„Auksinės šaknys“ – istorija apie dvi netikras seseris Efiją ir Esę, kurios gimsta skirtinguose Ganos kaimeliuose. Vieną lyg ir aplanko sėkmė, nuo kitos, deja, ji visiškai nusigręžia. Efija išteka už anglo ir gyvena Keip Kosto pilyje, o Esę įkalina tos pačios pilies požemiuose su kitais vergais ir vėliau išplukdo į Ameriką. Seserų gyvenimai labai skirtingi, tad skiriasi ir ištisų kartų likimai. Ir visa grandinė tęsiasi nuo XVIII a. iki mūsų dienų, tęsiasi, it domino kaladėlės griaudama gyvenimus vieną po kito.
Dar neteko skaityti tokios knygos, kurios pradžioje būtų nupieštas giminės medis, padedantis skaitytojui nepasiklysti tarp veikėjų giminystės ryšių bei vardų. Šeimų likimai ir visai skirtingi, ir kažkiek panašūs. Tiek vieną šeimą, tiek kitą jungia praeitis ir juodas pakabukas, vienintelis tikras, apčiuopiamas prisiminimas iš praėjusio gyvenimo, kuris nebeįmanomas. Skaitant šią istoriją vis prisimindavau „Šimtą metų vienatvės“, kurioje, nors ir kitomis aplinkybėmis, tačiau kartų likimai buvo vingiuoti, vienų tragiški, kitų mažiau, tačiau tiek vieną, tiek kitą knygą jungia vienatvė ir šeimos tragedija. „...kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“ Taip rašė Tolstojus, tačiau manau, kad šią citatą galima pritaikyti ir šiai knygai, ir tikriausiai daugelio iš mūsų giminės medžiams. Kad ir koks tas giminės medis būtų, jame tikriausiai gausu visokiausių patirčių, įvairiausių gyvenimų karolių. Vieni gyveno laimingą gyvenimą, džiaugdamiesi tomis galimybėmis, kurias gaudavo, kitų gyvenimas baigėsi tragiškai ar netikėtai. Ir vis tiek kartos kaip upės, kartais ima ir suteka į tą pačią pasaulio jūrą. Ir, regis, nieko nepakeisi, tikriausiai, tai nepakeičiama ir taip lemta, o kartais gal ir visai ne.
„ – Baltojo žmogaus dievas toks pats, koks ir baltasis žmogus. Jis galvoja, kad yra vienintelis dievas, kaip ir baltasis galvoja, kad yra vienintelis žmogus.“
Skaitant šią istoriją vis galvojau, kad galbūt man pasisekė gimti tokiu laiku, tokioje vietoje. Kaskart knygos veikėjams susidūrus su baisiu žeminimu, nepelnyta neapykanta, pagalvodavau, ką turėjo jausti tie žmonės. Kaip galbūt dažnai jų mintyse kirbėdavo klausimas: „Kodėl?“. Juk tiek baltasis, tiek juodaodis žmogus turi tas pačias kūno dalis, jaučia tuos pačius jausmus, tačiau vieniems teko kentėti labiau ir kęsti pažeminimus, negalint net pasilikti savo gimtuosiuose namuose, o kartais negalint į juos net ir sugrįžti kažko aplankyti.
Knygą perskaičiau gan greitai, be didesnių pertraukų. Rekomenduoju žiemos skaitiniams. Įdomi, įtraukianti istorija, kartkartėmis priverčianti pasibjaurėti, supykti, kartais, regis, fiziškai sudurianti širdį. Tačiau pirmiausia ji yra apie žmogiškumą, tavo, mano, pusbrolio ar kaimyno.
„Dabar žiūrint į močiutės rankas, buvo neįmanoma atskirti, kur randai, o kur raukšlės. Visas moters kūno kraštovaizdis virtęs griuvėsiais: jauna moteris nuversta, liko štai kas.“
Mano vertinimas: 8/10.
Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.
Knygos autorė: Yaa Gasi (g. 1989 m., Mamponge, Ganoje)
(nuotr. iš https://www.americanacademy.de/person/yaa-gyasi/)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą