Viešpačiai ir naujosios būtybės

Knygos aprašymas : "Tai pirmas žinomo dainininko Džimo Morisono poezijos vertimas į lietuvių kalbą. Poemoje „Viešpačiai“ nesunkiai įžvelgiama pagrindinė mintis – kinas. „Regėjimo ir regėjimų menas.“ Kinas, anot autoriaus, atsirado ne iš literatūros, meno ar teatro, o iš liaudies burtų, nuo raganų laikų, kai apeigų metu „šešėliai tapdavo dvasiomis, apsaugančiomis nuo blogio“. „Naujosios būtybės“ – pastanga į pasaulį pažvelgti moters driežės akimis, praplėsti regėjimo lauką poetinio žodžio įtaiga."

Mano nuomonė apie šią knygą : Ar mėgstu J. Morrison'ą? Taip! The Doors yra viena pirmųjų meilių savęs ieškojimo kelyje. Morrison'u taip pat žavėjausi, žaviuosi ir dabar. Labai įdomi asmenybė...buvo. Tad, vieną dieną netyčia užklydus į knygyną ir pamačius "Viešpačiai ir naujosios būtybės" griebiau nė negalvodama! Tačiau mano pačios lentynoje dulkėjo daugiau nei vienerius metus...Ir visai neseniai, pabudus poezijos troškimui, ištraukiau iš tos lentynos...ir...nusivyliau! Kartais net pagalvodavau, kad ją skaityti reiktų apsvaigus. Ir manau, jog mano nusivylimo priežastis - vertimas. Teko skaityti nemažai atsiliepimų apie tai, jog "Viešpačius ir naująsias būtybes" reikia skaityti originalo kalba. Manau, taip ir reiks padaryti, kadangi lietuviškai niekaip nesiskaitė... Gavosi kažkoks neblaivų minčių kratinys (bent man taip atrodė) Nesinori smerkti J. Morrison'o kaip poeto, nes skaičiau ne originalo kalba. Bet, ta proga paklausysiu The Doors - Touch me.

Mano vertinimas : 5/10

Mano pieštukas užkliuvo :
"Sapne susisagstyki miegą aplink kūną tarytum
pirštinę. Nuo laiko ir erdvės nepriklausai dabar.
Ir vasaroj srovenančioj gali ištirpti."

"Kino žavesys mirties baime grįstas."

Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Knygos aprašymas : „Jos stiliuje magiškai susijungia jėga, monumentalumas, amazoniškas tekėjimas su ironija, sąmojum, netikėtais minties ir vaizdo posūkiais („kandies judesiais“). Jos idėjos ir sugestijos, nemaža dalimi susijusios su dabartinės senstelėjusios moters rūpesčiais bei fantazijomis, toli gražu neapsiriboja socialine ir psichologine sfera...“
Alfonas Andriuškevičius

„Sakoma, kad esė – itin „laisvas“ ir neįpareigojantis žanras, „suvartojantis“ viską, kas tik pakliūva rašytojo akiratin: skaitomos knygos citata, matytas filmas, politinė aktualija, draugės plaukų spalva ar katino veislė, pastebėjimas ar jausena. Radvilavičiūtė demonstruoja, jog jos esė – labai išmoningai ir kietai suveržta struktūra, kurioje apgalvota kiekviena detalė, jungtis, perėjimas, čia niekada nebūna nieko atsitiktinio, nieko šiaip sau, o kartu kyla įspūdis, tarsi pasakojimas rutuliotųsi prieš skaitytojo akis – spontaniškai. Tai konstrukto (šį žodį autorė labai mėgsta) ir intuicijos dermės, tikros meistrystės požymis.“
Danutė Kalinauskaitė

Mano nuomonė apie šią knygą: Kurį laiką liūdėjo ši knyga mano lentynoje, o visai be reikalo! Puikios, "gyvos" esė. Skaičiau su pasimėgavimu. Jau buvau spėjusi nusivilti lietuvių moterų kūryba, tačiau G. Radvilavičiūtė malonus atradimas. Radau ir mano taip mėgstamos ironijos, ir moters vienatvės pojūtį ir moters stiprybę, kūrybą... Viską, ko man ir reikia, ir, kas man pačiai nesuprantamu būdu, yra artima. Vienintelis dalykas, kuris erzino, tai vis pasikartojantys sakiniai. Turbūt kiekvienoje esė buvo sakinių, kurie parašyti pradžioje, kartojasi ir esė pabaigoje. Jau kartais net specialiai praleisdavau šiuos pasikartojimus, nes kam skaityti tai, ką jau ką tik perskaitei? Kartais tie pasikartojimai dera ir netgi patinka, tačiau čia visiškai netiko ir nesupratau, kam to reikėjo. Na, bet nepaisant vieno trūkumo, drąsiai galiu teigti, kad ši knyga verta visų tų liaupsių, kurių susilaukė kiek anksčiau.

Mano vertinimas : 10/10



Beje, gražus viršelis!

Vaikantis vėją

Knygos aprašymas: "Claire Goll (1890–1977) – mįslinga, nedaug kam žinoma žydų kilmės poetė, romanistė, žurnalistė, bendravusi – paradoksalu – su garsiausiais pasaulio menininkais. Memuarai „Vaikantis vėją“ – neįprasta įžymių asmenybių portretų galerija. Goll mus supažindina su savo mylimais draugais, priešais ir gyvenimo bendrakeleiviais – Yvanu Golliu, Joyce’u, Rilke, Picasso, Chagallu, Dali, Einsteinu, Jungu, Milleriu, Majakovskiu ir kt. Visų jų likimai, vienaip ar kitaip paveikti revoliucijos, karų ir persekiojimų, – gyvas XX šimtmečio nuotaikų atspindys. Visi jie – žavūs genijai, egzaltuoti egoistai, šalti vienišiai, aistringi meilužiai... Šis pasakojimas balansuoja ties kraštutinumais, kaip, beje, ir pats Goll likimas. Rašytojos vaikystę Vokietijoje apkartino sadistiškos motinos disciplina. Paguodą teikdavo tik Richardo Strausso muzika – jos būdama maža Goll klausydavosi klūpėdama prie uždarų kompozitoriaus durų. Dekadentišką jaunystę užliejo Šveicarijoje kilusi ir iki Paryžiaus nusiritusi dada judėjimo banga. Šią ypatingą moterį visą gyvenimą lydėjo kūrybinė žaismė ir nenuilstantis literatūrinis koketavimas, aksominė Rilke’s melancholija, šiurpūs erudito Joyce’o pasažai, fašistinės Vokietijos neapykanta, karo ir pokario konvulsijos... "

Mano nuomonė apie šią knygą: Šitą knygą skaičiau per Velykas ir labai sunku buvo nuo jos atsiplėšti...Gyvenimas tarp menininkų, su jais, jų romanai... Seniai (o gal iš viso nesu) skaičiau apie tiek daug menininkų vienoje knygoje. Tiesa, kai kuriais susidomėjau tik šios knygos dėka. Menininkų gyvenimas pasaulinių karų metu, išties, buvo sudėtingas. Aistros tiesiog virte virė. Daugelis gyveno visai pusbadžiu, ieškodami vietos prisiglausti, bėgo iš vienos šalies į kitą, vis ieškodami ir sunkiai rasdami sau vietą. Nuo vienos meilės, prie kitos ir vėl prie tos pačios... Skaičiau ir žavėjausi, kartais niršau, liūdėjau, bet žinau viena: jaučiausi taip, lyg būčiau ten tarp jų, ir pažinočiau juos asmeniškai. Et, bet tai tik knyga, apie praėjusį laiką...ir dabar tegaliu tik skaityti jų knygas, žavėtis paveikslais ar sukurta muzika.

Mano vertinimas: 9/10.

Pieštukas užkliuvo : "Vyrams niekada nereikia dėl nieko priekaištauti, kitaip pasijunta įkalinti ir svajoja apie išsivadavimą."

Meistras ir Margarita

Knygos aprašymas : „Meistras ir Margarita“ — vienas įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Po autoriaus mirties pragulėjęs stalčiuje dvidešimt šešerius metus, Michailo Bulgakovo (1891-1940 m.) romanas, pagaliau išleistas, beregint paplito po pasaulį, buvo verčiamas, teatralizuojamas, ekranizuojamas.
Struktūriniu požiūriu „Meistras ir Margarita“ yra dviejų romanų derinys, kur pirmasis — pasakojimas apie klastingo Šėtono apsilankymą trisdešimtųjų metų Maskvoje, o antrasis — nežinomo literato rašomas romanas ateistinėje valstybėje neįsivaizduojama tema — apie Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto konfliktą, tapomą itin realiai ir vaizdingai. Beje, žaismingai šiame romane atrodo kelių stilių dermė: šėtoniškas groteskas, biblijinė epika ir niūri sovietinė satyra. O visoje šioje fantasmagorijoje subtiliai skleidžiasi keistoka, jokiam laikui ir jėgai nepavaldi Meistro ir Margaritos meilė."

Mano nuomonė apie šią knygą: Klasika... Su virpuliu širdy paėmiau šitą knygą, maniau, bus kažkas tikrai tokio...ypatingo. Tačiau, daugiau nei pusę knygos kankinausi, vis guodžiau save: "dar bus kažkas, tikrai turi būti!" Ir, išties, buvau teisi. Ypač atsigavo širdis, kai Šėtonas pradėjo siautėt...O ta vieta, kai šluota atskrido pas Margaritą, iš viso užbūrė. Antra šio romano dalis, be abejonės, daug geresnė už pirmąją. Apskritai, visas kūrinys, išties, gana sudėtingas, įdomus, vietomis juokingas...Toks savotiškas. Nežinau, ar dar kada skaityčiau šį romaną...Na, klasika lieka klasika ir tik praėjus kiek laiko nuo šios knygos skaitymo, supratau, kad visgi, tai verta dėmesio knyga. Jau ir aš, pagaliau, galėsiu sakyti: "Taip, žinau, kas tas Meistras ir, kas ta Margarita...":)) Šita meilės istorija tikrai turi žavesio.

Mano vertinimas: 7/10.

Ei, maže!

Knygos aprašymas: "Rašytojai Yael Hassan jau per penkiasdešimt. Ji gyvena Paryžiuje ir kuria jauniesiems skaitytojams. Šioje knygoje prisimena, dėl ko vaikystėje ir paauglystėje išgyveno labiausiai.
"Ei, maže!
Tai ilgą laiką buvo mano pravardė. Pakako vieno vizito pas mokyklos gydytoją, kad jis susirūpintų mažu mano ūgiu ir užtikrintų, jog neužaugsiu daugiau metro keturiasdešimt septynių. Nelengva rasti sau vietą, kai tave vadina "minimumu", "mikrobu", "piliule". Keista, kaip visiems kliūva tas neūžauga paauglys. Nuspręsta - reikia kovoti!"

Mano nuomonė apie šią knygą : Kreipinį "Ei, maže!" teko girdėti ir man. Ne vieną kartą, tačiau dažniausiai šitaip kreipdavosi meiliai. Šią knygą aptikau viename knygynėlyje, vienos iš mano netikėtų kelionių metu. Tik, deja, tąkart negalėjau jos nusipirkti, nes nebuvo pardavėjo. (Kažkaip juokingai skamba...) Bet gera turėti žmonių, kurie nuperka ir atveža, jei tau kažko labai reikia. Šita knyga man labai aktuali. Esu maža, tik deja, gal skaitau ją jau per vėlai. Kai seniai susitaikiau su šia savo savybe. Kai buvau jaunesnė, labai dėl to kompleksuodavau. Ir būdavo skaudu, kai aplinkiniai tai itin pabrėždavo. O jei būčiau šią knygą perskaičiusi anksčiau, gal būčiau radusi daugiau stiprybės. Na, bet perskaičiau ją dabar. Istorija apie žemaūgę merginą, kuri ryžtasi kovoti. Tiek su savimi pačia, tiek su savo kompleksu, tiek ir su aplinka. Ir...galiausiai nugali. Labai puikiai suprantu, ką reiškia šita kova. Ir žinau, ką reiškia visa tai nugalėti. Geriausias rezultatas - tai šypsena, išgirdus apibūdinimą "maža", "mažoji" "mūsų Agnytė". Man tai netgi malonu.:) Tiesa, knyga, kad ir kaip ten būtų, tokia...pusėtina.

Mano vertinimas : 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo : ""Kodėl mažos moterys dažnai būna tokios energingos? Juo mažesnis sviesto rutuliukas, juo labiau jis šokinėja tirpdamas keptuvėje." B. Duteurtre

Poezija

Mano nuomonė apie šią knygą: Seniai beskaičiau Jono Meko kūrybą, tad pasaulinės poezijos dienos proga (kovo 21 d.) pamaniau, paskaitysiu Jo poeziją...Ir ką gi. Tikrai nenusivyliau dieną skyrusi šiai poezijai. Knyga "Poezija" sudaryta iš keturių poezijos rinkinių: "Semeniškių idilės", "Gėlių kalbėjimas", "Pavieniai žodžiai" ir "Einu aš vienas". "Semeniškių idilės" turbūt, patiko mažiausiai, kadangi visa tai, deja, man tolima ir ne itin pažįstama, tačiau kiti rinkiniai palietė širdį ir daugelis eilėraščių tikrai keliaus į mano užrašus. Tokie artimi...Ypač tas vienatvės jausmas...Toks išjaustas eilėraščiuose ir toks man pačiai pažįstamas. Prisiminiau, kodėl šitaip mėgstu Jono Meko kūrybą. Ji tiesiog tikra ir nuoširdi. Paliečianti sielą. Kaip ten sakoma: "Kas iš širdies, tas širdį ir pasiekia." Manau, ši mintis kaip tik ir apibūdina šiuos eilėraščius. Pasiekė.

Mano vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo:
Iš rinkinio "Gėlių kalbėjimas"

3

IR KAKLO linijos,
pečių nutekėjimas,
kaip ratas
to paties derinio,

kaip smakro,
nosies šnervių apvalumas,
ar rankos.

Tegu mano širdis
kaip žodžiai,
dainuos tavo rankas
ir veidus,
tavo akis - -

tavo grožį geliantį.

Iš "Pavieniai žodžiai" :

2

Ir
vėl
lyja
lietus.

Aš
guliu
taip
ir
klausaus,

kaip
lietaus
lašai
plyšta

ant
kiemo,

lyg
tai
lytų
į
pat
sielą.

Iš rinkinio "Einu aš vienas" :

*

Meilė gyveno, numirė.
Meilę palaidojo, pakasė.
Uždėjo ant akmenio numerį
ir užrašė:
Nežinomo Kareivio Kapas.

Mano vardas - Marytė

Knygos aprašymas : "Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.“ – Alvydas Šlepikas "

Mano nuomonė apie šią knygą: Sunku vertinti šią knygą. Apibūdinimas "Vilko vaikai" buvo kažkuomet girdėtas, tačiau tada, kai tai girdėjau, man nepaliko jokio įspūdžio...O perskaičius šitą knygą, reikėjo nemažai laiko, kol susidėliojau mintis. Prisipažinsiu, šita knyga mane labai nuliūdino. Netgi ašarą nubraukiau. Įsivaizdavau tuos mažus badaujančius vaikus, ieškančius, kur prisiglausti, kur gauti maisto... Ir nori nenori, širdį suspaudė. Labai žavėjausi moterimi, kuri priėmė Marytę gyventi kartu, nors ir labai rizikavo...ir buvo išvežta Sibiran. Susimąsčiau apie tai, kodėl vieni žmonės būna tokie geri, tokie užjaučiantys, o kiti priešingai - žiūrintys naudos tik sau, gailintys net duonos kąsnelio. Kad ir kaip ten būtų, į šiuos klausimus atsakymą rasti labai sudėtinga. Nors knygoje "Mano vardas - Marytė" aprašytas laikmetis, jau seniai praeityje, tos vertybės vis tiek aktualios ir šiandien. Ir šiandien dar galima ašarą nubraukti paskaičius. Galu gale, ir šiandien aktuali paprasčiausia užuojauta, noras padėti kitam, silpnesniam už save. Kažkas šioje knygoje yra tokio, kas užgauna sielą. Kas priverčia mąstyti, kelti klausimus. Tokią literatūrą vertinu.

Mano vertinimas : 9/10.
Istoriją lydėjusi muzika:
http://www.youtube.com/watch?v=RmUvInuJwS0