„Vieną dieną, kai viskas įkyrės arba kai jis
persistengs, aš išeisiu kaip dvidešimtmetė. – Ir sužnabždėjo: –Nevalia to pamiršti,
visada reikia išeiti, lyg būtum dvidešimties.“ (23 p.)
Kartais pavargstu nuo knygų, kurias ne noriu, o
reikia skaityti. Tada nejučiomis pradedu žvalgytis į savo lentynas ir akys
užkliūva už kokių spalvingų viršelių, žadančių pabėgimą nuo rimtos, sudėtingos
kasdienybės. Kažkodėl gal trečiąkart į tą mano radarą pakliūva Marguerite Duras
knygos. Ir trečiąkart įsitikinu, kad kažkokie mūsų laukai su šia prancūzų autore nesueina,
niekaip neužmezgu prasmingo dialogo.
„Tarkvinijos arkliukai“ – lyg ir atostogų romanas,
nunešantis į Italijos kokį tai kaimelį, alinamą beprotiško karščio. Draugų
grupelė atostogauja ten jau ne pirmus metus, tik šįkart atostogos visiškai
nedžiuginančios. Kalnuose, šalia kaimelio, žūsta išminuotojas ir atkeliavę jo
senučiukai tėvai niekaip nesutinka pasirašyti mirties liudijimo. O grupelė
draugų tarytum darosi pramogą sau ir pateisinimą savo bereikšmėms atostogoms –
vis keliauja pas senučiukus ir neša jiems maisto. Nepamenu, ar esu skaičiusi
apie tokias nykias atostogas. Rytas prasideda neišsimiegojus, šalta kava,
maudynės, mažiausiai trys Bitter Campari, cigaretės, kažkokios neaiškios
meilės, nuolatiniai barniai ir dūsavimai, tada tas pats maistas viešbutyje
kasdien, padūsavimai, senelių aplankymas, kažkoks neaiškus pergulėjimas
pakrūmėj, dar kokie trys Bitter Campari, susipykimas su vaiko aukle, nes ji
nuolat priešgyniauja prižiūrimo vaiko tėvams, tada vėl Bitter Campari, cigaretė,
pazyzimai, lietaus tikėjimasis ir bandymas miegot... tada vėl viskas iš naujo.
Visiškai nykus romanas,
kurio pagrindinės minties net nepavyksta suvokti. Nei ten apie meilę, nei ten apie atostogas, toks apie nieką. Tik pavadinčiau jį dialogų romanu, nes čia
labai daug pokalbių, tik, kad jie beprasmiai, nykūs. Niekada nenorėčiau pakliūt
į tokias atostogas, su tokiais nykiais, nuobodžiais žmonėmis. Jau geriau tada
atostogaut vienai. Neradau nė vieno įdomaus personažo, nė vieno kabliuko, tik
kažkokį mykimą myli-nemyli, nori-nenori. Gal tik vienintelis pliusas – tas mažas
grybšnis Italijos ir vasaros. Turiu nuojautą, kad tas žuvęs išminuotojas
galbūt buvo koks gilesnis simbolis, kurio aš neiššifravau, bet, jeigu atvirai,
man net nebuvo įdomu tai daryti.
Dažniausiai knygose įžvelgiu kažkokią savitą prasmę, pasiimu kažką daugiau nei
vien tik jos siužeto vingius, tačiau šįkart galiu nebent, kaip tie
atostogautojai dejavo dėl savo atostogų, padejuot prisiminus
juos. Nors ką čia, perskaičiau ir pamiršiu.
Mano vertinimas: 5/10
Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2001.
Vertėja: iš prancūzų kalbos vertė Alina Kiliesaitė.
Knygos autorė: Marguerite Duras (g. 1914 m. balandžio 4 d. Pietų Vietname - m. 1996 m. kovo 3 d. Paryžiuje, Prancūzijoje)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą