Žmogus be vietos

Knygos aprašymas : "1991 m. angliškai išėjo J. Meko dienoraščių knyga „I Had Nowhere To Go“. Lietuviškai dienoraščiai „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“ paskelbti 2000 metais. Dienoraštis apima maždaug dešimties metų laikotarpį (1944–1954 m.), kur svarbiausias dėmesys skiriamas iš gimtojo krašto pasitraukusio žmogaus situacijai. Knygai būdingas fragmentiškumas. Kaip ir savo filmuose, J. Mekas sąmoningai naikina ribą tarp fikcijos ir dokumentikos – į asmeninių patyrimų aprašymą įsiterpia eilėraščių, esė gabaliukai. Atskiras šio dienoraščio atkarpas galima laikyti savarankiškais kūriniais. Pasakotojas šioje knygoje beveik nereiškia asmeninių emocijų, yra užėmęs stebėtojo poziciją. Jis kinematografiniu principu fiksuoja kasdienybės detales, pokalbių nuotrupas, šitaip atkurdamas unikalią vadinamųjų DP stovyklų pirmųjų metų emigracijoje atmosferą."
Mano nuomonė apie šią knygą : O kiek ilgesio joje išlieta... Skaitau tokias knygas ir galvoju, kaip aš elgčiaus. Ar ilgėčiaus Lietuvos, jos žmonių, lietuvių kalbos, gamtos kampelių... Manau, kad negalėčiau ilgai tverti... Noriu to, ar ne, ši knyga vis vien man pažadina klausimą apie emigraciją. Jonas Mekas išvyko tikrai ne savo pasirinktomis aplinkybėmis...Ir skaitant šiuos dienoraščius suvoki, kad Jis širdimi ir buvo gimtinėje. O dabar žmonės tik lekia iš Lietuvos, tik lekia... Nejaugi jiems viso to lietuviškumo netrūksta? Nors,Lietuva vis labiau praranda išskirtinumą. Kalba iškraipoma, atsiranda nauji, Europietiški papročiai. Vis rečiau galima išgirst dainuojant lietuviškai... Kažkodėl lietuviai mano, jog anglišką dainą geriau išjaučia. Nors tai būna taip retai... Kartais atrodo, jog tiek ir bereikia, kad Lietuva išnyktų... Perskaičius, antrą Jono Meko knygą, galiu pasakyt, kad nuostabus žmogus Jis. Toks jaučiantis. Jonas Mekas yra vienas iš tų, kurie įkvepia. bent mane. Tokios knygos man patinka. Tik su šia knyga problema buvo ta, jog kai kurios mintys kartojosi keletą kartų. Tačiau, jei mylite gamtą, Lietuvą ir meną, šią knygą tikrai verta perskaityti.
Mano vertinimas : 9/10
Pieštukas užkliuvo :
"Mes visi suvadovėlinti. Visas mūsų žinojimas yra iš vadovėlių..."
"Reikia būt labai gyvam, kad mylėtum ir suprastum gyvybę. Ir reikia būti dideliu velniu, kad suprastum Dievą."

"Tikrai, sakau, po viso, reikia saugot jaunimą - jaunimas yra viskas - jaunimą reika atskirt nuo senių - seniai nebepataisomi."

Muzika visados mane kankina, kaip gamta - jie plėšo mane, aš negaliu pernešti jų stiprumo."