną ir savo tėvą? Netikėtas ir paradoksalus buvo ne vaizdas, kurį mačiau savo akimis, o toji keista ir nenatūrali aplinkybė, kad apie juos iki šiol galvodavau tik kaip apie du atskirus ir izoliuotus individus, visai nemanydamas, kad jie galėtų ir susitikti.“

Tikriausiai daugelis savo tėvų ar senelių lentynose galėtumėte rasti Z. Skujinio knygą „Jaunuolio memuarai“, tik tikriausiai niekad jūsų akys už jos ir neužkliūva, nei ją kas skaito iš pažįstamų, nei apskritai yra tekę kažką apie ją girdėti. Ir mano senelių bibliotekoje ji dulka, ir taip pat, lyg ir nebūčiau jos paėmusi į rankas, kol jos negavau su krūvomis kitų atiduodamų man knygų. Betvarkydama savo lentynas ilgai dvejojau, kur ją dėti. Ar prie tų, kurios dar galėtų būti saitomos, ar prie atiduodamų knygų krūvelės. Kažką lyg nujausdama, nusprendžiau jai suteikti šansą ir ją perskaičiau.

Vis bandau prisiminti nors vieną latvių rašytojų knygą, kurią būtų tekę skaityti ir nieko neprisimenu. Kažkaip keista, rodos, ir latvių folko paklausau ir buvus Latvijoj ne kartą, bet literatūra man nepažįstama. Apskritai, kiek mūsų literatūroje yra vietos latvių literatūrai? Juk taip dažnai vadinam juos broliais, taip dažnai įspaudžiam pėdas Latvijos pajūrio smėlyje. Ką gi, pasidomėjus, galima rasti nemažai išverstų į lietuvių kalbą knygų tik, deja, bent jau man, jos visai negirdėtos.
Knyga prasideda jaunuolio, bebaigiančio mokyklą, Kalvio Zarinio tėvo paieškomis. Jo tėvas - buvęs garsus Latvijoje laidų vedėjas, kurį Kalvis yra matęs tik televizoriaus ekrane, jo ir motinos gyvenime jo nebuvo nė kvapo. Surasti jį ne taip jau ir sunku. Susitikus, užsimezga kažkoks keistas, neįprastas bendravimas tarp sūnaus ir tėvo. Tik staiga, tėvas ne šiaip sau atsiranda Kalvio gyvenime, bet tiesiog į jį įsiveržia. Tačiau nei tėvas, nei bendravimas su juo nėra kažkoks knygos centras, veikiau vaiduoklis, vis pasivaidenantis ir suerzinantis pagrindinį knygos herojų Kalvį. Tai, kad jis neturėjo tėvo lyg ir pernelyg jam neatsiliepė, užaugo itin protingu vaikinu. Kalvio geriausias draugas yra jo senelis, kurį jis vadina „Didžiuoju“. Senelis taip pat ne iš kelmo spirtas - nuolat bando mokyti ir bendrauti su anūku lotynų kalba, dėl to knygoje apstu lotyniškų frazių. Pagrindinis vaikino širdies sopūlys - jo draugė Zelma, charizmatiška ir labai graži, veikianti viską, kas tik tuo metu įmanoma, mergina. Kartu jie patiria daugybę keistų ir įdomių nuotykių, ir įsimyli viens kitą, ir, kartu, išlaiko draugiškus santykius. Viskas teka gana ramia ir įprasta studentui vaga. Deja, įvyksta prioritetų priešprieša ir labai liūdnos, širdį sugniaužiančios pasekmės. Ką jaunuoliui pasirinkti? Pirmąją meilę ir netolimą pabėgimą ar šeimą? Ir kodėl, kai esi jaunas, kartais pasirinkti taip sudėtinga?

„O jei išsinarini sielą? Manai, sielos negalima išsinarinti? Galima. Ir dar kaip. Net sulaužyti galima.“

Antrą kartą šios knygos neskaityčiau, tačiau visai nesigailiu perskaičiusi vienąkart, labai daug knygų senelių ir tėvų lentynose mes kažkaip pasmerkiam, nes viršeliai visai neprimena tų įmantrių šiuolaikinių, nes dažnai nesam nieko apie tokias knygas girdėję, bet tikrai galėtume atrasti tose užmirštose lentynose kažką sau tinkamo. Pavyzdžiui, šios knygos dėka mano užrašuose nugulė ne vienas žodis ir jo vertimas lotynų kalba. Ir kažkiek, bent pro rakto skylutę žvilgtelėjau į latvių literatūrą, kur nepastebėjau didžiulio skirtumo, tik gal keistokus, negirdėtus vardus ir aprašytų miestų ar kaimų pavadinimus. Visa kita - labai panašu. Gal kažkas panašaus ir išgyventa ar išgyvenama.

Mano vertinimas: 7/10

Leidykla, išleidimo metai: Vyturys, 1988.

Knygos autorius:

Zigmunds Skujiņš (gimė 1926 m. gruodžio 25 d. Rygoje, Latvijoje)

Edith Piaf „Gyvenimo dainos“

Su Edith Piaf „susipažinau“ kažkuomet visai atsitiktinai pažiūrėjusi filmą „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ („La vie en rose“). Jau tada ši asmenybė patraukė mano dėmesį, iškart susiradau jos dainas ir su malonumu bei jauduliu jas perklausiau. Nors prancūzų kalbos ir nemoku (bandžiau mokytis, bet tai baigėsi tuo, jog moku pasakyt „Mano vardas Agnė“ prancūziškai), šios dainos mane žavi ta mažos moterytės balso ir asmenybės galia. Filmą žiūrėjau ne kartą ir vis labiau žavėjausi Edith Piaf.
Taigi taip jau atsitiko, kad mano svajonė aplankyt Paryžių išsipildė šį rudenį. Prieš kelionę iškuičiau savo knygų lentynas, ieškodama kažko prancūziško, kas padėtų sukurt nuotaiką jau skrendant, padėtų įsijausti. Rinkausi, netgi dariau tarytum mini balsavimą, ką čia pasiėmus su savimi. Taip ir išsirinkau galiausiai „Gyvenimo dainos“, kurią pradėjau skaityti dar traukinyje į Vilnių. Ir pačiai nesitikint, visa kelionė buvo tarytum pažymėta Edith Piaf. Tikriausiai taip jau turi būt, gal tikrai pritrauki tai, apie ką galvoji, kuo domiesi.
Nuvykus į Paryžių kaip tik perskaičiau pačios Editos Piaf susikurtą legendą apie tai, jog ji gimė tiesiog ant laiptų, nes jos motina nespėjo nuvykti į ligoninę. (Paskui buvo rašoma, kad yra netgi užregistruotas Editos gimimas tąnakt ligoninėję, bet argi tai svarbu?) Taigi, ką jūs sau manot? Pirmoji vieta, į kurią vykom ir buvo tie laiptai Belvilio gatvėje, 72 name! Juos radus, teko kažkiek nusivilti, nes vaizdas buvo ne itin malonus ir visai neįspūdingas. Durys varganos, aprašinėtos, bet ženklų, kad ten tie ypatingieji laiptai, visgi, yra. Kaip ir priklauso, virš durų prikalta lentelė su užrašu „Ant šio namo laiptų 1915 metų gruodžio 19 dieną didžiausiame skurde gimė EDITA PIAF, kurios balsas vėliau sukrėtė pasaulį.“ Tai buvo vienas smagiausių nuotykių mano gyvenime. Lyg ir nieko ypatinga, sakysit? Man tai buvo kažkas tikrai ypatingo, nemoku apsakyti to jausmo, jaučiausi prisilietus ne tik prie pačios knygos, bet ir prie istorijos, ėjau tomis gatvelėmis ir įsivaizdavau kaip Edita čia dainuodavo, vaikščiodavo, kaip viskas tada atrodė. Visi eifeliai man nubluko tą akimirką.

„Pone Stodardai, kai legenda gražesnė už tikrovę, mes visada spausdiname legendą!“

Tai knyga, žinoma, apie Edith Piaf, neva autobiografinė, nors ir ne visai. Ji parašyta bendradarbiaujant su žurnalistu, kai kurie momentai - tiesiog perrašyti interviu su dainininke. Pasakojimuose daugiausiai dominuoja muzikinė Editos karjera, žmonės, kurie padėjo ir kuriems, jau išgarsėjusi, padėjo ji. Daugelis pavardžių negirdėtos ir, tiesą sakant, ne itin dominančios mane, kaip lietuvę skaitytoją. Trūko pačios Edith Piaf asmenybės, kokia ji iš tikro buvo, žinoma, galima nuspėti iš tam tikrų šioje knygoje aprašytų jos darbų, nuotykių, pasakojimų, bet to cinkelio, kad knygoje ji priartėtų prie skaitytojo ir pritrūko. Viename puslapyje rašoma, pavyzdžiui, kad ji vaikystėje buvo apakusi ir įvyko stebuklas - vėl praregėjo, kitame jau skaitytojui atveriamos akys, jog iš tikrųjų, ji nebuvo visai apakus. Viename puslapyje pasakojama labai liūdna istorija apie tai, jog Edith Piaf dar neišgarsėjus, dar tebedainuojant gatvėje, mirė jos dukrelė, kurios laidotuvėms ji neturėdama pinigų, atsidavė tiesiog gatvėje pirmam pasitaikiusiam vyriškiui, kituose puslapiuose jau pasakojama, jog niekam ji neatsidavė, jai tiesiog davė pinigų. Ji pasakojo visiems, jog gimė ant laiptų, bet negimė. Ir šios susikurtos legendos, sakytum, tampo skaitytoją už virvučių, bet, kita vertus, dainininkei suteikia paslapties šydą, įdomią trauką, nes juk visi mes gyvenam šiek tiek apsikarstę mitais, o jeigu nebūtume, kuris iš mūsų būtų įdomus?

Autobiografijų gerbėjus ši knyga tikrai gali nuvilti, nes nėra tokia, kokios tikėtumeis. Filmas „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ geriau atskleidžia pačią Edith Piaf. Netgi kažkada skaityta Christie Laume „Edita ir Teo. Vienos meilės istorija“ atskleidė daug daugiau pačios Edith Piaf bruožų ir gyvenimo. Tad jei reiktų rinktis, rekomenduoju „Edita ir Teo. Vienos meilės istorija“. Bet, tikiu, kad yra ir nemažai kitų knygų apie šį mažą, bet, kartu, galingą paukštelį. Man ši knyga išliks ypatinga dėl aplinkybių, kurios susiklostė skaitant.

Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma Littera, 2014.

Knygos „autorė":

Edith Piaf (gimė 1915 m. gruodžio 19 d. Paryžiuje - mirė 1963 m. spalio 10 d. Grase, Prancuzijoje)
Tikrasis vardas: Édith Giovanna Gassion

Herbjørg Wassmo "Stiklinė pieno"

Ką gi, po ilgos pertraukos grįžtu į savo tinklaraštį. Jeigu įdomu, kur buvau dingusi arba ką skaičiau vasarą - paieškos langelyje feisbuke suvedam "Knygų meniu" ir kai kas paaiškės. O jeigu rimtai, tai tiesiog buvau išvykusi ir feisbukas mano vasaros skaitiniams apžvelgti man atrodė tiesiog patogesnis. Grįžtu nešina stikline pieno.


"Automobiliui lekiant pro namus, ji troško būti už vieno jų langų. Nesvarbu, kad nepažinojo tų, kurie ten gyveno. Nes ten, lempų šviesoje, žmonės gyveno visiškai ramiai ir paprastai. Jie pažinojo vienas kitą. Jie nesiruošė niekur važiuoti. Dirbo kasdienius darbus ir nieko nebijojo. Skaitė knygą arba valgė vakarienę ir šnekučivosi apie tai, ką patyrė. Kaip kad Vera, ji ir mama darydavo. Ką jos dabar veikia? Perskaitė laišką ir jaudinasi. Bet jos turi viena kitą."

Dar viena skaityta knyga su mūsų skaitytojų klubu. Šią knygą buvo labai sunku rasti, knygynuose ji iššluota, grupėje "senos knygos" taip pat niekas neatsiliepė, ką gi, šiaip ne taip radau ją sena.lt. Kažkaip vien faktas, kad ji tokia išgraibstyta, kad daug kas ją skaitė ir liko sukrėsti, kad knygoje paminėta Lietuva, man tarytum reiškė būtinybę ją įsigyti. O prašoviau. Kad įsigijau - ne bėda, su malonumu ją parduosiu. Bėda yra arba su mano vertybėmis, arba su gerumu ar dar su kažkuo, nes šita knyga manęs beveik visai nesukrėtė.

Ši istorija pasakoja apie penkiolikmetę Dortę, kuri su mama ir seserimi Vera vargingai gyvena Lietuvos kaime. Joms gresia išvarymas iš nuomojamo būsto, jos nė neįsivaizduoja iš kur gauti pinigų. Dortė dar jauna, ji - naivi svajoklė, slapčiomis susitinkanti su savo pirmąja tikra simpatija kepėjo sūnumi Nikolajumi. Kasdien jos vis labiau skursta ir vis dažniau su liūdesiu prisimena praeitį, kai tėvas dar buvo gyvas. Dortė nori padėti mamai su seserimi ir iš kažkur gauti pinigų, tačiau, deja, kaime nelabai yra kokių galimybių. Galiausiai Dortė sulaukia pasiūlymo važiuoti padirbėti padavėja užsienyje. Ji dvejoja ilgokai, tačiau galiausiai sutinka. Jau kelionės pradžioje ji lyg ir pastebi, jog čia kažkas ne taip. Ir deja, puslapis po puslapio vis labiau aiškėja, kad ji nebus jokia padavėja, ją išveža dirbti prostitute. Viskas prasideda viena žiauresnių orgijų, apie kokias tik teko skaityti, kai ji visais įmanomais būdais prievartaujama ir kankinama. Dortė tada jau pradeda suprasti, kas vyksta, bet kabinasi į tikėjimą ir maldas. Iš vienų namų - kalėjimo, ji atsiduria kituose, nuo vieno žmogaus, norinčio ja pasinaudoti, ji vis atsiduria prie kito ir taip tarytum ratu viskas sukasi, vienintelis dalykas, kuris jai lieka tikras ir tarytum nesugadintas to gerojo pasaulio simbolis - stiklinė pieno. Kai kiti aplinkui geria alkoholį, ji visada paprašo stiklinės pieno. Tiek jai džiaugsmo ir belieka.

Yra tekę skaityti ne vieną panašią knygą, istoriją, matyti ne vieną filmą. Ir, deja, turiu pripažinti, jog "Stiklinė pieno" manęs nesukrėtė. Pati istorija - tikrai stipri, paliečianti, bauginanti, kartais skaitant norisi nusipurtyti, bet kai kurios istorijos detalės neįtikina visu tragizmu, kurį norima perteikti. Pavyzdžiui, aš suprantu, jog stiklinė pieno yra tarytum nekaltumo, paauglės tyrumo, naivumo simbolis, paskui pavirstantis tarytum viltimi. Bet ta stiklinė pieno greitai pradeda atsibosti, kažkaip net erzinti ir atrodyti pernelyg neįtikėtinai. Dortės naivumas taip pat ilgainiui pradeda erzinti, nes netgi naivumas turi turėti ribas ir nemanau, jog tokiomis aplinkybėmis neįgauni žinojimo, jog vienąkart nudegus pirštą, nebekišk jo į tą pačią ugnį. Skaitant atrodo, jog autorė tikrai kiek persistengė ir sukišo viską, kas tik blogiausio gali nutikti, į Dortės gyvenimą. Kartais trūko informacijos apie Dortės mamą ir seserį, vis kildavo klausimas, kaip jos reagavo, ar ėmėsi kokių priemonių ieškant Dortės, galų gale, ar jas išmetė iš namų? Kaip jos gyvena? Knygos pabaiga visiškai neaiški ir, atrodo, tarytum autorė tiesiog norėjo greičiau užbaigti šią istoriją ir paliko skaitytoją alkaną. Kaip baigėsi Dortei? Ko norėjo jos "išgelbėtojas", kokie buvo jo motyvai? Ar Dortė grįžo pagaliau namo? Ar sugebėjo susitvarkyti savo gyvenimą? Kartais tokie kilę klausimai tik prideda knygai svorio, šįkart atvirkščiai - perskaičius knygą, jie erzina, nes norisi žinoti atsakymus. Manau, jog tokiai knygai visai praverstų antra dalis - pasakojimo kaip tokios merginos grįžta/galėtų grįžti į gyvenimą. Galbūt jos paskui padeda panašaus likimo merginoms? Ir panašiai. Čia būtų galima susigalvoti įvairiausių variantų.
Dortės likimo tikrai nelinkėčiau niekam, bet šita istorija atrodo pernelyg perspausta. Žinoma, gal čia ir norėta parodyti jaunoms, naivioms merginoms, kad jokiu būdu jos nesusigundytų neaiškiais pasiūlymais važiuoti užsienin. Manau, jog būtina su paaugliais apie tai šnekėti, atsimenu, mokykloje teko žiūrėti filmą "Lilija Amžinai". Gal ir šią knygą rekomenduočiau paauglėms maždaug nuo 14-os metų, kad netyčia nesusigundytų įtartinais pasiūlymais ir būrimais apie gerą ir gražų gyvenimą užsienyje.

Mano vertinimas: 4/10

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2009

Knygos autorė:

Herbjørg Wassmo (g. 1942 m. gruodžio 6 d., Vesterolene, Norvegijoje)

Zoë Jenny "Žiedadulkių kambarys"

"Virtuvėje įsijungdavau šviesą, sėsdavau prie stalo ir kibdavau į dar šiltą kavos puoduką. Ant jo krašto ieškodavau išdžiūvusių rudų dėmių - paskutinio tėvo gyvenimo ženklo, jei jis daugiau nebegrįžtų. Kava puodelyje lėtai vėsdavo mano delnuose, naktis nesulaikomai skverbdavosi ir plisdavo po kambarį. Atsargiai statydavau puoduką ir aukštu siauru koridoriumi grįždavau į savo kambarį."

Istorijų apie vaiką, augantį su vienu iš tėvų ir dėl to turinčiu psichologinių problemų, išties apstu ir ši, rodos, nėra kažkokia išskirtinė, bet jau nuo pirmųjų puslapių įtraukia. Dar viena vienatvės, liūdesio, atmetimo ir reikalingumo klausimų istorija. Džo gyvena su tėvu, nes jos motina ją paliko ir išvažiavo kitur, jos su tėvu santykiai keistoki - lyg ir šilti, lyg ir labiau draugiški, nei šeimyniški.

Jis dirba naktinėse pamainose, todėl naktimis mergaitę palieka vieną su visomis baimėmis, kurios naktimis užpuola. Paskui, jau paauglystėje, ji vis dėlto susiranda motiną, apsigyvena su ja. Jų santykiai dar neaiškesni, motina, susipažindama su vyrais, Džo pristato ne kaip dukterį, o kaip jaunesnę seserį ir Džo tuo kaip ir patenkinta. Tada Džo gyvenime atsiranda neaiškūs vaikinai, neaiškios tabletės, alkoholis ir keista draugė. Žodžiu, panašiai kaip ir kiekvieno paauglio gyvenime. Ir galiausiai ją palieka visi, ir jai tenka išeiti į neaiškią, paslaptingą būtį vienai.
Na, tema tikrai nėra ypatinga ir jau skaityta tūkstančius kartu, bet parašyta įtaigiai, kad, rodos, kartu su ta mergina išgyveni jos vienatvę ir liūdesį. Kartu su ja pradedi mąstyti, jog tai, kad tave palieka visi yra normalu ir taip turi būti, visada bus. Kartu šiai merginai norisi ir tarytum padėti, būti kažkur netoli, pasikviesti kavos puodelio, nes, nors visų mūsų istorijos yra skirtingos, mus vienija vienatvė ir suvokimas, kad galų gale mes liksime šiaip ar taip vieni.
Rekomenduoju šią knygą vieno vakaro pasiskaitymui, žinoma, jei apskritai tema yra įdomi ar pažįstama.
Knygą vertinu: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2000.

Knygos autorė:

Zoë Jenny (g. 1974 m. kovo 16 d., Bazelyje, Šveicarijoje)

Justinas Marcinkevičius "Vėlyvo vėjo vėliavos"

Poeziją apskritai ilgą laiką buvau numetusi į šalį, todėl sugrįžimas prie jos man kiek sudėtingas. Meilė poezijai, žinoma, prasidėjo ir nuo Justino Marcinkevičiaus eilių, tad, pamaniau, būtent jo eilėraščių rinkinys man ir padės prie poezijos sugrįžti. Šiek tiek klydau, nes šis rinkinys, asmeniškai man, nebuvo pats geriausias.

Kaip ir priklauso šią knygą į rankas paėmiau kovo 11-ąją. Kas gali pažadinti, priminti meilę Lietuvai, jei ne Justino Marcinkevičiaus eilės? Ir pažadino, ir priminė, kokia stipri meilė tėvynei gali būti, kaip skauda žmogui, ją mylinčiam, kai skauda ir Lietuvai. Man, kaip miesto vaikui, kaimo ilgesio motyvai yra gana tolimi, nors žavintys ir, rodos, kviečiantys paklajot kokio kaimo laukais ir apmąstyti savo būtį. Meilės tarp moters ir vyro šiame rinkinyje nėra apstu, kartais nesuprasi ar eilėraštis moteriai, ar tėvynei skirtas, gal iš esmės čia vienas ir beveik tas pats. Kaip ir meilė kitam žmogui mus prabudina, taip ir meilė tėvynei primena tai, kas brangu ir svarbu.
Kai mirė Justinas Marcinkevičius, prisipažinsiu, apsiverkiau. Tyliai braukiau ašaras nuo savo veido, nes jis beveik ir buvo pati tėvynė, jos nuostabus balsas. Su jo poezija augau, ją mokiausi savo noru mintinai ir dar dabar kartais vakarais, kai nėr, kur dėtis, mintyse kartoju eilėraštį "Toks vakaras". Neįsivaizduoju, kaip ši poezija galėtų nepažadinti meilės širdyje, užkurti užgesusią ugnį. Justinas Marcinkevičius yra (fiziškai buvo, bet juk kūryba vis dar YRA) ta žvakė tamsią naktį, kuri parodo kelią, kuri mus kreipia ten, kur jauku, kur gera - NAMO.

Toks vakaras

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu -
vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies!

***

Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.

Tai gražiai lingavo girios,
uogų ir gegučių pilnos,
tai gražiai saulutė leidos,
atilsėlį nešdama.

Tai gražiai skambėjo žodžiai:
laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis – Lietuva.

Knygą vertinu: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2011.

Knygos autorius:


Justinas Marcinkevičius ( g. 1930 m. kovo 10 d., Važatkiemyje, Prienų valsčiuje - mirė 2011 m. vasario 16 d., Vilniuje)

John Williams "Stouneris"

Šią knygą perskaičiau gal prieš kokias tris savaites ir vis dar ją prisiminus norisi išlieti ašarą, gal ir ne vieną. Ši knyga labai ilgai man vaidenosi aplinkui: skaitytojų atsiliepimuose, lentynose, žmonių rekomendacijose, ir žiūrėjau į ją nepatikliai. Galvojau, na negi, ši knyga gali būti ta, kuri sudrebina pasaulį? Pasirodo, gali ir yra būtent tokia. Jeigu ieškote lengvo skaitinio vakarui, padedančio pabėgti nuo jus supančios ir surakinusios realybės - ką gi, tuomet toliau galite neskaityti, nes knyga visai ne apie tai. Bet jeigu nebijote iššūkių savo sustabarėjusiems jausmams, akyse sužvilgančių ašarų ir stipraus dilgčiojimo į paširdžius, tuomet knyga kaip tik jums. Prisipažinsiu, iš pradžių erzina rašymo stilius, viskas atrodo per sausa, pernelyg glausta, pernelyg nuobodu. Tačiau paskui supranti, kad būtent taip ir turi būti ir, kad tie, rodos, sausi sakiniai, slepia savyje išminties klodus.

Pirmiausia, ši istorija apie paprastą žmogelį, ridenantį savo gyvenimo akmenį ir pernelyg neklausinėjantį nei gyvenimo, nei jį supančių žmonių, kodėl viskas yra būtent taip. Manau, tokių kaip Stouneris kiekvienas pažįsta ne po vieną. Kuo jis išskirtinis? Ogi tuo, kad jis šiaip nėra paprastas, neišsilavinęs visuomenės sraigtelis. Jis literatūros dėstytojas. Jis ramios išminties įsikūnijimas. Jo išmintis jam neleidžia garsiai klausti - KODĖL? Ir mums neįprastu būdu, neleidžia jam nieko keisti. Nors tai ne tik išmintis, tai ir stojiškas, ūkiškas tėvų auklėjimas, stokojantis meilės, švelnumo ar lepinimo. Jis taip ir eina per gyvenimą santūrus, nuolankus ir kažkam atsidavęs, nors pats ir nesupranta kam. Žinoma, jis sutinka merginą, kurią karštai, kaip būna pirmąkart, įsimyli. Ją veda, prasideda niūrus ir šaltas vedybinis gyvenimas. Jų santuoka labai nenusiseka, Stounerio žmonos šaltumas, sušaldo ir jo širdį. Tačiau, vis dėlto, jie susilaukia dukters. Duktė tampa Stounerio pagrindu po kojomis, stebuklu, praskaidrinančiu niūrią kasdienybę, bet jai paaugus, motina jos nebeprileidžia prie tėvo ir auklėja ją taip, kaip buvo auklėjama pati. Kitaip tariant, traumuota, suluošinta siela suluošina ir kitą. Ir blogiausia, deja, visam gyvenimui. Stouneris, nors ir vedęs, įsimyli antrąkart. Šįkart tai tampa gražia, trumpa iliuzija, kuri pripildo jo širdį ir, rodos, atsiveria naujam gyvenimui. Bet, kaip įprasta, iliuzijos trunka labai trumpai ir meilės istorija, netikėtai prasidėjus, taip pat netikėtai, bet labai skaudžiai pasibaigia, palikdama tuštumą ir didžiulį randą sieloje. Stouneris praranda bet kokią aistrą gyvenimui, viskas eina šuniui ant uodegos...
"Jis pasijuto klausiąs save, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas."
Vienoje diskusijoje perskaičiau klausimą: "Ko šita knyga gali išmokyti?" Ši istorija puikiai parodo, kas nutinka, kai žmogus, kaip tas šuo, pipranta kariamas, prisijaukina savo gyvenimą, atsisakęs pats savęs ir didžiulėje juodoje gyvenimo skylėje meluoja sau, jog yra laimingas, ar, blogiausiu atveju, tiesiog "normalus", kaip ir priklauso, sraigtelis. Daugelis egoizmą laiko didžiausia blogybe, tačiau, visiškas jo nebuvimas ir atsisakymas, priveda prie melo sau ir tuščio, nykaus, kažkam, nežinia kam, paskirto gyvenimo.


"Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo anksčiau už jį: kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė - ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą."


"O galiausiai jam į galvą atėjo tvirta ir neatšaukiama mintis, kad niekada nepažinojo kito bent kiek artimo, pasitikinčio ar žmogiškai šiltai atsidavusio žmogaus."

"Ir Stouneris galiausiai suprato, kad ji, kaip sakėsi, yra beveik laiminga savo neviltyje; ji nugyvens savo dienas ramiai, gerdama vis daugiau sulig kiekvienais metais, kad nebejaustų tos tuštumos, kuria tapo jos gyvenimas. Jis džiaugėsi, kad ji turi bent tai; jis buvo dėkingas, kad ji gali gerti."


Knygą vertinu: 10/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2016.

