Zoë Jenny "Žiedadulkių kambarys"

"Virtuvėje įsijungdavau šviesą, sėsdavau prie stalo ir kibdavau į dar šiltą kavos puoduką. Ant jo krašto ieškodavau išdžiūvusių rudų dėmių - paskutinio tėvo gyvenimo ženklo, jei jis daugiau nebegrįžtų. Kava puodelyje lėtai vėsdavo mano delnuose, naktis nesulaikomai skverbdavosi ir plisdavo po kambarį. Atsargiai statydavau puoduką ir aukštu siauru koridoriumi grįždavau į savo kambarį."

Istorijų apie vaiką, augantį su vienu iš tėvų ir dėl to turinčiu psichologinių problemų, išties apstu ir ši, rodos, nėra kažkokia išskirtinė, bet jau nuo pirmųjų puslapių įtraukia. Dar viena vienatvės, liūdesio, atmetimo ir reikalingumo klausimų istorija. Džo gyvena su tėvu, nes jos motina ją paliko ir išvažiavo kitur, jos su tėvu santykiai keistoki - lyg ir šilti, lyg ir labiau draugiški, nei šeimyniški.

Jis dirba naktinėse pamainose, todėl naktimis mergaitę palieka vieną su visomis baimėmis, kurios naktimis užpuola. Paskui, jau paauglystėje, ji vis dėlto susiranda motiną, apsigyvena su ja. Jų santykiai dar neaiškesni, motina, susipažindama su vyrais, Džo pristato ne kaip dukterį, o kaip jaunesnę seserį ir Džo tuo kaip ir patenkinta. Tada Džo gyvenime atsiranda neaiškūs vaikinai, neaiškios tabletės, alkoholis ir keista draugė. Žodžiu, panašiai kaip ir kiekvieno paauglio gyvenime. Ir galiausiai ją palieka visi, ir jai tenka išeiti į neaiškią, paslaptingą būtį vienai.
Na, tema tikrai nėra ypatinga ir jau skaityta tūkstančius kartu, bet parašyta įtaigiai, kad, rodos, kartu su ta mergina išgyveni jos vienatvę ir liūdesį. Kartu su ja pradedi mąstyti, jog tai, kad tave palieka visi yra normalu ir taip turi būti, visada bus. Kartu šiai merginai norisi ir tarytum padėti, būti kažkur netoli, pasikviesti kavos puodelio, nes, nors visų mūsų istorijos yra skirtingos, mus vienija vienatvė ir suvokimas, kad galų gale mes liksime šiaip ar taip vieni.
Rekomenduoju šią knygą vieno vakaro pasiskaitymui, žinoma, jei apskritai tema yra įdomi ar pažįstama.
Knygą vertinu: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2000.

Knygos autorė:

Zoë Jenny (g. 1974 m. kovo 16 d., Bazelyje, Šveicarijoje)

Justinas Marcinkevičius "Vėlyvo vėjo vėliavos"

Poeziją apskritai ilgą laiką buvau numetusi į šalį, todėl sugrįžimas prie jos man kiek sudėtingas. Meilė poezijai, žinoma, prasidėjo ir nuo Justino Marcinkevičiaus eilių, tad, pamaniau, būtent jo eilėraščių rinkinys man ir padės prie poezijos sugrįžti. Šiek tiek klydau, nes šis rinkinys, asmeniškai man, nebuvo pats geriausias.

Kaip ir priklauso šią knygą į rankas paėmiau kovo 11-ąją. Kas gali pažadinti, priminti meilę Lietuvai, jei ne Justino Marcinkevičiaus eilės? Ir pažadino, ir priminė, kokia stipri meilė tėvynei gali būti, kaip skauda žmogui, ją mylinčiam, kai skauda ir Lietuvai. Man, kaip miesto vaikui, kaimo ilgesio motyvai yra gana tolimi, nors žavintys ir, rodos, kviečiantys paklajot kokio kaimo laukais ir apmąstyti savo būtį. Meilės tarp moters ir vyro šiame rinkinyje nėra apstu, kartais nesuprasi ar eilėraštis moteriai, ar tėvynei skirtas, gal iš esmės čia vienas ir beveik tas pats. Kaip ir meilė kitam žmogui mus prabudina, taip ir meilė tėvynei primena tai, kas brangu ir svarbu.
Kai mirė Justinas Marcinkevičius, prisipažinsiu, apsiverkiau. Tyliai braukiau ašaras nuo savo veido, nes jis beveik ir buvo pati tėvynė, jos nuostabus balsas. Su jo poezija augau, ją mokiausi savo noru mintinai ir dar dabar kartais vakarais, kai nėr, kur dėtis, mintyse kartoju eilėraštį "Toks vakaras". Neįsivaizduoju, kaip ši poezija galėtų nepažadinti meilės širdyje, užkurti užgesusią ugnį. Justinas Marcinkevičius yra (fiziškai buvo, bet juk kūryba vis dar YRA) ta žvakė tamsią naktį, kuri parodo kelią, kuri mus kreipia ten, kur jauku, kur gera - NAMO.

Toks vakaras

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu -
vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies!

***

Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.

Tai gražiai lingavo girios,
uogų ir gegučių pilnos,
tai gražiai saulutė leidos,
atilsėlį nešdama.

Tai gražiai skambėjo žodžiai:
laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis – Lietuva.

Knygą vertinu: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2011.

