Beskraidant knygų pasaulyje.: Justinas Marcinkevičius „Vienintelė žemė“

2020 m. spalio 10 d., šeštadienis

Justinas Marcinkevičius „Vienintelė žemė“

Ruduo – tinkamiausias laikas poezijai. Kai jaukiai susisupi savam minčių guoly, už lango krapnoja lietus ir atsiduodi poezijos burtams. Taip, kaip neįsivaizduoju rudens be poezijos, lygiai taip pat neįsivaizduoju lietuvių poezijos be Justino Marcinkevičiaus. Nors yra daugybė poetų, kasmet išleidžiami nauji eilėraščių rinkiniai, internete sklando geros ir nebūtinai vertos dėmesio poezijos debesys. Tik J. Marcinkevičius man yra tarytum poezijos Prometėjas, nuleidęs poezijos eilutes iš prasmių aukštybių ir žmonėms pasibeldęs į širdis. Norint suprasti jo eiles, nereikia nei įmantrių žodynų, nei nuolat šalia įjungto interneto, bandant iššifruoti dieviškus simbolius. Ji tokia žmogiška, tokia artima, kad skaitant nuolat randi dalelę savęs. Rinkinyje „Vienintelė žemė“ ne kartą subtiliai klausiama žmogaus, pačios būties ir likimo. Ieškoma atsakymų jų neprimetant, suartinamas žmogus ir gamta, su skauduliu, persisunkiančiu tarp eilučių, svarstoma gyvenimo prasmė.

Ir aš neįsivaizduoju humaniškesnio poeto, taip sugebančio prisiirti iki pačios skaitytojo šerdies. Klausti ir glausti medį, žemę, mylimąjį ir artimą, neklausti, kodėl, bet suvokti savo žemišką mirtingumą, išmokti ištarti sudie, kai tam laikas ir pa(si)sveikinti, kai reikia.

Jeigu žmogui nepavyksta prisijaukinti poezijos, tikriausiai dar neteko skaityti Marcinkevičiaus eilėraščių. Kaskart, kai suskausta sieloje, kai nebesinori tikėti nei gyvenimu, nei supančiu pasauliu, kai pamiršti, kam ir kodėl esi, kai nebeprisimeni lietaus kvapo ar nebejauti pirštų galiukais medžio žievės – šio poeto eilutės padeda susirinkti save iš naujo.

***

Sudie, sudie – aš jau kalbu ne tau.
Kieno ranka atgręžtų tavo veidą
į mėnesienos gedulingą šviesą,
kur plyti mūsų šešėliuota žemė,
kur aklą žvaigždę patekant matau.
Sudie, sudie – aš jau kalbu ne tau.

Tenai, aukštai, kur jau nėra kaltų,
kur skleidžiasi galaktika kaip žiedas –
ką reiškia mūsų žodžiai, mintys, gestai,
kas renka mūsų ašaras ir juoką,
kas ištaria „sudie“ – gal aš, gal tu –
tenai, aukštai, kur jau nėra kaltų.

Deja, sudie! Sudie, nes gyvenai.
Auksiniai pelenai nuo mūsų sielų
į dangų byra – kuo dabar pridengsim
nuogybę savo? Laidoja mus kūnas.
Tušti tie maldai sudėti delnai.
Deja, sudie... Sudie, nes gyvenai.

1982

***

Vis ieškau panašumo su medžiu
ir su savim.
Ir pats savęs meldžiu:
mielasis,
niekam saulės neužstok!
Gyvenimas
kiekviename kitoks.
Kiekvienas –
tai ir vienas,
ir visi.
Kiekviename –
buvai arba esi.
Kiekvienas –
ir kartu,
ir atskirai.
Nelaužk savęs –
man skauda,
ką darai!

1981

„Žmogaus variantas“

Kaip medį žmogų lenkia.
Jis lūžta arba linksta.
Kada jam buvo lengva?
Kada jam buvo linksma?

Vieni jį matė piktą,
kiti jį matė liūdną,
parduotą arba pirktą
sukaustytą galiūną,

kurs tik per sapną regi
sparnuotą savo tėvą –
ugnies ir laisvės vagį –
prikaltą Prometėją.

Ir pats nubudęs kala
idėją, duoną, meną:
Sizifas, kurs į kalną
ne sykį rita melą.

Gyvenimas jo pinas
tarp balto ir tarp juodo...
– – – – – – – – – – – – –
Būties tarpeklis pilnas
pamišėliško juoko.

1981

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 1983.

Knygos autorius: Justinas Marcinkevičius (g. 1930 m. kovo 10 d., Važatkiemyje, Prienų valsčiuje – m. 2011 m. vasario 16 d., Vilniuje)