Knygoje pastebimas poeto dėmesys formai, papildomas prasmes sukuriančiai akustikai, garsynui. Akivaizdu, kad D. Razauskas nenori eiti lengviausiu keliu – jis bando savo jėgas tradicinėje silabotoninėje lyrikoje, klasikinių sonetų formose, stengdamasis suvaldyti kalbos tėkmę. Tačiau negalima sakyti, kad ši poezija formali ir prasmė – antraeilis dalykas. Anaiptol. Poetą kaip tik ir domina klausimas: ar galima kalbėti prasmingai, kalbą uždarant į griežtos formos gniaužtus, ar eilėraščio estetika ir semantika gali būti vienodai stiprios? Ne banaliai provokuojanti, postmoderni poezijos-žaidimo estetika, o klasikinis rimas, ritmas, metras. Kita vertus, čia pat ir poeto verlibras. Tiesa, taip pat suvaldytas, akustiškai motyvuotas ir ritmiškas. D. Razausko muzikinė klausa turi lemiamos įtakos jo eilėraščiams – vis jie pulsuoja ritmu, kiekvienas tarsi muša savo taktą, groja savo melodiją.
Galima teigti, kad ši kūryba netradicinė savo tradiciškumu, tiek formaliame, tiek prasmės lygmenyse. Tikrovės kaip iliuzijos ir iliuzijos kaip tikrovės tema – bene pagrindinė knygoje, nematoma gija jungianti visus skirtingu metu rašytus eilėraščius. Kai kuriuos jų skiria dienos, kai kuriuos – penkerių metų tarpas. Tačiau bendras vardiklis išlieka. Eilėraščiai kažkuo primena dzenbudistinius koanus, mąstymą provokuojančias kalbos pinkles, bandymą žodžiais atsakyti į sau dar vaikystėje užduotus klausimus, puikiai suvokiant, kad būtent žodžiai ir paslėpė visus atsakymus. Tai kur ta erdvė iki žodžių, iki įvardijančio, identifikuojančio proto? D. Razausko eilėraščiai – amžina šios erdvės paieška."
Mano nuomonė apie šią knygą: Na, Domanto Razausko dainas tiesiog dievinu. Apie šitą knygą svajojau ilgai ir labai džiaugiausi ją radusi. Tai poezijos rinkinys ir CD "Lietaus kambarys". Keletas eilėraščių buvo tokių, kuriuos pirma girdėjau dainuojamus, todėl mintyse norėjosi juos išdainuoti. Nors buvo tikrai ypatingų, paliečiančių eilėraščių, vis neapleido mintis, jog daugiau nei pusė knygos atrodė tinkama skaityti autoriaus draugų vakarėlyje, o ne man, kaip skaitytojai. Žinoma, juk poezija ir yra autoriaus aplinkos atspindys, jo žiūrėjimas į aplinką, bet juk man, kaip skaitytojai, taip pat norisi pajusti artimumą. Norisi kažką išjausti, kažkur nusikelti, kažką prisiminti. O kai poezija netransliuoja nieko artimo man, taip ir lieka... Lyg nubėganti. Man šio autoriaus kūryba muzikoje yra magiška, aš ją išjaučiu kaskart vis stipriau, tačiau šis rinkinys manęs neprivertė išjausti.
Mano vertinimas: 6/10
Mano pieštukas užkliuvo:
"Lukui"
Vieną kartą tavo mergaitei
Užaugs sparnai ir
ji išskris.
Tu stovi
rūkai
ir raukaisi -
žiūri kaip skrenda šilkais
apsitaisiusi tavo mergaitė
ir juokiasi.
Tu nupirkai jai marškinius
batelius raudonumo vyšnios
- nupigintų batų salone -
suknelę jai nupirkai
kas rytą užpildavai pienu
žalią jos dubenėlį -
(kas vakarą irgi užpildavai)
O dabar tu raukaisi
kai skrenda tavo mergaitė
ir juokiasi
be juoko, be pagrindo -
virš miestų plazdena
ir stiklo akutėm trupina
pačią gražiausią suknelę
kurią tik galėjai
padovanoti
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą