"Tikroji dovanos prasmė - ją gauti. Dovanos - ne "daiktai", o būdas išreikšti jausmus. Pažvelgus šiuo kampu, išmesdami dovaną neturėtume jausti kaltės. Padėkokite dovanoms už džiaugsmą, kurį patyrėte jas gaudami. Žinoma, būtų idealu, jei galėtumėte su tokiu pačiu džiaugsmu jas naudoti. Bet būkite tikri, kad jums jas padovanoję žmonės nenorėtų, jog dovanas naudotumėte tik iš pareigos arba atidėtumėte jas į šalį ir kaskart jas užtikę jaustumėte kaltę. Taigi jas išmesdami pasitarnausite ir dovanojusiems žmonėms." Šis patarimas ypatingai privertė susimąstyti, ypač apie dovanos prasmę. Juk, kiek kartų esam gavę ir dovanoję įvairiausius niekučius vien tam, kad neva nuramintume sąžinę, o ne todėl, kad labai norėtume nudžiuginti artimus žmones, ieškodami kažko, kas tikrai jam reikalinga ar kelia džiaugsmą. Ir juk paskui taaaip gaila tokius niekučius išmesti... "O jei kada nors tas žmogus paklaus kur jo dovanota statulėlė, arba kodėl nesisegu prie raktų jo dovanoto pakabuko?". Tik ar dažnai išgirstame tokius klausimus? Nemanau. Todėl dabar į dovanas žiūriu atsakingiau, o į savo gautąsias - protingiau, nesigailėdama ir išmesdama ar atiduodama, kas man nereikalinga, ar jau tiesiog nebenaudojoma (vėlgi... raktų pakabutis iš Islandijos, parvežtas draugo, kurio jau ne vienerius metus nesuklijuoju... Bet laikau, nesgi kažkas man jį nupirko, galvodamas apie mane) (Šypteliu).
Vos perskaičius knygą, norisi pulti tvarkytis, tačiau pradėjus... Viskas atrodo daug sudėtingiau, nei aprašyta. Visų pirma, sudėtinga, jau vien dėl to, nes, tikriausiai, nesi toks tvarkymosi fanatikas, kaip pati autorė. Autorė, pavyzdžiui, lankydamasi pas klientus, jų namams nusilenkia, daiktus taip garbina, kad su jais net kalbasi. Kiek keista, tiesa? Nors pradėjus tvarkytis tikrai išmečiau porą maišų nereikalingų, jau net nelabai nešiojamų rūbų (sentimentai sentimentai...) ir kitų daiktų, kuriuos laikiau. (Pavyzdžiui, pakabutis ant kaklo, kurį jau kokius metus "klijuoju"...). Nors ir išmečiau kai kuriuos daiktus, tačiau knygoje pastebėjau didelį paradoksą. Autorė viską ragina išmesti, pasiruošti bent dvidešimt šiukšlių maišų, ji ragina išmesti netgi naujus rūbus, kurie kabo jūsų spintoje ir tiek. Man tai pasirodė keista jau vien dėl to, nes nemačiau niekur pasiūlymo juos kažkam atiduoti, juk yra daiktų, kurie, nors mums ir nereikalingi, kitiems suteiktų didžiulį džiaugsmą. Tuo labiau, kad šiais laikais vis populiarėja idėja dalintis daiktais, netgi maisto produktais, kas jau ateina ir į Lietuvą. Taip pat autorė ragina išmesti knygas (knygas!!), kurios stovi lentynoje, nusipirktos prieš metus ar porą metų ir, deja, dar neperskaitytos... Čia jau ne itin sutinku, kadangi pati dabar specialiai skaitau beveik tik tas knygas, kurios yra mano lentynose, o kai kurias, kurių nebeskaitysiu, ketinu parduoti, atiduoti ir t.t., bet išmesti knygas?!..
Perskaičius šią knygą lydi dvejopos mintys. Akivaizdu, gyvenimo ji nepakeitė, bet, visgi yra patarimų, kuriuos su malonumu pritaikiau savo namuose ir tai nebuvo taip labai sunku. Dabar ketinu šita knyga pasidalinti su artimiausiomis moterimis, gal jos iš šios knygos pasiims daugiau ir pritaikys daugiau patarimų saviems namams.
Knygą vertinu: 7/10.
Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 2016.
Knygos autorė:

Marie Kondo (g. 1984-85 m. Japonija)

Komentarų nėra:
Rašyti komentarą