mylimoji Sputnik

Taigi, ką tik baigiau skaityti Haruki Murakami "Mylimoji Sputnik". Tokia... įdomi knyga, su Haruki būdinga keista, netikėta pabaiga. Tačiau, ar man vaidenasi ar iš tikro aš užuodžiau keliose vietose Remarką? Knygoje tikrai buvo vietų kai susimąstydavau ar tik ne Remarko knygą aš skaitau. Taigi, įdomu ar čia vertėjos nuopelnas, ar pats Murakami nejučia įpylė knygon Remarkiškų minčių? Nors gal tik man taip vaidenasi? Įdomu.
Na, gerai, einam prie reikalo. Taigi, knygos aprašymas:


" "Mylimoji Sputnik" - meilės istorija, kupina vizijų ir sapnų, kuri galiausiai tampa gilia meditacija apie žmogaus vienatvę ir ilgesį. "

Na, paskaičiusi patį aprašymą, kažin ar daug sužinočiau apie tą knygą. Galbūt net jei tai būtų ne Haruki Murakami knyga, manęs toks aprašymas nebūtų sudominęs, tačiau Haruki... Tenka viešai prisipažinti, jog Juo žaviuosi. Nors, kol kas teko skaityti tik 3 knygas, visos paliko savotišką įspūdį.

Mano nuomonė apie Mylimąją Sputnik : Šauni knyga. Ir meilė pateikta visai kitokia forma, sakyčiau. Na taip, galbūt ir minimas keistas lytinis potraukis, tačiau, viskas kitaip. Kažkiek keičia požiūrį į moterų pasaulį. Keista, kaip vyrui rašytojui pavyksta sukurti tokios tobulos moters portretą? Šios knygos viena pagrindinių veikėjų Sumirė mane, išties, sužavėjo. Ir (o vagis aš!) man priminė pačią mane kai kuriose vietose. Bet, greičiau, šitai paaiškinčiau noru būti į ją panašia. Bet čia jau... Iš tiesų, sunku šią knygą aprašyti. Ją reikia perskaityti ir savaip išjausti. Tegaliu pasakyti tik tiek, kad skaitymo ir bemiegių naktų tikrai verta knyga!

Mano vertinimas: 9/10. Nežinau kodėl ne 10. Sunkiai rašau knygoms 10 balų, vis kažko pritrūksta. Čia visgi, man tas Remarkiškumas buvo labai įtartinas.

Mano pieštukas užkliuvo :
"Tada supratau, kad nors mes atrodėme puikios pakeleivės, iš tiesų tebuvome vieniši metalo luitai, brėžiantys kosmose savo paskiras trajektorijas. Iš toli jie atrodo it gražios krintančios žvaigždės, bet realybėje mes tesame uždaryti po vieną tarsi niekur negalintys išeiti kaliniai. Atsitiktinai sutapus dviejų palydovų orbitoms mes štai taip susitinkam. Galbūt ir sugebam paliesti vieni kitų širdis. Bet tai tetrunka porą akimirkų. Kitą sekundę mes vėl absoliučioje vienumoje. Kol kada nors sudegsime ir virsime nuliu." Neužuodžiat Remarko?

"Bet, nepaisant to, aš, ko gero, jau nebegrįšiu į ankstesnį save. Rytoj aš turbūt tapsiu kitu žmogumi. Tačiau niekam iš aplinkinių nekris į akis, kad į Japoniją aš grįžau tapęs kitu žmogumi. Nes iš išorės nesimatys jokių pokyčių. Ir vis dėlto mano viduje kažkas sudegė, pranyko. Kažkuri vieta kraujuoja. Kažkas mane viduje palieka. Nebyliai nuleidęs galvą. Durys atsidaro ir užsidaro. Užgęsta šviesa. Šiandien yra paskutinė šito aš diena. Paskutinis vakaras. Kai išauš, dabartinio manęs nebebus. Į šį kūną įžengs kitas žmogus." O ši citata velniškai apibūdina mano dabartinę būseną.

Štai ir pirmasis aprašymas. Ačiū už dėmesį, kas nors, o gal tik dėže, nesvarbu. Svarbiausia kažką daryti. Juk taip?