Nicolai Lilin "Sibirietiškas auklėjimas"

Knygos aprašymas: "Ginčijamame, nepripažintame regione tarp Moldovos ir Ukrainos, Padniestrėje, gyvena glaudi „garbingų nusikaltėlių“ grupė, kilusi iš Stalino ten ištremtų nusikaltėlių. Joje laikomasi griežtų ritualizuotų pagarbos ir ištikimybės kanonų. Tatuiruotės ten pasakoja žmogaus gyvenimą, vaikas nuo mažiausių dienų svajoja apie savo pirmąjį durklą piką, „garbingieji“ ginklai griežtai atskiriami nuo „nuodėmingųjų“, pinigai leidžiami dviem dalykams – ginklams ir ikonoms, o mentai ir kiti sistemos pakalikai visuotinai neapkenčiami. Nepaklūstantys jokiai valdžiai, nepriklausantys visuomenei, kaip mes ją suprantame, žmonės su begaline aistra ir brutalia jėga puoselėja pagarbą senoliams, ištikimybę tiesai ir savo laisvę."

Mano nuomonė apie šią knygą: Ši knyga į mano rankas pateko todėl, nes mūsų skaitytojų klubas ją išrinko. Iš pradžių labai spyriojausi ją skaityti, atrodė, jog visiškai manęs nesudomins. Tačiau klydau. Darėsi vis įdomiau ir įdomiau. Ši istorija yra apie Sibiro urkų bendruomenę, kurioje galioja saviti, visuomenės normoms prieštaraujantys, įstatymai. Nepaisant to, jog jie daro begales nusikaltimų, yra itin tikintys, gerbiantys ne tik vyresniuosius, bet ir neįgalius žmones, juos vadindami "Dievo siųstaisiais", dalijasi sukaupta išmintimi su vaikais ir palaiko sunkiai apsakomus glaudžius ryšius tarpusavyje, trumpai tariant yra kaip didelė šeima. Istoriją pasakoja vaikas, paskui jau paauglys, Nikolajus, kitaip "Kolima". Pasakojama viskas - nuo santykių su draugais iki kalėjime prievartaujamų berniukų. Iš esmės, pati idėja pateisinti "garbingumu" tai, jog jie žudo, mušasi, lieja kitų rajonų paauglių ar suaugusiųjų kraują, daro savo teismus, "mentus" laiko visiškais šunimis, man nėra itin patraukli, nepateisinu tokių dalykų. Tačiau pati istorija skaitosi patraukliai, kai į ją žiūri, kaip į istoriją. Nežinia, kiek iš tikrųjų ji yra tikra, kiek išgalvota ar "pagražinta", aš ją skaičiau kaip įdomią, kitokią istoriją. Vis dėlto, manau, kad bene visos istorijos knygose yra tiek pat tikros, kiek ir netikros. Manding, neįmanoma parašyti visiškos tiesos. Skaitydama "Sibirietišką auklėjimą" kartais bodėdavausi, kartais stebėdavausi, o skaitydama apie berniukų prievartą, kuri buvo aprašyta tikrai išsamiai, tikrąja šio žodžio prasme, šlykštėjausi ir nusukdavau akis. Vis susimąstydavau apie tai, kaip jausdavosi tie kiti, kitų rajonų vaikai, ką jie mąstė, kokie galbūt buvo jų nusistatymai. Čia buvo teisūs tik tie Sibiro urkų bendruomenės atstovai. Ar šitą knygą skaityčiau dar kartą? Tikriausiai, ne. Ar rekomenduočiau? Galbūt. Daugelis sakė, kad filmas geresnis, bet aš visiškai su tuo nesutinku. Filme nebuvo atskleista nė pusė šios knygos turinio.

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: Paskolinta draugo.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2016 (Tai antroji pataisyta laida)