Pagrindinio herojaus Kazimiero Pokšto prototipas Kazys Pakštas – viena unikaliausių praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos asmenybių. Jo idėja perkelti Lietuvą į Afriką suviliojo režisierių Rimą Tuminą, kuris ir paskatino dramaturgą imtis šios temos. Svarbiausi pjesės bruožai – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos, XX a. pradžios leksikos pavyzdžiu „išrasta“ kalba, autoironiškas ir šmaikštus pačių lietuvių požiūris į save ir pasaulį."
Mano nuomonė apie šią knygą : Ironiją mėgstu, mano humoro jausmas toks savotiškas, bet rodos, yra. Tačiau, mano pačios dideliam nusivylimui, nesusižavėjau šia pjese. Ne tai, kad nesusižavėjau, tiesiog ji man sukėlė tik neigiamas emocijas. Taip, Salomėja Nėris važiavo į Maskvą, taip V.Mykolaitis - Putinas metė kunigystę ir vedė, taip buvo toks veikėjas, kaip Kazys Pakštas, o Dariaus ir Girėno užmačios didingos... Bet kažkaip šiame kūrinyje visa tai pateikta netgi ne šiaip iškreiptai, bet...nemaloniai ir netgi (!) neįdomiai. Ryškiausiai prisimenu Salę (Salomėją Nėrį), kuri čia vaizduojama, kaip kažkokia paleistuvė, ieškanti meilės bet kokia kaina ir išdavikė. Nesistengiu pateisinti Salomėjos Nėries poelgio, kai ji "parvežė" Stalino saulę, tačiau ir nepuolu jos smerkti, nepaisant visko, jos poeziją skaitau be gyvenimo patirties šešėlių ir ją vertinu. Tikiuosi, nagrinėjant šį kūrinį pamokų metu, aš pakeisiu savo nuomonę, ar bent jau ji nebus tokia kategoriška, nes dabar, jei atvirai, man gaila mano laiko, skirto šiam kūriniui. Nemėgstu apie kūrinius kalbėti vien tik neigiamai, bet šįkart tiesiog neturiu ką gero pasakyti. A, tiesa, teko matyti spektaklį. Pats spektaklis paliko daug geresnį įspūdį.
Mano vertinimas : 1/10.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą