„POETAS. Eilėraščiai
apskritai nesklando. Juo labiau pavasariais. Čia poetizmas. Negaliu pakęsti
poetizmų. Eilėraščiai voliojasi po kojomis, ir dažniausiai rudenį. Juos reikia
pakelti, nuvalyti purvą, gerai nuplauti ir išdžiovinti prie radiatoriaus. Tik
tada pamatai, kokie jie iš tikrųjų. Kai kurie pasirodo besą tokie niekam tikę, kad
belieka juos išmesti atgal į balą. O tie, kurie geri, apsigyvena su tavimi. Laipioja
rankomis, tupi ant pečių. Pūtuoja į ausį“ (p. 10, pjesė „Pašaliniams draudžiama“).
Apie Gintarą Grajauską daug pasakoti tikriausiai neverta. Esu įsitikinusi, kad daugelis skaitytojų susipažinę su šia pavarde, jei ne poezijos eilutėse, tai gal teatre ar netgi muzikoje (prisiminus Kontrabandą ar Rokfelerius). Mano santykiai su šiuo autoriumi įdomiai susiklostę. Kažkada savo malonumui skaityta poezija nugulė į mano užrašus, po daugelio metų skaitymas malonumui pavirto kursinio darbo rašymu... Kitais metais, tikiuosi, išaugs iki baigiamojo darbo. Nesunku nuspėti, kad teko ir dar teks narstyti jo kūrybą išsamiai. Taip ir draugų paskolintas pjesių rinkinys „Kas prieš mus“ atsidūrė mano rankose. Skaičiau ir rašiau šias savo mintis dar vasarį, kai sėdėjome užsidarę ir tik svajojome apie įvairiausius renginius...
Šio pjesių rinkinio dėka pabuvojau mintyse keturiuose spektakliuose („Pašaliniams draudžiama“, „Brunonas ir barbarai“, „Kas prieš mus“ ir „Tinklas“). Iš jų man patiko du, o kiti nepalietė taip, kad pulčiau ploti atsistojus. Nors vėlgi, o gal realiai pamačiusi stočiaus ir pločiau pusvalandį, kas šiais laukiniais laikais besupaisys, kaip būtų, jeigu..? Grajauskas kaip jau įprasta, pasitelkia ironiją, sarkazmą, sveiką niūrumą ir aštrų bei chirurgiškai taiklų šiuolaikinės visuomenės (o ir ne tik, kartais pjausto ir praeities įvykius) pjūvį. Priversdamas skaitytoją susigėsti, užsidengti akis dėl tokios aštrios tiesos, o kartais norisi net išsitrinti pačiam save iš šiuolaikinių gniaužtų. Daug šiam pasauly tuštybės ir tokie autoriai, kaip Grajauskas, tą tuštybę perkeliantys į knygų puslapius, pasaulį ir praturtina, ir išgrynina.
Juk visi mes daugiau ar mažiau esam įstrigę tinkle. Net tie (ypatingai tie), kurie mano, kad nėra įstrigę, deja, dar ir kaip yra. Ir kapanojamės mes tam tinkle diena iš dienos, o tas tinklas vis plečiasi, vis audžiasi. Ir kasdien mes įsiausim į jį vis labiau ir labiau. Ir pati tai rašydama įsiaudžiu į tą tinklą tik tvirčiau, tik kaukės betrūksta ir aš jau pjesės herojė. Nors, pala…
Grajausko neįmanoma nerekomenduot. Užmeskit akį! O ir pjeses paskaitinėti verta. Ir tam, kad susigėstume pernelyg retai lankydamiesi spektakliuose (tikiu, kad yra daugiau tokių, kurie sau prisižada, bet ne visuomet tai išpildo) ir tam, kad permąstytume šiandienos visuomenę, santykius ir kultūrą apskritai.
P.S. nors jau daug laiko
praėjo po to užsidarymo, vis dėlto tebuvau dar tik viename
spektaklyje. Matyt, deja, užstrigau tinkle. Paraudusi iš tos gėdos einu šniukštinėti, ką gero teatre ketina rodyti.
Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Knygos autorius: Gintaras Grajauskas (g. 1966 m. vasario 19 d., Marijampolėje).