Knygos autorius:


Justinas Marcinkevičius ( g. 1930 m. kovo 10 d., Važatkiemyje, Prienų valsčiuje - mirė 2011 m. vasario 16 d., Vilniuje)

John Williams "Stouneris"

Šią knygą perskaičiau gal prieš kokias tris savaites ir vis dar ją prisiminus norisi išlieti ašarą, gal ir ne vieną. Ši knyga labai ilgai man vaidenosi aplinkui: skaitytojų atsiliepimuose, lentynose, žmonių rekomendacijose, ir žiūrėjau į ją nepatikliai. Galvojau, na negi, ši knyga gali būti ta, kuri sudrebina pasaulį? Pasirodo, gali ir yra būtent tokia. Jeigu ieškote lengvo skaitinio vakarui, padedančio pabėgti nuo jus supančios ir surakinusios realybės - ką gi, tuomet toliau galite neskaityti, nes knyga visai ne apie tai. Bet jeigu nebijote iššūkių savo sustabarėjusiems jausmams, akyse sužvilgančių ašarų ir stipraus dilgčiojimo į paširdžius, tuomet knyga kaip tik jums. Prisipažinsiu, iš pradžių erzina rašymo stilius, viskas atrodo per sausa, pernelyg glausta, pernelyg nuobodu. Tačiau paskui supranti, kad būtent taip ir turi būti ir, kad tie, rodos, sausi sakiniai, slepia savyje išminties klodus.

Pirmiausia, ši istorija apie paprastą žmogelį, ridenantį savo gyvenimo akmenį ir pernelyg neklausinėjantį nei gyvenimo, nei jį supančių žmonių, kodėl viskas yra būtent taip. Manau, tokių kaip Stouneris kiekvienas pažįsta ne po vieną. Kuo jis išskirtinis? Ogi tuo, kad jis šiaip nėra paprastas, neišsilavinęs visuomenės sraigtelis. Jis literatūros dėstytojas. Jis ramios išminties įsikūnijimas. Jo išmintis jam neleidžia garsiai klausti - KODĖL? Ir mums neįprastu būdu, neleidžia jam nieko keisti. Nors tai ne tik išmintis, tai ir stojiškas, ūkiškas tėvų auklėjimas, stokojantis meilės, švelnumo ar lepinimo. Jis taip ir eina per gyvenimą santūrus, nuolankus ir kažkam atsidavęs, nors pats ir nesupranta kam. Žinoma, jis sutinka merginą, kurią karštai, kaip būna pirmąkart, įsimyli. Ją veda, prasideda niūrus ir šaltas vedybinis gyvenimas. Jų santuoka labai nenusiseka, Stounerio žmonos šaltumas, sušaldo ir jo širdį. Tačiau, vis dėlto, jie susilaukia dukters. Duktė tampa Stounerio pagrindu po kojomis, stebuklu, praskaidrinančiu niūrią kasdienybę, bet jai paaugus, motina jos nebeprileidžia prie tėvo ir auklėja ją taip, kaip buvo auklėjama pati. Kitaip tariant, traumuota, suluošinta siela suluošina ir kitą. Ir blogiausia, deja, visam gyvenimui. Stouneris, nors ir vedęs, įsimyli antrąkart. Šįkart tai tampa gražia, trumpa iliuzija, kuri pripildo jo širdį ir, rodos, atsiveria naujam gyvenimui. Bet, kaip įprasta, iliuzijos trunka labai trumpai ir meilės istorija, netikėtai prasidėjus, taip pat netikėtai, bet labai skaudžiai pasibaigia, palikdama tuštumą ir didžiulį randą sieloje. Stouneris praranda bet kokią aistrą gyvenimui, viskas eina šuniui ant uodegos...
"Jis pasijuto klausiąs save, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas."
Vienoje diskusijoje perskaičiau klausimą: "Ko šita knyga gali išmokyti?" Ši istorija puikiai parodo, kas nutinka, kai žmogus, kaip tas šuo, pipranta kariamas, prisijaukina savo gyvenimą, atsisakęs pats savęs ir didžiulėje juodoje gyvenimo skylėje meluoja sau, jog yra laimingas, ar, blogiausiu atveju, tiesiog "normalus", kaip ir priklauso, sraigtelis. Daugelis egoizmą laiko didžiausia blogybe, tačiau, visiškas jo nebuvimas ir atsisakymas, priveda prie melo sau ir tuščio, nykaus, kažkam, nežinia kam, paskirto gyvenimo.


"Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo anksčiau už jį: kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė - ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą."


"O galiausiai jam į galvą atėjo tvirta ir neatšaukiama mintis, kad niekada nepažinojo kito bent kiek artimo, pasitikinčio ar žmogiškai šiltai atsidavusio žmogaus."

"Ir Stouneris galiausiai suprato, kad ji, kaip sakėsi, yra beveik laiminga savo neviltyje; ji nugyvens savo dienas ramiai, gerdama vis daugiau sulig kiekvienais metais, kad nebejaustų tos tuštumos, kuria tapo jos gyvenimas. Jis džiaugėsi, kad ji turi bent tai; jis buvo dėkingas, kad ji gali gerti."


Knygą vertinu: 10/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2016.

Knygos autorius:

John Edward Williams (g. 1922 m. rugpjūčio 29, Teksase - mirė 1994 m. kovo 3 d. Arkanzase, JAV)