2017 m. kovo 15 d., trečiadienis

Kobo Abe "Moteris smėlynuose. Svetimas veidas"

"Moteris smėlynuose. Svetimas veidas" labai ilgai gulėjo lentynoje, nusipirkta komise. Tik kažkuomet visai netyčia ją prisiminiau, kai reikėjo pasiūlyt knygas knygų klubui. Ir pagaliau perskaičiau. Ir vis dar sunkiai rankioju žodžius, galinčius šias istorijas apibūdinti. Ši knyga mane taip prislėgė savo niūria nuotaika ir, kartu, taip įtraukė, kad paskui sunku buvo išklimpti. Kaip tyčia, pradėjau ją skaityti autobuse į Nidą ir priešais sėdinti moteris tuo pat metu skaitė Kobo Abe "Žmogus-dėžė". Dievaži, matyt, buvo lemta ją skaityti kaip tik tuo metu.

"Moteris smlėynuose"

"VIENĄ rugpjūčio dieną dingo žmogus." Štai taip prasideda ši istorija. Dingsta atostogauti išvykęs, maždaug trisdešimtmetis entomologas. Beieškodamas naujų vabzdžių, jis užklysta į užmirštą, laike įstrigusį kaimelį smėlynuose. Deja, juo pasinaudojama ir jis tarytum įkalinamas su viena moterimi namelyje, rodos, paskendusiame smėlyje. Ar jam pavyksta iš smėlio gniaužtų ištrūkti nesakysiu, nes taip atimsiu visą malonumą dar šios istorijos neskaičiusiems. Tiesą sakant, skaitant, norėjosi litrais gerti vandenį, nes, rodėsi, kad ne tik burna pilna smėlio, bet jo kupini ir tarpupirščiai. Rodos, trūksta oro ir skaitant net prasideda klaustrofobija. Dar niekuomet neteko skaityti knygos, kuri taip įklampina ir prikausto ne kažkokia ypatingai įdomia istorija ar siužetu, bet sunkiai apsakomu niūrumu. Pagrindinis knygos veikėjas primena Sizifą, ridenantį savo akmenį, nors šiuo atveju tai smėlis. Ir nors mes gyvename ne smėlio apsuptame mažame kaimelyje, tačiau kiekvienas kasam savo smėlį, bandydami nežinia ką nugalėti, apsisaugoti, sukurti harmoniją, kasame tuštybę, beprasmiškumą, laiką pilnomis saujomis. Šioje istorijoje stebina tarytum belaikė erdvė, visiškai kitoks gyvenimas, nei mums įprasta. Galiausiai tarp smėlio pajunti kažkokią neaiškią ramybę ir žmogaus bejėgiškumą prieš gamtą. Tik čia anapus smėlio - tuštybės kupinas, apraizgytas ne visai aiškiomis taisyklėmis, gyvenimas.

"PRASLINKO daugel monotoniškų smėlio naktų ir savaičių."

"Kai jis išsikabins į paviršių, visa, kas čia buvo, pavirs mažomis gėlytėmis, sudžiovintomis atminimui tarp užrašų knygutės puslapių... Ir nuodingosios, ir vabzdžiaėdės - visos jos pavirs plonomis, bemaž permatomomis spalvoto popieriaus skiautelėmis; gurkšnodamas namie arbatą, jis laikys jas prieš šviesą ir mielai pasakos apie visa, kas su jomis susiję."

"Žiūrėdamas į skardžio kraštą, blankiai nušviestą mėnulio, žmogus pagalvojo, kad tokia būsena, kada jautiesi, lyg viduje tau viskas būtų išdegę, tėra tiktai pavydas. Pavydas viskam, kas palikta viršuje, - gatvėms, tramvajams, šviesoforams sankryžose, reklamai ant telefono stulpų, nudvėsusioms katėms, vaistinėms, kur pardavinėjamos cigaretės. Ir kaip smėlis suėdė namo sienas iš vidaus ir stulpus - lygiai taip pavydas sugraužė žmogui vidurius ir pavertė jį tuščiu puodu, paliktu ant degančios viryklės. Puodas smarkiai kaista. Karštis darosi nepakenčiamas, ir galimas dalykas, kad beregint puodas išsilydys. Dar nesušvitus vilčiai, iškyla klausimas: kaip įveikti šią akimirką ir ar reikia ją įveikti?"



"Svetimas veidas"

O štai ši istorija yra apie žmogų, visiškai sužalotu veidu ir turintį visuomet vaikščioti su tvarsčiais. Po nelaimės, kaip dažnai nutinka, jo santykiai su žmona visiškai atšąla, jis pats užsidaro savame kiaute ir, rodos, nieko ypatingo iš gyvenimo nebesitiki. Ir staiga sugalvoja "pasiskolinti" kito žmogaus veidą. Kas nutinka tuomet? Atrodo, apsiverčia šio žmogaus gyvenimas. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Ši istorija man net labiau patiko už "Moterį smėlynuose". Ji buvo dar niūresnė, bet puikiai joje parodoma veido, išvaizdos reikšmė žmogaus gyvenime. Ir, drįstu teigti, šiandien veidas turi dar didesnę reikšmę gyvenimo kokybei, nei turėjo tuo laiku, kai ši istorija buvo parašyta.

"Noriu, kad tu įsivaizduotum - tai labai lengva, - koks aš buvau apgailėtinas, lyg benamis šuo, kai jaučiau, jog vien tuo, kad gyvenu, keliu visiems aplinkiniams pasišlykštėjimą. Beviltiška vienatvė, atsispindinti seno, dvesiančio šuns akyse. Neviltis, girdima bėgių skambesyje, kai gūdžią naktį remontuojamas kelias. Aš visas buvau sukaustytas, nes supratau, kad nors ir kokią išraišką stengčiausi suteikti savo veidui po tvarsčiais ir juodais akiniais, mano pašnekovas jos nepamatys."

Veido ir vidinio "aš" priešprieša. Ar užsidėjęs, pasiskolinęs svetimą veidą tapsi kitu? Ar teisinga yra tai, jog žmogaus vertė ir gerumas matuojamas išore, o ne tuo, kas žmogus yra iš tikrųjų? Kas ji būtų tamsoje, kur veido nematytume? Ši istorija sukelia daugybę prieštaringų minčių, kurios dar ilgam neduoda ramybės. Kiekvienas nori būti gražus, tačiau, nesusimąsto apie tai, jog grožis dingsta, jis kinta, dėvisi, nes toks jau mūsų kūnas ir nieko čia nepadarysi, bet tik tai, ką mes galėtume padaryti, vedami ne "gražaus veido", o mūsų savybių ar talentų, gali gyvuoti daug ilgiau nei mūsų išorės grožis. Šioje istorijoje taip pat didelį vaidmenį atlieka ir paprasčiausias nepasitikėjimas savimi, kuris labai greitai persiduoda ir kitiems žmonėms, kurie tave patį pradeda vertinti kitaip.

Rekomenduoju perskaityti abi istorijas, nes abi paliečia ir verčia daug ką pergalvoti.


Knygą vertinu: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 1987.

Knygos autorius:

Kobo Abė (g. 1924 m. kovo 7 d. - mirė 1993 m. sausio 22 d., Tokijuje, Japonijoje)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą