Justinas Marcinkevičius "Vėlyvo vėjo vėliavos"

Poeziją apskritai ilgą laiką buvau numetusi į šalį, todėl sugrįžimas prie jos man kiek sudėtingas. Meilė poezijai, žinoma, prasidėjo ir nuo Justino Marcinkevičiaus eilių, tad, pamaniau, būtent jo eilėraščių rinkinys man ir padės prie poezijos sugrįžti. Šiek tiek klydau, nes šis rinkinys, asmeniškai man, nebuvo pats geriausias.

Kaip ir priklauso šią knygą į rankas paėmiau kovo 11-ąją. Kas gali pažadinti, priminti meilę Lietuvai, jei ne Justino Marcinkevičiaus eilės? Ir pažadino, ir priminė, kokia stipri meilė tėvynei gali būti, kaip skauda žmogui, ją mylinčiam, kai skauda ir Lietuvai. Man, kaip miesto vaikui, kaimo ilgesio motyvai yra gana tolimi, nors žavintys ir, rodos, kviečiantys paklajot kokio kaimo laukais ir apmąstyti savo būtį. Meilės tarp moters ir vyro šiame rinkinyje nėra apstu, kartais nesuprasi ar eilėraštis moteriai, ar tėvynei skirtas, gal iš esmės čia vienas ir beveik tas pats. Kaip ir meilė kitam žmogui mus prabudina, taip ir meilė tėvynei primena tai, kas brangu ir svarbu.
Kai mirė Justinas Marcinkevičius, prisipažinsiu, apsiverkiau. Tyliai braukiau ašaras nuo savo veido, nes jis beveik ir buvo pati tėvynė, jos nuostabus balsas. Su jo poezija augau, ją mokiausi savo noru mintinai ir dar dabar kartais vakarais, kai nėr, kur dėtis, mintyse kartoju eilėraštį "Toks vakaras". Neįsivaizduoju, kaip ši poezija galėtų nepažadinti meilės širdyje, užkurti užgesusią ugnį. Justinas Marcinkevičius yra (fiziškai buvo, bet juk kūryba vis dar YRA) ta žvakė tamsią naktį, kuri parodo kelią, kuri mus kreipia ten, kur jauku, kur gera - NAMO.

Toks vakaras

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu -
vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies!

***

Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.

Tai gražiai lingavo girios,
uogų ir gegučių pilnos,
tai gražiai saulutė leidos,
atilsėlį nešdama.

Tai gražiai skambėjo žodžiai:
laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis – Lietuva.

Knygą vertinu: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2011.

Knygos autorius:


Justinas Marcinkevičius ( g. 1930 m. kovo 10 d., Važatkiemyje, Prienų valsčiuje - mirė 2011 m. vasario 16 d., Vilniuje)