Sriuba, kosmosas ir ašaros.

Knygos aprašymas : "Antrasis kultinio amerikiečių poeto ir rašytojo Charleso Bukowskio eilėraščių rinkinys lietuvių kalba, skirtas keistam žmogiškųjų santykių fenomenui, vadinamam meile. Nors jame nė su žiburiu nerasi nei seilėtų pavirkavimų, nei romantiškų padūsavimų, tačiau tarp šiurkščių ir nesumeluotų eilučių sklando iš vienatvės pragaro gelbėjanti magiška žmonių artumos ir meilės dvasia.

Paprasta nedekoruota forma, savotišką prozos miniatiūrą primenantis stilius, grubi šnekamoji kalba, iš koto verčiantis sarkazmas, per kraštus besiveržianti ironija ir autoironija – štai skiriamieji Ch. Bukowskio poezijos bruožai, pelnę jam išskirtinio realybės nepoetizuojančio poeto vardą.

Rinkinys pavadintas pagal to paties pavadinimo eilėraštį „Sriuba, kosmosas ir ašaros“, kurį autorius laikė geriausiu savo 1970–1980 m. laikotarpio eilėraščiu."

Mano nuomonė: Nepamenu, kada poezija mane privertė tiek daug kartų šyptelėti. Tas Ch. Bukowski'o sarkazmas ir ironija tokie artimi širdžiai, kad tiesiog džiaugiausi, galėdama tai skaityti. Nors paradoksalu, tačiau būtent šis eilėraščių rinkinys kartu parodė ir jausmingąją Bukowski'o pusę, kurią taip retai tegalima pastebėti... Puiku, kad šalia sarkazmo yra ir gilesni jausmai. Ir viskas taip nepigiai, įdomiai susieta, kad sunku šią knygą ir užversti.Perskaičiau vienu prisėdimu. Šmaikštus buvo tas dėdė Bukowski's... Gal kartais pernelyg tiesmukas, bet be šito, turbūt, jis ir nebūtų buvęs tas Bukowski's, kurį šiandien galime skaityti. Rekomenduoju tiems, kas į meilę nori pažvelgti kitu kampu ir tiems, kas nori praskaidrinti ilgus artėjančios žiemos vakarus.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Geriausias meilės eilėraštis, kokį šiuo metu įstengiu parašyti"

klausyk, tariau jai,
kodėl tau neįkišus savo liežuvio
man į
šikną?
ne, tarė ji.
nagi, tariau, o jei iš pradžių aš
įkiščiau liežuvį tau į šikną,
ar tada tu įkištum man į
šikną
savąjį?

gerai, tarė ji.

pasilenkiau ten, kur reikia,
ir apsižvalgiau,
praskėčiau šlaunis,
ir iškišau liežuvį...

ne ten, tarė ji,
oi, ahahaha, ne ten, čia
kita viečiukė!

tos moterys turi daugiau skylučių
nei šveicariškas sūris...

nenoriu, kad
tai
darytum.

kodėl?

hm, todėl, kad tada turėsiu
tau padaryti tą patį, o tu
jau per kitą vakarėlį imsi visiems
pasakot, kaip liežuviu
išlaižiau tau subinę.

o kas, jei pažadėsiu niekam
nepasakot?

prisigersi ir viską išklosi.

gerai jau, atsisuk,
įkišiu liežuvį į tą
kitą viečiukę.

ji atsisuko, ir aš įkišau liežuvį
į tą kitą viečiukę.

mes mylėjom vienas kitą

mes mylėjom vienas kitą,
nors jai ir nepatikdavo mano tauškalai
per vakarėlius,
tačiau mes visiškai nemylėjom
vienas kito
šiknaskylės.

ji nori, kad parašyčiau meilės eilėraštį,
bet man atrodo, kad
jei jau žmonės
negali mylėti vienas kito
šiknaskylės

ir bezdalų, ir šūdų, ir visų tamsiųjų pusių
lygiai taip pat, kaip jie myli
šviesiąsias puses,
tai nėra tikra meilė.

tad, kol meilės eilėraščiai turi paklausą
ir kol mes vis dar kartu,
bus gerai ir šitoks
eilėraštis.

"O taip"

yra kur kas blogesnių dalykų nei
būti vienam
bet dažnai prireikia dešimtmečių
kad tai suvoktum
ir dažniausiai
kai tai suvoki
būna jau per vėlu
ir nieko nėra blogiau
negu
per vėlu.

Jauno žmogaus memuarai.

Knygos aprašymas: "Kaip ir daugelis, nuo žemesniųjų mokyklos klasių buvau kankinamas „teigiamo herojaus“ literatūroje sąvokos. Turiu dorai prisipažinti, kad ligi šiol nesuvokiau, ką tai galėtų reikšti, ir manau, kad jau nebesuvoksiu.

Tačiau tapęs rašytoju visąlaik troškau parašyti knygą apie teigiamą žmogų: iš esmės dorą, turintį savitų dvasinių idėjų ir norintį, kad visiems būtų geriau. „Jauno žmogaus memuarai“ yra kaip tik tokia knyga, o šio romano pagrindinis personažas Leonas Ciparis – kaip tik toks iš esmės teigiamas žmogus. Deja, Leonas Ciparis mūsų pasaulyje teužgyveno teisę užsirašyti ant savo antkapio sakralinę frazę: „Jis stengėsi.“
O aš pats įsitikinau, kad jei ir gali egzistuoti „teigiamas herojus“ – tai tik ne šitame pasaulyje.
Ričardas Gavelis

Dar iki garsiojo „Vilniaus pokerio“ 1989 metais periodikoje spausdintas Ričardo Gavelio romanas „Jauno žmogaus memuarai“ (atskira knyga išleistas 1991 m.) tapo tikru literatūros įvykiu. Jis žymėjo laisvos, kritiškos sąmonės atbudimą, žmogaus atsisakymą paklusti ideologiniam smurtui, paverčiančiam jį „belyčiu metafiziniu slieku“.
Tuo metu Ričardas Gavelis buvo vienas iš nedaugelio, sugebėjusių rašyti apie galingų permainų purtomą dabartį – keturiolikoje laiškų iš anapus, pagrindinio romano veikėjo rašytų draugui, galima atpažinti tokias aktualijas kaip anuomet visuomenę sukrėtęs rytiečių ekstrasensų procesas ar tokio masto reiškinius kaip Sąjūdžio pradžia. Rašytojas kalba tvirtai, aiškiai ir atvirai. Kaip ir visa jo kūryba, „Jauno žmogaus memuarai“ patraukia menininko minties drąsa ir universalumu."

Mano nuomonė: Perskaičiusi šią knygą tik dar kartą įsitikinau savo nusistatymu, jog jeigu išankstinė nuomonė yra gera - tuomet, ką gi, lieka daug vietos nusivylimui...Taigi,ir šįkart, maniusi, jog ši knyga bus kažkas tokio, kas privers susimąstyti, supurtys mano sielą, nusivyliau. Skaičiau bene per prievartą. Tai buvo pirmoji pažintis su R. Gavelio kūryba ir bijau, kad paskutinė. Tiesiog ne man, tiesiog nelipo, nors tu ką. Taip, jaunas žmogus, siekiantis kažko kilnaus ir teigiamo savo gyvenime - šaunu, gražu, pagirtina. Tik, deja, bent jau ši istorija nei mane inspiruoja, nei siela verčias. Tik vienintelis, galiausiai privertęs susimąstyt dalykas, buvo knygos pabaiga. Kur rašoma apie mirtį, apie tai, kokia, visgi, dovana yra gyvenimas. Čia jau neįmanoma buvo savęs nesustabdyti ir nesusimąstyti. Tačiau,kažkaip kiekvieną kartą, kai knyga nuvilia, man pasidaro kiek liūdna. Kartais net pasijaučiu, it kokia begėdė, nesugebanti įvertinti to, ką norėjo kažkas pasakyti. Tačiau, deja, net nelabai ką turiu daugiau pasakyti apie šią knygą. Tik tiek, kad ne man.

Mano vertinimas : 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

" - Esu vienišas kaip vilkas,- dėstė man žydas Solovjovas.- Ir kaip tas vilkas mintu dvėseliena."

"Žmogui neturi rimtai rūpėti kasdienės duonos pelnymas, antraip jis ieškos vien tos duonos, o ne savo pasiklydusios sielos."

"Neduokdie su juoda neviltim suvokti, jog daugiau nebegyvensi, jog net kitų gyvenimą regėti tau vis sunkiau ir sunkiau. Negali pamatyti žmogaus kada nori, tam mažų mažiausiai reikia, kad jis įtemptai apie tave galvotų. Paskui nė tas nebegelbsti, paskui niekas nebegelbsti..."

Dienoraščio fragmentai 1976-2000

Knygos aprašymas : "„Dienoraščio fragmentai 1976-2000“ - tai antroji „Baltų lankų“ leidyklos išleista A.Nykos-Niliūno dienoraščių knyga, kurią pristatydamas autorius teigia:
„Aš jau seniai supratau, kad šie užrašai tapo neišvengiamu ritualu, savotiška autoprievartos forma, ir kad juos nutraukdamas neišvengčiau bausmės.“
Nykos-Niliūno dienoraščiuose atsiskleidžia ne vien asmeninė autoriaus patirtis, tai ištisos politinio ir kultūrinio gyvenimo epochos dokumentas."

Mano nuomonė : Tai viena iš tų knygų, kur tinka skaityti rudenį. Persmelkta švelnios melancholijos ir sentimentų. Puikiai atitiko mano būseną ir ją stengiausi su savimi turėti bene visur. (Nepaisant netgi to, kad ji tikrai pakankamai sunki). Šitie dienoraščio fragmentai tapo mano geriausiu draugu. Kai užėjus rudeniškam niūrumui, atsiverti ir perskaitai mintį, kuri tą akimirką velniškai tau tinka... Žinoma, skaitant dienoraštį, kad ir kieno jis būtų, neapleidžia pojūtis, lyg žvelgtum į svetimą gyvenimą pro rakto skylutę. Tačiau žvelgiant pro šią "rakto skylutę" tiesiog išnyko laikas. Kai metus gali "prašokti" per valandą. Kai ir pačiai padidėja noras rašyti... Kai...kai...A. Nyką-Niliūną atrandi iš naujo, tarytum iš dar vienos perspektyvos. Galiu pasakyti tik tiek, kad verta skaityti. Tikrai rekomenduoju. Ypač tiems, kurie mėgsta pasinerti į minčių gylį. Bent jau mane, tai labai palietė ir bene pusę knygos persirašiau į savo citatų sąsiuvinį.

Mano vertinimas: 10/10

Mano pieštukas užkliuvo: "Bandant analizuoti save man dažnai grįžta ir kankina paradoksu skambanti mintis: kodėl aš užmiršau (arba niekad neišmokau) neapkęsti? Dėl to aš kartais jaučiuosi esąs emocinis invalidas. Nuoga, visomis kraujo gyslomis tekanti akla neapykanta man būtų padėjusi gyventi. O gal net ir mylėti?" (Gegužės 7, 1976)

"Miestai! Pastatyti mano sąmonėje ir apgyvendinti mano ilgesiu ir mirštantys mano sąmonėje kartu su mano ilgesiu!" (Rugsėjo 5, 1976)

"Aš esu kitas. Pats sau kitas. Tau kitas. Jam kitas. Visiems kitas. Kam aš esu aš?" (Birželio 29, 1980)

"Jeigu aš nieko nesakau, tai reiškia, kad aš žinau, jog tai vienintelis būdas viską pasakyti." (Kovo 22, 1982)

Ir daug kitų citatų...