Alessandro Baricco „Misteris Gvynas“

Prieš važiuojant į Italiją praėjusių metų pabaigoje, rankiojau iš savo knygų lentynų viską, kas susiję su Italija, kas rašyta italų ir su džiaugsmu atkreipiau dėmesį į Baricco porą knygų, kurios gulėjo lentynose nejudinamos kurį laiką. Baricco myliu už „Be kraujo“, už „Šilką“, dabar jau ir už „Misterį Gvyną“, geresnio pasirinkimo metų pradžiai, tikriausiai, ir būti negalėjo. Neįprastai naujųjų metų rytą šviečiant saulei ir šildantis terasoj su kavos puodeliu rankoje, tai buvo pats jaukiausias skaitinys.

Beskaitydama daug galvojau apie tai, kad Baricco yra kaip itališkasis Murakami, arba Murakami yra japoniškasis Baricco. Įsivaizduokite, kad sugebate skristi ir skraidote ne kažkur aukštai padebesiais, bet tiesiog sklandote, vos vos pakilę nuo grindinio. Būtent tokius jausmus man sukelia tiek vieno, tiek kito kūryba. Baricco švelniai sugretina sapną ir paprasčiausią realybę, net patys banaliausi dalykai Baricco kūryboje įgauna kažkokokio magiško atspalvio ir skaitytojas įsisuka į pasakojimą, apkvaista ir nepastebi, kaip užverčia paskutinį puslapį. Ir tik kiek atsikvošėjus, pradeda narplioti, kas buvo užkoduota tarp eilučių.

„ – Vieną kartą man pasakei, kad nupiešti žmogaus portretą – tai tarsi būdas sugrąžinti jį namo. Argi ne taip?“

Niekas nenustebtų, jei kuris žmogus prisipažintų: „– Aš piešiu portretus.“ Ir visai nesvarbu jis pieštų žmonių portretus, šunų ar zebrų. Ir net nesvarbu jis tai darytų pieštuku, rubiko kubikais ar kavos pupelėmis. Sunkiai šiuolaikinį žmogų benustebinsi. Bet štai jei kas ištartų: „ – Aš rašau portretus.“ Nejučiomis suklustume ir lauktume paaiškinimo. Kaip galima rašyti portretus? Juk rašomi eilėraščiai, straipsniai, romanai, na gal CV, bet kokie dar portretai?! Susipažinkite su Džasperiu Gvynu – sėkmingu rašytoju, kuris vieną dieną nusiunčia laikraščiui laišką su pasižadėjimu daugiau nerašyti. Naivuolis. Jis stengiasi laikytis savo pažado, tačiau ne visai sėkmingai. Kaip rašytojas gali nerašyti?! Iš viso?! Taip jam gimsta kiek keistoka idėja – rašyti žmonių portretus. Jis tam ryžtasi su didžiausiu užsidegimu, nepaisant to, kad jo agentas ir vienintelis jo draugas jį ilgai atkalbinėja, jis nepasiduoda. Ieško ypatingos studijos, muzikos, lempučių ir tik, kai randa būtent tai, ko ieškojo, jis pradeda įgyvendinti savo sumanymą. Parašo 10 skirtingų žmonių portretų. Kiekvienam parodydamas pačią jo šerdį, ištraukdamas tai, kas svarbiausia, ką jis pastebi tiesiog sėdėdamas su tuo žmogumi vienoje patalpoje. Jis tai padaro taip subtiliai, kad žmogus nė nepajaučia, kaip staiga Gvyno portretas sugrąžina jį namo.

„...vienintelis dalykas, leidžiantis jiems jaustis gyviems, neišvengiamai juos palengva ir nužudo. Tėvus – vaikai, artistus – sėkmė, per aukšti kalnai – alpinistus. Knygų rašymas – Džasperį Gvyną.“

Banaliausia mintis, kuri gali ateiti į galvą perskaičius šią knygą – nagi, visas idėjas įmanoma išpildyti, net ir tas pačias keisčiausias... Pasiseks ar ne, tai niekada nebūna svarbiausia. Svarbiausia idėją jausti visa širdimi. Bet tai tik paviršinė mintis, perskaičius šią knygą, nori nenori, jauti, kaip misteris Gvynas ne tik tiems 10 žmonių parašė portretus, bet parašė ir tavo paties, skaitytojo portretą, sugrąžino tave namo. Tai viena tų knygų, kurią pasidedi į lentyną su mintimi, kad dar kada skaitysi, ypač tomis akimirkomis, kai nebetikėsi pasauliu, bus niūru ir nerasi savęs, šita istorija sugrąžins namo.

Ačiū, Baricco! Nuoširdžiai rekomenduoju!

Dėmesio verta citata: „ – Truputį užtrukau. Žinai, kai labai skubi, visada truputį užtrunki.“

Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2014.

Knygos autorius: Alessandro Baricco (g. 1958 m. sausio 25 d., Turine, Italijoje)

(nuotr. iš https://www.jotdown.es/2017/08/entrevista-alessandro-baricco/)