vėliau, gerokai vėliau

Knygos aprašymas: " Aštuntoji autoriaus poezijos knyga. Eilėraščiuose po išoriniu santūrumu jaučiama pulsuojanti emocija. Metų sukaupta patirtį poetas įvelka į ramią, lėtą pasakojimo tėkmę, leisdamas skaitytojui neskubant gėrėtis nostalgiškais vaizdiniais, kartais primenančiais seną juodai baltą fotografiją tėvų albume."

Mano nuomonė apie šią knygą: Jau seniai norėjosi susipažinti su J. Kelero kūryba, tačiau prisiruošiau tik dabar, akiai bibliotekoje užkliuvus už "vėliau, gerokai vėliau" viršelio. Ką gi, pastaruoju metu vis daugiau skaitau poezijos. Ypač šiuolaikinės ir, mano pačios nuostabai, sunkiai berandu kažką tokio savo(Nors imk ir prie širdies dėk, kaip artima!). Tad ir šis rinkynis, deja, mane nuvylė. Iš J. Kelero poezijos tikėjausi kažko daugiau. Sunku apibūdinti - būtent ko... Vos keletas eilėraščių privertė stabtelt, pasižymėti ar įsiskaityti. Tikiuosi iš J. Kelero kūrybos rasti kažką artimesnio sau. Ar vartyčiau dar kartą? Ne, nebent reiktų.

Mano įvertinimas: 5/10...Deja, deja.

Mano pieštukas užkliuvo:

"egzekucija"

jie išbraukė mus kaip kalbos klaidą -
tas, veidu, mirties pilnu,
toji, suspaudusi lūpas ovalo -
vyšnių spalvos krauju atkosėjo mus -
tas, gelsvos žolės uniforma,
ir tas, kurs stovėjo toliausiai,
ant kėdės prie balanos,
prie siūbuojančios virvės ir verkė


"leisk jai"

iš kur ateini?
(iš amžius nešienautos žolės)

ką nešies?
(sušalusią mirusio vaiko blakstieną)

glėby tarp ledynų?
paleisk ją, leisk jai užaugti