Knygos autorius:

John Edward Williams (g. 1922 m. rugpjūčio 29, Teksase - mirė 1994 m. kovo 3 d. Arkanzase, JAV)

"Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai"

Taip jau nutiko, kad prieš keletą metų pirmąkart "paprotavusi" protų mūšyje, aš susirgau protų mūšių liga ir dabar jau keletą metų juose dalyvauju beveik kiekvieną savaitę. Bedalyvaudama juose, vis dažniau pajuntu, jog norisi domėtis viskuo plačiau, negu tai dariau prieš tai. Kartais pagaunu save skaitančią straipsnius ar faktus, kurie šiaip niekada anksčiau manęs nedomino. Protų mūšiai turi labai gerą savybę - jie lavina, praplečia akiratį. Tad taip susidomėjau ir knygyne padėta "Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai". Anksčiau į tokias įvairiausių faktų, primenančias vaikystėje vartytas enciklopedijas, knygas net nekreipdavau dėmesio. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau paskaitau kažką panašaus, kad prisiminčiau, kas užmiršta ar sužinočiau naujų dalykų. (Išduosiu paslaptį, kaip tik tą dieną, kai užverčiau šią knygą, ėjau į protų mūšį, kuriame buvo net du klausimai iš šitos knygos. Todėl, mano nuomone, ją paskaitinėti visai verta)
"Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai" pirmiausia sužavi savo labai patogiu formatu ir paprastumu. Viršelis tarytum skelbia, kad ją galima skaityti gulint vonioje ar atsisėdus tualete. Na, čia, žinot, jei telefonas išsikrovęs ar gaiviklio etiketė skaityta jau tūkstančius kartų. Iš pradžių skaitosi smagiai, paskui faktai pradeda kartotis, atsiranda kažkokių neišbaigtų ar tokių, kur remiamasi biblijos tiesomis (kas man niekaip nesisieja su faktais apskritai). Arba kam reikalingas toks faktas: "Šiame sakinyje yra keturiasdešimt keturios raidės."?? Tikriausiai kažkas jau pakartojęs keletą kartų vieną faktą, nebenorėjo kartotis ir taip priartėjo prie 1000-ojo fakto. Nors geriau jau tada būtų parašę didžiausios pasaulyje krūtinės dydį, tai jau būtų įdomiau, nei kiek sakinyje raidžių. Tuo labiau, kai knygos viršelis skelbia, jog joje slepiasi "1000 neįtikėtinų faktų, kurie net nešautų į galvą".
Žmonėms, kuriems įdomu, kokioje šalyje yra Mikės Pūkuotuko gatvė, kuo ypatinga vasario 29-oji Airijai arba kaip vadinasi aštriausias pasaulio pipiras, šią knygą paskaitinėti visai rekomenduoju, bet jei jūs jau tai žinote ir niekada neketinate pamiršti, tuomet, greičiausiai, ši knyga jums bus per silpna. Tai tikrai netaps kažkokia gyvenimo knyga, bet vietoj žurnalo "Žmonės" naudingiau pakrutins smegenis ir galėsit draugus nustebinti kokiu perskaitytu faktu prie alaus bokalo ar arbatos puodelio.

Knygą vertinu: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2013.

Kobo Abe "Moteris smėlynuose. Svetimas veidas"

"Moteris smėlynuose. Svetimas veidas" labai ilgai gulėjo lentynoje, nusipirkta komise. Tik kažkuomet visai netyčia ją prisiminiau, kai reikėjo pasiūlyt knygas knygų klubui. Ir pagaliau perskaičiau. Ir vis dar sunkiai rankioju žodžius, galinčius šias istorijas apibūdinti. Ši knyga mane taip prislėgė savo niūria nuotaika ir, kartu, taip įtraukė, kad paskui sunku buvo išklimpti. Kaip tyčia, pradėjau ją skaityti autobuse į Nidą ir priešais sėdinti moteris tuo pat metu skaitė Kobo Abe "Žmogus-dėžė". Dievaži, matyt, buvo lemta ją skaityti kaip tik tuo metu.

"Moteris smlėynuose"

"VIENĄ rugpjūčio dieną dingo žmogus." Štai taip prasideda ši istorija. Dingsta atostogauti išvykęs, maždaug trisdešimtmetis entomologas. Beieškodamas naujų vabzdžių, jis užklysta į užmirštą, laike įstrigusį kaimelį smėlynuose. Deja, juo pasinaudojama ir jis tarytum įkalinamas su viena moterimi namelyje, rodos, paskendusiame smėlyje. Ar jam pavyksta iš smėlio gniaužtų ištrūkti nesakysiu, nes taip atimsiu visą malonumą dar šios istorijos neskaičiusiems. Tiesą sakant, skaitant, norėjosi litrais gerti vandenį, nes, rodėsi, kad ne tik burna pilna smėlio, bet jo kupini ir tarpupirščiai. Rodos, trūksta oro ir skaitant net prasideda klaustrofobija. Dar niekuomet neteko skaityti knygos, kuri taip įklampina ir prikausto ne kažkokia ypatingai įdomia istorija ar siužetu, bet sunkiai apsakomu niūrumu. Pagrindinis knygos veikėjas primena Sizifą, ridenantį savo akmenį, nors šiuo atveju tai smėlis. Ir nors mes gyvename ne smėlio apsuptame mažame kaimelyje, tačiau kiekvienas kasam savo smėlį, bandydami nežinia ką nugalėti, apsisaugoti, sukurti harmoniją, kasame tuštybę, beprasmiškumą, laiką pilnomis saujomis. Šioje istorijoje stebina tarytum belaikė erdvė, visiškai kitoks gyvenimas, nei mums įprasta. Galiausiai tarp smėlio pajunti kažkokią neaiškią ramybę ir žmogaus bejėgiškumą prieš gamtą. Tik čia anapus smėlio - tuštybės kupinas, apraizgytas ne visai aiškiomis taisyklėmis, gyvenimas.

"PRASLINKO daugel monotoniškų smėlio naktų ir savaičių."

"Kai jis išsikabins į paviršių, visa, kas čia buvo, pavirs mažomis gėlytėmis, sudžiovintomis atminimui tarp užrašų knygutės puslapių... Ir nuodingosios, ir vabzdžiaėdės - visos jos pavirs plonomis, bemaž permatomomis spalvoto popieriaus skiautelėmis; gurkšnodamas namie arbatą, jis laikys jas prieš šviesą ir mielai pasakos apie visa, kas su jomis susiję."

"Žiūrėdamas į skardžio kraštą, blankiai nušviestą mėnulio, žmogus pagalvojo, kad tokia būsena, kada jautiesi, lyg viduje tau viskas būtų išdegę, tėra tiktai pavydas. Pavydas viskam, kas palikta viršuje, - gatvėms, tramvajams, šviesoforams sankryžose, reklamai ant telefono stulpų, nudvėsusioms katėms, vaistinėms, kur pardavinėjamos cigaretės. Ir kaip smėlis suėdė namo sienas iš vidaus ir stulpus - lygiai taip pavydas sugraužė žmogui vidurius ir pavertė jį tuščiu puodu, paliktu ant degančios viryklės. Puodas smarkiai kaista. Karštis darosi nepakenčiamas, ir galimas dalykas, kad beregint puodas išsilydys. Dar nesušvitus vilčiai, iškyla klausimas: kaip įveikti šią akimirką ir ar reikia ją įveikti?"



"Svetimas veidas"

O štai ši istorija yra apie žmogų, visiškai sužalotu veidu ir turintį visuomet vaikščioti su tvarsčiais. Po nelaimės, kaip dažnai nutinka, jo santykiai su žmona visiškai atšąla, jis pats užsidaro savame kiaute ir, rodos, nieko ypatingo iš gyvenimo nebesitiki. Ir staiga sugalvoja "pasiskolinti" kito žmogaus veidą. Kas nutinka tuomet? Atrodo, apsiverčia šio žmogaus gyvenimas. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Ši istorija man net labiau patiko už "Moterį smėlynuose". Ji buvo dar niūresnė, bet puikiai joje parodoma veido, išvaizdos reikšmė žmogaus gyvenime. Ir, drįstu teigti, šiandien veidas turi dar didesnę reikšmę gyvenimo kokybei, nei turėjo tuo laiku, kai ši istorija buvo parašyta.

"Noriu, kad tu įsivaizduotum - tai labai lengva, - koks aš buvau apgailėtinas, lyg benamis šuo, kai jaučiau, jog vien tuo, kad gyvenu, keliu visiems aplinkiniams pasišlykštėjimą. Beviltiška vienatvė, atsispindinti seno, dvesiančio šuns akyse. Neviltis, girdima bėgių skambesyje, kai gūdžią naktį remontuojamas kelias. Aš visas buvau sukaustytas, nes supratau, kad nors ir kokią išraišką stengčiausi suteikti savo veidui po tvarsčiais ir juodais akiniais, mano pašnekovas jos nepamatys."

Veido ir vidinio "aš" priešprieša. Ar užsidėjęs, pasiskolinęs svetimą veidą tapsi kitu? Ar teisinga yra tai, jog žmogaus vertė ir gerumas matuojamas išore, o ne tuo, kas žmogus yra iš tikrųjų? Kas ji būtų tamsoje, kur veido nematytume? Ši istorija sukelia daugybę prieštaringų minčių, kurios dar ilgam neduoda ramybės. Kiekvienas nori būti gražus, tačiau, nesusimąsto apie tai, jog grožis dingsta, jis kinta, dėvisi, nes toks jau mūsų kūnas ir nieko čia nepadarysi, bet tik tai, ką mes galėtume padaryti, vedami ne "gražaus veido", o mūsų savybių ar talentų, gali gyvuoti daug ilgiau nei mūsų išorės grožis. Šioje istorijoje taip pat didelį vaidmenį atlieka ir paprasčiausias nepasitikėjimas savimi, kuris labai greitai persiduoda ir kitiems žmonėms, kurie tave patį pradeda vertinti kitaip.

Rekomenduoju perskaityti abi istorijas, nes abi paliečia ir verčia daug ką pergalvoti.


Knygą vertinu: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 1987.

Knygos autorius:

Kobo Abė (g. 1924 m. kovo 7 d. - mirė 1993 m. sausio 22 d., Tokijuje, Japonijoje)

John Irving "Sidro namų taisyklės"

"Ir jie verkdavo ne dėl to, kad norėdavo gimti; jis žinojo, jog jie verkia todėl, kad gimė."

"Sidro namų taisyklės" - tai knyga, kupina liūdesio, kiekvienas herojus kenčia ir sunkiai randa laimės lašų savo būtyje. Pirmiausia prisipažinsiu, jog ši knyga man tapo vasario mėnesio kančia. Beskaitant pirmąją pusę knygos dar buvo kažkiek įdomu, paskui darėsi vis neįdomiau ir nykiau, o skaitant paskutinius šimtą puslapių, paskaičius tris puslapius, numesdavau į šalį ir net indų plovimas atrodė įdomesnis užsiėmimas nei tai, kas vyko knygoje. Paliestos temos buvo tikrai įdomios ir vertos dėmesio: abortai, našlaičių gyvenimas, taisyklių prasmė ir jų įtaka mūsų gyvenimams, pasaulio pažinimas pro savas prizmes. Temos tikrai aktualios, ir tokios bus tikriausiai dar ilgai, tačiau pati istorija pasirodė labai ištempta, buvo visiškai neįdomių, net, rodos, nereikalingų dalykų. Nors autoriaus erudicija ir atsakomybė prieš skaitytoją, pateikti kuo tikresnius faktus, domėjimasis abortų darymu, obuolių auginimu ir sidro gamyba, išties žavi ir stebina.
Taigi, knyga apie našlaitį Homerą Velzą, kuris auga Sent Klaudo prieglaudoje, jos vadovas ir už viską atsakingas žmogus - daktaras Vilburis Larčas. Šis gydytojas ne tik, kad priima gimdomus našlaičius, bet ir neteisėtai daro abortus. Augant Homerui Velzui ant pečių užkraunama našta - mokytis "Dievo darbo" - daryti abortus ir priimti gimdymus. Daktaras Larčas į jį sudeda daugybę vilčių, tačiau jis pasipriešina ir išvyksta į Vandenyno Vaizdo sodus, kur auginami obuoliai ir iš jų spaudžiamas sidras. Jis pažįsta pasaulį iš naujo, kur taisyklės visai kitokios nei prieglaudoje. Jis įsimyli ir tai tampa ramybės pražūtimi daugeliui romano herojų. Gyvenimas, kaip visuomet, sukasi ratu ir, deja, Homerui Velzui tenka vis dėlto užsiimti "Dievo darbu".

Turbūt svarbiausia tema, kuri tampa šio pasakojimo stuburu - abortai. (Tiesa, pradėjus skaityti šią knygą, ne kartą nusipurčiau, ar net užsimerkiau, nes pernelyg išsamūs abortų aprašymai kėlė šiurpą.) Ši tema aktuali buvo ir praėjusiais laikais, tokia pat aktuali ir šiandien. Apie tai kalbėti tikrai reikia ir norėtųsi, jog šią knygą paskaitytų kuo daugiau žmonių, kad suprastų, jog kartais abortas yra išeitis. Ir, kad moteris turi turėti teisę pasirinkti. Vaikas, deja, negali pasirinkti, kokioje šeimoje gimti ar kokiomis aplinkybėmis. "Tie patys žmonės, kurie mums sako, kad privalome saugoti dar negimusių kūdikių gyvybę, - jie yra tie patys, kurie berods nebenori saugoti nieko kito, tik save, po to, kai atsitiktinai pradėtas kūdikis jau būna gimęs! Tie žmonės, kurie garsiai šneka, kad myli negimusio kūdikio sielą, - jie net nesistengia bent kiek paaukoti vargšams, padėti tiems, kurie niekam nereikalingi ar engiami! Kaip jie gali pateisinti tokį savo jaudinimąsi dėl vaisiaus ir tokį abejingumą nepageidaujamiems ir skriaudžiamiems vaikams? Jie pasmerkia kitus kančioms dėl atsitiktinio apvaisinimo; pasmerkia vargšus - tarsi vargšai būtų patys kalti, kad yra neturtingi." Ši knyga išties padeda pažvelgti giliau į našlaičio jauseną, jo bandymą gyventi, jo požiūrį į save ir aplinką ir, kartu, verčia susimąstyti apie buvimo gyvenime ir paties gyvenimo prasmę, apie tai, kiek gyvenimas naudingas tau ir kiek tu pats naudingas gyvenimui, ir, be abejo, aplinkai, kuri tave supa.
Daktaras Vilburis Larčas su Homeru Velzu elgiasi nesąžiningai - be jo sutikimo nori paversti savo paties kopija. " - Velniai griebtų, - dar sumurmėjo sau panosėje, - paauglio nepriversi subręsti pirma laiko - negali tikėtis, kad paauglys prisiims atsakomybę už viską kaip suaugęs žmogus, kad dirbs suknistą suaugusio žmogaus darbą!", " - Tai gal jau apsigalvojai, nebenori tapti gydytoju? - Iš tiesų niekada ir nenorėjau, - tarė Homeras. - Niekada nesakiau, kad noriu." Tai primena tėvų bandymą primesti jų pačių žlugusias viltis savo vaikams. Ir taip, daktaras Larčas Homerui yra lyg tėvas, nepamainomas autoritetas, nors ir per prievartą stumiantis Homerą ne ta linkme, kuria jis norėtų. Nes, velniai rautų, Homeras dar nepažįsta gyvenimo, yra per jaunas pasirinkimams, todėl našlaičiui Vilburio Larčo įtaka yra labai stipri ir sunkiai nuginčijama. Stebina, kad Homeras randa drąsos bandymams pasipriešinti primetamam gyvenimo planui. Nors jo maištas ir trunka ne taip jau ilgai.
Keista. Kai aprašomas prieglaudos gyvenimas - užliūliuoja ramybė ir jaukumas, kurį sukuria ten dirbančios seselės. Seselė Andžela, seselė Edna bei ponia Grogan. Jos kaip motinos ar gerosios senelės tiem visiems našlaičiams. Homeras Velzas, pripratęs prie tos prieglaudos idilės stebisi pasauliu, jį tyrinėja it mažas vaikas. "Čia, Sent Klaude, visuomenės nėra - nėra galimybės rinktis, lyginti, kas geriau ar blogiau, kuri bemaž visada būna bet kokioje visuomenėje. Čia viskas paprasčiau, nes tai, ką turi pasirinkti, arba akivaizdu, arba išvis nepriklauso nuo tavo valios. Tačiau kaip tik dėl to, kad čia beveik nėra pasirinkimo laisvės, našlaičiai taip veržiasi į visuomenę - bet kokią; kuo daugiau joje rezgama pinklių ir sklando paskalų, tuo geriau." "Sent Klaude to, kas augdavo, ir netgi kas gimdavo, niekam nereikėjo - gimimo vyksmas dažnai būdavo nutraukiamas. O dabar Homeras buvo užsiėmęs visa ko auginimu. Jam patiko gyventi Vandenyno Vaizdo soduose, nes čia viskas buvo panaudojama, viskas reikalinga."

Galėčiau apie šią knygą pasakoti dar daugybę dalykų, tačiau išskyriau tuos, kurie man pačiai kliuvo ir atrodė svarbiausi. Kaip jau ir minėjau, nors ir tematika man buvo įdomi, tačiau pati istorija nesudomino ir neįtraukė. Tai buvo pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, tačiau, gali būti, kad ir paskutinė. Tai buvo ne mano rašytojas, ne mano knyga.
Šiaip ar taip beveik mes visi tam tikra prasme esame šio gyvenimo našlaičiai, bandantys būti naudingi, prie kažko prisišlieti, ieškantys savo vietos po saule.

Kitos dėmesį patraukusios citatos: "Kai praeina daug laiko, norisi pamatyti žmones, kurie tave pažinojo; būtent su jais norisi pasikalbėti. Kai praeina pakankamai daug laiko, būna nebesvarbu, ką jie tau padarė."

"Kas gali būti asmeniškiau už norą turėti vaiką arba jo neturėti?"

Knygą vertinu: 4/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2008.

Knygos autorius:
John Irving (g. 1942 m. kovo 2 d. (75 metai), Exeter, Naujasis Hampšyras, JAV)
p.s. ir, visgi, koks įdomus sutapimas, jog būtent autoriaus gimimo dieną baigiau šią knygą skaityti.

Kęstutis Navakas "Vyno kopija"

Prisipažinsiu, esu K. Navako gerbėja, vienos mėgstamiausių knygų man - "Du lagaminai sniego" ir "Lorelei". Tačiau pirmasis K. Navako romanas "Vyno kopija" mane nuvylė. Iš šios knygos tikėjausi, jog suskaitysiu ją taip pat maloniai, kaip gurkšnočiau skanaus raudono vyno taurę. Tačiau. Deja.
Net sunku aprašyti apie ką ši knygą. Istorija prasideda mirtimi. Kažkas atsibunda numiręs ir pradeda kažko ieškoti, o ko konkrečiai, tai velnias ir težino. Viskas labai keistai susiplaka lyg ir į pasakojimą, lyg ir haliucinaciją, kažkokį keistą, iškreiptą, beprasmį sapną. Pagrindinis veikėjas nežemiškas, iš kitos realybės, nebuitiškas. Ir tai toli gražu nesuteikia jokio malonumo, jokios gelmės taip pat neaptikau. Geriausia šios knygos dalis, kaip bebūtų, autorius. Jaučiasi navakiškas stilius, navakiškų minčių pliūpsniai. Bet ar tai turėtų būti geriausia knygos dalis? Manau, ne.

Skaitydama vis galvojau, kodėl lietuvių rašytojai taip mėgsta rodyti, kiek daug jie žino, kiek kalbų moka, kiek knygų perskaitė? Tokios knygos, kuriose nėra nei frazių kitomis kalbomis išvertimo, nei kažkokių paaiškinimų, sukelia jausmą, kad rašytojas negerbia skaitytojo arba rašo tik tokiems apsiskaičiusiems ir tiek pat kalbų mokantiems. Taip jau išeina, kad kūryba kartais tampa nebe kūryba, o snobyba (suprask, snobams skirta). Beje, kažkur skaičiau, kad autorius pats ir pasakė, jog skaitytojas jam nerūpi. Bet argi taip galima? Kam tada kurti, jei tau nerūpi tie, kuriems tai skirta, kurie tai perka? Labai daug prieštaringų minčių, nes kaip minėjau įrašo pradžioje, K. Navaką labai mėgstu, bet "Vyno kopija" man atrodo kažkoks nesusipratimas. Ir dar viena galvon šovusi mintis buvo ta, kad čia gal bendra šiuolaikinių lietuvių rašytojų problema - rašyti snobams ir pamiršti skaitytojus, tuomet taip ir gaunasi, kad tokias snobybas skaito tik jų kolegos ir jos greitai užsimiršta. Šitą reiškinį pastebiu tikrai ne pirmą kartą. Dėl to liūdna. Nes šiaip jau visuomet esu ta, kuri lietuvių literatūrą gina, giria, rekomenduoja. Šitos knygos nerekomenduosiu ir apginti negaliu. Bet juk tai tik mano nuomonė, jei patinka iššūkiai - paskaitykit. Man iššūkis buvo šią knygą perskaityti, tik, kad visai nesidžiaugiu šį iššūkį įveikusi.

Dėmesio vertos citatos: "Miestas, kuriame gyveni, ilgainiui susidėvi, net visiškai pranyksta, porą dešimtmečių jį atradinėji, vis nustebdamas dėl to, ką jame randi, tačiau kiekvienu nustebimu ardai savo miestą kaip kojinę, nes vis labiau ji išmoksti, įsimeni, suneši į atminties sandėlį kvartalas po kvartalo, namas po namo, medis po medžio ir šuo po šuns, kol išmoksti ir įsimeni tiek, kad nuostabos nebelieka nė brūkšnelio, viskas tik rutina, kasdienybė, inercija, nesvarumo būklė, alėja praplaukiantys praeivių skutai, tuomet ir prisimeni, vos pakeldamas šį prisiminimą, vos atplėšdamas jį nuo savo vidinių grindų, tarsi svarmenį, jog kadaise miestas tau buvo nuolatinė nuostaba, kaip pirmoje klasėje nuolatinė nuostaba buvo daugybos lentelė."

"Naktis tuo paslaptinga, kad jos metu gali veikti tik du dalykus: arba rašyti, arba miegoti."

"Tuščiai laiko neleidi, galvojau jau eidamas alėjos link, nesuprantu, kaip galima tuščiai leisti laiką.
Kaip mano laikas gali eiti tuščiai, jeigu aš tuo metu gyvenu?"

"Bet kodėl esu asfaltas, kai turėčiau būti sparnai?"

Knygą vertinu: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2016.


Knygos autorius:

Kęstutis Navakas (g. 1964 m. vasario 24 d., šeimyniškiuose, Utenos rajonas)

Jean Genet "Gėlių Dievo motina"

"Kadangi žodis "pasakiškas" vartojamas turtams apibūdinti, vadinas, visai įmanoma juo apsakyti ir skurdą."
Tai viena neįprasčiausių mano skaitytų knygų. Kuo ji neįprasta? Pirmiausia tuo, jog veikėjų čia tiek daug ir tokia daugybė juos jungiančių sąsajų, kad galiausiai tai tampa nebe taip ir svarbu. Tie veikėjai - transvestitai, homoseksualai ir nusikaltėliai. Nors, tiesa, galbūt reiktų išskirti ryškiausius šios knygos veikėjus: Šventoji, Gėlių Dievo motina ir Meilutis.

Skaitant veikėjai tampa ir paprasčiausiai belyčiais, kurie visi bendrai susisuka į didžiulį vienatvės skaudulį. Jie mylisi, vagia, žudo, parduoda savo kūną, apgauna, palieka ir sugrįžta. Ir viskas vyksta Paryžiuje, skurde ir visuomenės dugne, iš kurio nėra vilties išsikapstyti. Seksas jiems - būdas begalinei vienatvei išreikšti, akimirkai nuslopinti jos skardų balsą. Bet argi dabar ne tokia pati to reikšmė?
"Gėlių Dievo motina" - odė ne tik vienatvei, bet ir neaprėpiamam skurdui. Skurdui visomis prasmėmis, bet labiausiai - būties skurdui. Skaitydamas šį romaną tu nesieki suprasti, kas yra gera, kas yra bloga, kas teisinga, o kas - ne. Pasineri į poetišką pasakojimą, kuris teka tarytum upė, ramybės kupiną vasaros vakarą. Tai knyga, kurioje juokas gali tapti "žvaigždėtu". Rašytojas stebina savo sugebėjimu šlykščiausius dalykus - išmatas, tuštinimąsi, keisčiausius geidulius, apgaubti poetišku šydu.
Skaitant "Gėlių Dievo motina" kyla įvairiausių apmąstymų ir klausimų. Žmogus, darydamas nusikaltimą tą akimirką tarytum tampa Dievu, kurio valioje kitų likimai: daiktų - jei tai vagystė, ir žmogaus gyvybė žmogžudystės akivaizdoje. Rodos, kiekvienas vagis ar žmogžudys tą nusikalstamo veiksmo akimirką tampa trumpalaikiu Dievu, nukrentančiu po akimirkos prarajon.
"Dievo motina jį nužudė. Žudikas. Jis nepratarė nė žodžio, bet drauge su juo girdžiu jo galvoje skambant karilioną, veikiausiai iš pakalnučių varpelių, iš pavasario gėlių varpelių, iš porcelianinių, stiklinių, vandeninių bei oro varpelių. Jo galva - skambantis atžalynas. Jisai pats - kaspinais padabintos vestuvės, lekiančios klampiu pavasario keliu, jų priešaky smuikininkas, o juoduose švarkuose po apelsinmedžio pumpurą."
Negrabiais pirštais romano veikėjai, bandydami kurti santykių iliuzijas ir ieškodami sekso, pasiekia mirtį ir didžiausią pasaulyje neviltį dėl prarasto ir prarandamo laiko.

Knygą vertinu: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: kitos knygos, 2011.

Knygos autorius:

Jean Genet (g. 1910 m. gruodžio 19 d. - mirė 1986 m. balandžio 15 d., Paryžiuje, Prancūzijoje)

Marie Kondo "Tvarkingų namų stebuklas"

Taip jau sutapo, jog šią knygą įsigijau prieš kraustantis į kitą būstą. Galvoju, kada, jei ne dabar? Juk geriausias laikas atsikratyti daiktų - kraustantis. Šiaip nesu iš tų, kurie skaito tam tikras saviugdos knygas (juk ši irgi ne išimtis), bet "Tvarkingų namų stebuklas" sugundė idėja atsikratyti daiktų. Nes pastebėjau, kad pradėjau daiktus kaupti... Kai kurių nenaudojau daugiau nei metus, bet vis tiek juos turiu namie ir laikau nežinia kam ir kodėl. Na, juk ne aš viena tokia? A?

Taigi šioje knygoje pilna patarimų, kaip atsikratyti daiktais, kokį daiktų tvarkymo planą susidaryti. Pavyzdžiui, tvarkantis ir nusiteikus atsikratyti daiktais, pirmiausia, reiktų pradėti nuo rūbų, paskui knygos, popieriai, įvairios smulkmenos (autorė jas vadina komono) ir t.t. Autorė taip pat pataria imti kiekvieną daiktą ir savęs paklausti: "Ar jis man teikia džiaugsmą?". Jei neteikia, tuomet daiktą reiktų išmesti. Taip pat patariama, kaip lankstyti rūbus, kad jie būtų tvarkingai nugulę į stalčius ir taip nesiglamžytų.
"Tikroji dovanos prasmė - ją gauti. Dovanos - ne "daiktai", o būdas išreikšti jausmus. Pažvelgus šiuo kampu, išmesdami dovaną neturėtume jausti kaltės. Padėkokite dovanoms už džiaugsmą, kurį patyrėte jas gaudami. Žinoma, būtų idealu, jei galėtumėte su tokiu pačiu džiaugsmu jas naudoti. Bet būkite tikri, kad jums jas padovanoję žmonės nenorėtų, jog dovanas naudotumėte tik iš pareigos arba atidėtumėte jas į šalį ir kaskart jas užtikę jaustumėte kaltę. Taigi jas išmesdami pasitarnausite ir dovanojusiems žmonėms." Šis patarimas ypatingai privertė susimąstyti, ypač apie dovanos prasmę. Juk, kiek kartų esam gavę ir dovanoję įvairiausius niekučius vien tam, kad neva nuramintume sąžinę, o ne todėl, kad labai norėtume nudžiuginti artimus žmones, ieškodami kažko, kas tikrai jam reikalinga ar kelia džiaugsmą. Ir juk paskui taaaip gaila tokius niekučius išmesti... "O jei kada nors tas žmogus paklaus kur jo dovanota statulėlė, arba kodėl nesisegu prie raktų jo dovanoto pakabuko?". Tik ar dažnai išgirstame tokius klausimus? Nemanau. Todėl dabar į dovanas žiūriu atsakingiau, o į savo gautąsias - protingiau, nesigailėdama ir išmesdama ar atiduodama, kas man nereikalinga, ar jau tiesiog nebenaudojoma (vėlgi... raktų pakabutis iš Islandijos, parvežtas draugo, kurio jau ne vienerius metus nesuklijuoju... Bet laikau, nesgi kažkas man jį nupirko, galvodamas apie mane) (Šypteliu).
Vos perskaičius knygą, norisi pulti tvarkytis, tačiau pradėjus... Viskas atrodo daug sudėtingiau, nei aprašyta. Visų pirma, sudėtinga, jau vien dėl to, nes, tikriausiai, nesi toks tvarkymosi fanatikas, kaip pati autorė. Autorė, pavyzdžiui, lankydamasi pas klientus, jų namams nusilenkia, daiktus taip garbina, kad su jais net kalbasi. Kiek keista, tiesa? Nors pradėjus tvarkytis tikrai išmečiau porą maišų nereikalingų, jau net nelabai nešiojamų rūbų (sentimentai sentimentai...) ir kitų daiktų, kuriuos laikiau. (Pavyzdžiui, pakabutis ant kaklo, kurį jau kokius metus "klijuoju"...). Nors ir išmečiau kai kuriuos daiktus, tačiau knygoje pastebėjau didelį paradoksą. Autorė viską ragina išmesti, pasiruošti bent dvidešimt šiukšlių maišų, ji ragina išmesti netgi naujus rūbus, kurie kabo jūsų spintoje ir tiek. Man tai pasirodė keista jau vien dėl to, nes nemačiau niekur pasiūlymo juos kažkam atiduoti, juk yra daiktų, kurie, nors mums ir nereikalingi, kitiems suteiktų didžiulį džiaugsmą. Tuo labiau, kad šiais laikais vis populiarėja idėja dalintis daiktais, netgi maisto produktais, kas jau ateina ir į Lietuvą. Taip pat autorė ragina išmesti knygas (knygas!!), kurios stovi lentynoje, nusipirktos prieš metus ar porą metų ir, deja, dar neperskaitytos... Čia jau ne itin sutinku, kadangi pati dabar specialiai skaitau beveik tik tas knygas, kurios yra mano lentynose, o kai kurias, kurių nebeskaitysiu, ketinu parduoti, atiduoti ir t.t., bet išmesti knygas?!..
Perskaičius šią knygą lydi dvejopos mintys. Akivaizdu, gyvenimo ji nepakeitė, bet, visgi yra patarimų, kuriuos su malonumu pritaikiau savo namuose ir tai nebuvo taip labai sunku. Dabar ketinu šita knyga pasidalinti su artimiausiomis moterimis, gal jos iš šios knygos pasiims daugiau ir pritaikys daugiau patarimų saviems namams.

Knygą vertinu: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 2016.

Knygos autorė:

Marie Kondo (g. 1984-85 m. Japonija)

Emma Donoghue "Kambarys"

Perskaičiau šią knygą vakar, tačiau vis dar sunkiai atgaunu vidinę ramybę. Ši knyga sukrečia, gerai pagriebia ir pakrato, kad paskui stovi išsižiojęs ir negali patikėti, kas su tavimi nutiko. Visą dieną galvoju nuo ko pradėti šį aprašymą, kaip perteikti tai, ką perskaičiau, ką pajaučiau. Paprastai tariant - ši knyga apie moterį, kurią pagrobia einant iš paskaitų ir uždaro sandariame kambaryje, kuriame nerasi net plyšio, ką bekalbėti apie viltį išsilaisvinti. Praėjus dviem metam nuo pagrobimo, seksualiai išnaudojama, mergina pagimdo kūdikį - berniuką, kuris ir tampa šios istorijos pasakotoju ir ašimi. Tame kambaryje moteris išgyvena septynerius savo gyvenimo metus, o berniukas nuo gimimo - penkerius. Sugalvojus puikų, nors ir kiek žiaurų, vaiko atžvilgiu, planą, jie išsigelbėja. Ir tuomet pasakojama apie adaptaciją gyvenime už Kambario durų - Anapus.

Šis siužeto papasakojimas neatskleidžia bemaž nieko, tai tik detalės, kurios nors ir yra svarbios, tačiau istorijos pagrindas - jausminis. Ką gali jausti berniukas, kuris gyvena mažame pasaulėlyje - Kambario dydžio? Iš esmės, jo pojūčiai panašūs, kaip kitų penkiamečių berniukų - jis kartais ožiuojasi, kartais žaidžia, kartais kažko nevalgo ar raukosi, nes jam tai neskanu, kartais nori žiūrėti televizorių visą dieną, jis garbina Dorą, kurią garbina daugelis kitų vaikų. Tačiau esminis skirtumas - Džekas niekuomet nebuvo lauke, jis mano, jog tai egzistuoja tik televizoriuje, jis mano, jog nėra kitų žmonių apart Mamos ir Pagrobėjo, kuris ateina naktimis, o Džekas tuo metu turi miegoti spintoje. Džekas tik girdi lovos girgždėjimą, skaičiuoja, kartais girgždesių būna beveik 300, kartais mažiau ir tada viskas nutyla. Paskui Senasis Nikas apsiauna batus ir išeina. Tuomet Mama Džeką pasiima pas save į lovą, kur jie apsikloja Pūkine ir miega. Džeko pasaulis - Kambarys ir Televizorius, kuriame rodo dalykus, kurių nėra Džeko realybėje. Ten jis mato ledus, medžius ir raudonas gražias sofas. Taigi, kaip tokiam vaikui "grįžti" į pasaulį už Kambario ribų? Juk jis tame pasaulyje nė nebuvęs. "Aš ne Kambaryje. Ar aš tebesu Aš?" . Visiškai natūralu, jog Džekui kyla toks klausimas, išties. Ar jis tebėra jis? Jis turi suvokti pasaulį beveik nuo nulio, mokytis vaikščioti apsiavęs, mokytis lipti laiptais ir pratintis prie saulės šviesos. Kaip jam suvokti, jog parduotuvėje jis negali užsimanęs pasiimti knygelės, nes už ją reikia mokėti? Juk tai nebe Kambarys... Tačiau skaičiau ir žavėjausi, kaip po truputį šis mažas žmogus prisitaikė prie pasaulio Anapus - už Kambario, nors jį dažnai ir prisimindamas."Kai buvau ketverių metų, maniau, kad viskas Televizoriuje yra tik Televizoriuje. Bet kai sukako penkeri, Mama pasakė man nemelą apie tai, kad daugelis vaizdų yra tikri, o Anapus viskas yra tikra. Dabar aš esu Anapus, bet pasirodo, kad daug kas čia nėra tikra."
Pagrobėjas - Senasis Nikas - ganėtinai vaikiška, nesubrendusi, serganti būtybė, mananti, jog viskas gali būti jo. Ir juk daug tokių žmonių realybėje, net nebūtinai pagrobėjų, tačiau ir vyrų, kurie muša savo žmonas ir laiko jas sava nuosavybe, kuria galima naudotis, kada tik prireikia.
Pradėjus skaityti erzino tai, jog pasakotojas tik penkiametis Džekas. Man trūko pačios motinos jausmų, vis slapčiomis tikėjausi, jog galbūt bus aprašyta ir jos pusė, tačiau to nebuvo. Žinoma, autorės pasirinkimas viską pateikti penkiamečio Džeko vardu suteikia istorijai daugiau dramatiškumo, kartais juoko pro ašaras.
Mama pati pameta save, neberanda savyje tos merginos, kokia ji buvo prieš ją pagrobiant. Ji pyksta ant viso pasaulio ir jai viskas atrodo neteisinga. Ji pavargsta ir nuo buvimo su vaiku visą laiką. Ir tai suvokiama, juk žmogiška norėti pabūti vienam su savo mintimis, nors kartais. "Žinau, tau reikia, kad būčiau tavo mama, bet man tuo pačiu metu reikia prisiminti, kaip būti savimi, o tai..." Žvelgti į Mamos jausmus skauda.
"Senelė sako, kad Mama galėtų nusivesti mane į zoologijos sodą, bet Mama sako, kad negali pakęsti narvų." Akivaizdu, jog gyvenimas Kambaryje sutraumuoja ir palieka gilius įspaudus, kurių laikas nepajėgus ištrinti.
Kartu ši knyga ir apie Kambarį, kuris jungia mus visus. Kai kurie gyvena savo vidiniame Kambaryje, iš kurio sunku išeiti, bet visi be išimties gyvename Kambaryje, kuriame galioja visuomenės normos, aplinkos įtaka, grožio standartai, aplinkinių nustatyti sėkmingo gyvenimo planai. Šiame Kambaryje mums taip pat dažnai pritrūksta oro.

Knygą vertinu: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2012.

Knygos autorė:

Emma Donoghue (g. 1969 m. spalio 24 d., Dublinas, Airija)

Kurt Vonnegut "Sveiki atvykę į beždžionyną"

Knygos aprašymas: "Tolima ateitis. Planeta perpildyta žmonių, kurie, naudodamiesi naujausiais medicinos laimėjimais, gali gyventi amžinai. Tačiau jiems uždrausta daugintis. O kad dingtų noras tuo užsiimti, jie privalo gerti „etiškas“ gimstamumą kontroliuojančias piliules, sekso malonumą padarančias beskoniu. Didžiausia ateities žmonių dorybė – savo noru atvykti į Malonios savižudybės centrą ir smagiai, be skausmo, dviejų jaunų ir žavių darbuotojų draugijoje nusižudyti. Šią idilę drumsčia ir Amerikos miestelio šerifui ramybės neduoda apylinkėse siautėjantis gangsteris Bilis Poetas, gražutėms centro darbuotojoms siuntinėjantis nešvankius eilėraštukus...

„Sveiki atvykę į beždžionyną“ ir kitos 24 novelės sudėtos į to paties pavadinimo rinkinį, yra pasak paties satyros ir juodojo humoro meistro, „privačios verslininkystės vaisius“, nes daugelis jų buvo sukurtos „parduoti“ Playboy ir kitiems leidiniams."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Ir, manau, ne pats geriausias pasirinkimas pirmai pažinčiai. "Sveiki atvykę į beždžionyną" - novelių, spausdintų įvairiuose leidiniuose, rinkinys. Pradėjus skaityti nuobodžiavau, neradau nieko įdomaus ir tik paskui "įsivažiavau". Tai buvo vienintelė arba viena iš keleto knygų, kuri mane prajuokindavo arba norėdavosi draugui garsiai skaityti ištisas pastraipas. Šios novelės - odė tuštybei ir absurdui. Pažvelgta į įvairiausias situacijas pro ironijos, sarkazmo prizmę. Pavyzdžiui, kas nutiktų, jei žmonės gautų galimybę atsiskirti nuo fizinio kūno ir saugykloje laikyti kūnus, kuriuos, prireikus, būtų galima pasiskolinti? Arba, kas nutiktų, jei žmonės turėtų galimybę nusipirkti serumo "antigerasono", kuris atjaunintų ir suteiktų mažne amžiną gyvenimą (priklausomai nuo paties žmogaus, ar jis to nori, nes jei ne - išpila serumą į kriauklę arba nusižudo, palįsdamas po traukiniu), jei pusryčiams valgytų pjuvenas kiaušinių skonio ir neegzistuotų jokios ligos? Arba, kas nutiktų, jei žmonės mylėdamiesi nejaustų jokio malonumo ir jiems būtų uždrausta daugintis, jei būtų savižudybės centrai, kur atvykę, būtų be skausmo nužudomi ir tai bandytų sustabdyti "blogiukas" Bilis Poetas? Šiame novelių rinkinyje kalbama ir apie turtingųjų tuštybę bei žmones, kurie sunkiai pragyvena. Įdomios įžvalgos apie ateitį, įdomūs pastebėjai apie kompiuterius, turint omenyje, kad novelės rašytos maždaug 1950-60 metais. Nežinau, kiek per šias noveles aš pamačiau tikrosios K. Vonneguto kūrybos, kadangi kartais persmelkdavo mintis, jog šios novelės rašytos be didesnio polėkio, tiesiog norint užsidirbti. Sunku lyginti, kai neskaičiau kitų šio autoriaus knygų. Šiaip ar taip, tai buvo vienas smagesnių skaitinių pastaruoju metu, priverčiantis nuoširdžiai juoktis ir šypsotis.

Sudominusi citata: " - Vienintelis vertingas žmogaus daiktas - protas. Kodėl jis turi būti pririštas prie odos, kraujo, plaukų, mėsos, kaulų, gyslų maišo? Nenuostabu, kad žmonės nieko negali pasiekti, juk jie pasmerkti visą gyvenimą kęsti parazitą, kurį visą laiką reikia maitinti, saugoti nuo blogo oro ir mikrobų. Ir, kad ir kaip tą nesąmonę penėtum ir saugotum, ji vis vien nusidėvi!"

Knygą vertinu: 8/10

Knygos autorius:


Kurt Vonnegut (g. 1922 m. lapkričio 11 d. Indianoje - mirė 2007 m. balandžio 11 d. Niujorke)

Knyga: Paskolinta draugo.

Leidykla, išleidimo metai: Kitos knygos, 2009



p.s. kreipiuosi į tuos, kurie tyčia ar netyčia čia užklysta paskaitinėti mano rašliavų, gal galėtumėt pasidalinti nuomonėmis apie šį tinklaraštį komentaruose? Kas gerai, kas nelabai? Norėtųsi kažką pakeisti, kad knygų apžvalgos būtų patrauklesnės ir įdomesnės. :) Iš anksto dėkoju.

Debbie Macomber "Krautuvėlė Gėlių gatvėje"

Knygos aprašymas: "Gėlių gatvelėje yra mažutė krautuvėlė „Geri siūlai“, kurioje jau veikia ir mezgimo būrelis. Jos savininkei Lidijai tai svajonių išsipildymas, simbolizuojantis naują gyvenimą po sunkios ligos. Žaklina, išgyvenanti dėl atšalusių santykių su vyru ir nevykusios sūnaus santuokos, pirmoji užsirašo į mezgimo pamokas. Kerol trokšta kūdikio, vaikiška antklodėlė jai – būsimosios sėkmės ženklas. O akiplėša Aliksė mezga antklodę labdaros fondui – šitaip tikisi atidirbti teismo jai skirtas viešųjų darbų valandas.
Keturioms moterims, užsiėmusioms senu kaip pasaulis amatu, netikėtai atsiskleidžia jų pačių ir bičiulių sielos gelmės. Juk kiek daug dalykų tik moterys tegali suprasti..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tiesą sakant, visuomet buvau nusistačiusi prieš visokius romanus, kaip "Svajonių knygos", bet ši knyga pateko į mano akiratį sergant, kai norėjosi lengvo, atpalaiduojančio, jaukaus skaitinio. "Krautuvėlė Gėlių gatvėje" - toks skaitinys ir buvo. Tai istorija apie keturias moteris, kurios susitinka mezgimo pamokėlėse naujoje siūlų parduotuvėlėje "Geri siūlai". Lidija Hofman - krautuvėlės savininkė, sunkiai, bet lyg ir nugalėjusi kovą su vėžiu, bandanti pastatyti savo asmeninio gyvenimo pagrindus. Žaklina Donovan - turtinga, išsipuošusi poniutė, su vyru gyvenanti atskirus gyvenimus ir kuriai nepelnytai nepatinka jos besilaukianti marti Temė Li. Kerol Žirard - moteris, kuriai niekaip nepavyksta pastoti, net ir dirbtinio apvaisinimo pagalba, nors apie vaikus jie su vyru svajoja nuolatos. Aliksė Taunsend - maištaujanti prieš gyvenimą ir save, jauna mergina, išgyvenusi itin sunkią vaikystę. Taigi šios skirtingos moterys visiškai netyčia susitinka mezgimo pamokėlese, kurias veda Lidija Hofman. Iš pradžių jos sunkiai priima viena kitą, paskui užsimezga tikra, nuoširdi moteriška draugystė. Knygoje rašoma apie tai, kaip keturios visiškai skirtingos moterys gali pakeisti viena kitos gyvenimą negrįžtamai. Tai tik primena, kad kartais ta moteriška draugystė yra reikalinga kiekvienai moteriai. Nestinga ir komentarų apie mezgimą, citatų. Vyrai šios knygos veiksme nors ir dalyvauja, bet kaip asmenybės nedominuoja, nors pagrindinėms veikėjoms, žinoma, kaip įprasta tokioms knygoms, daro didžiulį poveikį. Labiausiai erzinanti veikėja buvo poniutė Žaklina, kuri visiškai be didesnio pagrindo nekenčia savo marčios, kurią visi myli ir priima. Kartais ta neapykanta marčiai labai erzina, taip ir norisi sušukti: "Poniute, atsipeikėk!". Patraukliausios veikėjos kaip ir nebuvo, visos savaip patrauklios ir kartu kažkiek erzinančios. Ši knyga puikiai tinka ligos patale, neapkrauna ir taip skaudančios galvos kažkokiais gilesniais apmąstymais. Įvykių baigtys pakankamai nuspėjamos, veikėjai spalvingi ir gana įdomūs. Nežinau ar skaitysiu tęsinį, galbūt, jei netyčia papuls į mano akiratį arba ligos patale.

Mano vertinimas: 7/10

Knygos autorė:


Debbie Macomber (gim. 1948 m. spalio 22 d. Yakima, Vašingtonas, JAV)

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, atiduota vienos merginos.

Leidykla, išleidimo metai: Svajonių knygos, 2008.

2016 metais (ne)skaičiau...

Kaip ir kiekvienų metų pradžioje ar pačioje pabaigoje, labai norisi apžvelgti praėjusių metų skaitinius. 2016-ieji skaitymo atžvilgiu man buvo itin sudėtingi. Perskaičiau labai mažai - 25 knygas. O 2015-aisiais metais perskaičiau beveik dvigubai daugiau - 43 knygas. Praėjusiais metais kaip niekada ilgi buvo "neskaitadieniai", kurie kartais užsitęsdavo net mėnesį. Negalėdavau net paimti į rankas knygos, arba ją paėmusi žiūrėdavau buku žvilgsniu į eilutes ir nieko neperskaitydavau. Na, visko pasitaiko, tikiuosi naujieji metai man atneš daugiau "skaitadienių".

Perskaičiau 5 lietuvių autorių knygas (kas man irgi ne itin būdinga, nes dažniausiai daugiau skaitau ir linkstu prie lietuvių autorių) ir 20 užsienio. Iš jų 12 autorių - moterų ir 13 - vyrų.

"Skaitomiausias" mėnuo buvo gruodis (perskaičiau 9 knygas), o "neskaitomiausi" mėnesiai, per kuriuos skaitydavau, bet net nesugebėdavau pabaigti buvo net 6, dievaži, visas pusė metų! Vasaris, gegužė, birželis, liepa, rugsėjis, lapkritis - šiais mėnesiais neperskaičiau nė vienos knygos, ar bent jau nepabaigiau skaityti. Liūdnoka.

Bet noriu pasidžiaugti tuo, jog daugiausiai skaičiau knygas iš savo namų bibliotekos (16 knygų), iš miesto bibliotekos ėmiau tik 8 knygas, ir 1 knygą paskolino draugas. (Todėl, net jei perskaičiau ir mažokai knygų, pasiekiau tikslą - daugiau skaityti iš nuosavos bibliotekos)

Šiaip praėjusiais metais į mano rankas pateko nemažai tokių ne itin įdomių knygų arba tokių, kurias labai ilgai ir sunkiai skaičiau. Taigi, yra tik viena knyga, kurią įvertinau 10/10:

Robert Schnakenberg "Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai"

Kitos knygos, kurias verta paminėti prie geriausių skaitinių:

1. Sofi Oksanen "Valymas" (8/10)
2. Torey L. Hayden "Mergaitė" (9/10)
3. Julian Barnes "Gyvenimo lygmenys" (9/10)
4. Jeffrey Eugenides "Jaunosios savižudės" (8/10)
5. Nicolai Lilin "Sibirietiškas auklėjimas" (8/10)
6. Emilija Visockaitė "Ko tu stovi?" (8/10)
7. Anonimė "Moteris Berlyne" (9/10)

Na, o pačios prasčiausios šiais metais knygos, kurios mane kiek kankino, yra:

1. Peter Høeg "Panelės Smilos sniego jausmas"
2. Werner Fuld, Thomas F. Schneider "Pasakyk, kad mane myli..."


Savo kasmetinę apžvalgą jau baigiu, tad noriu palinkėti jums ir sau tokių metų, kurie būtų ne tik kupini naujų, gerų, įdomių knygų, bet ir tokie, kurie patys būtų verti knygos!:) Tebūnie šie metai vien tik "skaitomieji", be jokių skaitymo blokų! :)